A. MACEINA
Mes, racionalistiškojo amžiaus augintiniai, ne kartą ironiškai šypsomės, girdėdami kalbant apie senųjų amžių padavimus, mitus ir legendas. Juk visa tai, pagal sausą mūsų galvojimo būdą, yra tik nežabotos vaizduotės padarai, nei mokslui, nei praktiškam gyvenimui neturį jokios reikšmės. Bet mes dažnai užmirštame, kad pirmykščio žmogaus ir pirmykščio gyvenimo kalba buvo meno kalba. Šiandien mes galvojame sąvokomis, tuo tarpu pirmykštis žmogus, kaip ir vaikas, galvojo vaizdais ir simboliais. Bet kas galės tvirtinti, kad šitų vaizdų bei simbolių pagrinduose neglūdi tam tikra idėja, kad jie nėra išraiška tų gerų laikų, to auksinio amžiaus, apie kurį dainavo visi poetai ir kurio atsiminimas yra įstrigęs visų tautų sąmonėj. Jais ir apipinti tosios pirmykštės laimės įvykiai, jais lydimos šiurpulingos katastrofos, padariusios žmogų liūdnu šios tikrovės tremtiniu, o mitiškojo paukščio gyvybės grūdo ieškojime argi neglūdi žmonijos nemirtingumo ilgesys ir nepatenkinamas veržimasis atgauti prarastąjį rojų? Todėl labai gražiai ir labai teisingai Görres yra pasakęs, kad "žmogus šitam perijode buvo somnambulis; kaip hipnotiškam miege jis vaikščiojo, nejausdamas pats savęs, pasinėręs tik pasaulio sąmonėj; jo galvojimas buvo sapnavimas. Bet šitie sapnai buvo tikri". Intuityviškoj ekstazėj jis pažino žmogų, pasaulį ir Dievą. Čia jis suprato giliausias gyvenimo problemas ir jas išreiškė simboliniu būdu. Tai ir yra mitų, legendų ir padavimo kilimo metas. Bet šituose intuityviškuose pirmykščio žmogaus veizdėjimuose ir simboliškoje jo kalboje glūdi gilios metafiziškos idėjos, kurios iššifruotos atskleidžia mums ne vieną svarbią gyvenimo mintį. Jau ir Ciceronas pasakė, kad "juo senovė buvo arčiau pradžios ir dieviškos kilmės, juo geriau suprato tai, kas buvo tiesa".
Taigi, kaip paleontologai kasasi gilyn į žemę, norėdami surasti pirmykštį josios stovį, taip mes turime kastis į žmonijos dvasios lobyną, norėdami pažinti vieną arba kitą problemą pirmykščiam josios skaidrume. Laikas yra daugelio priešas. Jis apkloja gyvenimo supratimą storais dulkių sluoksniais, ir reikia daug vargo, kol jas nupūti ir vienur kitur pamatai blizgančią mintį. Idėjų paleontologija, dvasinis kasinėjimasis po žmonijos palikimą iš tikro atvertų daug naujų dalykų, daug ką paaiškintų, apreikštų ir nušviestų.
Šitos mintys pateisina ir šio straipsnelio pobūdį: vyriškumo ir moteriškumo problemos ieškoti amazonės mite. Pirmykštis žmogus daug labiau nujautė tąjį nuotolį, kurį padarė per puolimą įvykęs skilimas tarp vyro ir moters, kai tas, kas turėjo būti sujungta kiekviename, dabar buvo padalinta tarp paskirų lyčių. Vadinasi, nei vyras, nei moteris atskirai nesudaro pilnutinio žmogaus. Šitą mintį yra pasakęs ir toks sausas galvotojas, kaip Kantas. Ta pati mintis raudonu siūlu eina ir per visą pirmykštę teologiją, kosmologiją ir antropologiją. Ji aiškiai išreikšta yra talmude ir kabaloje. Nesunkiai ją galima iššifruoti ir iš Genezės aprašymo apie žmogaus sutvėrimą. O amazonės mitas parodo, kas pasidaro, kai viena pusė pameta savo ypatybes ir pasisavina kitos pusės santykiavimo su pasauliu būdą. Šitąjį mitą čia ir panagrinėsime.
