J. VENCKUS, S.J.
Praėjusiais metais mirė garsiausias egzistencializmo filosofas Martin Heidegger. Kiti žinomi egzistencialistai yra Karl Kasper, Gabriel Marcei, Jean Paul Sartre. Egzistencializmo tėvu yra laikomas Soren Kierkegaard (1813-1855), danas, protestantų pastorius ir geras rašytojas. Jis kovojo prieš Hegelį ir aplamai prieš vokiečių idealizmą.
Egzistencializmo terminas buvo pradėtas vartoti tuoj po I didžiojo karo. Galutinai šis terminas nusistovėjo ir paplito po II didžiojo karo. Tai, kas dabar suprantama egzistencializmu, nėra koks nors naujas dalykas. Galima sakyti, kad egzistencialistai buvo šv. Augustinas, Blaise Pascal, Dostojevskis ir kiti.
Martin Heidegger
Heideggeris gimė Vokietijoje. Šeima buvo katalikiška, tėvas net ėjo maršalkos pareigas bažnyčioje. Martynas buvo labai pamaldus vaikas, net norėjo eiti į kunigus, studijavo teologiją, bet vis dėlto kunigu netapo. Freiburgo universitete susipažino su filosofu Edmundu Husserl (1859-1938), fenomenologijos kūrėju. Fenomenologai tiria, kaip daiktai mums atrodo savo išore ir kokie jie yra iš tikrųjų savo esme. Heideggeris iš pradžių sekė savo mokytoju. Fenomenologija tada buvo labai paplitęs mokslas vokiečių universitetuose. Heideggeris profesoriavo Magdeburge. Husserlis jį pasikvietė j Freiburgą ir padarė savo asistentu. Kadangi Husserlis buvo žydas, turėjo profesoriavimo atsisakyti ir perleisti savo katedrą Heideggeriui. Paskui Hitleris jį paskyrė universiteto rektorium. Visi stebisi, kaip Heideggeris galėjo pasidaryti tokiu uoliu hitlerininku, spausdamas profesorius ir studentus sekti Hitleriu. Vis dėlto po poros metų atsitraukė nuo Hitlerio, bet jau buvo nustojęs pagarbos kitų profesorių akivaizdoje, nustojo ordinarinio profesoriaus titulo ir dėstė tik kaip docentas.
KAS YRA ŽMOGIŠKOJI EGZISTENCIJA?
Žmogų galima palyginti urano atomui, iš kurio gaunama didelė atominė energija. Atomas turi branduolį su protonais ir elektronais, kurie sukasi aplink branduolį. Branduolyje yra pozityvi elektros energija, o elektronuose negatyvi. Tos jėgos yra balansuotos. Tam tikrais instrumentais (reaktoriais) galima atomą suskaldyti, išmušti iš jo daugiau ar mažiau elektronų. Tada vienos jėgos sustiprėja, kitos susilpnėja; nebėra pusiausvyros. Kažkas panašaus yra žmoguje. Kas yra žmogaus egzistencija? Tai pati giliausia žmogaus dvasinė struktūra, kuri priklauso nuo tėvo ir motinos chromozomų ir genų. Paskui, žinoma, padaro įtaką ir šeima bei mokykla.
Kierkegaardas padalino žmogiškąją egzistenciją į tris laikotarpius. I — estetinis laikotarpis, tai yra jaunystė, pilna sveikatos, kūno grožio, meilės ir energijos. Tas laikotarpis, jeigu nėra sugadintas narkotikais, alkoholiu, ištvirkavimu, yra tikrai pati gražiausia žmogiškoji egzistencija. II — etinis laikotarpis. Jį būtų galima pavadinti ir pareigos laikotarpiu. Žmogus jau paprastai turi įsigijęs profesiją, sukūręs šeimą, jaučiąs pilietines pareigas. Jeigu kas šių pareigų nejaučia, vadinamas nesubrendusiu. III — religinis laikotarpis. Tai jau senatvės laikotarpis. Žmogus jaučia, kad artinasi gyvenimo saulėlydis, tai pasidaro pamaldesnis, dažniau meldžiasi, eina į bažnyčią, skaito religinio turinio knygas.
