("Laiškų lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)
LILĖ GRAŽULIENĖ
Dvasiniam gyvenimui Kristus šaukė ir tebešaukia mus visus. "Daug pašauktų, bet maža išrinktų" — taikytina mums visiems, ne tik kunigams ir vienuolėms. Dvasinis gyvenimas nėra tik kelių išrinktųjų privilegija, bet mūsų visų išganymo sąlyga. Šv. Paulius savo laiškuose apibūdina tikrąjį pašaukimą: naujoji Dievo karta gyvena bendrą pašaukimą, kylantį iš jų krikšto pažadų ir sutvirtinimo sakramento. Tuose pačiuose laiškuose Paulius pabrėžia, kad Šv. Dvasia atskiriems individams duoda specifines dovanas, kad, jas naudojant, visa Bažnyčia būtų skatinama, kad Bažnyčios pasaulinė misija būtų efektyviau vykdoma. Šv. Paulius kalba apie mokymą, pranašystę, gydymą ir t.t. Šios dovanos suponuoja pašaukimą tarnauti ir pasitarnauti Bažnyčios ribose.
Visa tai svarstydami, turime prisiminti, kad tos dovanos nesiribojo dvasiškija. Jos buvo ir tebėra liejamos ant visų Bažnyčios narių. Visi buvo ir tebėra šaukiami tai Dievo tarnybai.
Mūsų šiandieninė pašaukimų samprata suskirsto Bažnyčios narius į: 1. dvasiškiją (a. kunigus, b. vienuolius ir vienuoles). 2. pasauliečius (a. vedusiuosius, b. viengungius). Toks suskirstymas nėra teologinės minties pasekmė. Tai yra sociologinis reiškinys, kuris įsitvirtino Bažnyčios istorijos raidoje. Lengva suprasti, kokiu būdu tai atsitiko — kodėl Bažnyčia rado reikalą "suinstitutinti" daugelį tų Šv. Dvasios dovanų. Bažnyčiai plečiantis ir augant, radosi reikalas kaip nors atskirti tikruosius mokytojus, pamokslininkus, pranašus, stebukladarius nuo tų, kurie siekė suklaidinti. įšventindama ir tuo duodama kunigams oficialų statusą visuomenėje, Bažnyčia rado būdą išskirti tikruosius Šv. Dvasios nešėjus nuo netikrųjų.
Ilgainiui atsirado žmonių, kurie matė, kad jiems skirtoji dovana radosi maldos, atgailos ir celibato gyvenime. Čia buvo vienuolinio gyvenimo sampratos pradžia, ir paskui Bažnyčia tą gyvenimo būdą patvirtino.
Pamažu visos Šv. Dvasios dovanos ir jų darbai liko sutapatinti su kunigystės arba vienuolinio gyvenimo pareigomis. Mokymas ir pamokslavimas, gydymas — dvasinis, psichologinis, bendruomeninis ir net fizinis (ligonines steigiant) — liko dvasiškijos luomo veiklos sritis.
Skaitydami Bažnyčios istoriją, randam, kad viduramžiais pasauliečio rolė tebuvo tik priimti dvasiškijos patarnavimus ir jai suteikti moralinę bei finansinę paramą. Šv. Pauliaus mintis, kad kiekvienas krikščionis turi dovanų, kurios turi būti įgyvendinamos visos Bažnyčios labui, liko visai pamiršta ar interpretuojama visai kitam kontekste. Tuo dvasiškija įgijo mistinę aurą, kuri ne visada pasitarnavo visos Bažnyčios dvasinei naudai.
Jeigu pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais į dvasiškijos gretas stojo tie, kurie ieškojo tinkamiausios dirvos Šv. Dvasios dovanų įgyvendinimui, mūsų laikais yra atsiradus nuomonė, kad įstojimas į dvasiškijos luomą užgarantuoja tų dovanų turėjimą. Pasauliečiai šimtmečiais Bažnyčioje neturėjo reikšmingos rolės. Dėl to atsirado sekmadieninė krikščionybė, susidedanti iš pasėdėjimo valandą bažnyčioje, pamokslo išklausymo ir aukos įmetimo. Tuo tarpu kunigų gretose atsirado vis daugiau gerų administratorių, mokslininkų, politikų, o ne tiek dvasios vadų, jautrių (ne būtinai jaudinančių) pamokslininkų ar uždegančių mokytojų. O kas aukščiau iškilo hierarchijoje? Gerasis administratorius, sumanusis politikas.