1. MITAS IR JO IDĖJOS
Amazonė šiandien yra laikoma suvyriškėjusios moters simboliu. Tam pagrindą kaip tik ir yra davęs senovės mitas.
Pasak padavimo, amazonės gyvenusios Juodųjų jūrų pakrantėse. Tai buvusios labai karingos moterys, užpuldinėjusios gretimas Azijos tauteles. Jos tiesiog fanatiškai nekęsdavusios vyrų ir su jais sueidavusios tik giminei palaikyti. Savo valstybėj augindavusios tik mergaites, o berniukus atiduodavusios vyrams. Mergaitės jau nuo pat mažens buvusios pratinamos kariauti. Pagal padavimą, joms būdavo išdeginamos dešinės krūtys, kad nekliudytų įtempti lanko. Todėl ir pats vardas "a-mazonė" reiškia "be krūties". Amazonių karalienė buvusi kartu ir vyriausias karo vadas. Jau Homeras mini Belefrono ir Frygų karus su amazonėmis. Josios taip pat dalyvavusios ir Trojos kare, pagelbėdamos Priamui.
Palikdami šalia visas kitas mito pasakojamas smulkmenas, galime šitam pasakojime įžiūrėti dvi charakteringas idėjas: a) norą viešpatauti ir b) jėgos vartojimą. Šitos legendinės moterys yra visiškai išsilaisvinusios iš vyrų priklausomybės, sudariusios savo valstybę, puolančios ir nukariaujančios kitas tautas — argi tai nereiškia noro viešpatauti? Iš kitos pusės jos šitą viešpatavimą plečia ginklu, vad., vartoja fizinę prievartą ir fizinę jėgą. Dėl to ir graikų skulptoriai amazones vaizdavo su labai išvystytais raumenimis. Ir suprantama! Jėgos pavartojimas kitam visuomet reikalauja visų pirma pačiam būti jėgingam.
Kaip minėjome pradžioj, amazonės yra laikomos suvyriškėjusios moters simboliu, įdomu tad panagrinėti, kuris amazonių santykiavimo su pasauliu bruožas pagamino šitą suvyriškėjimą: ar noras viešpatauti, ar jėgos vartojimas tam viešpatavimui įgyti ir jį palaikyti? Noras viešpatauti — visų pirma ir tiesioginiu būdu medžiaginiam pasauly — yra žmogiškosios dvasios kilnumo pasekmė. Jau Rojuje Dievas yra liepęs žmonėms pavergti žemę ir ją apvaldyti. Ir aplamai per visą Apreiškimą eina mintis, kad žmogus yra visatos karalius, kad jis viešpatauja tiek gyvoj, tiek negyvoj gamtoj, kad jam privalo tarnauti visi pasaulio daiktai. Žmogaus dvasia jaučia savo nepriklausomybę nuo medžiaginių daiktų, jaučia savo galybę ir amžinąjį paskyrimą ir todėl negali nusileisti ligi materijos lygmens, negali su ja susibroliauti, bet visuomet turi būti iškilusi aukščiau jos, visuomet pabrėžianti savo viršenybę, visada viešpataujanti. Taigi noras viešpatauti yra bendras tiek vyrui, tiek moteriai, nes jis yra dvasinės žmogaus prigimties išraiška. Todėl ir amazonės, parodžiusios gal net ir perdėtą norą viešpatauti, dar ne dėl to pasidarė suvyriškėjusios, nes viešpatavimas nėra tik vyrų privilegija.
Visa svarba yra, kokiu būdu šitas viešpatavimas yra įgyjamas, palaikomas ir plečiamas. Nagrinėdami mūsų tikrovės gyvenimą, galėsime pastebėti, kad viešpatauti galima dvejopu būdu: a)jėga ir b) meile. Tai patvirtina šimtai gyvenimo faktų. Jėga viešpatavimas apsireiškia tuo, kad žmogus ar daiktas fizine prievarta yra lenkiamas vykdyti paliepusio įsakymus. Viešpatavimas meile biaurisi tokia prievarta. Jis iš vidaus padaro įtakos valiai, kad ji nusilenktų įsakytojo arba prašytojo norams.
