(Laiškų lietuviams konkurse premijuotas straipsnis)
NINA GAILIŪNIENĖ
Kad trūksta dvasinių pašaukimų, girdi taip dažnai sakant, kaip trūksta energijos. Mažai kreipiau dėmesio į vieną ir kitą. Kodėl turėčiau? Namuose šilta. Automobilis važiuoja. Einu į mišias, kada noriu — šeštadienio vakare, sekmadienio rytą ar vakare. Trūkumas, kuriuo rūpinasi valdžios ir bažnyčios galvos, manęs asmeniškai dar nepalietė. Taip bent atrodė, kol nebuvau matęs "ROOTS" televizijoj.
Komitetai kuriami, planai svarstomi, kaip sumedžioti kandidatus dvasiniams pašaukimams. Jaučiuosi nesaugus, kaip Kunta Kinte... Tai rodo, kad esu jaunosios kartos atstovas. Vyras ar mergaitė — nesvarbu. Pašaukimams reikia abiejų lyčių. Svarbu jaunystė. Ir vėl asociacija primena Kunta Kinte ir jo likimo draugus. Net ir medžioklės tikslas atrodo panašus. Reikia darbo jėgos... sielų plantacijose...
KAS YRA PAŠAUKIMAS?
Pašaukimas yra įgimtas palinkimas, stiprus troškimas būti kunigu, daktaru, policininku, rašytoju ar kuo kitu. Charakteringa, kad toks stiprus palinkimas vienai ar kitai profesijai ar darbui jaučiamas iš mažens.
Jėzus buvo tik 12 metų berniukas. Pirmą kartą Jeruzalėje. Pirmą kartą šventykloje. Išgirdęs žinovus aiškinant Šventraštį, Jėzus iš karto pasijuto namuose. Užmiršo viską — gimtinę ir tėvus.
"Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?" — stebisi vaikas, kai motina Jį bara už suteiktą rūpestį ir išgąstį. Kas gali užginčyti, kad toks įgimtas palinkimas (dažnai su specialiais įgimtais gabumais, reikalingais tai profesijai) nėra Dievo įdiegtas žmogaus sieloje? O jei taip, tai ar žmogus, jo vedamas, pasirenka policininko ar kunigo profesiją, jis lygiai nueina rūpintis "savo Tėvo reikalais"...
Tačiau religinis pašaukimas kažkodėl dengiamas misticizmu. Žymus dvasiškis, paklaustas TV reporterio, kas yra religinis pašaukimas (religious vocation), atsakė: "A man's response to a special God's call".
Tik apaštalai buvo privilegijuoti girdėti "ypatingą Dievo šaukimą". Net jie tada dar nežinojo, kad Kristus buvo Dievas.
Kiek tokia bibline paslaptimi apgaubta pašaukimo definicija padėjo rasti kandidatų į seminariją ar vienuolyną, sunku nustatyti. Kiek padarė tam luomui žalos — lengva.
Jaunuolis, užsivilkęs sutaną, mergaitė — vienuolės rūbą, negali jų daugiau padėti be stigmos. Greičiau atleidžiamos jaunystės nuodėmės, negu pasitraukimas iš dvasinio luomo. Nors buvę dar toli nuo kunigo šventimų ar vienuolės įžadų, vis tiek grįžta į pasaulį "sutepti" žmonių akyse. Dievas šaukė ... ir neklausė! Kas gali būti baisiau, kaip pasakyti Dievui ne???
Tuos, kurie žino nuo vaikystės, kuo norės gyvenime būti, galima pavadinti gimusiais su "vocation tag". Jie ne tik be klaidžiojimų nueina tiesiai į savo profesiją, bet ir jaučiasi joje patenkinti. Savo vietoje.
Kaimynų sūnus pasirinko graboriaus profesiją. Tėvai draudė. Draugai juokėsi — baisiau, kaip būti kunigu! .. Mergaitės gėdijosi su juo rodytis. Niekas neatgrasino. Jis turėjo tą palinkimą iš mažens.
