(Pagal T. Nikalojų Lancicijų, S.J.)
BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
T. Nikalojus Lancicijus buvo lietuvis jėzuitas, pasižymėjęs šventumu ir administraciniais gabumais bei pagarsėjęs Europoje savo raštais. Jis gimė Nesvyžiuje 1574 m. gruodžio mėnesio 10 dieną. Jo tėvas buvo kunigaikščių Radvilų spaustuvininkas Nesvyžiuje. Busimasis jėzuitas gimė ir augo kalvinų šeimoje. Nikalojų atvertė į Katalikų Bažnyčią garsusis pamokslininkas jėzuitas T. Skarga 1590 m. Praėjus dvejiems metams, Nikalojus įstojo į Jėzaus Draugiją ir atliko naujokyną Krokuvoje. 1593 m. vyresnieji jį nusiuntė j Romą studijuoti teologijos. 1601 m. Lancicijus buvo pašvęstas kunigu. Romoje jis išbuvo iki 1607 m. ir rinko Romos archyvuose medžiagą jėzuitų istorijai. Iš jo vėliau eitų pareigų atrodo, kad jis nuodugniai studijavo ir kitus dalykus. Jo raštai liudija, kad jis buvo labai apsiskaitęs. Romoje susipažino su dviem tėvais jėzuitais, gyvenusiais kartu su šv. Ignacu, jėzuitų ordino steigėju, ir maždaug su 30 tėvų, kurie pažino šv. Ignacą. Savo knygoje "De Conditionibus Boni Superioris" jis rašo, kad smalsiai juos apklausinėjęs, kaip šv. Ignacas gyveno, ką darė ir pan. Taigi T. Lancicijus buvo gerai susipažinęs su jėzuitų ordino steigėjo dvasia. 1607 m. T. Lancicijus grįžo į Lietuvą ir Vilniaus universitete dėstė hebrajų kalbą, moralinę ir dogmatinę teologiją bei Šv. Raštą. Kuri laiką buvo Kališo ir Krokuvos kolegijų rektorium ir du kartu Lietuvos jėzuitų provincijos provincijolu. 1633 -1641 m. gyveno Čekoslovakijoje Gratz mieste ir, matyt, ėjo dvasios vadovo pareigas. Ten jis parašė savo knygą "De Conditionibus Boni Superioris". T. Lancicijus yra parašęs apie 26 religinio turinio veikalus lotynų ir lenkų kalbomis. Kai kurie jo raštai buvo išversti į prancūzų ir vokiečių kalbas. T. Lancicijus mirė Kaune 1653 m. Kadangi žmonės jį laikė šventuoju, 1655 m. kazokai sudegino jo kūną ir pelenus išbėrė į Nemuną.
Prašomas konfratrų ir vyresniųjų, T. Lancicijus parašė knygą apie "Gero Viršininko Privalumus" savo ordino broliams, tikėdamasis, kad ir kitiems vienuoliams ji bus naudinga. Iš tiesų jo veikalas taip vienuoliams patiko, kad net mūsų laikais (1913 m.) reikėjo leisti antrąją laidą. Reiškia, kad nieko geresnio apie tai nebuvo parašyta. Knyga naudinga ne tik vienuolijų vyresniesiems, bet ir kitiems Bažnyčios dignitoriams, pavyzdžiui, vyskupams.
Pirmieji gero viršininko privalumai, pagal T. Lancicijų, yra dvasingumas, santūrumas ir valdomųjų meilė. Tokia meilė, kad valdomieji iš viršininko darbų galėtų ją pastebėti. Antrame veikalo skyriuje jis cituoja T. Klaudijaus, ordino generolo, žodžius, kurie geriau nusako jo paliestą klausimą. T. Klaudijus taip rašė: "Jėzaus Draugija yra Dievo vaikų bendruomenė, kad jie jam tarnautų didžiadvasiškai ir noriai nuoširdžia meile. Kadangi jie yra Dievo vaikai, savaime aišku, kaip į juos viršininkai turi žiūrėti ir su kokia meile bei pagarba juos valdyti". Kristus taip apie viršininkus išsireiškė: "Kas vyriausias jūsų tarpe, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas" (Luk 22, 26). "Viršininkas", taip rašo šv. Jonas Auksaburnis, "turi ieškoti ne garbės ar šlovės, bet valdomųjų gerovės. Kas ieško savo garbės, tas yra despotas". T. Lancicijus sako, kad šv. Ignacas labai rūpinosi savaisiais. Kai T. Polanco, jo sekretorius, jam sakė, kad rūpesčių dalį galėtų perleisti kitiems, šv. Ignacas jam taip atsakęs: "Tėve, aš taip myliu visus, kad norėčiau žinoti, jei man būtų įmanoma, kiek kartų per naktį įkando blusos mano broliams".