Kuris dabar viešpatavimo būdas yra charakteringas vyrams ir kuris moterims? Nereikia nė aiškinti, kad vyrai daugiau viešpatauja jėga, tuo tarpu moterys šitą viešpatavimą nori įgyti meile. Todėl jėgos vartojimas yra vyriškumo ženklas, o meilės — moteriškumo. Taigi ir amazonės laikomos suvyriškėjusiomis ne todėl, kad norėjo viešpatauti, bet kad šitą norą stengėsi realizuoti jėgos pagalba. Tuo būdu jos neteko to gražiausio moters papuošalo — valdyti meile ir tapo visiems amžiams nurodymu ir perspėjimu, kuo moteris neturi būti. Bet argi moteriai jėgos įsigijimas yra jau toks blogas daiktas? Argi iš kitos pusės vyrui nėra privaloma meilė? Štai tie klausimai, kurie ir sudaro pagrindinį vyriškumo ir moteriškumo problemos bruožą. Juos tolimesniuose skyreliuose ir nagrinėsime.
2. JĖGA BE MEILĖS
Kai žmogaus dvasia nori viešpatauti medžiaginiam pasauly, tuo įrodydama savo nepriklausomybę ir viršenybę, tai šitas noras pas vyrą pasireiškia jėgos pavidalu. Jis nori savo fizine galybe palenkti pasaulį paklusti jo norams. Jis nori prievarta išplėsti savo viešpatavimą visur, kur tik gali įžvelgti jo protas. Kas atsisako pildyti jo reikalavimus, tam jis skelbia kovą. Todėl net ir į kultūrinį darbą kai kas nori žiūrėti, kaip į plėšimą iš gamtos nasrų josios paslapčių, kaip į sunkiu darbu ir kova įgytą laimėjimą. Iš esmės šitas vyro linkimas viešpatauti jėga yra neblogas. Juk pasauly yra daug pasipriešinimo, daug atsparumo, kurio nugalėjimas reikalauja jėgos. Bet šitame jėgos vartojime glūdi labai didelis pavojus pradėt pasitikėti tik viena jėga ir imt niekint meilės galybę. Kai pažiūrime į istorinę eigą, turime pripažinti, kad vyrai šito pavojaus kaip tik neišvengė. Juk visi tie neigiamumai dabartiniam visuomenės gyvenime didele dalimi yra atsiradę dėl to, kad buvo pamiršta meilė, o pradėta vertinti tik jėga. O toji raudona karų virtinė, kuri eina per visą istoriją, argi nėra jėgos vartojimo pasekmė? Jėgos vartojime glūdi vyro galybė, bet taip pat ir pražūtis. Vyras jėga apvaldo materialinį pasaulį, įgyja pasitikėjimo savimi, todėl padaro daug iš tikro vertingų ir gerų dalykų. Bet iš kitos pusės pradėjimas vartoti tik jėgos stumte stumia jį į pražūtį. Gražiai ir teisingai todėl sako Kutter: "Mylėk gamtą, meilingai tyrinėk josios dėsnius — ir galėsi viską su ja daryti. Augalai apibers tave žiedais ir vaisiais, laukiniai žvėrys suguls po tavo kojomis. Bet vargas tau, jei tu su ja elgsiesi šaltai arba žiauriai. Ji šoks tau į akis ir sutrins tave geležiniu savo dėsningumu". Ir reikia pripažinti, kad dabartinės kultūros kūrimas kaip tik ėjo ta vienašališka kryptimi, pasigavęs tik jėgos, o visiškai užmiršęs ir net paniekinęs meilę. Todėl šiandieninis vad. "civilizuotas" žmogus daugeliu atvejų pasidarė baisus pasaulio priešas. Visa gamta jam paskelbė nepermaldaujamą karą už jos neapykantą ir trempimą. Ji jį pavergė už jos išnaudojimą ir jos paslapčių vartojimą tenkinti savo egoistiškiems norams.