Ta sauja jaunuolių, kurie šiais laikais ateina į tuščias seminarijas ir vienuolynų naujokynus, yra kaip tik iš šitos grupės. Jų ieškoti nereikia. Ir pasaulis negali jų sulaikyti.
Deja, tokių, gimusių su "vocation tag širdyje" yra nedaug, kaip nedaug gimusių su "sidabriniu šaukštu burnoje". Ir vieni, ir kiti laimingi, nors skirtinga prasme. Daugumas nežino, kuo nori būti. Kai širdis tyli, protas turi spręsti. Ieškojimas kartais ilgas ir skausmingas.
Mokyklos, universitetai, kolegijos turi specialius patarėjus (student counselors). Jie padeda pasirinkti profesiją. Čia yra vietos patarimui, paskatinimui, įtaigai ir pavyzdžiui. Šitoje jaunimo grupėje slepiasi galimi kandidatai seminarijoms ir vienuolynams. Su jais verta susipažinti.
AUKLĖTI NESUTARIANČIŲ AUKLIŲ
Katalikų bažnyčių "nusimbolinimo" į-karštyje kartu su statulomis, paveikslais, nukentėjo ir akis trikampyje — Šv. Trejybės simbolis. Vaikas trikampyje — yra gyvenimo realybė. Neuždažoma.
Tą trikampį sudaro tėvai, bažnyčia ir mokykla. Normalioje aplinkumoje augąs vaikas yra formuojamas šių trijų institucijų. Šiame krašte bent iki 16 metų.
Jei vaikas lieka be galvos tarp dviejų auklių, kaip jis gali išaugti į normalų individą tarp trijų?
Iki nesenų laikų problemos nebuvo. Bažnyčia davė gėrio sėklą. Tėvai ruošė vaiko širdyje dirvą ir ją sėjo. Mokykla įdiegtas vertybes respektavo ir saugojo. Trys auklės — viena valia. Taip buvo išaugusi senoji karta. Tarsi po viena ją stebinčia akimi, kaip tame simboliškame dievybės trikampyje.
Per paskutinius 15 metų vienybė trikampyje iširo. Bažnyčios įtakai suduotas pirmas smūgis, išmetant maldą iš mokyklos. Netrukus pačią Bažnyčią sujaukė reformos. Jos sukėlė nejaukų jausmą, kad jokia institucija žemėje nėra pastovi. Net ir toji "pastatyta ant uolos".
Jei bažnytinės reformos suardė tik katalikų vienybę, tai Vietnamo karas — visos tautos. Tauta jam buvo priešinga. Jis buvo primestas iš viršaus, kai valdžios viršūnės, į jį įsivėlusios, nepajėgė atsipalaiduoti. Už klaidas jaunimas mokėjo gyvybe ir krauju...
Psichologiškai suprantama, kodėl jaunųjų interesai vis daugiau ir daugiau skyrėsi nuo vyresniosios kartos. Tas skilimas pasidarė toks gilus ir visapusiškas, kad atsirado visai nauja jaunimo kultūra su savo muzika, šokiais, menu, apsirengimu, apsiėjimu, gyvenimo būdu, net religija.
Ta jaunimo kultūra (pop culture) gimė ir augo staigiai. Kelių metų laikotarpy. Todėl ji turi savyje revoliucioniškumo elementus. Grubi, kampuota. Rėžianti akį ir ausį senesnės kartos, prieš kurią ji buvo nukreipta.
Judėjimas be savo filosofijos ir programos ateičiai. Atrodo, kad jaunimas susibūrė tik savisaugos jausmo vedamas. Apsisaugoti nuo vyresnės kartos, kurių rankose visos institucijos. Institucijos — šeima, bažnyčia, mokykla, valdžia — jiems reprezentavo prievartą, skausmą ir net mirtį karo lauke...