Dabar mes skundžiamės pašaukimų sumažėjimu. Bet man kartais atrodo, ar tai nebus Dievo Apvaizdos kelias mus visus pastatyti prieš mūsų visų tikrojo pašaukimo klausimą? Nebegalim palikti atsakomybės už dvasinius dalykus tik kunigams ir vienuolėms. Gal mes turime grįžti prie šv. Pauliaus minties ir klausti, kuriuo būdu mes įgyvendiname savo pašaukimą nešti Šv. Dvasios dovanas į Bažnyčios bendruomenę? Klausimo nėra, ar mes pašaukti; klausimas tik — kaip pašaukti. Gal tuo būdu dvasiškija (kunigai ir vienuolijos) galės atsipalaiduoti nuo daug administracinio balasto, kuris jų gyvenimą apsunkino ir komplikavo, ir dabar galės susikoncentruoti prie sielovados problemų.
Aš manau, kad kiekviena parapija savo bendruomenėje ras tų, kurie apdovanoti administraciniais gabumais, kurie eina profesinių patarėjų (counselors) pareigas, kurie dešimtmečiais mokytojauja ir t.t. Ko pasauliečiai negali padaryti — tai būti savo sielos vadais. Iš dvasiškijos dabar lauktina didesnis gilinimasis į žmogaus dvasios pasaulį, į žmogaus ir Dievo santykį modernaus gyvenimo ribose, ir į ieškojimą efektyviausių būdų visą bendruomenę tuo dvasios pasauliu uždegti. Jeigu dabar pasaulietis yra dažnai abejingas, tai gal todėl, kad jam niekas nepajėgė ir gal net nesistengė to dvasios pasaulio parodyti — jis nežino, ko jam trūksta. Pamėgti ir mylėti tai, ko nepažįsti, yra neįmanoma.
Praėjo laikas bijoti pasauliečių dalyvavimo Bažnyčios reikaluose. Reikia ugdyti ir skatinti bei auklėti sampratą, kad aktyvus, pilnas dalyvavimas Bažnyčios gyvenime yra jų nepaneigtino pašaukimo integrali dalis. Dvasiškijos pašaukimas vis labiau ir labiau koncentruojasi į mokymo, motyvavimo, skatinimo ir ugdymo sritis. Techniškuosius uždavinius gali sėkmingai vykdyti pasauliečiai. Šią mano tezę šiek tiek įrodė skirtumas tarp dviejų pažįstamų parapijų, prisitaikant kai kuriuos liturginius pakeitimus, įvykusius per paskutinį dešimtmetį. Yra parapijų, kuriose pasipriešinimas tikrai jautėsi didelis, ir dabar išgyvenama nostalgija "tų senų, gerųjų laikų". Kitose viskas ėjosi labai sklandžiai be didelių traumatiškų išgyvenimų. Kodėl tas skirtumas? Mano pažįstamos parapijos iš išorės mažai kuo skiriasi. Parapijų sąstatas panašus, ir galima buvo tikėtis panašių problemų abiejose. Skirtumas yra dvasiškiuose, kurie vienoj parapijoj su labai dideliu ir herojišku atsidėjimu parapijiečius pakeitimams rengė. Buvo nuodugniai išanalizuota liturgijos istorija, teologiniai pagrindai ir tradicijos, kuriais remtasi pakeitimus darant. Keletą metų pamokslais ir mažose grupelėse buvo diskutuojama, aiškinama, raginama dalyvauti, pabandyti, susipažinti. Ir visos tos pedagoginės pastangos neapvylė: parapijiečiai nepasijuto apleisti našlaičiai, kai staiga viena ar kita apeiga pakeitė išviršinę formą. Jie buvo paruošti matyti giliau, negu tik formos paviršių.... ir liko džiaugsminga Dievo vaikų bendruomenė.
