Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1957m. 1 Sausio

T U R I N Y S
 
 
Viršelio iliustracija: A. Kurausko "Šventosios moterys”
"Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina trys doleriai. Atskiras numeris 30 centų.
 
Redaktoiius — Juozas Vaišnys, S. J.
Redaktoriaus Padėjėjas — Bruno Markaitis, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
 
Redakcijos ir Administracijos adresas:
5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
Telefonas: HEmlock 4-1677.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Tel. HEmlock 4-1677. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, IIll. Additional office of mailing in Putnam, Conn.  
Immaculata Press          Viršelis ir vinjetės A. Kurausko
 

GYVENIMO DIENA

1957 M. SAUSIO MĖN. (JANUARY) VOLUME VIII, NO. 1

      Kiekvienų metų pradžia galvojantį žmogų priverčia pamąstyti apie laiką ir apie savo gyvenimą, kuris taip greitai bėga, kaip sraunios upės vanduo. Kiekviena žmogaus gyvenimo diena, galima sakyti, yra visas jo žemiškasis gyvenimas miniatūroje. Kaip praeina viena diena, taip praeis ir visas gyvenimas. Diena kartą prasideda ir kartą baigiasi. Taip ir šio pasaulio gyvenimas. “Šiandienyra tikras mūsų gyvenimas. Iš praėjusio “vakar” galime ir turime pasimokyti, kad “ryt” geriau pradėtume jau nuo pat pradžios. Būti geru ir išvengti blogio žmogui yra labai lengva, nes jis turi būti geras tik šiandien. Tik šiandien reikia išvengti viliojančio blogio. Todėl nereikia daryti pasiryžimų nei visam gyvenimui, nei visiems metams, nei mėnesiui, bet tik vienai dienai. Vienai dienai padarytas pasiryžimas, nors ir labai sunkus, bus lengvai įvykdomas. Vieną kartą “šiandien” bus paskutinis. Įdomu, koks jis bus? Pažvelk šį vakarą į savo sąžinę, pažiūrėk, kaip praėjo ši diena, ir žinosi, kaip praeis visas gyvenimas, žinosi, kokia bus paskutinė tavo gyvenimo diena. Šiandien turime atsilyginti už vakarykščias klaidas, kad amžinas rytojus būtų laimingas.

ŽMOGAUS MĮSLINGUMAS

Alfonsas Grauslys

      Anglų rašytojas J. Conrad sako, kad mes vieni kitus pažįstame labai mažai ir paviršutiniai. Mūsų psichologinis jausmas, anot jo, yra taip neišlavintas, kad mes net nejaučiame savo sprendimo paviršutiniškumo. Todėl mes nepastebime net paprasčiausių gyvenimo atspalvių. Jei mes pabandytume, jis toliau aiškina, priartėti prie žmonių, tai — nors palyginimas ir neestetinis — prieš mūsų akis atsivertų dėžutės, iš kurių į mus žvelgtų rupūžės išpūstom akim.

      Nors rašytojo pažvalga mums atrodo vienapusiška, bet joje glūdi dėmesio verta mintis: žmogus iš arti atrodo visai kitaip negu iš toli. Mes sakytume, kad kartais žmonės yra blogesni negu jie atrodo. Iš antros pusės, nekartą jie yra geresni negu jų pikti žodžiai ir darbai.

      R. M. Rilke, kuris savo kūryboje labai domisi žmogumi ir stengiasi įžvelgti jo esmę, kalba apie vidaus dykumas, apie žmogaus kojos nepaliestus miškus, apie jo dvasios ir pasąmonės mįsles.

      Keista yra tiesa, kad mes geriau pažįstame daiktus ir jų prigimtį negu artimiausius žmones, su kuriais neišvengiamai būname ir bendraujame. Tikrasis gyvenimas verda sielos gelmėse, o mes vaikščiojame paviršiuje. "Ar tai galimas dalykas", — nustebęs klausia Rilke, — "kad — nežiūrint išradimų ir pažangos, nežiūrint kultūros, religijos ir pasaulio išminties — esame pasilikę gyvenimo paviršiuje?"