"Nepasitikėk tais, kurie jau daugiau kaip 30 metų" — jaunųjų motto, išaugęs iš savisaugos instinkto. Vėliau kilęs Watergate skandalas lyg ir patvirtino to motto gyvenimišką vertę.
Melas ir priedanga pasidarė jaunimo akyse dvi neatleidžiamos nuodėmės. Jos padėtos "naujos moralės" pagrinde. "Mylėk Dievą ir daryk ką nori", skelbė šv. Augustinas. Pagal "naują moralę" — daryk ką nori, tik neslėpk...
Universitetuose surinkta statistika rodo, kad katalikų ir žydų studentų daugiau gyvena susimetėlių šeimose (shacking couples), kaip protestantų. Katalikų ir žydų šeima buvo sukurta ant religinio pagrindo ir pastoviausia. Naujoji moralė "išlaisvino" jų jaunąją kartą iš bažnytinės ir pasaulinės valdžios šeimą reguliuojančių normų. Tai jau labai demonstratyvus pasipriešinimas institucijai ir autoritetui.
Tokia yra jaunoji karta. Nutolusi nuo senosios. Mėtyta ir vėtyta per penkiolika paskutiniųjų metų. Augusi tarp nesutariančių auklių. Sukūrusi "pop kultūrą" ir pasidariusi pati tos kultūros auka. Maištaujanti, nepaklusni, nepasitikinti, atsargi, nesileidžianti pažaboti, ieškanti pati naujų vertybių.
Ar jie domisi religine profesija? Taip ir ne...
KODĖL ŠV. PETRO TINKLAS TUŠČIAS?
Yale universiteto studentų patarėjas pabrėžė televizijoje, kad didelės perspektyvos yra katalikų kunigams, vienuolėms ir žydų rabinams. Jų didelis trūkumas. Kitų konfesijų dvasiškių per daug. Episkopalai turi 2000 perteklių. Jis dar augs, pradėjus duoti šventimus moterims.
Kodėl katalikams ir žydams dvasinis luomas mažiau patrauklus, kaip protestantams? Visas jaunimas augo toje pačioje pop kultūroje. Priežasčių daug. Paminėtinos ryškiausios.
1. Protestantiškas jaunimas pastoraciniam darbui pasiruošia "dvasinėse mokyklose" (divinity schools). Jas turi net "prestižiški" universitetai, kaip Yale, Harward, Columbia, Princeton ir kiti. Ten studijuodami teologiją, jie privatiniame gyvenime nieko nesiskiria nuo kitų kolegų.
Jei teologija nepatinka, jiems lengva ją pakeisti į kitą mokslo šaką tame pačiame universitete ar kitame. Ne taip katalikams ir žydams. Jie turi mokytis specialiose seminarijose. Vargas tam, kuris pasijuto ne vietoje. Nors paliktų seminariją, kojų nesušilęs, visuomenė jį sutinka, kaip "nekošer".
2. Protestantiškoji dvasiškija, turėdama teisę kurti šeimą, gyvenime nesiskiria nuo pasauliečių. Katalikų kunigo laukia vienatvė ir celibatas.
3. Kai tenka profesiją rinktis protu, pavyzdys turi daug įtakos. Daktaras, policininkas, prekybininkas, valdžios pareigūnas, gyvena kaimynystėje. Jis Jonuko ar Marytės tėvas. Pas jį galima nueiti į namus. Jo reikalai ir problemos — kaip visų žmonių.
Tokios pažinties su kunigu nėra. Jis negyvena kaimynystėje. Jis matomas tik bažnyčioje atliekantis oficialias funkcijas. Kadangi jos ritualinės, tai mažai vietos pasireikšti kunigo individualumui. Tik iš pamokslo tikintieji sprendžia, ar kunigas "geras" ar "blogas", įdomus ar neįdomus, gilus ar paviršutiniškas. Kunigas iš širdies ar tik iš profesijos... Šiaip kunigas yra kunigas. Vienuolė yra vienuolė. Kitokie negu mes...
