VYTAUTAS P. ZUBAS
Praėjusiais metais įvyko dvi tarptautinės konferencijos, siekiančios pagerinti žmonijos gerovę pasaulyje. Gegužės mėnesį Kenijos sostinėje Nairobi (Rytų Afrikoje) susirinko 154 kraštų atstovai į ketvirtąją Jungtinių Tautų Prekybos ir Pramonės konferenciją. Konferencija užtruko visą mėnesį ir svarstė vadinamosios Naujos Ekonominės Tvarkos reikalus.
Nauja Ekonominė Tvarka nėra koks socialistinis šūkis, bet neturtingųjų kraštų reikalavimas teisingiau dalintis pasaulio turtais. Jis atsirado kartu su naftos pabrangimu ir siūlo tarptautinio ekonominio teisingumo siekti, nustantant žaliavų kainas ir panaikinant ar bent sumažinant muitus atsilikusiųjų kraštų gaminiams.
Kaip tarptautiniuose suvažiavimuose jau įprasta, ir ši konferencija suskilo į du nelygius blokus: turtingųjų ir beturčių, t.y. industriškai išsivysčiusių ir atsilikusių kraštų. Vadinamoji 77-toji grupė, jungianti 110 atsilikusių kraštų, pasiūlė įsteigti 3 bilijonų dolerių fondą negendančių žaliavų atsargoms sudaryti. Supirkdamas iš kraštų-gamintojų ir parduodamas kraštams-vartotojams žaliavas, kaip naftą, metalus, grūdus ir pan., fondas reguliuotų pasaulines kainas, sumažintų infliacijos pavojų ir išgelbėtų ne vieną kraštą nuo gresiančio bankroto.
Šitoks logiškas pasiūlymas pasirodė nepriimtinas turtingiesiems. Amerika, Japonija, V. Vokietija, Prancūzija ir Anglija, įpratusios naudotis pigiomis neturtingų kraštų žaliavomis, nesutiko su fondo steigimu. 77-toji grupė nenusileido ir grasino steigti fondą be turtingųjų kraštų. Mažytės Norvegijos atstovas, pasiūlęs fondui tuoj pat 25.000 dolerių, susilaukė audringų plojimų. Pagaliau amerikiečių atstovas sutiko su fondo steigimu, nors neprižadėjo, kad Amerika jame dalyvaus. Ameriką pasekė ir kiti turtingieji industriniai kraštai.
Įdomu, kad 77-tosios grupės spaudimo neišvengė nė komunistiniai kraštai, iki šiol sugebėję ekonominio išnaudojimo kaltę suversti buvusiems kolonijų valdytojams. Iš sovietinio bloko taip pat buvo reikalaujama daugiau ekonominės paramos ir didesnio prekybinio apsikeitimo. Sovietai, kaip ir amerikiečiai, nieko konkretaus nepažadėjo. Neutraliam stebėtojui tai įdomi paralelė.
Liepos mėnesį Vankuveryje, Kanadoje, įvyko kita ne mažesnės svarbos Jungtinių Tautų konferencija, pavadinta Habitat, skirta butų, gyvenviečių ir kitoms su žmogaus pastoge surištoms problemoms svarstyti. O tos problemos didelės. Šiandien daugiau kaip pusė pasaulio gyventojų neturi pakenčiamos pastogės, švaraus geriamo vandens, elektros ir apšildymo. Miestai, veikiant industrijai, nenormaliai auga. Šio šimtmečio pradžioje pasaulyje buvo 11 miestų, turinčių milijoną ar daugiau gyventojų. Šiandien yra 172 tokie miestai, o šimtmečio gale bus apie 375, iš kurių bent 200 bus atsilikusiuose kraštuose. Žemės rutulio gyventojų skaičius padvigubės, ir du trečdaliai žmonių gyvens miestuose. Blogiausia, kad, mechanizacijai didėjant, įsidarbinimas mieste nekyla proporcingai gyventojų skaičiui. Pvz. Brazilijoje miestuose gyvena 30% visų gyventojų, o gamyboje dirba tik 10%. Venecueloje dar blogiau: miestuose gyvena 50%, o gamyboje dirba mažiau negu 9%.
Apskaičiuojama, kad šitiems šimtams milijonų apgyvendinti iki šimtmečio pabaigos reikėtų pastatyti daugiau namų, negu jų buvo pastatyta nuo istorijos pradžios iki šiol. Vargu, ar tai įmanoma, nors ir turint geriausių norų. Dėl to daugelis konferencijos dalyvių ir stebėtojų žvelgė į ateitį pesimistiškai. "Visos Rytų ir Vakarų ideologinės rietenos nublanksta ateities perspektyvoje, ir turi būti surasta patikimesnė ideologija. Kitaip — visos Rytų ir Vakarų politinės ir ekonominės teorijos, dažnai tik maskuojamos kilniais šūkiais, bus paskandintos globalinėje anarchijoje", Habitat proga rašė William Marlin "The Christian Science Monitor" architektūros ir urbanistikos kritikas.