      Liūdna yra tiesa, kad žmonės, artimiausi mums gyvenimo santykių atžvilgiu, yra tolimiausi pažinimo atžvilgiu. Todėl mes neįstengiame susiderinti, susikalbėti ir sugyventi. Dar liūdniau: nesuprasdami tokio pažinimo reikalo ir svarbos, tuo visiškai nesirūpiname. Todėl "nėra pasaulyje dviejų žmonių", — sako H. Hesse, — "tarp kurių būtų galimas pilnas, be spragų, savo vidaus pasauliu pasidalinimas ir susipratimas". Ar ne todėl — mes klaustume — pasaulio ratai girgžda?

      Žmogaus pažinimas nėra lengvas, nes jis yra mįslingiausia pasaulio būtybė. Į visapusišką žmogaus mįslingumą mūsų laikais didžiausią dėmesį bus atkreipęs, tur būt, A. Carrell pagarsėjusiu veikalu: "L'homme c'est inconnu." Jis skundžiasi, kad mūsų dėmesys ir valingumas susitelkė į pastangas laimėti medžiaginį pasaulį, pamiršus organinį pasaulį ir dvasinius dalykus. Autorius stengiasi iškelti mūsų organinio ir dvasinio pasaulio mįslingumą ir paslaptis, kilusias šiems pasauliams susitinkant.

      A. Carrell aliarmuoja mus, manytume, visai pagrįstai, nes mes nepažįstame žmogaus — to įdomiausio, judriausio ir spalvingiausio fiziniai-dva-sinio pasaulio. Materialistinės atmosferos paveikti, kažkokios apatijos ir dvasinio tingumo apimti, mes pasitenkiname tik žmonių veiksmais ir žodžiais. Veiksmai gi ir žodžiai tik vieną sielos dalį atskleidžia. Kartais jie — užuot tai padarę — žmogaus vidų tik užstoja ir aptamsina. Štai kodėl reikia bandyti giliau pažvelgti į žmogų, į tą didįjį nežinomąjį. Reikia pamatyti žmogų tokį, koks jis yra, ir nepasitenkinti tokiu, kokiu jis atrodo.

Skaityti daugiau:

Keturių pastorių kelias į katalikybę

DR. JUOZAS PRUNSKIS

      Ne tik Europą, bet, galima sakyti, ir visą pasaulį aplėkė didelio susidomėjimo banga keturiais mokslo žmonėmis, evangelikų teologais, kurie ilgesnį laiką darbavosi protestantų sielovadoje ir kurie neseniai grįžo į katalikybę. Jie visi nebuvo eiliniai asmenys. Pastorius Martin Giebner buvo priėmęs protestantų vyskupo šventimus. Dr. Heinrich Schlier buvo egzegezės (Šv. Rašto aiškinimo) profesorius Bonnos universitete. Pastorius Rudolf Goethe, didžiojo to paties vardo rašytojo giminaitis, buvo vyriausybės patarėjas Hessės valstybės Kulto ministerijoje. Dr. Georg Kluender, šalia savo istorinių darbų, aštuoniolika metų dirbo sielovados srityje vienoje parapijoje netoli Berlyno.

      Jie visi, po ilgų tyrinėjimų, ryžosi tapti katalikais, žinodami, kad tuo žygiu neteks turėtų pareigų aukštosiose mokslo įstaigose ir turės pasitraukti iš tarnybų. Kas jiems įkvėpė tą ryžtą? Atsakymą į šį klausimą randame Wuerzburge išleistoje knygoje "Bekenntnis zur katholischen Kirche", kur visi keturi pasipasakoja savo kelią į katalikybę. Knyga susilaukė tokio susidomėjimo, kad per pusę metų išėjo keturios laidos su 20.000 egzempliorių.

      Šioje knygoje jie išpažįsta savo gilius pergyvenimus ir pasakojasi, kas juos atvedė į katalikybę. Prof. Schlier sakosi prie to priėjęs, tyrinėdamas šv. Raštą. Dr. Kluender buvo paveiktas savo istorinių studijų ir iš to išplaukusio susirūpinimo dievišku Bažnyčios kilnumu ir pilnumu. Pastorius Giebner buvo į katalikybę patrauktas savo uolumo liturgijai, apeigoms, pamaldoms ir sakramentų teikimui. Pastorių Goethe į katalikybę atvedė ieškojimas tikresnių meilės kelių prie Kristaus.