Be tų savumų, viršininkai turi rūpintis medžiagine valdomųjų gerove, maistu, drabužiais, vaistais ir panašiais dalykais. Geri viršininkai turi būti dosnūs ir vengti šykštumo. Jei valdomasis ko prašo, viršininkas turi tikėti, kad jam to reikia, ir parodyti jam visišką pasitikėjimą. Viršininkas turi ypatingai rūpintis ligoniais. Šv. Ignacas pastatė klierikams vasarnamį Romos apylinkėse, kad jie galėtų atsikvėpti nuo studijų. Pamatęs vieną išbalusį klieriką, šv. Ignacas įsakė jam ilgiau miegoti ir taip atstatė jo jėgas. Viršininkas turi būti geras visiems ir visais lygiai rūpintis. T. Lancicijaus laikais Romos jėzuitai maitindavosi kaip pasiturį romėnai. Dabar T. Generolas Janssens patvarkė, kad maitintųsi kaip vidurkio darbininkai.
Šv. Ignacas norėjo, kad viršininkai elgtųsi su valdomaisiais tėviškai, mes sakytumėm, draugiškai ir teisingai. Pastebėjęs valdomąjį klystant, tegul jam leidžia pasiaiškinti. Juk taip elgėsi ir pagonys. "Romėnai neturi papročio pasmerkti kokio žmogaus, nedavę kaltinamajam galimybės stoti savo kaltintojų akivaizdoje ir gintis nuo kaltinimų", taip kalbėjo Festas, Palestinos valdytojas romėnų laikais (Apd 25, 16). Viršininkas neprivalo ką nors įspėti ar bausti, kai yra piktas. Labai gražiai apie tai išsireiškia šv. Jonas Auksaburnis. Jis taip rašė: "Jei ką bari ar įspėji, bark ir įspėk be piktumo ir įnirtimo. Juk ir teisėjai teisdami apsirengia tinkamu rūbu. Ir tu taip daryk. Tavo rūbas tebūna žmoniškumas. Sakysi, kad manęs nebijos. Bijos labiau. Kitaip, jei ir teisingai kaltinsi, valdomasis priskirs tai tavo įnirtimui. Jei švelniai įspėsi, kaltasis save pasmerks ir, kas svarbiausia, tu būsi Dievui priimtinas". T. Lancicijus prie tų išmintingų žodžių pridėjo ne mažiau išmintingą pastabą: "Jei šv. Jonas Auksaburnis draudžia savininkams barti vergus, kada jie, savininkai, yra pikti, tuo labiau tas dėsnis turi būti prie širdies dvasios gydytojams ir viršininkams, kuriems Apvaizda pavedė rūpintis Dievo vaikais". T. Lancicijus duoda viršininkams dar vieną naudingą patarimą. Jis taip rašė: "Tegul viršininkai prieš įspėdami arba įspėję suklydusį neduoda jam suprasti, kad ant jo pyksta". Šv. Bazilijus panašiai išsireiškė: "Bausdamas ką nors pasipiktinęs ir piktas, viršininkas klystančio nepataisys, bet pats nusikals, nes neklausė Šv. Rašto patarimo, kad reikia švelniai įspėti tuos, kurie priešinasi". Nors nusikaltę valdomieji turi būti nubausti, bet į juos reikia žiūrėti Dievo akimis, nes viršininkai užima jo vietą žemėje. Nors Dievui nepatinka žmonių nusikaltimai, bet kol nusikaltėliai gyvena, jis nesiliauja jų mylėjęs ir jiems padėjęs. Išvada yra aiški. Prie tų savo minčių T. Lancicijus pridėjo ir šiuos šv. Grigaliaus Didžiojo žodžius: "Tikras teisingumas turi užuojautą, netikras panieką". Ketvirtąjį skyrių apie tėvišką viršininkų elgesį su valdomaisiais T. Lancicijus užbaigia šiais šv. Povilo žodžiais: "Kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių tarpo ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą. Jis sugeba atjausti nežinančius ir klystančius, nes ir jis pats yra apgaubtas silpnumo" (Žyd 5, 1-2).
