Danutė Bindokienė
Sena lietuviška patarlė teigia: "Kas kam rūpi, tai ant liežuvio tupi". O išeivijos lietuviams labai rūpi, kad lietuviškoji veikla (spauda, mokyklos, organizacijos, parapijos) neišnyktų su dabartine karta, kad gyvuotų, klestėtų bent iki to laiko, kol kelsis laisva Lietuva. Tą "olimpinę" lietuvybės liepsną atnešėme per vandenynus, įpūtėme svetimuose kraštuose ir kurstome, rūpinamės, kad skaisčiai liepsnotų, neišblėstų.
Tokiais sparnuotais žodžiais, ne vienoje paskaitoje patriotiško kalbėtojo kartotais, galime kalbėti apie dabartį (jeigu esame optimistai). Ateitis — jaunimo rankose. Tas jaunimas prirašys laikraščius, veiks organizacijose, mokytojaus lituanistinėse mokyklose, rinks aukas Vasario 16 proga... Argi mūsų lietuviškas jaunimas tūkstančiais nesuvažiuoja į Tautinių šokių šventes, nesuruošia pasaulinio masto kongresų, nerenka parašų po peticijomis ir nemoka pasigaminti eglutės papuošalų iš popierinių šiaudelių?.. Kas gali užginčyti jaunimo lietuviškumą? Kai dabartinės gretos išeis j suaugusiųjų eiles, į jų vietą ateis jaunesnieji ir t.t.
Toks galvojimas ir patogus, ir optimistiškas. Tačiau reikia nepamiršti, kad lietuviškumo apraiška nepasibaigia kalveliu, stovykliniu savaitgaliu ar šokiais, grojant lietuvio vadovaujamam orkestrui. Vienas iš pagrindinių lietuviškumo ženklų yra kalba — lietuvių kalbos mokėjimas ir jos vartojimas.
Spaudoje mūsų korespondentai ne kartą pasigardžiuodami džiaugiasi, kad tokių ir tokių veikėjų sūnelis-dukrelė, sukaktuvinės puotos metu užkalbinti, lietuviškai prašnekėjo. Įsivaizduokite: lietuvių tėvų vaikai lietuviškai moka! Tai bent sensacija, verta spaudos puslapių!
Taip ir knieti paklausti rašeivos: keliais sakiniais su tuo sūneliu ar dukrele persimetė? Apie kq buvo kalbėta? Ar tas pokalbis tik šitaip nenuskambėjo:
— Ar studijuoji dabar?
— Studijuoju.
— Kiek dar metų liko mokytis?
— Du metai, tada baigsiu.
— Kaip patinka svečiai ir puota?
— Gerai.
O kaip su lietuviukais vaikais? Užkalbinkime bet kurį lituanistinės mokyklos mokytoją, dirbusį bent paskutiniuosius penkerius metus. Su rūpesčiu kiekvienas papasakos, kad vaikai į pirmąjį skyrių ateina, vis silpniau ir silpniau lietuviškai kalbėdami. Nežiūrint visų mokytojo pastangų, juos išmokyti lietuviškai, praplėsti jų žodyną bent iki ankstyvesniųjų mokinių pajėgumo, nesiseka. Dažną lietuviuką jau net "puskalbiu" vadinti negalima, nes jo žodynas toks menkutis, kad dviejų teisingų lietuviškų sakinių iš eilės pasakyti nesugeba. Vaikai nebemoka papasakokti net paprasčiausio įvykio. Daiktavardžių giminės, būdvardžių ir daiktavardžių galūnių derinimas, veiksmažodžių asmenys ar laikai — jiems visiškai svetima teritorija. Čia, be abejo, nekalbama apie gramatikos taisykles, o tik apie praktiškai vartojamą kalbą.
Jeigu lietuviškas žodis tokioje liūdnoje padėtyje, tai dar blogiau su skaitymu. Vaikai neįstengia perskaityti lengvučio straipsnelio, nesustoję kiekviename sakinyje kelis kartus, nes nesupranta žodžių; negali parašyti trumpučio rašinėlio, šimtą kartų nepaklausę: “Kaip lietuviškai sakytum...?"
Iš kur tas lietuvių kalbos nuosmukis? Kieno tai kaltė? Ar kaltinsime lituanistines mokyklas, kurios neišmoko gerai kalbėti, skaityti ir rašyti lietuviškai? Juk tėvai labai daug aukojasi, veždami vaikus į mokyklą; juk mokytojai juos ten išlaiko net po 5 valandas kiekvieną šeštadienį (o yra mokyklų, kuriose lietuviškos pamokos vyksta kasdien). Taigi tėvai savo pareigą lietuvybei atlieka ir gali ramia sąžine kaltinti mokyklas. Žinoma, mokytojai turi ir savo nuomones, kurios gerokai skiriasi nuo tėvų pažiūrų.
