Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
ŽODŽIŲ RAŠYMAS KARTU IR ATSKIRAI
"Kalbos kultūros" 28 nr. N. Sližienė rašo, kad, ruošiant "Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos" vadovą, daug diskusijų yra buvę dėl žodžių rašymo kartu ir skyrium. Ir čia, išeivijoje, tų diskusijų yra buvę. Mūsų neseniai mirusieji kalbininkai Pr. Skardžius ir L. Dambriūnas taip pat siūlė rašyti kartu vieną kitą žodį, kurie bendrinėje kalboje iki šiol rašomi atskirai.
Buvo siūlymų žodžių rašymą kartu ir skyrium daugiau remti reikšmės kriterijum, t.y. žiūrėti, ar žodžių samplaika turi vieno žodžio reikšmę, ar ne, tačiau tokie siūlymai lietė tik vieną kitą samplaiką (pvz.: vis tiek, vis tik, bet kur, kai kur, vis dėlto, be galo). Paėmus didesnį įvairių samplaikų būrį, greit pasirodo, kad šis kriterijus nepatogus: toli gražu ne visada galima tvirtai pasakyti, ar turime vieną žodį, ar tik žodžių samplaiką. Pavyzdžiui, daugelis sutiktų, kad samplaikos vis tiek, vis tik, bet kas, bet kur, kai kas, kai kur turi vieno žodžio reikšmę ir galėtų būti rašomos kaip vienas žodis. Tačiau, norėdami būti nuoseklūs, vienu žodžiu turėtume rašyti ir tokias samplaikas, kaip vis tiek pat, kur kas, kol kas, tiek to, kaip matai, kas nors ir pan., nes jų reikšmė nėra samplaikos žodžių reikšmių suma. O pagaliau kaip rašyti ko geriausias, kuo geriausias, visų geriausias, vienui vienas, kas sau, ko gero, kur tau, šiek tiek, tam tikras ir kt.? O juk ir šis tas, šioks toks, toks pats ir pan. taip pat turi vieno žodžio reikšmę, o jų net abu nariai linksniuojami.
Tad norėdami remtis reikšmės kriterijum, dabartinę samplaikų rašybą turėtume žymiai pakeisti, o laimėti vargu ką belaimėtume, nes šis kriterijus labai subjektyvus, ir daugeliu atvejų sunku būtų juo naudotis. Todėl "Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje" žodžių rašymo kartu ir skyrium pagrindiniai principai paliekami tie patys, tik išlyginami kai kurie nevienodumai.
O kokie yra tie principai? Jie paprastai nurodomi gramatikose. Vieną kitą čia prisiminsime ir pažiūrėsime, kur yra kas pakeista, norint suvienodinti jų pritaikymą rašybos praktikai.
1. Samplaikiniai įvardžiai, sutrumpėjus vienam jų dėmeniui, tampa sudurtiniai ir rašomi vienu žodžiu, pvz. kažkas (kažin kas), kažkoks (kažin koks), kažkuris (kažin kuris), kažkieno (kažin kieno), kitkas (kita kas), viskas (visa kas).
2. Žodžių junginiai bei samplaikos, sutrumpėjus bent vienam jų nariui, kuris atskirai nebegali būti vartojamas, ir likus tik vienam kirčiui, tampa sudurtiniais žodžiais, pvz.: anąkart, anąvakar, anapus, anaiptol, anuokart, balažin, darkart, daugmaž, dienąnakt, dievaži, dvidešimt, gangreit, kaipsyk, kasdien, kasmėn, kasvakar, kiekkart, kiekvienąkart, kitkur, labadien, labdien, maždaug, neilgtrukus, padėkdie, paskutinįkart, šešissyk, šiamkart, šiokiądien, vakarnakt, vienkart ir kt. Taip pat vienu žodžiu siūloma rašyti ir galbūt, kaipmat, turbūt. Iki šiol juos rašome dviem žodžiais ir išskiriame kableliais. Dabar jau ir kablelių siūloma nedėti. Tačiau žūt būt ir toliau siūloma rašyti dviem žodžiais.
Kokiais argumentais stengiamasi šiuos siūlymus pateisinti? Galbūt, kaipmat ir turbūt kartu rašytina dėl to, kad juose vienas sutrumpėjęs dėmuo (gal, mat, tur) atskirai bendrinėje kalboje nėra vartojamas. Čia sutrumpėjusių veiksmažodžių formų gal (gali) ir mat (matai) nereikia painioti su dalelytėmis gal ir mat, kurios skiriasi ir savo reikšme, ir vartojimu. Žūt būt rašytina atskirai, nes sutrumpėjusios bendraties formos yra vartojamos ir bendrinėje kalboje. Žinoma, kai kam šis argumentas gali atrodyti silpnokas, nes, kaip Pr. Skardžius "Drauge" (1975 m., bal. 12 d.) yra rašęs, "šios sandūros yra visai vienodos darybos ir reikšmės".