Penktame knygos skyriuje T. Lancicijus toliau dėsto, kaip viršininkai turi elgtis su valdomaisiais. Visų pirma jis sako, kad, jei ką nors reikėtų sudrausti, tegul viršininkas nevartoja aštrių ir užgaulių žodžių. To moko Šv. Raštas, sakydamas, kad "greitai supykstąs žmogus sukelia barnius, o kantrus juos nuramina" (Priežod XII). Panašiai išsireiškia ir šv. Povilas. Rašydamas Timotiejui, jis taip sako: "Bark, drausk, ragink su kantrumu ir kaip išmanydamas" (2 Tim 4, 2). T. Lancicijus sako, kad žodis išmanydamas, lotyniškai argue, graikiškai eleyson, reiškia įtikink įrodymais, argumentais. Toji T. Lancicijaus pastaba labai atitinka mūsų laikų dvasią, nes dabar žmonės žiūri į viršininkų autoritetą kitomis, kritiškomis akimis. Viršininkų įsakymai turi būti protingi.
Čia pravartu įterpti, ką vysk. Pr. Būčys rašė apie paklusnumą. Jis taip išsireiškė: "Nepatartina duoti aiškiai nenaudingą ir sveikam protui priešingą įsakymą. Tokie įsakymai duodami, kad valdiniai lavintųsi paklusnume arba norint ištirti jų nusistatymą. Supratę viršininkų intenciją, valdiniai lengvai atlieka kvailus veiksmus, bet savo širdyje juokiasi iš vyresniųjų. Norint, kad valdiniai išmoktų greitai paklusti, reikia pradėti nuo įsakymų, kurių tikslas lengvai suprantamas, vėliau įsakyti tai, kas sunkiau permatoma. Reikia įsakyti ir tai, ko valdinys nesupranta, nes įsakymas yra priešingas jo ydai. Reikia įsakyti ir tada, kada valdinys negali suprasti įsakymo tikslo, bet jis turi vykdyti įsakymą kaip išmanydamas, tačiau nepaversdamas įsakymo absurdu ir vengdamas nuodėmės (Ištrauka iš vysk. Būčio atsiminimų, saugojamų T. Vyt. Bagdonavičiaus).
Jei reikia valdinius bausti, T. Lancicijus nustatė tokią taisyklę: "Tegul viršininkai baudžia valdinius, jei yra teisinga ir tikra priežastis, tačiau saikingai ir niekuomet su akla aistra". Šv. Bernardas duoda viršininkams tokį patarimą: "Rūpinkitės, kad būtumėte mėgstami, o ne bijomi. Jei kartais reikia griežčiau elgtis, griežtumas tebūna tėviškas, o ne despotiškas". Be to, ne visuomet reikia bausti nusikaltėlius, jei ir be bausmės yra vilties, kad jie susipras ir pasitaisys. Kas garantuoja, kad kaltasis bausme pasitaisys? Graikų priežodis taip sako: "Kaltės dovanojimas yra geresnis už smarkią bausmę". Viršininkai laimės nusikaltėlius labiau maldomis, palankumu, pasitikėjimu negu perspėjimu, bausme ar grasinimu. Perspėjęs ar nubaudęs kaltąjį, viršininkas tegul taip elgiasi lyg jis būtų viską užmiršęs, tegul jokiu būdu neparodo, kad viską prisimena. Viršininkai tegul kantriai nukenčia valdinių jam padarytas nuoskaudas. Tik supasaulėjęs viršininkas elgiasi atvirkščiai, keršija.