Jeigu mes visi pašaukti aktyviam dvasiniam ir krikščioniškam bendruomeniniam gyvenimui, tai kaip su kunigų ir vienuolių trūkumu? Ar jų tiek reikia, kiek praeityje? Šv. Raštą skaitydami, randame, kad ir iš pašauktųjų tarpo buvo tie, kuriems buvo skirtos ypatingos misijos: Mozė, Joną, Marija, Povilas, apaštalai... Jie buvo apdovanoti ypatingom dovanom įvykdyti ypatingas misijas. Kai praėjusiais šimtmečiais eilinio krikščionio mokslinis pasiruošimas buvo minimalus, dvasiškija negalėjo ribotis tik žmonių paruošimu sąmoningam sakramentiniam gyvenimui. Jų misija reikalavo būti bendrais žmonių lavintojais, kultūrininkais, auklėtojais. Teko lavinti žmonių protą, kad galima būtų prieiti prie jų dvasios. Su šio šimtmečio komunikacijos sistemų išplitimu šią rolę dvasiškija prarado. Dėl to galim daug neliūdėti. Tačiau dvasiškija turi atrasti kitą misiją. Aš norėčiau teigti, kad šiandieninė misija daug sunkesnė, nors ir daug prasmingesnė. Nemokytų žmonių tarpe veikti mokytojo rolėje buvo daug lengviau, negu dabar, kai daugelis yra išsimokslinę visose srityse, išskiriant dvasinę.
Jeigu mums stinga šiam ypatingam dvasiniam pašaukimui užsiangažavusių, tai gal todėl, kad jaunimas nemato pavyzdžių, kurie tą ypatingą misiją aktyviai su entuziazmu įgyvendintų. Dėl pašaukimų krizės yra madoj kaltinti tėvus, lengvą gyvenimą, materializmą. Aš daug neginsiu visų tų elementų; jie visi prisideda. Tačiau aš neromantizuosiu praėjusių šimtmečių dvasingumo. Žmogus yra materialistas ir egoistas ne tik dvidešimtajame amžiuje, bet nuo Adomo ir Ievos, Kaino ir Abelio laikų. Ir kad kunigų bei vienuolių praeityje buvo daugiau, tai dar nieko nepasako apie jų kokybę... Juk iš kur atsirado mūsų lietuvių literatūroje ta scena, kurioj tėvai ragina sūnų eiti į kunigus — bus geresnis gyvenimas, vaikeli. Tais laikais kunigai buvo išsimokslinę, prestižo apgaubtoje padėtyje, ir ne vienam kaimo jaunuoliui tai buvo vienintelis būdas atsikabinti nuo plūgo ir žagrės. Ir dažniausiai tai buvo visai nesąmoninga motyvų dalis. Nereikia žiūrėti labai toli. Dr. Salvatore Maddi ir kun. Luigi M. Rulla Čikagos universitete daryta dvylikos metų studija rodo, kad dabar, nors mažiau įsijungiančių į dvasiškių luomą, jį pasirenkantieji tai daro dėl tinkamesnių priežasčių. Kunigų ir vienuolių uždaras nuo pasaulio atribotas gyvenimas praeity dažnai patraukdavo tuos, kurie bijodavo užmegzti jausminį ryšį su kitais, kuriuose lytinių klausimų konfliktai sukeldavo baimę ir kaltės jausmą, bet tinkamai nepajėgdavo to konflikto išspręsti. Su gyvenimo stiliumi, kuris reikalauja daugiau bendravimo ir bendradarbiavimo su pasauliečiais ir jų problemomis, vienuolyno ar klebonijos nebegalima naudoti pabėgimo priemone. Reikia aiškiai pasisakyti ir apsispręsti už tą gyvenimą dėl pozityvesnių priežasčių.
Nesutinku, kad šių dienų jauni žmonės be idealizmo, be dvasinio polėkio, be pasišventimo. Kai su jais pabendrauji, pamatai, kad jie ne mažiau kaip bet kada alksta atsakyti į savo pašaukimo klausimą. Problema yra, kad nemato savo tiesioginėj aplinkoj pavyzdžių, kurie pašaukimo sampratą sukristalizuotų Bažnyčios tarnybos linkme. Kai aš buvau fuksė-studentė, nebuvo madoj savanoriškai atsilikusius vaikus pagloboti ar pamokyti skaityti mokinius, kuriems mokytojai laiko pristigdavo. Nebuvo nei Taikos Korpuso, nei Vista savanorių. "Krishna" ir "Moonies" tada jaunuoliui nebuvo pavojai. Sakykim, kad tai tik mados reikalas, bet ta mada eina altruistine-dvasine kryptim, tad jaunimo kaltinti negalim dvasingumo stoka. Aš manau, problema yra, kad jaunimo neįtikinam, kad dvasiškija turi specifinę, nepamainomą ir žmonijai kritišką rolę. Visi mes žinome apie sakramentinę kunigo rolę Bažnyčioje, bet to nepakanka jaunuolio užangažavimui. Ir man tik to iš kunigo nepakanka — jo sakramentinė rolė, mano manymu, yra tik absoliutus minimumas. Bet juk pasirenka dvasinį luomą sakosi duodą daugiau. Nei vaiko, nei jauno žmogaus neapgausi..