Situaciją galima pailiustruoti trimis epi-zodėliais. Jie, deja, nėra vaizduotėje gimę, bet kasdien matomi, girdimi ir pergyvenami.
I
Prie mokyklos būriuojasi mamos, laukdamos vaikų. Būreliai kalbasi lietuviškai, nors pokalbiuose geroka angliškų išsireiškimų priemaiša. Prasiveria plačios durys, ir vaikų klegesys pripildo apylinkę. Trinksi automobilių durys, mamos renkasi savuosius.
— Kaip tavo diena, Linute?
— It was o.k.
— Ar daug pamokų turi, Rimai?
— I need a new notebook, mother.
— Sėdėkit mašinoj ramiai. No jumping, kai vairuoju ir no screaming pro langus, — moko jauna ponia pilną automobilį vaikų.
— Tony, einam namo! — šaukia močiutė darželinuką, kuris mėgina knygų krepšiu pargriauti kuo daugiau vaikų ir net nežiūri jos pusėn.
— Tony, lets go home! — vėl šaukia ji, ir vaikas tuoj paklauso.
— Sure, granma.
— Be good boy, and granma duos tau kendžių, — žada močiutė mėlynakiui Antanėliui. Visai kaip pas Vincą Krėvę-Mickevičių: močiutės ir Antanuko tarpusavė meilė.
II
Jauna priemiesčio gyventoja skundžiasi pažįstamai, kad jos mažiausias sūnus nekalba lietuviškai ir gana. Kiek ji bevargstanti, bekalbinanti, jis vis angliškai atsako. Laimė, kad kitą rudenį jau eis į šeštadieninę, tai gal išmoks. Žinoma, negali ir iš tos mokyklos daug tikėtis.
— Vyresnės mergaitės kiekvieną šeštadienį zyzia, verkia, nenori eiti į mokyklą. Pamokų daug užduoda, pamiegoti negali, mokytojos susiraukusios, klasėje neleidžia laisvai pasikalbėti su draugėmis. Net gaila vaikų, bet mes su vyru tvirtai stovime: turi eiti ir negaus daugiau kaip po penkis dolerius už šeštadienį. Esame lietuvių kilmės, būtų gėda lietuviškai nemokėti.
— Kaip joms sekasi mokytis?
— Nekaip. Dvejetai ir dvejetai, silpnutės abi. Žinoma, mokytojams patogiau skųsti mergaites. Geriau tą energiją sunaudotų vaikus mokydami. Mums iki mokyklos dvylika mylių. Ne juokas kiekvieną šeštadienį lakstyti. Mes iš mokytojų per daug nereikalaujame. Jie patys prisigalvoja visokių linksniavimų, dalyvių, pusdalyvių... Aš padėti namie negaliu, nes pati jų nemoku, o po gramatikas tikrai nesiknisiu. Svarbu, kad vaikai lietuviškai susikalbėtų ir gana.
— O mergaitės namie lietuviškai kalba?
— Tai, žinot... Sunku visada iš paskos bartis, priminti. Mes su vyru norime, kad mergaitės gerai namuose jaustųsi, nebūtų baramos per daug... Bet abi supranta lietuviškai, kai mudu su vyru ką sakome. Čia jokios problemos nėra, tik tas mažiukas nenori lietuviškai kalbėti...
III
Pasibaigus mokslo metų ketvirčiui, kasdieninės mokyklos mokytojai išsiuntinėjo pranešimus, kad tėvai turi ateiti pasikalbėti. Nustatytą dieną mokykla prisipildė. Tėvai eina iš klasės į klasę. Vieni džiaugiasi vaikų pažanga, kiti prisižada su vaikais dirbti, jų darbą prižiūrėti. Tėvų tarpe didesnė pusė lietuvių. Daugumos vaikai lanko šeštadieninę mokyklą. Toje mokykloje taip pat buvo išdalintos pažymių knygelės ir pakviesti tėvai su mokytojais pasikalbėti. Pasirodė tik vienas kitas — dažniausiai tokie, kurių vaikai paklusnūs ir geri mokiniai. Išdykėlių tėvai beveik nepagaunami. Jeigu jau kada prispiria mokytojas telefonu ar asmeniškai sutikęs, tai į visus šeštadieninius "mokslus" tėvai tik ranka numoja. Kam čia plėšytis? Tegul vaikas susikalba lietuviškai, gal dar sugeba laišką giminėms į Lietuvą parašyti ir užteks. Iš to duonos nevalgys...