Bet ne tik gamta savo jėgą pastatė prieš vyro jėgą. Net ir visuomeniniam žmonių sugyvenime jėgos vartojimas privedė prie tų pačių vartotojų pavergimo. Vyriškosios politikos dėsnis visados buvo "divide et impera" — išsklaidyk ir tuomet apvaldysi! Bet šiandien kai kur prieita prie to, kad šitas apvaldymas kaip tik labiausiai palietė vyrus. Turiu galvoj bolševikiškąją Rusiją. Juk ten viešpatauja ciniška vyrų diktatūra — ir kažin ar ne vyrai tik yra ten daugiausia pavergti. Juk darbininkų gyvenamuose butuose, lyg kareivinėse, kiekvienam vyrui yra paskirta 6-9 kv. metrai vad. "individualinės plokštumos", kur jis gali pasilsėti. Visa kita yra griežtai apribota šitų kolonijų reguliaminais: maitinimasis, darbo pertraukos, bendravimas su žmonėmis ir t.t. Tuo būdu privatinis gyvenimas yra sunaikintas. Argi tai nėra didžiausias smūgis vyrams ir jų nusistatymams? Jėga atsigrįžo prieš jėgą ir ją prarijo.
3. MEILĖ BE JĖGOS
Kaip vyras gali sudužti į savo jėgą, taip moteris gali pražūti dėl savo meilės. Jėga be meilės veda į žiaurumą, į išnaudojimą ir brutalią prievartą. Meilė be jėgos virsta ištižimu, išlepimu, neprasmingu dejavimu ir skundais. Viešpataudama meile, moteris gali giliau prieiti prie gamtos ir žmogaus paslapčių, negu vyras per savo jėgą. Tiesa, šitas kelias yra kitoks, yra ilgesnis ir gal kiek sunkesnis. Meilė dvasiai yra daug labiau artima, negu jėga. Meilė nekelia karo tarp valdovų ir valdomųjų, tarp žmogaus ir gamtos, tarp sielos ir kūno. Jėgos politikos dėsnis yra "išsklaidyk ir apvaldyk", meilės politika liepia: "sujunk ir vadovauk!" Todėl moters rankose yra geresnis raktas į pasaulio paslapčių lobynus; jos arčiau gali prie jų prieiti, negu vyrai. Vyras laužiasi j šituos turtus, kaip vagis. Tuo tarpu moteris juos žiūrinėja, kaip pilies karalaitė.
Bet čia irgi yra pavojų. Pasitikėjimas vienos tik meilės galybe būtų vaisingas tuomet, jei šita mūsų gyvenimo tikrovė būtų tobula, jei gamta ir žmogus lengvai išduotų savo paslaptis ir lengvai būtų palenkiami paklusti meilės įsakymams. Deja, taip nėra. Mūsų gyvenimas turi daug netobulumų, daug nenuoseklumų ir nelogiškumų; jame pilna įvairių pasipriešinimų, pilna tiesiog blogos valios. Tie du įstatymai, kūno ir proto, apie kuriuos kalba šv. Povilas ir dėl kurių skundėsi jau net ir senovės stabmeldžiai, mūsų prigimtojoj tikrovėj yra labai skaudžiai jaučiami. Gamta yra panaši į prijaukintą tigrą, su kuriuo galima žaisti, bet kuris visuomet gali suleisti mums iltis, ir dėl to visados mes turime būt pasirengę pavartot jėgą. Žmonės yra blaškomi įvairių geidulių. Vieną dieną jie mielai klauso net ir menkų patarimų, o kitą — reikia jėgos, kad būtų galima priverst vykdyti net ir būtinus sugyvenimo dėsnius. Todėl viena tik meilė prigimtojoj mūsų tikrovėj negali būti vaisinga; ji viena negali duoti tų rezultatų, kurie reikalingi žmogaus dvasios viešpatavimui.