4. Kiekvienas turi savo idealą profesijoje. Net naujai išrinktas prezidentas renkasi vieną ar du iš savo pirmtakų sau pavyzdžiu. Jaunimas ypatingai impresyvus ir mėgstąs svajoti. Jis nenori būti tik eilinis savo profesijoje. Jei tokio idealo nemato gyvenime, tai randa televizijoje ar knygose. Vieni tikri, kiti fiktyvūs. Abeji lygiai imponuojantys. Ypač tie, kuriuos galima matyti televizijoje.
Katalikų dvasiškija neturi nė vienos TV žvaigždės — tikros ar fiktyvios. (Vyskupas Fulton Sheen jaunajai kartai jau nepažįstamas). Nėra TV programos, kurioje pagrindinis veikėjas būtų idealus kunigas.
Kas gali pasakyti, kuris kunigas ar vyskupas šiandien žymiausias Amerikoje? Tur būt, nė dvasiškija nežino. Kurie pagarsėjo, tai tik iš blogosios pusės. Kaip karšti kovotojai už civilines teises. Kaip įvairaus plauko demonstrantų vadai. Kaip radikalūs liberalai. Jų garsas buvo trumpas. Daugelis jų metė kunigystę. Ir būdami kunigais, nedarė garbės savo luomui.
Protestantai laimingesni. Dr. Billy Graham, dr. Vincent Peale, dr. Oral Roberts, dr. Robert Schuler, neseniai mirusi Katryn Kuhlman yra plačiai žinomi už savo konfesinių ribų.
Jų asmenybės patrauklios. Gyvenimas įdomus. Jų darbo vaisiai aiškiai matomi. Ir jų skelbiama evangelija tikrai atrodo "gera naujiena" šiems laikams. Jų pačių išbandyta gyvenime ir užtikrinta, kad veikia. Tokį įspūdį sudaryti katalikų dvasiškijai sunkiau įmanoma, nes jų gyvenimas visiškai skiriasi nuo pasauliečių.
5. Žmogus visados galvoja apie viršūnę. Jis nori padaryti karjerą. Bažnytinėje hierarchijoje ji minimali ir neimponuojanti. Pasidaryti klebonu? Reiškia būti bosu vieno ar dviejų kunigų, jeigu jų yra. Būti vyskupu? Dar blogiau. Jis dar daugiau izoliuotas nuo žmonių ir gyvenimo, kaip eilinis parapijos kunigas. Kas to nori? Už privilegiją kunigus kilnoti iš parapijos į parapiją...
6. Niekas nenori dėtis prie pralaiminčiųjų. Dvasiškių luomas tokioje padėtyje. Kasdien mažėjantis skaičiumi ir įtaka gyvenime. Jei bėga iš vienuolynų ir kunigų, išbuvę dešimtimis metų, tai turi ten būti blogai. Kam kišti jauną galvą ten, kur senos neištveria?. .
Daug argumentų prieš, jokio už, kad jaunas žmogus susigundytų rinktis religinį luomą. Ypač kad tokia profesija jį veda į pačią griežčiausią instituciją, kokia yra katalikų Bažnyčia. Reformos jos struktūros nepalietė — tik liturgiją. "Supasaulino" tik vienuoles, kunigus — ne... Protestantiška dvasiškija taip pat turi savo hierarchiją. Bet ji mažiau matoma. Ne tokia galinga, užgožianti ir triuškinanti. Jai galima pasipriešinti ir gyventi. Ne taip katalikų Bažnyčioje. Roma prabilo — reikalas baigtas...
Ar padėtis yra tikrai beviltiška? Jokiu būdu ne. Jaunoji karta daug daugiau domisi religija, kaip senoji. Jaunimas daug geriau supranta Dievo vietą žmogaus gyvenime, kaip jų tėvai. Senosios kartos Dievas gyvena bažnyčiose ir rūpinasi tik jų sielos reikalais. Jaunosios kartos Dievas gyvena drauge su jais. (Todėl jaunimas kartais nemato reikalo net į bažnyčią eiti). Senoji karta myli Kristų bažnyčioje, jaunoji — Jėzų gyvenime...