Skaityti daugiau:

KODĖL AŠ PRARADAU TIKĖJIMĄ?

II

BRUNO MARKAITIS, S. J.

      Ne vienas mūsų bus turėjęs progą ar progų susitikti su gydytoju, kuris buvo labiau suinteresuotas dideliu pacientų skaičiumi ir užmokesčiu negu individualaus paciento liga ir jo gerbūviu. Toks gydytojo elgesys ir toks nusistatymas galėjo mums ne tik nepatikti, bet, ko gero, net mus papiktinti. Vis dėlto mes neatsikreipėme prieš mediciną ir, šaltai pagalvoję, nepasakėme, kad, girdi, koks vienas gydytojas, tokie ir visi, bet susiradome mums priimtinesnį gydytoją, gerai žinodami, kad gydytojų dauguma yra kilnūs asmenys sunkioje ir nuolatinėje artimo tarnyboje, pasiryžę gyventi pagal idealą, kuris yra ir aukštas, ir šventas, ir pilnas pasiaukojimo. Dėl vieno blogo gydytojo mes neatmetėme nei medicinos mokslo, nei medicinos praktikos, aiškiai suvokdami, kad blogį, esantį blogame gydytojuje, suplakti su gėriu, glūdinčiu medicinoje, būtų ne tik nelogiška, bet ir labai neteisinga. Dėl vieno blogo gydytojo mes nepasmerkėme medicinos.

      Gyvenime susitinkame su įvairių ideologijų ir pasaulėžiūrų atstovais. Kai kurie šių atstovų kartais yra tiesioginė priešprieša visa to, ką ideologija ar pasaulėžiūra tiki ir skelbia. Vis dėlto mes vengiame suplakti juos su ideologija ar pasaulėžiūra ir jokiu būdu nenorime atmesti ar pasisakyti prieš idealą dėl neverto ar mažiau verto jo atstovo. Mes gerai žinome, kad idealo pasmerkimas šiame ir panašiuose atvejuose būtų paviršutiniškas ir nesubrendęs žvilgsnis į vertybes, kurios pačia savo esme atstovauja gėrį, grožį, tiesą ir į juos veda. Negalima kaltinti nei rožės, nei lelijos, jei jos vystančios merdi sausros sukepintoje žemėje. Dėl idealo nevykusio atstovo mes neatmetame paties idealo. Idealas ir toliau tebereiškia gėrį, grožį ir tiesą, kurių mes, regis, nematome idealo siekėjuje.

      Istorijoje randame didelio masto žmonių — tiek karalių, tiek prezidentų, tiek ministerių pirmininkų, tiek diktatorių, kurie asmeninę ambiciją sumaišė su bendruomenės gerbūviu ir nuvedė tautą griuvėsių keliu. Pasidavę išpūstoms šėtoniško išdidumo svajonėms ir naudodamiesi kiekviena pikta ir klastinga priemone, jie iškėlė savo valstybę į pasaulinės galybės zenitą, nusipirkdami tą garbės vainiką išduotu kitų tautų krauju. Istorija žino ne vieną tokį atvejį. Vis dėlto, mes bandome panašiuose atvejuose atskirti nusikaltusį karaliaus elgesį nuo bendrinių gėrio ir tiesos reikalavimų. Nevykusio prezidento, garbėtroškos ministerio pirmininko, išdidaus diktatoriaus mes nenorime suplakti su valstybės konstitucija, kuri pasilieka gera, teisinga ir kilni, nors vadovaujamieji valstybės pareigūnai jos ir nesilaiko. Mes žinome, kad geros konstitucijos pasmerkimas dėl blogo pareigūno būtų panašus į gero automobilio atmetimą vien dėl to, kad jį vairuoja neatsargus, judėjimo taisyklių nesilaikąs ir su nieku nesiskaitąs šoferis. Galimas dalykas, kad toks šoferis bus skaudžios nelaimės priežastimi, paversdamas automobilį laužo krūva. Lygiai galimas dalykas, kad nevykęs prezidentas, ypač fanatiškas diktatorius, ne tik pačią konstituciją pakeis, pritaikydamas ją savo piktiems tikslams bei užmačioms, bet ir visą tautą paskandins beprasmiškame chaose ir kruvinoje suirutėje taip, kad kitiems teks pradėti krašto atstatymą, neturint sveikos plytos ir sotaus kąsnio— vis dėlto, jei mes objektyviai ir plačiai padėtį apžvelgiame, turime pasakyti, kad neprotingai padarytume, jei piktą ir nedorą diktatūrą, kuri valdo teroru ir jėga, suplaktume su visa tauta, kurią ji valdo. Nežiūrint tam tikro išdavikų ir parsidavėlių procento, mes griežtai skiriame tokią diktatūrą ar sistemą nuo visos tautos, ypač kai tauta neturi galimybių viešai ir laisvai pareikšti savo valią.