Žinoma, joks tėvelis, jokia mamytė taip nepasakytų kasdieninės mokyklos mokytojui. Čia tėvų reikalavimai labai dideli ir viskas svarbu. Ne vien tik mokslu taip domimasi. Pvz. pernai daugumas mokyklų ruošė 200 metų Amerikos nepriklausomybės minėjimus, į kuriuos buvo kviečiami tėvai. Tik retas nesėdėjo mokyklos salėje ir neplojo iki delnų įkaitimo, kai jo dukrelė ar sūnelis dainavo: "I am a Yankee doodle dandy..." Tačiau lituanistinės mokyklos salė buvo apytuštė, švenčiant Vasario 16, nors ta pati dukrelė ar sūnelis, tautiniais drabužiais pasipuošę, šoko ir dainavo, tik jau lietuviškai.
Kiek beprašoma per mokyklų biuletenius, visuotinius tėvų susirinkimus, spaudą, kad tėvai lankytųsi į mokyklų renginius, šventes, o tie vis atranda nepaprastai svarbių užsiėmimų kaip tik tuo pačiu laiku. Vaikų ūpas krinta. Kas iš to, kad išmoko naują eilėraštį, kad dalyvaus vaidinime, dainuos chore, šoks su savo klase scenoje, jeigu salėje nėra nei vieno artimojo, kuriam svarbu ir įdomu. Vaikas nejučiomis susidaro nuomonę: lietuviška mokykla, o tuo pačiu pamokos ir lietuvių kalba yra nesvarbu, bet angliška — svarbu. Tos nuomonės neįstengs pakeisti sumaniausi mokytojai ir patriotiškiausi straipsniai dienraščiuose (kurių vaikai ir taip neskaito).
Išvada labai aiški: jeigu norime, kad vaikas kalbėtų lietuviškai, reikia jį išmokyti. Jokio čia stebuklo tikėtis nereikia. Pats jis neišmoks, neragintas nekalbės, nes angliškai juk lengviau. Tik pagalvokime ir palyginkime laiką, praleidžiamą kasdien kalbant lietuviškai ir angliškai. Lietuviškai vaikas tegali kalbėti tik su savo tėvais namie ir klasėje per lietuvišką pamoką. Net ir su lietuviais draugais kalbama angliškai (nebent klausosi tėvai ir padaro pastabą). Kiek vaikas perskaito angliškų knygų (įskaitant ir mokslo vadovėlius) ir kiek lietuviškų? Kokios temos diskutuojamos anglų kalba, kokios lietuviškai? Atsakymų čia parašyti nereikia, juos žino kiekvienas suaugęs žmogus — tėvas, motina. Argi nuostabu, kad vaikas nemoka lietuviškai, nežino žodžių.
Tik retas genijus gali atlikti komplikuotą darbą, jo nesimokęs, nepasipraktikavęs. Ne visi lietuviukai yra genijai, kurie, vieną kartą išgirdę kalbant lietuviškai, visą gyvenimą gali laisvai kalbėti, skaityti ir rašyti. Tik prisiminkime savo mokyklines dienas ir svetimų kalbų pamokas. Kiek reikėdavo kalti, kad prisimintume vokiečių kalbos artikelius, lotynų prieveiksmius, prancūzų ištarimą? Mūsų vaikams sunkioji ir svetimoji kalba, deja, nėra angliška... Jeigu mes norime, kad vaikai mokėtų lietuviškai, jeigu tuo didžiuojamės ir džiaugiamės, kalbėkime su jais tik lietuviškai. Ne patriotiškumo, tautiškumo verčiami, bet grynai praktiškais sumetimais. Jeigu leidžiame vaiką mokytis pianinu skambinti, pasirūpiname, kad jis namie tam tikrą valandų skaičių padirbėtų; jeigu dukrelė lanko baleto studiją, primename, kad turi atlikti užduotus judesius, pasipraktikuodama namie. Be įtempto darbo nieko nepasieksi. Tik kažkodėl ši paprasta taisyklė visai užmirštama, kai reikia lietuviškai mokytis. Jeigu lietuviškumas ir lietuvių kalba nesvarbi, neapgaudinėkime kitų ir savęs, neieškokime kaltininkų, kad vaikai nekalba lietuviškai, nes kaltės pirštas atsisuks tik į save. Jeigu norime, kad vaikai lietuviškai mokėtų, padirbėkime su jais, kalbėkime lietuviškai!