Klausimas — kaip abiem pusėm susitikti. Kur ieškoti pavyzdžių?
MES NORĖTUME MATYTI JĖZŲ
Su prezidentu Carter iškilo į paviršių ir "pietų baptistai". Į vieną tokią parapiją buvo atkeltas eruditas pastorius. Jo teologiniai pamokslai buvo gilūs ir puikiai paruošti. Dideliam nusivylimui jie atsimušė nuo tikinčiųjų, kaip nuo sienos. Juo teologiškiau ir teoretiškiau jis kalbėjo, tuo reakcija buvo šaltesnė. Ministeris buvo beveik panikoje.
Vieną sekmadienį jis rado sakykloje nepasirašytą raštelį: "Mes norėtume matyti Jėzų"... Šiaip taip baigęs pamokslą, jis praleido ilgą laiką maldoje ir meditacijoje.
Suprato, kad žmonėms reikia gyvo Jėzaus, ne teologinio.
Religinių protestantų kalboje (ir raštuose) galima išgirsti klausimą: "Ar tu pažįsti Jėzų asmeniškai?" Neteko niekad tokio klausimo girdėti pas vyresniosios kartos katalikus. Lietuviai net vengia vartoti Jėzaus vardą. Jie pasitenkina Jo titulu — Kristus. Kodėl?
Ogi dėl to, kad jai pažįstamas tik teologinis Jėzus, t.y. žmonijos atpirkimo rolėje. Kristus atėjo į pasaulį... Kentėjo ir mirė už žmonijos nuodėmes... Prisikėlė ir įžengė į dangų... Ten Jį rasime po mirties...
Iš visų krikščionių katalikai mažiausiai pažįsta Jėzų. Vienintelis šaltinis Jį pažinti, kaip asmenį, yra Šv. Raštas. Katalikai nebuvo skatinami Šv. Raštą skaityti. (Kad jo klaidingai nesuprastų!). Ir neskaitė.
Nors dvasiškija yra senosios kartos, ji pirmoji turėtų įsisąmoninti, kad su teologiniu Kristumi šių dienų jaunimo širdies nepasieksi. Net ir proto.
Mes nekalti dėl savo nuodėmingos prigimties. Paveldėjome iš Adomo ir Ievos. Dėl jų nusikaltimo Jėzus turėjo kentėti. Jis gyveno prieš 2000 metų. Dabar danguje. Kokia nauda mums, jei Jo negalima pasiekti?
Atpirkimu lygiai naudojasi visa žmonija — nuo Adomo iki paskutinio gimsiančio žmogaus žemėje, nežiūrint kokio tikėjimo jis būtų, ar visai be tikėjimo. Į dangų nuėjo ir nueis kiekvienas geras žmogus. Nereikia būti net krikščioniu, tuo labiau kataliku. ..
Ir ką į tai pasakyti? Senoji karta to nematė, jaunoji mato. Ir gerai, nes tiesa.
Dvasiškija dažnai kalba ir rašo apie "jaunimo dvasinį alkį". Tokia išvada, matyt, susidarė iš to, kad Jėzaus vardas jaunimo tarpe minimas su tokiu familiariškumu, kaip gero draugo. Jėzus kalbose. Jėzus dainose. Jėzus poezijoje. Jėzus plakatuose. Jėzus vaidinimuose. Jėzus tikras SUPERSTAR!
Mat, dabartinis jaunimas yra pirmoji generacija, skaitanti Šv. Raštą. Jie atrado, kad Jėzus nepaprastai gyvenimiškas, žmogiškas ir baisiai patrauklus. Jaunas, drąsus ir savarankiškas. Laisvas nuo bet kokių varžtų, žmogaus nukaltų religijos ir socialinio etiketo vardu. Jis — šalia visų savo laiko institucijų. Vienintelis Jo autoritetas yra Dievas, su kuriuo Jį riša meilė.