Man vis stovi atminty pašnekesys su jaunimu apie pašaukimus. Vienas mielas, puikus jaunuolis pasisakė, kad kunigu nenorėtų būti. Užklausiau kodėl, "Bet, ponia, jų gyvenimas yra toks nuobodus", atsakė jis. Kokia tragedija, kad šis tikrai dvasingas jaunuolis per savo šešiolika metų tematęs tik nuobodžius ir nuobodžiaujančius kunigus! Kaip jis gali pasirinkti kunigystę, jeigu jis nemato modelio, verto pasekimo? Niekas nesirenka gyvenimo kelio abstrakčiai. Turi nuostabią chemijos mokytoją ir pradedi studijuoti chemiją. Gal ne mažesnę gyslelę turėjai istorijai, bet istorijos mokytojai būdavo nepasiruošę pamokai, klasėj disciplinos nemokėjo palaikyti, ir jausdavai, jog po pamokų skuba, kad nereikėtų bendrauti su mokiniais. Tad istorijos srities net nesvarstei, kai rinkaisi studijų šaką. Perdaug suprastinta analizė? Gal..., bet kiek šimtų kartų tai padėjo nulemti!
Turėčiau patikrinti statistikas, bet mano nujautimas sako, kad klauzūruotos vienuolijos pašaukimų ne ką mažiau sulaukia negu praeityje. Manyčiau, kad yra taip, nes jų paskirtis yra labai aiški ir misija heroiška. Tie, kurie jaučia trauką, aiškiai supranta tos misijos reikšmę. Tas pat su visais kitais dvasinio luomo pašaukimais. Sunku įtikinti jaunuolį ar jaunuolę, kad suteikiama pagalba žmonijai, gydant ligotus, jeigu vie-nuoliai yra tik administratoriai, kurie sergančių žmonių niekad nemato. Kai katalikų ligoninėj 4 kartus gulėjau, laukdama vaikų, vienuolė atėjo tik vieną kartą aplankyti. Pasijutau lyg viduramžiuos, kai labai draugiškai paaiškino, kad paprastai seselės neskiriamos gimdančiųjų ar gimdžiusiųjų skyriuje. Nedrįsau paklausti kodėl: vaikais gi neapsikrėsi, o taip bijoti bet kokios vedybinio gyvenimo apraiškos atrodė tiesiog patologiškai nesveika. Tuo tarpu vienu atveju mano kambaryje buvo jaunutė netekėjusi motina, kuri per dienas ir naktis verkė, bandydama apsispręsti, ar atiduoti nuostabaus grožio mergytę, nes kelias savaites prieš vedybas jos sužadėtinis žuvo motociklo nelaimėje, ir ji liko viena... Verkdama drauge su ja, aš vis galvodavau, kodėl čia nėra nė vieno žmogaus, kuris atstovautų Viešpaties paguodai ir gailestingumui. .. Jai nereikėjo pamokslų... reikėjo Dievo žmogaus, kuris tai airei jaunuolei sakytų jau vien savo buvimu, kad mes niekad nesam vieni. Bet aplink mus sukosi nepatenkintos slaugės, nes dirbo už mažesnį atlyginimą, negu kitose ligoninėse, nes seserys iš jų tikėjosi pasiaukojimo... Koks keistas vertybių sumaišymas! Heroizmo galim laukti tik iš savęs — ne iš tų, kuriuos samdom, ypač jei prasilenkiam su socialiniu teisingumu.
Tuo tarpu Motinos Teresės iš Calcutta vienuolijoj pašaukimų skaičius auga. Jų darbas yra konkretus ir aiškus, užtai apeliuoja į jaunuolio giliausius idealizmo jausmus. Ir visos vienuolijos, kol neatras savo gyvybinės paskirties, tol merdės. Kol jos ribosis tuo, ką pasauliečiai patys gali atlikti (ir kartais dar geriau), tol narių skaičius mažės.