Skaityti daugiau:

ALGIRDAS KURAUSKAS

      Šio mėn. ‘Laiškai Lietuviams” yra iliustruoti grafiko, dekoratoriaus Algirdo Kurausko kūryba. Jis gimė 1923 m. liepos mėn. 13 d. Kaune. Meno studijas pradėjo Kauno Taikomosios Dailės Institute 1941 m. Karas studijas sutrukdė. Atsidūręs Vokietijoje, nuo 1946 m. vėl studijavo Meno ir Amatu Mokykloje Freiburge. 1949 m. mokyklą baigia ir tais pačiais metais gauna prancūzų karo valdžios stipendiją. Studijas gilina Paryžiuje.

A. Kurauskas     Benamiai (škicas)

 

1951 m. emigruoja i J.A.V. ir Čikagoje studijuoja meno pedagogika. 1953 m. pakviestas tikruoju nariu į Lietuvių Dailės Institutą. Nuo 1955 m. — Society of Typographic Arts narys. Tais pačiais metais konkursiniu egzaminų keliu priimtas i J.A.V. scenos dailininku profesinę sąjungą — United Scenic Artists.

      Yra atlikęs iliustracijų ir kitu taikomosios grafikos darbų lietuvių ir amerikiečių leidiniams. Sukūrė ir realizavo projektus dekoratyvinei sieninei tapybai, vitražams, scenos dekoracijoms ir kostiumams. Dirbdamas dekoravimo bendrovėje “Hanns R. Feichert Studios”, yra padaręs eilę vidaus dekoravimo projektų, už kuriuos bendrovė dekoratorių konkurse Los Angeles 1952 m. laimėjo tris pirmąsias vietas. Grupinėse parodose su lietuviais ir svetimtaučiais dalyvavo: Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Kanadoje ir J.A.V.

 

MEILĖ IR ĮSIMYLĖJIMAS

Juozas Vaišnys, S. J.

      Tačiau kai yra kalbama apie Dievo ir apie žmonių meilę, kai sakoma, kad reikia Dievą mylėti visa širdimi, kad reikia mylėti ne tik draugus, bet ir priešus, tai ne vienam kyla daug neaiškumų. Ar galima ką nors mylėti visa širdimi? Juk aš myliu ne tik Dievą, bet ir įvairius man artimus asmenis. Aš myliu tėvus, brolius, draugus, tad mano širdis jau yra labai padalinta, ir atrodo, kad Dievui telieka jos maža dalelytė. O gal tos Dievo meilės kartais ir visai nėra, nes ji širdyje lyg ir nejaučiama, ji yra nustelbiama visokių žemiškų meilių.

      Ir apie žmonių meilę galvojant, yra daug neaiškumų. Dažnai jaunuolis ar jaunuolė draugui ar draugei sako: "Aš tave myliu visa širdimi!" Bet, gal būt, po to suabejoja, ar tai yra tiesa, ar tai nėra tik tuščias pasakymas, jeigu jau ne veidmainiavimas. Atrodo, kad visa širdimi galima mylėti tik vieną. Jeigu šalia jo myli dar ką nors, tai jau nė vieno iš jų visa širdimi negali mylėti, bet tik dalimi širdies.