O svarbiausia, kad Jėzus toks suprantantis, atlaidus, mylintis, visados pasiruošęs padėti. Jis nebara, nepamokslauja, neprikaišioja, negąsdina, nebaudžia. Jo lūpos niekados nėra ištarusios — KAIP TU GALĖJAI TAIP PADARYTI?!
Palyginus su aplinka, kurioje jaunimas išaugo ir gyvena, jų tėvai augo šiltadaržyje. Žiaurumai gyvenime ir ekrane; seksas gyvenime ir ekrane; visokiausias iškrypimas gyvenime ir ekrane; pornografija; narkotikai; žudynės, apgavystės visokio laipsnio; nesąžiningumas, randamas kiekvienoje profesijoje ir kiekviename luome. Kai purvas aplinkui, ir jaunimas negali išlikti švarus. Per daug pagundų. Per daug spaudimo iš draugų pusės. Kartą pamėginus, sunku sustoti. Paslydus sunku neparvirsti. Parvirtus tenka skaudžiai susižeisti. Apima nusivylimas, nusiminimas ar net siaubas. Nėra kur kreiptis, kur ieškoti supratimo ir pagalbos. Tokiu atveju vienintelis tikras draugas yra Jėzus...
Jaunimas santykiauja su Jėzumi asmeniškai, atvirai, stovėdami toje pačioje plotmėje. Tu esi gyvojo Dievo Sūnus, bet žmogus, kaip ir aš. Esi mano vyresnysis brolis. Man reikia Tavo pagalbos dabar čia — žemėje. Man niekas negali padėti, tik Tu...
Senoji generacija meldžiasi į Kristų. Jaunoji su Jėzumi kalbasi. Senoji generacija, turėdama reikalą, pasako savo "intenciją" ir tada kalba maldas. Jaunoji kalbasi su Jėzumi tiesiog apie savo reikalą kasdieniniais, o ne maldos žodžiais.
Senąją kartą valdė ir tramdė Dievo baimė. Jos pagalba Bažnyčia palaikė drausmę. Atrodo, kad tą senovišką rykštę dvasiškija (matyt, nesąmoningai) keičia kita, psichologiškesne. Nori įdiegti kaltės jausmą. Metantis į socialinę sritį, tai labai parankus botagas. Kur ir kada tik kalbama apie skurdą ir trūkumus, visados prikišamas faktas, kaip Amerika gerai gyvena. Atrodo, lyg ji būtų kalta už viso pasaulio bėdas. Jaunimas yra jautrus. Kaltės jausmą (guilt feeling) gali įvaryti kunigas, bet reikės psichiatro jam išvaryti...
Nėra greito būdo jaunimą įtraukti į religinį luomą. Jis ateis pamažu, kai įsitikins, kad ir Bažnyčios institucijoje yra ne teologiškas Kristus, bet jų pažįstamas kasdieniniame gyvenime Jėzus.
Redakcijos pastaba. Šiame numeryje jau pradėjome spausdinti straipsnius, kurie buvo atsiųsti konkursui pašaukimų klausimu. Norėjome, kad kiekvienas atvirai pasisakytų, dėl ko dabar tiek maža pašaukimų į dvasinį luomą. Reikia pripažinti, kad visi konkurso dalyviai stengėsi būti atviri. Jie rašė taip, kaip galvoja. Gal šiuose straipsniuose ne viskas visiems skaitytojams patiks, gal čia kai kas įžiūrės teologinių netikslumų ar kitokių klaidų. Redakcija gal taip pat ne su viskuo sutiks. Tačiau visus spausdintinus straipsnius spausdinsime, daug jų netaisę, kad visi galėtų pamatyti, kaip mūsų žmonės dabar galvoja, ko jie pageidauja, kas jiems nepatinka. Gal šie straipsniai paskatins ir kitus pasisakyti čia keliamais klausimais.