Todėl ir moteris, atsisakiusi visiškai nuo jėgos, yra tiesiog verste verčiama pasitraukti į užkampį, nes kartas nuo karto prasiveržiąs pasaulio chaotiškumo sūkurys tik pasityčioja iš josios bejėgiškos meilės. Jeigu istorijoje moterys pasižymėjo nedideliu, palyginti su vyrais, išviršinių kultūros laimėjimų produktingumu, tai čia kaip tik yra kaltas tas per didelis pasitikėjimas meilės galybe, tas geras, bet svajingas noras apvaldyti pasaulį — tą netobulą, pakrikusį pasaulį — viena tik meile. Visa tai, suprantama, turėjo greitai moterį įtikinti, kad tai yra tik svajonės, kad pasaulis net nėra vertas tos meilės, kuri jam rodoma. Šitoks nusivylimas pakirto moters pasitikėjimą savimi ir savo galybe. Ir čia buvo padaryta didelė klaida, atnešusi moteriai ir kultūrai daug nuostolių. Moteris nustojo kūrybinio produktingumo, o kultūra, patekusi į vienų vyrų rankas, neteko švelnumo, pasidarė šalta, sunki ir net brutali. Be pasitikėjimo savo galybe, be ištesėjimo, be nuolatinio veržimosi net ir į ten, kur, rodos, nėra jokios vilties laimėti, negalima jokia kultūrinė kūryba, joks didesnis laimėjimas. Bet ar gali moteris, kaip ji šiandien pasitiki savimi, dirbti prie vienos mašinos 25 metus? Juk po 10 metų tokio darbo dar rezultatų beveik nėra. Argi negema tuomet nusiminimas? O jis reikia nugalėti ir dirbti dar 15 metų. Ir tik tuomet gamta atidaro savo paslaptį. Tiek dirbo radijo, televizoriaus išradėjas. Taigi menkas moterų produktingumas kultūrinėj kūryboj reikia aiškinti ne sugebėjimų stoka, bet per mažu pasitikėjimu savo galiomis ir per menka viltimi vis kada nors pasiekti savo tikslą. Prie šitokio moterų nekūrybiškumo prisideda ir dabartinis netikęs moters lavinimas. Šiandien moteris mokslo srity turi prisitaikinti prie specifiškai vyriškų uždavinių, turi pati juos spręsti ir lenktyniuoti su vyrais. Tai išeina josios moteriškumo sąskaiton, žadina tiesiog pasibiaurėjimą tąja vyriška mokslo analize ir nuo kūrybinio įdomumo pastūmi į nepakenčiamą nuobodumą. Ir jeigu šiandien moteryse pradeda kilti reakcija prieš tokį vienašališkumą, tai šitokius žygius reikia tik sveikinti ir jiems pritarti. Bet iš kitos pusės moterų emancipacija neturi eiti vyriškėjimo kryptimi. Ne save moterys turi perkeisti, bet per daug suvyrintą gyvenimą. Paniekinimas gražiausios savo ypatybės — noro viešpatauti meile ir griebimasis vyriškosios jėgos paverstų moteris legendarinėmis amazonėmis, o dabartinę kultūrą tiesiog pražudytų: ji neišlaikytų savo sužiaurėjimo ir brutalumo. Tuo tarpu laikas laukia iš moters, kad jos pataisytų tą, kas buvo istorijos bėgyje pagadinta, pataisytų, sukurdamos idealų moteriškumą ir idealų vyriškumą.
4. MEILINGA JĖGA IR JĖGINGA MEILĖ
Jėga ir meilė yra du žmogaus linkimai, dvi galybės, kuriomis dvasia plečia savo viešpatavimą pasaulyje. Ir viena, ir kita yra reikalingos. Persiskyrusios jos ilgisi viena kitos, nes tik abiejų veikimu galima pasiekti tikrai žmogiškosios gyvenimo santvarkos. Kur nėra meilės, ten viešpatauja žiaurumas ir brutalumas; kur nėra jėgos, ten įsigali ištižimas ir palaidumas. Tik idealiniame šitų dviejų galybių suderinime, tik jų pusiausvyroj galima išvengti šitų pražūtingų nenuoseklumų.