Į Habitat konferenciją, užtrukusią 12 dienų, susirinko 134 kraštų atstovai. Lygiagrečiai vyko neoficiali įvairių organizacijų ir stebėtojų konferencija Habitat Forum, kurioje dalyvavo apie 4.000 atstovų iš viso pasaulio. Jų tarpe stipriai reiškėsi 23 "galvočių" (Thinkers) grupė, pasaulinio masto įvairių sričių žinovai. Habitat Forum atliko pasaulio sąžinės rolę, iškeldamas faktus, kurie aiškiai liudijo geros valios stoką valstybių tarpe. Kasmet pasaulyje išleidžiama ginklams 300 bilijonų dolerių, arti 100 dolerių kiekvienam gyventojui, kai tuo tarpu šimtų milijonų žmonių metinės pajamos nesiekia tos sumos. Visas pasaulis per 10 metų turėtų švarų geriamą vandenį, jei kasmet tam reikalui paskirtų po 3 bilijonus dolerių, 1% ginklavimosi išlaidų.
Nenuostabu, kad dėl šitokių pareiškimų Forume nestokojo emocijų. Anglų ekonomistė Barbara Ward pranašavo globalinę katastrofą "dėl kietos linijos, visuotinio nesusipratimo, uždaros minties ir uždarų širdžių". Moterų demonstracijoje dėl švaraus geriamo vandens žygiavo ir Kanados ministerio pirmininko žmona Margaret Trudeau su vaikais.
Oficialioji Habitat konferencija iš pat pirmųjų dienų įsivėlė į politiką, kuriai pradžią davė Izraelio ir Palestinos Išlaisvinimo organizacijos dalyvavimas. Skilimas ir čia įvyko pagal tą pačią liniją: 77-toji grupė vienoje pusėje, o turtingieji kraštai su Kanada ir Amerika kitoje. Buvo padaryta ir radikalių pasiūlymų, pvz. miestų žemės suvalstybinimas, kuriam pritarė Anglija, Izraelis, Švedija, Olandija, Belgija, bet griežtai atmetė kiti turtingieji. Šių pastarųjų nenorą rimtai tartis parodė baigminės rezoliucijos, vadinamos "principų deklaracijos", balsavimai. JAV ir Kanada, kartu su kitais 13 kraštų, motyvuodami, kad vienas rezoliucijos paragrafas yra antisemitinis, balsavo prieš. Vatikanas, nurodęs, kad minėtas paragrafas ragina kovoti prieš bet kokią rasinę diskriminaciją, balsavo už rezoliucijos priėmimą kartu su arabais. Trečiuoju pasauliu ir sovietiniu bloku — iš viso 89 kraštai.
Habitat konferencijai buvo kruopščiai pasiruošta. Buvo pagaminta šimtai filmų ir paruošta šimtai rašinių iš įvairių kraštų ir įvairiom temom. Tą visą medžiagą pasiėmė saugoti vietinis Vankuverio universitetas, kad būtų galima ja ir ateity pasinaudoti. Konferencija Kanadai kainavo 15 milijonų dolerių, o medžiagos klasifikavimas ir saugojimas kainuos dar 5 milijonus. Daugumas vertintojų tvirtina, kad Habitat pasisekimo reikia ieškoti ne pačioje konferencijoje, bet pasiruošime.
Baigiant reikia pastebėti, kad tos abi konferencijos jau užmirštos kasdienybėje gyvenančiame pasaulyje. Tačiau kai kurių žmonių perspėjimai nelengvai dyla atmintyje. Buvusio Montrealio kardinolo Paul Emil Leger perspėjimai dvelkia šalta realybe. Neseniai sugrįžęs iš Afrikos, kur 8 metus misijonieriavo, priimdamas iš Hollywood artistų klubo 50.000 dolerių auką, kardinolas perspėjo, kad vargas žmones pastumia į desperaciją. Žemės rutulį palygino erdvėlaiviui, kurio įgulą sudaro trys baltosios, juodosios ir geltonosios rasės atstovai. Jei visus maisto išteklius baltasis pasilaikytų tik sau, greitai erdvėlaivyje įvyktų revoliucija. "Nemanykime, kad mes pinigais valdome pasaulį. Už 10 metų Trečiajame pasaulyje bus 4 bilijonai žmonių. Kas mums tada atsitiks, aš nežinau", kalbėjo kardinolas, save laikąs ne pesimistu, bet realistu.
• "Dvidešimtojo šimtmečio kančia" — šitokiu pavadinimu naujas muzikos kūrinys buvo pirmą kartą atliktas Austrijos sostinėje Vienoje. Jį sukūrė lenkų kompozitorius R. Vincenty, skirdamas palaimintojo Maksimilijono Kolbės, nacių nužudyto pranciškono, garbei. Kūrinys orkestrui su vyrų, moterų, berniukų chorais. Išryškina koncentracijos stovyklos siaubą Auschwitze ir kun. Kolbės meilės triumfą. Premjeros pasiklausyti buvo atvykęs Austrijos prezidentas R. Kirschlaeger ir kardinolas Franz Koenig.
• Airijoje pagausėjo pašaukimai į kunigus ir vienuolius.