Kun. Jonas Petrėnas
IV
Šv. Tėvo Pijaus XI enciklika apie krikščioniškąją moterystę prasideda žodžiais "Skaisčios moterystės" (lotyniškai "Casti connubii") ir yra suskirstyta į tris dalis.
Pirmoje dalyje Popiežius nagrinėja klausimus, kurie "liečia moterystės esmę, kilnumą, naudą bei gerybes, tenkančias šeimai ir visai žmonių bendruomenei". Šv. Tėvas čia išdėsto Bažnyčios mokslą apie krikščioniškąją moterystę, kurį trumpai taip galėtume sutraukti: pasaulio Kūrėjas Dievas, savo dieviškąja išmintimi ir meile leisdamas augti ir plėstis žmonių giminei, rojuje palaimino pirmąją žmonių porą ir įsteigė prigimtinę moterystę, šventą ir neišardomą vieno vyro ir vienos moters ryšį, kurį Jėzus Kristus, žmonių giminės Atpirkėjas, pakėlė į Naujojo Testamento sakramentą, teikiantį šeimos nariams specialias malones, padedančias sąžiningai atlikti vedusiųjų pareigas; Bažnyčia, apreikštojo mokslo ir doros mokytoja ir saugotoja, turi Kristaus duotąją valdžią administruoti Moterystės Sakramentą, leisti įstatymus ir nuostatus, liečiančius jos narių moterystę.
Šia trumpute Bažnyčios mokslo santrauka šv. Tėvas troško atskleisti žmonėms "skaisčios moterystės kilnumą, kurį Viešpats Jėzus, amžinojo Tėvo Sūnus, pakėlė į tikro ir didžio Naujojo įstatymo garbę ir jį tvarkyti bei prižiūrėti pavedė savo sužadėtinei Bažnyčiai".
Tačiau, kaip visoje žmogaus prigimtyje, sužeistoje gimtosios nuodėmės, pasireiškia ydos ir silpnybės, taip ir šeimos gyvenime atsiranda blogybių. Popiežius, antroje enciklikos dalyje žvelgdamas į šeimų gyvenimą, ir sako: "Didelio esama pagrindo Mums liūdėti, matant, kad ši dieviškoji institucija (šeima) dažnai ir daug kur, ypač mūsų laikais, niekinama ir žeminama".
Pagrindine blogybe Popiežius laiko klaidą, "kuria norima įrodyti, kad moterystė nesanti prigimties Kūrėjo įsteigta nei Kristaus pakelta į tikrojo Sakramento garbę, bet esanti tik žmonių išradimas". Šiais žodžiais atidengiamas moderniosios pagonybės svaičiojimas, bandąs paneigti prigimtinės moterystės d i e v i š k ą j ą kilmę ir krikščioniškosios moterystės s a k r a m e n t i n į šventumą.
Jeigu prigimtinė moterystė nėra dieviškosios kilmės, jeigu ji ne Kūrėjo įsteigta, o tėra paprastas "žmonių išradimas", tada žmonės, šeimos institucijos "autoriai", turi teisę ir galią ją tvarkyti pagal savo norus, įgeidžius ir valią, gali vienaip ar kitaip aiškinti moterystės tikslus, apspręsti moterystės ryšio pagrindines žymes — vienumą ir neišardomumą. Popiežius pastebi, kad kai kurie šeimos "reformatoriai" nuėjo taip toli, jog išsigalvojo naujus susimetimų būdus, pritaikytus, anot jų, šių dienų gyvenimo ir laiko sąlygoms. Šiuose susimetimuose jie nori įžiūrėti naujos moterystės formas, atseit — vadinamąją "laikinę, bandomąją ir draugišką moterystę". Jie linkę yra pripažinti šiems susimetimams pilną moterystės laisvę ir visas jos teises, atmetus neišardomumą ir išskyrus vaikus, nebent pačios šalys savo gyvenimą paskiau pakeistų į tikrąją santuoką".
Antroji klaidos pusė yra nukreipta prieš Kristaus Bažnyčios teises ir valdžią administruoti ir prižiūrėti Moterystės Sakramentą. Jeigu moterystė yra paprasta, privatinė sutartis, jeigu ji neturi Kristaus suteiktojo sakramentinio šventumo, tuomet Bažnyčia neturi teisės nė pagrindo kištis į moterystės tvarkymą — čia vien civilės valdžios sritis, kuri pagal savo įstatymus sprendžia ir tvarko piliečių reikalus, sutartis ir t. t.
Moterystės garbės atstatymas
Pijus XI, sugelta širdimi nurodęs moterystės ydas, trečioje enciklikos dalyje sako: "Todėl tinka, kad Mes savo tėviško susirūpinimo pilną žvilgsnį nukreiptume į priemones, kurios gali padėti pašalinti Mūsų paminėtuosius piktnaudojimus ir grąžinti moterystei visur prideramą pagarbą".
Pradžioje Popiežius nurodo bendrąsias priemones, padedančias sugrąžinti moterystei prideramą garbę ir šventumą. Stiprinti žmonėse religinį gyvenimą, suprantamai ir aiškiai atskleisti jiems dieviškąjį įstatymą, ugdyti paklusnumą ir meilę Kristaus
Bažnyčiai, tikinčiuosius raštu ir gyvu žodžiu pamokyti apie moterystę, iškelti krikščioniškosios moterystės sakramentinį šventumą, raginti vedusius atsiminti duotąjį santuokinį pasižadėjimą, meilę ir ištikimybę... Vis tai bendresnio pobūdžio priemonės, padedančios tikintiesiems brandinti religinį gyvenimą, kuris teikia jėgų sąžiningai atlikti pasirinktojo pašaukimo pareigas.
Po to Pijus XI smulkiau nagrinėja specialias priemones, padedančias eiti šeimos atgimimo keliu: "Daug kas moterystėje pareina nuo tinkamo tiek tolimesnio tiek artimesnio pasirengimo. Tikra yra, kad nelaimingos moterystės pagrindas padedamas ir griuvimo sėkla paberiama į berniuko ir mergaitės sielą jau jų vaikystėje ir jaunatvėje".
Šie Popiežiaus žodžiai ir atidarė vartus klausimui, kuris teorinių studijų lauke ir praktinio darbo plotuose vadinamas "pasirengimu moterystei". Kaip anksčiau jau esame minėję, šis klausimas, moterystei pasirengimo idėja vienokioj ar kitokioj formoj, galima surasti visuose žmonijos istorijos perioduose, tačiau mūsų dienose pop. Pijus XI moterystei pasirengimo idėją ypač pabrėžė, išryškino ir nusmaigstė pagrindines gailės, kurios tą darbą turi lydėti. Todėl ši idėja ir norima vadinti moderniška, aktualia, išreiškiančia laiko šauksmą — "sugrąžinti moterystei visur prideramą pagarbą".
(Bus daugiau)
Patraukimas vyro prie moters ir atvirkščiai yra visas gyvybės pamatas. Visas medžiaginis pasaulis, pradedant menkiausia dulkele, klauso to įstatymo.
R. Tagore