Vida Didžbalytė, V kl. mokinė
— Kalbėkite lietuviškai! Vaikai, atsiminkite, jog jūs esat lietuviai! — vis skamba mūsų ausyse.
Skaitome, rašome ir girdime, kad yra labai svarbu kalbėti lietuviškai. Mokyklose mokytojai mus ragina lietuviškai kalbėti. Laikraščiuose taip pat rašoma, kad jaunimas turi lietuviškai kalbėti, kitaip jis nutaus, nebebus lietuviškas.
Kas šeštadienį aš lankau Kristijono Donelaičio aukštesniąją lituanistinę mokyklą ir dažnai galvoju: iš tikrųjų, kodėl mes nekalbame lietuviškai? Man atrodo, kad priežastys yra trys:
1) Mes esame gimę Amerikoje ir, nors apie Lietuvą esame daug girdėję, mažai kas esame ją savo akimis matę. Lietuva mums pasiliko tarytum graži vaikystės pasaka.
2) Mokyklose ne visi mūsų draugai yra lietuviai. Pamokos yra anglų kalba, ir mes taip įprantame kalbėti angliškai, kad pasidaro lengviau su draugais net lituanistinėje mokykloje angliškai kalbėti.
3) Mūsų lietuviškas žodynas yra menkas ir sunku išsireikšti, kai tuo tarpu angliškai mes galime visas mintis ir idėjas išsakyti be jokių pastangų. Dažnai mes pasirenkame lengvesnį kelią ir kalbame angliškai.
Bet ar negalim šias priežastis panaikinti? Kuo daugiau sužinosime apie Lietuvą, tuo lengviau mums pasidarys lietuviškai kalbėti ir mieliau stengsimės tą kalbą vartoti. Jeigu mažai lietuviškai mokame, tai kodėl nesimokome daugiau? Lituanistinėje mokykloje mums dėsto Lietuvos istoriją, geografiją, literatūrą, gramatiką, sintaksę, tautosaką, apie Lietuvos žmones: jų būdą, tradicijas, gyvenimą ir papročius. Mes ten dainuojame lietuviškas dainas ir šokame tautinius šokius. Yra pakankamai lietuviškų organizacijų jaunimui: skautai, ateitininkai, tautinių šokių grupės ir chorai.
Ne visi mūsų draugai yra svetimtaučiai. Jeigu svetimtautis yra mūsų tarpe, tai iš mandagumo reikia angliškai kalbėti. Savųjų tarpe reikia būtinai kalbėti lietuviškai. Kai lietuviškai kalbėsime, tai kiti lietuviai susgėdins ir pradės sekti mūsų pavyzdžiu. Kalbėkime lietuviškai su savo sesutėmis ir broliais.
Taip pat turime daug lietuviškai skaityti. Jeigu lietuviškos knygos atrodo labai baisios, kai skaitome ar atrandame bent tris nesuprantamus žodžius, tai nenusiminkime. Dėl poros nesuprantamų žodžių skaityti juk galima. Skaitymas padės išmokti naujų žodžių, jeigu pasiimsime žodyną ir netingėsime tų žodžių reikšmę išsiaiškinti. Skaitymas lietuviškų knygų padės mums geriau kalbėti lietuviškai.
Daug kas turi susidarę nuomonę, kad nėra įdomių lietuviškų knygų, kad jos visos pasenusiomis temomis parašytos ir sunkios. Tai netiesa! Aš esu skaičiusi daug įdomių knygų, pvz.: VI. Vijeikio "Saigūnas", V. Vaitkevičienės "Du draugai", N. Jankutės "Nuo devynių iki pirmos", "Šamo ežero sekliai", R. Spalio "Gatvės berniuko nuotykiai", D. Bindokienės "Parkas anapus gatvės" ir "Mieste nesaugu", taip pat N. Jankutės "Kelionė į septintą stotį". Yra ir dar daugiau įdomių lietuviškų knygų, kurias neturėjau progos perskaityti.
Mes turime prisiversti daugiau skaityti, dažniau kalbėti lietuviškai ir visuomet prisiminti, kad "garbė svetimomis kalbomis kalbėti, bet gėda savosios gerai nemokėti". Lietuvių kalba yra mums ta savoji kalba.