Neseniai teko girdėti vieną vienuolį "rekrutuojant". Skaudu buvo klausyti. Kalbėjo, kiek daug ir kokių didelių pastatų vienuolija turi, kiek žmonių juos aplanko ir t.t. Kūrėsi vaizdas tuščio, nuobodaus gyvenimo su užsiėmimu, bet, deja, be misijos. Jaunuolį -idealistą, kurio laukia dvasiškija, gali patraukti tik aiški heroiška misija. (Ir jos dirbtiniu būdu nepagaminsime).
Misijoms sričių turime daug. Pastoracinė psichologija, į kurią tiek mažai dėmesio kreipia mūsų lietuviškoji dvasiškija; lietuviškas kateketinis darbas, ne tik paruošiant medžiagą, bet ruošiant mokytojus; "gastroliavimas" su specialiai paruoštomis rekolekcijomis; padėjimas organizuoti charismatikų grupes; lietuvių tarpe "marriage encounter" sąjūdžio ugdymas; pabėgusių, nelaimingų vaikų globa... Pagaliau apleista, voratinkliais apkerpėjusi sielovada: parapijose, organizacijose, pavieniuose santykiuose su pasauliečiais. Slaugymo srity koncentravimasis į tas sritis, kurios mažiausia prieinamos pasauliečiams: slaugymas vėžio ligonių "hospice" principu... Pasiūlymas gal nepelningas, bet kokia didelė čia yra spraga, tarnaujant sergantiesiems!
Daugumas tų pasiūlymų reikalauja vienuolijų atsiplėšimo nuo vienos vietos ir išėjimo į žmones. Yra beprasmis dalykas būti įsikūrus ten, kur nėra žmonių, kuriems patarnavimas yra reikalingiausias. Vienuolijoms reikia pradėti rizikuoti savimi. Praeityje pasitaikydavo, kad ne žmonių gerovė apspręsdavo vienuolijos kryptį, bet vienuolijos. Jeigu vienuolė globoja našlaičius, nebuvo klausiama, ar ji tinkamai ugdo vaikų jausminį vystymąsi, bet ar ji prie jų neprisiriša (šiuo atveju ją reikdavo iškelti). Toks dvasinis šykštumas pakirto kelią ne vienam projektui, kuris verkte verkė krikščioniško jautrumo ir meilės. Pirmieji krikščionys nebuvo šalti bejausmiai žmonės. Taboro kalne Petras džiaugėsi, o Kristų išdavęs, verkė. Paulius rašė su uždegančiu entuziazmu. Tai įjungimas žmogiškųjų jausmų į pašaukimo vykdymą. Dvasiškija egzistuoja ne sau, nes mes nė vienas nesame atleisti nuo dvasinio pašaukimo. Dvasiškija egzistuoja tik patarnavimui Mistinio Kristaus Kūno ir visos žmonijos nariams ten, kur jie sau padėti negali ir nepajėgia. Tiek, kiek ta misija yra vykdoma, dvasiškija yra nepamainoma ir būtina; kiek ji tos misijos neranda ar nevykdo, tiek ji Bažnyčios rolę tik išeikvoja.
Dilema yra labai įdomi. Jeigu kalba apie pašaukimus vienuole ar kunigu nebuvęs, galima apkaltinti, kad nesupranta padėties ir nežino, ką kalba. O jei kalbąs dvasiškąjį luomą yra palikęs, tai galima prileisti, kad kartėlis, apsivylimas ar net paprastas pavydas nuspalvina jo ar jos nuomones. (Jei būtų dvasiniam pašaukimui tikęs, tai jame tebebūtų, o netikėlių nuomonės visi žinom, ko vertos.) Kadangi logiškos išeities iš šios nelogiškos situacijos nėra, aš visgi rizikuoju užsitarnauti bent vieną iš tų apkaltinimų. Dvasiškija, kuri turėtų būti mūsų kelrodis į amžinąjį gyvenimą, aš labai gerbiu. Ir tik iš labai didelio rūpesčio ir meilės drįsau rašyti tai, kas mano širdį taip ilgai slėgė. Norėčiau raginti visus gilinti savo dvasinį gyvenimą ir ieškoti savo vaikams pavyzdžių, kurie juos trauktų į dvasiškijos luomą įsijungti, o jei ne, tai bent juos pažadintų dvasinio gyvenimo patobulinimui.