Jėzaus Draugijos konstitucijos reikalauja, kad tėvai provincijolai bent kartą per metus aplankytų visus savo provincijos namus ir susipažintų su dvasine bei medžiagine provincijos padėtimi. Ta proga visi provincijos nariai aplanko tėvą provincijolą ir supažindina jį su savo darbais bei dvasiniu gyvenimu. Tai nėra išpažintis, bet naudingas pokalbis, kuris palengvina provincijolui provincijos valdymą. T. Lancicijus duoda naudingų patarimų provincijolams, kaip vesti su valdiniais tą pokalbį. Jis taip rašo: "Jėzaus Draugija nori, kad pokalbio metu provincijolas maloniai ir meiliai kaip tėvas, o ne kaip teisėjas su valdiniais elgtųsi ir taip su jais atsiskirtų, kad jie išeitų paguosti ir vėl norėtų dažniau pas jį užeiti". Savaime aišku, kad provincijolas neprivalo jį aplankiusiam provincijos nariui pasakyti, ką kiti nariai apie jį mano ar kalba. Jei provincijolas mato, kad kas nors kitą provincijos narį jam neteisingai skundžia, tegul jam atsako, kad apie tai pagalvosiąs ir padarysiąs reikalingus žingsnius. Jei pokalbio metu provincijolas supranta, kad jį aplankęs vienuolis yra netikęs ir atleistinas, jis negali pasinaudoti tuo, ką girdėjo pokalbio metu, ir turi ieškoti kitų informacijų šaltinių. Negali atleisti net tada, jei per pokalbį vienuolis jam prisipažintų padaręs nuodėmę, už kurią jį reikėtų atleisti iš ordino. Nuo pokalbio atleidžiami tėvai, kurie anksčiau ėjo viršininkų pareigas bei seni profesai.
Daug naudingų patarimų duoda T. Lancicijus naujokų magistrams, kaip valdyti ir įvesti į dvasinį gyvenimą naujokus. Apskritai jis pataria magistrams elgtis su naujokais švelniai ir maloniai, bet sudrausti nedrausminguosius, nevartojant šiurkščių žodžių. Net 69 patarimus jis davė vienam kolegijos rektoriui, kuris pirmą kartą pradėjo eiti savo pareigas. Kai kuriuos patarimus verta čia paminėti. Rektorius turi būti valdiniams visą dieną prieinamas. Tegul jis nesirėdo geriau už kitus savo brolius. Rektorius turi būti dosnus. Tegul jis dažnai tariasi su savo patarėjais. Tegul niekam neprasitaria, ką jis apie kitus mano. Tebūna jis kitiems įkvėpimas, ne stabdis. Tegul jis visiems rodo pasitikėjimą ir nė vieno neįtaria. Pakvietęs svečią pietums, tegul užleidžia jam savo vietą. Tegul jis nekritikuoja ankstyvesnių rektorių darbų. Paskutiniame knygos skyriuje T. Lancicijus nagrinėja klausimą, kaip elgtis su tais, kurie sakosi turį tik laikiną vienuolio pašaukimą.
Nors knygos prakalboje T. Lancicijus sako, kad knygoje apie gero viršininko savumus nieko iš savęs nepridėjęs (nihil a meo sensu), bet tik tai, ką radęs pas šventuosius Bažnyčios daktarus, ką išmokęs iš šv. Ignaco mokinių, ką nustato Jėzaus Draugijos konstitucijos bei kiti nuostatai ir ką pastebėjęs darant didelės pagarbos vertus viršininkus, bet iš tiesų jis pridėjo daug savo minčių ir padarė gerą sintezę iš gyvenime pastebėtų reiškinių. Bažnyčios daktarų minčių, ordino nuostatų ir žymesnių vyresniųjų elgesio, kuriuos jis pažino. Kai kurie T. Lancicijaus posakiai prilygsta Bažnyčios daktarų posakiams, pavyzdžiui, kad viršininkai turi žiūrėti į valdinių kaltes Dievo akimis, nes jie, viršininkai, užima Dievo vietą žemėje.
Ši knyga apie gero viršininko privalumus yra ilgo jo valdymo patyrimo, mąstymo ir studijų vaisius. Jis rašė tą knygą, žiūrėdamas į tokį vienuolių gyvenimą, koks jis iš tikrųjų yra. Jo patarimai ir nurodymai viršininkams nėra išvados iš abstrakčių dėsnių, bet išvados iš konkretaus gyvenimo, kurias rado patvirtintas ir kituose šaltiniuose. Pats T. Lancicijus buvo pavyzdingas vienuolis, o Kauno žmonės gerbė jį kaip kokį šventąjį. Jo knygų leidėjai davė jam garbingojo (venerabilis) vardą. Jis tikrai toks buvo.