      Bet meilė juk nėra koks nors medžiaginis dalykas, matuojamas centimetrais ar sveriamas gramais. Meilė yra dvasinė, todėl visa širdimi tuo pačiu metu galima mylėti ir Dievą ir daugybę žmonių. Vis dėlto, jeigu ir tai suprasi, dar liks daug neaiškumų. Tikrai keista: juk meilė yra toks kasdieninis reiškinys, o taip sunku ją suprasti! Kristus sako, kad meilė žmogų išgano, bet iš praktikos žinome, kad neretai ir pražudo! Sakoma, kad meilė yra gražiausias dalykas pasaulyje, bet kasdieninis gyvenimas rodo, kad kartais ji tampa nuodėminga ir biauri! Taip pat kai kam labai keistai nuskamba žodžiai, kad meilė yra didžiausias įsakymas. Argi galima įsakyti ką nors mylėti? Juk mums atrodo, kad meilė savaime ateina ir savaime praeina, kad ji visiškai nepriklauso nuo mūsų valios ir noro. Kartais labai norėtum ką nors įsimylėti, bet negali ir gana. O kai kada pasitaiko ir taip, kad nuo meilės bėgi, bet ji širdį taip surakina, kad niekur negali pabėgti.

Skaityti daugiau:

ŠEIMOS ATGIMIMO KELIAS

Kun. Jonas Petrėnas

IV

      Šv. Tėvo Pijaus XI enciklika apie krikščioniškąją moterystę prasideda žodžiais "Skaisčios moterystės" (lotyniškai "Casti connubii") ir yra suskirstyta į tris dalis.

      Pirmoje dalyje Popiežius nagrinėja klausimus, kurie "liečia moterystės esmę, kilnumą, naudą bei gerybes, tenkančias šeimai ir visai žmonių bendruomenei". Šv. Tėvas čia išdėsto Bažnyčios mokslą apie krikščioniškąją moterystę, kurį trumpai taip galėtume sutraukti: pasaulio Kūrėjas Dievas, savo dieviškąja išmintimi ir meile leisdamas augti ir plėstis žmonių giminei, rojuje palaimino pirmąją žmonių porą ir įsteigė prigimtinę moterystę, šventą ir neišardomą vieno vyro ir vienos moters ryšį, kurį Jėzus Kristus, žmonių giminės Atpirkėjas, pakėlė į Naujojo Testamento sakramentą, teikiantį šeimos nariams specialias malones, padedančias sąžiningai atlikti vedusiųjų pareigas; Bažnyčia, apreikštojo mokslo ir doros mokytoja ir saugotoja, turi Kristaus duotąją valdžią administruoti Moterystės Sakramentą, leisti įstatymus ir nuostatus, liečiančius jos narių moterystę.

      Šia trumpute Bažnyčios mokslo santrauka šv. Tėvas troško atskleisti žmonėms "skaisčios moterystės kilnumą, kurį Viešpats Jėzus, amžinojo Tėvo Sūnus, pakėlė į tikro ir didžio Naujojo įstatymo garbę ir jį tvarkyti bei prižiūrėti pavedė savo sužadėtinei Bažnyčiai".

      Tačiau, kaip visoje žmogaus prigimtyje, sužeistoje gimtosios nuodėmės, pasireiškia ydos ir silpnybės, taip ir šeimos gyvenime atsiranda blogybių. Popiežius, antroje enciklikos dalyje žvelgdamas į šeimų gyvenimą, ir sako: "Didelio esama pagrindo Mums liūdėti, matant, kad ši dieviškoji institucija (šeima) dažnai ir daug kur, ypač mūsų laikais, niekinama ir žeminama".

      Pagrindine blogybe Popiežius laiko klaidą, "kuria norima įrodyti, kad moterystė nesanti prigimties Kūrėjo įsteigta nei Kristaus pakelta į tikrojo Sakramento garbę, bet esanti tik žmonių išradimas". Šiais žodžiais atidengiamas moderniosios pagonybės svaičiojimas, bandąs paneigti prigimtinės moterystės d i e v i š k ą j ą kilmę ir krikščioniškosios moterystės s a k r a m e n t i n į  šventumą.