Šiandien tos dvi galybės yra išsiskyrusios tuo būdu, kad vyrai pasidarė daugiau jėgos atstovai, o moterys — daugiau meilės. Todėl ir visas mūsų gyvenimas kenčia dėl šitokio išsiskyrimo, ir visa kultūra neina tikru keliu, kuriuo turėtų eiti. Reikia tad šitas dvi galybes vėl sujungti. Idealiniu žmogum reikėtų laikyti tą, kuriame jėga ir meilė yra deramoj pusiausvyroj. Bet tuo anaiptol moterys nesulyginamos su vyrais, niveliuojant lyčių skirtumus. Jie visados liks. Net ir tokiam idealiniam suderinime moteris bus moteris, o vyras — vyras. Tik vyro jėga privalo tapti meilinga, o moters meilė — turi pasidaryti jėginga. Todėl meilinga jėga būtų idealaus vyriškumo pagrindinis bruožas, o jėginga meilė — idealaus moteriškumo pažymys. Vyras savo jėgą turi pašvęsti meile, ja persunkti savo veiksmus ir savo užsimojimus. Moteris savo meilę turi padaryti jėgingą, turi įgyti pastovumo pasiryžimuose, ištesėjimo darbuose ir pasitikėjimo savo jėgomis. Tik šitokiu būdu papildžius savo lyties trūkumus, galima tikėtis palaimingos įtakos kultūrinei kūrybai.
Krikščionybė iš visų religijų labiausiai pajėgia šituo atžvilgiu papildyti taip vyrą, taip moterį. Vyrui ji įkvepia moteriško švelnumo, vad., jo jėgą padaro meilingą. Moteriai tuo tarpu ji duoda vyriško stiprumo, josios meilę padarydama jėgingą. Tie žmonės, kuriuos Katalikų Bažnyčia mums stato gyvenimo pavyzdžiais, net ir šiuo atžvilgiu iš tikro buvo idealūs žmonės. Jų sielose tiesiog idealiniu būdu buvo suderinta jėga ir meilė. Vyrai šventieji, neprarasdami savo vyriškos stiprybės, buvo švelnūs, malonūs, sugyvenami, besibiaurį kiekviena prievarta ir neapykanta. Jie puikiai sugyveno ne tik su žmonėmis, bet net ir su gamta. Tokiam šv. Pranciškui Asyžiečiui visi gamtos padarai — net ir plėšriausi žvėrys — buvo savi, ir jie jį mylėjo. "Gyvulių siela pastebi, ar žmogus yra nekaltas" (Fr. Federer).
Šventųjų gyvenime yra atsinaujinę Rojaus santykiai tarp žmogaus ir gamtos. Moterys šventosios šalia savo moteriško švelnumo įgijo vyriškos stiprybės ir drąsos tokiems žygiams, kurie stebina net ir drąsiausius vyrus. Šv. Jėzaus Teresė beveik iš nieko pastatė keliolika vienuolynų. O kokį heroiškumą parodė pirmųjų amžių kankinės mergaitės! Jų žingsniuose, kai jos ėjo į areną pas išalkintus liūtus, skambėjo geležinių Romos legijonų žingsniai (M. Pečkauskaitė). Jų žygiuose susitelkė ir Katono ištvermė, ir Cezario drąsa bei šaltas, blaivus protas. Jos nepabūgo įvairiausių kankinimų, įvairiausių gėdinimų ir pajuokos, nes buvo įgijusios drąsos elgtis ir kalbėti pagal savo įsitikinimus, o ne pagal aplinkos nuomonę.