3. Daugeliui net ir mūsų spaudos žmonių kartais yra neaiškus ir kai kurių dalelyčių rašymas, tuo labiau, kad ir kalbininkai ne visur sutaria. Čia paminėsime tik vieną kitą keblesnį atvejį.
Mūsų bendrinėje kalboje dalelytė bet, sudarydama samplaikinius įvardžius ir prieveiksmius, rašoma atskirai nuo įvardžio ar prieveiksmio, pvz.: bet kas, bet koks, bet kuris, bet katras; bet kada, bet kaip, bet kiek, bet kuomet, bet kur. Tokia rašyba siūloma palikti ir toliau. Pr. Skardžius savo redaguotame "Lietuvių kalbos vadove" (1950) dalelytę bet su visais šiais įvardžiais ir prieveiksmiais rašo kartu.
Dalelytė vis, sudarydama su kitais žodžiais samplaikines dalelytes bei jungtukus, visada rašoma atskirai nuo tų žodžių, pvz.: vis dėlto, vis tiek, vis tiek pat, vis vien. Išimtis — visgi, nes dalelytė gi rašoma kartu su visais nekaitomais vienskiemeniais žodžiais. Bet iš tradicijos vienu žodžiu rašoma nejaugi ir taipogi. Jungtukas kadangi taip pat vienu žodžiu tegali būti rašomas, nes dalelytė gi čia priaugusi prie sustabarėjusios ir dabar nebevartojamos žodžio formos. Dalelytė gi atskirai rašoma nuo visų kitų kaitomų žodžių ir nuo dviskiemenių bei daugiaskiemenių nekaitomų žodžių, pvz.: kas gi, ko gi, koks gi, kuris gi; dabar gi, kada gi, kodėl gi, tada gi, užtat gi. Dalelytė gi rašoma atskirai ir tada, kai šliejasi prie nekaitomų žodžių samplaikos, pvz.: vis tiek gi, vis tiek pat gi.
Dalelytė jau paprastai rašoma atskirai nuo to žodžio, prie kurio šliejasi, pvz.: kur jau, lyg jau, labai jau, tiek jau, vis jau. Tad siūloma atskirai rašyti ir šiuos žodžius, kurie iki šiol buvo rašomi kartu: šiaip jau, taip jau, nu jau.
Dalelytė per siūloma visada rašyti atskirai nuo kitų žodžių, pvz.: per brangus, per gerai, per mažas, per toli, per greitai, ne per seniai, ne per mažas, ne per gražiausiai. Taip bendrinėje kalboje buvo rašoma ir iki šiol, tik su prieveiksmiu daug dalelytė per ne visuomet būdavo rašoma atskirai. Taisyklė buvo gana komplikuota ir kai kuriems sunkiai įsidėmėtina. Buvo sakoma, kad žodžius per ir daug reikia rašyti skyrium, kai abu žodžiai turi savarankišką reikšmę, o rašytina kartu kai žodis daug tik sustiprina dalelytę per. Mokykloje ši taisyklė būdavo pateikiama paprastesne forma: perdaug (t.y. kartu) rašoma tada, kai žodį daug galima praleisti (dažniausiai prieš būdvardžius), o per daug (t.y. atskirai) — tada, kai daug praleisti negalima (pavyzdžiui, prieš veiksmažodžius).
N. Sližienė "Kalbos kultūroje" (28 nr., 8 psl.) aiškina, kad tokia taisyklė yra nelogiška, nes išeina, kad per ir daug sudaro vieną žodį tada, kai vieną jų galima praleisti. Be to, tokia taisykle ne visada galima pasinaudoti, nes per daug kartais pasitaiko prieš du (ir net daugiau) vienarūšius pažyminius ar tarinius, kurių vieną sudaro būdvardis (prieš jį reikėtų rašyti perdaug), o kitą — dalyvis (prieš jį, kaip veiksmažodžio formą, reikėtų rašyti per daug), pvz.: Seminarijos gyvenimas jam pasirodė per daug sustingęs, monotoniškas ir šaltas.
Tad kadangi dalelytė per nuo visų kitų žodžių visada rašoma skyrium, siūloma ją taip rašyti ir su daug: per daug kalba, per daug mažas ir pan.
Vienu žodžiu yra rašomas tik prieveiksmis pernelyg.