Skaityti daugiau:

IDEALIOS IR REALIOS SRITIES MORALUS MOMENTAS

Dr. P. Celiešius

      Žmogaus gyvenimo veiksmai nuo gyvulio veiksmų skiriasi tuo, kad jie yra suprasti ir norėti. Jei jiems trūksta šių žymių, tada jų negalima vadinti žmogiškais veiksmais. Pvz., miegas, poilsis, virškinimas, ėjimas, savisauga, išgąstis, staigus kerštas ir kiti panašūs veiksmai yra bendri tiek gyvuliui tiek žmogui. Šiame rašinyje kalbėsime tik apie žmogiškuosius veiksmus. Žmogiškuose veiksmuose yra skiriami du svarbūs momentai: nusprendimas veikti ir veiksmo įvykdymas. Bus įdomu žinoti, koks yra santykis tarp šių dviejų momentų.

Ideali ir reali sritis

      Daugumos mokslininkų nuomone, kiekvieno žmogiško veiksmo pirminis pradas yra galvojimas. Begalvodamas žmogus sugalvoja kartais naują mintį, kurią įprastu būdu išreiškia: "Kilo galvoje nauja mintis".

      O moksliškai sakome: "Gimė nauja idėja". Kilusioji idėja yra bekūnė. Ji yra dvasinio pobūdžio, nematoma ir negirdima. Idėja neturi tiesioginio sąryšio su visuomene. Žmogus turi ieškoti ženklų jai išreikšti. Pvz., sugalvotas planas išreiškiamas braižinio pavidalu, sugalvota sąvoka — žodžio pavidalu, sugalvota matematinė tiesa — formulės pavidalu ir t. t. Todėl ir idėjų išreiškimas tam tikrais sutartiniais ženklais sudaro teoretinę arba idealią sritį. Ne šio rašinio tikslas atskleisti idealią sritį ir išsamiai nusakyti visus jos pasireiškimo būdus. Mes daugiau ribosimės idealios srities vertės apsprendimu, lyginant ją su realybe.

      Sugalvojimas arba idėja pasireiškia ne tiktai mokslinėje srityje teoretiškai, bet ir praktinėje srityje — veikimo būdu. Prieš svarbesnį veiksmą žmogus pirmiausia pagalvoja, sudaro tam tikrą planą ir tik tada imasi darbo tą planą vykdyti. Sugalvojimas visada yra pirmiau negu veiksmas. Todėl sugalvojimo arba idealioji sritis yra visada pirmesnė už sugalvoto veiksmo įvykdymą. Tai sakydami, turime mintyje siekiamuosius veiksmus, t. y. kai sugalvotą planą siekiama realizuoti. Tarp sugalvoto plano ir įvykdyto veiksmo yra tam tikra distancija. Todėl idėja, pavirtusi įvykdytu veiksmu, dar yra vadinama objektyvuota sritimi — objektyvacija. Objektyvuotoje srityje idėja jau yra negyva, nelanksti, lyg sušalusi ir sustyrusi.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

Bruno Markaitis, S. ].

THE TEN COMMANDMENTS

      Cecil de Mille, viena didžiausių asmenybių Hollywood filmų pasaulyje, savo filmams dažnai naudojo biblinius įvykius. Turėdamas filmų gaminime 40 metų patirtį, jis pasišovė pastatyti nepaprastą filmą, investuodamas į jį 13.500.000 dolerių ir panaudodamas visas filmų industrijai žinomas priemones. Išdava yra 3 valandų ir 39 minučių spektaklis, kuris vietomis žiūrovui kvapą užims, o vietomis primins tariamus Vagnerio žodžius apie Čaikovskio muziką, kad, girdi, deimantai spindi šlamšto krūvose.

      Filmo vardas mums rodosi netikslus. Jis turėtų vadintis ne "10 Dievo įsakymų', bet "Mozė”. Jis susilauks įvairios kritikos ir dėl to, kad maža turima žinių apie Mozę nuo to momento, kai Egipto princesė iškėlė jį iš Nilo vandenų iki tos dienos, kai jis, nužudęs egiptietį, ieškojo prieglaudos pas savo būsimąjį uošvį Jetrą. Tai ilgas laikotarpis, duodąs daug progų vaizduotei pasireikšti. Filmas pasinaudoja šiomis progomis labai produktingai.