Todėl neapsiriksime pasakę, kad Krikščionybėj tik ir tegalima išugdyti tikrų vyriškų ir tikrų moteriškų asmenybių. Tik Krikščionybė tepajėgia žmoguje sujungti tai, kas per nuodėmę buvo suskaldyta: jėgą su meile ir meilę su jėga. Iš to plaukia svarbi praktiška išvada, kad atsisakymas nuo religijos reiškia ne tik netekimą vienintelės garantijos pilnutinei laimei pasiekti, bet ir atsisakymą nuo savo lyties papildymo ir atbaigimo. Į šitokią būklę patekęs vyras išvystys savo jėgą ligi brutalumo ir galų gale pats save pražudys. Tuo tarpu nereliginga moteris bus priversta arba stoti konkurencijon su vyru ir tuo būdu tapti amazone, arba sunykti nepasitikėjime savo jėgomis ir tapti visai neproduktinga gyvenimo kūryboj. Istorijos faktai patvirtina ir vieną, ir kitą atsitikimą. Tuo tarpu religijoj vyras, pasak Fr. Försterio, pasidaro motiniškas, su meile traktuojąs aplinkinį pasaulį, o moteris tampanti tėviška, turinti jėgos ir griežtumo ten, kur pasireiškia nejautrumas meilei. Todėl jaunuomenės religingumas tarp kitų dalykų būtinas yra ir tam, kad kiekviena lytis išplėtotų gražiausias savo ypatybes ligi aukščiausio laipsnio, papildydama savo trūkumus, savo vienašališkumus irgi gražiausiais kitos lyties savumais. Tai nereiškia lyčių skirtingumo niveliavimo. Krikščionybė to anaiptol nenori. Ji tik nori sukurti pilnutinį vyrą ir pilnutinę moterį. O jų idealas kaip tik ir yra meilinga jėga ir jėginga meilė, pašvęsta Dievo malone ir Dievo pagalba sujungta.
Kokia tad amazonės mito prasmė? Visų pirma jis mums rodo moterį tokią, kokia ji neturi būti, būtent: praradusią esminį moteriškumo elementą — meilę. Iš kitos pusės jis taip pat pastūmi mus ieškoti tikrojo moteriškumo — lygiagreta ir vyriškumo — idealo, kuris randamas tame, kad moteris savo meilę papildo jėga, nes dabartiniam blogio paliestam pasauly viena tik meile negalima visur ir visuomet viešpatauti. Tam reikalingas yra ir tam tikras jėgos laipsnis, duodąs pasitikėjimo savimi ir galybės apvaldyti tai, kas nenori nusilenkti meilės įsakymams. Šitas papildymas išlaisvina moterį iš nuolatinio bailumo, svyravimo, vaikymosi aplinkos nuomonės. Jis leidžia moteriai daugiau apsispręsti, o ne būti kitų apsprendžiamai. Tai didina ir kultūrinį moterų produktingumą. Moterų judėjimas, arba vad. emancipacija, kaip tik ir turėtų eiti šia kryptimi: įgyti jėgos, neprarandant meilės. "Jei norite būti tikros, ne vien vardu, krikščionės, tai turite stengtis, kad jumyse pasireikštų ta krikščionybės jėga. Turite nugalėti savyje visa, kas priešinasi "pasaulio nugalimajai meilei", kaip pasipriešino tiek kilnių, šventų krikščionių moterų. Kitaip visados būsite nudžiūvusios žmonijos medžio šakelės" (M. Pečkauskaitė, Raštai V t., 75 p., 1928, Kaunas). Suprantama, nėra lengva atsispirti aplinkai, kai mados nuomonė sunkiu slogučiu spaudžia ne tik moteris, bet ir tuos "drąsiuosius" vyrus. Bet be išsilaisvinimo iš jos nėra galimas nė vienas žingsnis idealo keliu. Tapti amazone irgi lengviau, negu meilę sujungti su pašvęsta jėga. Tokių idealinių moteriškų asmenybių nedaug tėra. Bet jos yra vienintelė pagalba šiam ligi žiaurumo suvyriškėjusiam amžiui. Šiandieninis heroizmas dar gyvena mūšio laukuose. Reikia tad jis pargabenti iš pasaulio į namus, į šeimą, į privatinį butą. Ogi šitą darbą padarys tik moterys herojės, kurių idealas visuomet lieka tie šv. Augustino žodžiai, kuriais jis apibūdino savo motiną šv. Moniką: "Rodos, švelni moteriškė, bet vyriška per tikėjimą".
(Iš “Naujosios vaidilutės”, 1932 m., nr. 3)