Heideggeris padalino žmones pagal jų egzistencijos gelmes į tris rūšis: I — paprastas kasdieninis žmogus, kuriam rūpi tik kasdieninė duona, pastogė, sveikata, šeima ir senatvės užtikrinimas. II — tai žmogus, kuriam rūpi menas, literatūra, poezija, muzika, žodžiu — grožis. III — žmogus, kuris ypač rūpinasi ateitimi ir gyvaisiais žmogiškosios egzistencijos reikalais.
Mes pastebime ir suprantame įvairias žmogaus egzistencijos apraiškas. Žmogus supranta, kad jis yra laikinas. Ne visuomet jis egzistavo. Ne visuomet jis čia ir egzistuos. Jis yra ribotas, netobulas, lyg molinis indas, kuris gali greitai sudužti. Gražiausia žmogaus egzistencijos ypatybė yra jo laisvė: jis gali pasirinkti tas gyvenimo vertybes, kurios jam labiau patinka. Pats gali pasirinkti profesiją, meno rūšį, mokslo sritį. Bet su laisve eina ir atsakomybės jausmas. Žmogus žino, kad jis egzistuoja, jis nori ir turi žinoti, ką reiškia būti, egzistuoti. Heideggeris ypatingai šį klausimą savo filosofinėje sistemoje nagrinėja. Žmogiškoji egzistencija yra paslaptis. Jo egzistencijoje yra tokių reiškinių, kurie, atrodo, kažkokio likimo yra skirti.
Salomėja Nėris išreiškia egzistencializmo filosofiją šiuo savo eilėraščiu:
Be bažnyčios, be altorių.
Be sumainymo žiedų...
Žirgai skrenda, kiek tik nori, —
Skrendam, lekiam vienu du!
Jis įdėjo žmogui širdį
Su troškimais neramiais.
Vasaros vynu nugirdė, —
Jis ir nuodėmes atleis!
Ar žmogiškoji egzistencija kalta, kad kažin kas įdėjo tokią širdį su troškimais neramiais?
Egzistencializmas mėgina aiškinti įvairiausius gyvenimo reiškinius. Pvz. dėl ko kunigai ar vienuoliai meta savo pašaukimą? Sako, kad koks nors reaktorius trenkia į žmogaus egzistenciją, kaip į atomą. Tas reaktorius galėjo būti viršininkas, draugai ir pan. Tokie reaktoriai gali trenkti ir į gerą krikščionišką šeimą. Tai gali būti koks nors trečias asmuo, kuris suskaldo šeimą, pastumia į neištikimybę, paskatina skirtis.
Egzistenciniai pakitimai gali būti labai staigūs ir greiti. Kai, pavyzdžiui, Leninas sužinojo, kad jo brolis, dalyvavęs atentate prieš carą, buvo pakartas, staiga nusiėmė nuo savo krūtinės kryžių, sviedė po kojomis, nusprendė nužudyti carą ir kovoti prieš Dievą.
Šv. Teresė sako, kad žmogaus siela, kaip kokia pilis, yra apsupta septyniais pylimais, kad piktų žmonių strėlės jos nepasiektų. Taip ir žmogaus egzistencija yra aptverta keliomis sienomis.
Mūsų tikėjimas moko, kad žmogiškoji egzistencija, paveikta gimtosios nuodėmės, yra palinkusi į blogį. Ją reikia sukrikščioninti, nes žmogiškosios egzistencijos aistros ir emocijos yra sunkiai suvaldomos. Tik Kristaus paskelbtas mokslas su savo malone, sakramentais ir tikėjimu, viltimi bei meile gali privesti prie krikščioniškojo humanizmo.