      De Mille į filmo pastatymą žiūrėjo rimtai: planavo jį 10 metų, pašventė 3 metus ir 300.000 dolerių istorinėms, topografinėms ir kt. studijoms. Kairo lygumose pastatė 60 akrų miestą, kuris esąs Ramezio "iždo miesto" replika. Kadangi turinys siūlo dėkingų momentų priglušinti žiūrovą dydžiu ir mase, de Mille jais pasinaudoja masinėse scenose, kai 20.000 "hebrajų" palieka Egipto nelaisvę, kai du 70.000 kubinių metrų talpumo baseinai vaizduoja Raudonosios jūros persiskyrimą nepaprastai įspūdingai ir įtikinančiai, o faraono kariuomenė žūva įniršusios "jūros" bangose.

      Šiam filmui tinka visi epitetai, kuriuos paprastai savinasi filmų reklamos: grandiozinis, monumentalinis, kolosalinis, vienintelis ir t. t. Aktorių eilėse matome Yul Brynner, Anne Baxter, Edward G. Robinson, Yvonne de Carlo, Debra Paget, John Derek, Sir Cedric Hardwicke, Judith Anderson, Vincent Price ir kt.

      Mozės charakterio ir asmenybės rutuliojimasis, turint omenyje ir fantastinį Egipto perijodą, mums atrodo labai logiškas, vykęs ir psichologiškai labai stiprus. Mums taip pat atrodo, kad Charlton Heston atlieka Mozės vaidmenį kilniai, įtikinančiai ir didingai.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

“JAUNIMO NAMŲ” STATYBA

      Čikagoje Tėvų Jėzuitų statomi "Jaunimo Namai" smarkiai kyla aukštyn. Ateinantį rudenį jau bus galima jais naudotis. Juose bus dvi didelės salės, erdvios klasės Aukštesniajai Lituanistikos Mokyklai ir specialūs būklai jaunimo organizacijoms. Visuomenė šį darbą nuoširdžiai remia. Už tai jai esame labai dėkingi. Galutiniam namų užbaigimui dar reikės nemaža lėšų. Aukas galima siųsti šiuo adresu: Jesuit Fathers, 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.

ŠIŲ METŲ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” PLANAI

      Jau aštunti metai leidžiame šį žurnalą, nagrinėjantį įvairius mūsų tautiečiams rūpimus klausimus, ypač daug vietos skirdami šeimų ir jaunimo problemoms. Kiekvienais metais stengiamės jį tobulinti, tačiau jo tobulumas ir įdomumas daug priklauso ir nuo mūsų bendradarbių. Visiems, kurie iki šiol mums daug padėjo savo straipsniais, labai nuoširdžiai dėkojame, prašydami ir toliau bendradarbiauti. Laukiame ir naujų bendradarbių su naujomis temomis. Mielai dėtume ir trumpus beletristikos dalykėlius. Didelių honorarų mokėti mūsų kuklios pajamos neleidžia, bet vis dėlto mokame bent po dolerį už mašinėle rašytą puslapį.

      Šiais metais kiekviename "Laiškų Lietuviams" numeryje paminėsime kurį nors mūsų dailininką, iliustruodami tą numerį jo kūriniais. Būtume dėkingi, kad ir patys dailininkai, be mūsų specialaus prašymo, praneštų, jeigu jie sutinka, kad vieną numerį iliustruotume jų kūriniais.

      Pabrangus spaudos darbui, prenumeratos kainą pakėlėme iki trijų dolerių metams. Nemanome, kad skaitytojams dėl to susidarytų ypatingų sunkumų, nes tokia yra kaina ir kitų lietuviškų tokio pat didumo žurnalų. Skaitytojams, gyvenantiems Europoje ir kituose mažiau turtinguose kraštuose, visuomet esame pasiruošę pagelbėti ir finansinėje srityje.

Skaityti daugiau: