Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1957m. 11 Gruodžio

 

 
T U R I N Y S
 
 
Viršelio iliustracija: Margotti — Etijopijos Madona. Autorius norėjo atvaizduoti, kaip krikščionybės dvasia sujungia visas tautas ir rases.
 
"Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina trys doleriai. Atskiras numeris 30 centų.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
Redaktoriaus Padėjėjas — Bruno Markaitis, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas:
5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
Telefonas: HEmlock 4-1677.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Tel. HEmlock 4-1677. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, III. Additional office of mailing in Putnam, Conn.   Viršelis ir vinjetės A. Kurausko    Immaculata Press
 
 

RAMYBĖ IR GERA VALIA

1957 GRUODŽIO MĖN. (DECEMBER)   VOLUME VIII, NO. 11

      KALĖDOS yra krikščionių džiaugsmo šventė, bet ir kitos tikybos vienu ar kitu būdu šią šventę pripažįsta ir švenčia. Nors ne visi pagalvoja, kad virš prakartėlės pasirodęs angelas pirmą kartą pasauliui paskelbė tiesą, kad ramybė yra galima tik geros valios žmonėms, bet Kalėdos yra visiems ramybės šventė. Ramybės negali būti be geros valios. Bloga valia griauna ramybę. Jei nebūtų pasaulyje blogos valios, nebūtų jokių nesantaikų nei karų, visur viešpatautų toji prakartėlės dvasia, kuri jungia ir atskirus žmones, ir ištisas tautas, ir skirtingas rases. Jeigu visi žmonės būtų geros valios, neturėtų jokių priešų, nes visi būtų draugai. Mūsų visuomenėje yra daug blogos valios, bet blogiausia tai, jog nė vienas nenori prisipažinti, kad jis yra blogos valios žmogus. Ne kiekvienam yra aišku, kas iš tikrųjų yra toji gera valia. Tur būt, nebus prasilenkta su tiesa, jei pasakysime, kad gera valia yra artimo meilė. Jeigu žmogus visados į kitą žiūrės kaip į Dievo kūrinį ir i savo brolį, tai jis stengsis ir jį mylėti, nežiūrint jo silpnybių ir klaidų. Kiekvieną žmogų mylėti ir gerbti nėra taip lengva. Tam reikia valios ir, kas svarbiausia, geros valios. Todėl Kalėdų proga ir linkėkime tos geros valios, bet ne kitiems, o sau.

ŠV. ANDRIUS BOBOLA

 (1592 - 1657)

SIMAS SUŽIEDĖLIS

      JĖZUITAI lietuvių tautos istorijoje sudaro šviesų paveikslą. Kas ir kaip besistengtų jį temdyti, religinis ir kultūrinis spindėjimas vis tiek prasimuša: sušvinta Vilniaus akademija, gausiomis kolegijomis, pastatytais vienuolynais ir bažnyčiomis, švietimo ir apaštalavimo darbu. Dviejų dalykų ypačiai uždengti negalima: lietuvių kultūros pakilimo, jėzuitam Lietuvoje įsikūrus, ir katalikų tikėjimo išsaugojimo, reformacijos bangą atrėmus. Gal ir ne visiems tai gali patikti, bet lieka istorinis faktas, kad jėzuitai buvo uolūs kovotojai su protestantizmu.

      Jų misijų laukas taip pat siekė platų rytinį Lietuvos paribį, kur stengėsi į katalikų tikėjimą grąžinti stačiatikius. Kai Vakarų ir Rytų Bažnyčios sudarė Lietuvos teritorijoje Brastos uniją (1596), jėzuitų talka unitam buvo labai reikšminga. Šiam apaštalavimui savo jėgas ir gyvybę paaukojo ir šv. Andrius Bobola, nuo kurio nukankinimo šiemet suėjo 300 metų.

       Andrius Bobola savo gimimu nebuvo lietuvis. Jo giminė vedama iš Čekijos, bet seneliai ir tėvai jau buvo įsigyvenę Lenkijoje: pradžioje Silezijoje, paskui Sandomire, Mažojoje Lenkijoje. Bobolų giminė priklausė kilmingiesiems, turėjo savo herbą (Leliwa) ir aukštas pareigas valdžioje. Joms buvo ruošiamas ir jaunasis Andrius Bobola, gimęs 1592 metais. Baigęs pradinius mokslus, apsisprendė būti kunigu ir išvyko mokytis į Vilnių. Kas jį paskatino vykti Lietuvon, kai mokyklų pakako ir Lenkijoje, nėra visai aišku. Gal būt, pažintis su jėzuitais, pas kuriuos mokėsi. Pašnekesiuose dažnai buvo užsimenamas Vilnius, turįs gerą akademiją. Vilniuje pas jėzuitus išėjo noviciatą (1611-13) ir filosofijos mokslus jėzuitų akademijoje (1613-16). Toliau mokėsi Braunsbergo akademijoje (1617-17), Mažojoje Lietuvoje; Pultuske netoli Varšuvos (1617-18), o baigė teologijos mokslus vėl Vilniuje (1618-20). Kunigu buvo įšventintas 1622 m. kovo 12 d. Vilniaus vysk. E. Valavičiaus. Po to prasidėjo uolus apaštalo darbas, susijęs su pačiu Vilniumi ir istorine Lietuva, ypač Minsko, Naugarduko ir Brastos vaivadijomis.

Skaityti daugiau:

PSICHOLOGIJOS KELIAI IR KLAIDŽIOJIMAI

P. MALDEIKIS

 (Tęsinys)

2. Amerikos psichologinės srovės. 

     Skirtingu nuo V. Europos keliu nuėjo psichologijos pažanga Amerikoje. Iki 19-jo amžiaus paskutinio dešimtmečio psichologija Amerikoje didesnio savarankiškumo neparodė. Tačiau tame dešimtmetyje amerikiečiai psichologai ėmė rodyti didelį veiklumą ir originalumą. Nors jų dauguma dar buvo didelėje europinių psichologijos srovių įtakoje, o dalis jų buvo ir Wundto mokiniai, tačiau jie, betirdami savarankiškai ir daugiausia eksperimentiniu būdu, priėjo naujų išvadų ir sukūrė naujas, originalias psichologijos sroves, skirtingas nuo tuo pat metu besireiškiančių V. Europoje. Čia dar būdinga tai, kad tuo metu, kai Europa, prisirinkusi daugybę eksperimentinių duomenų, pradėjo nuo eksperimentinės psichologijos nutolti, amerikiečiai išliko ištikimi eksperimentui iki galo, ir moksliška laiko psichologijoje tik tai, kas patikrinama eksperimentiniu keliu ir kas tą patį mokslą įstato į biologinių mokslų tarpą.

      Neįskaitant iš Europos atėjusių Gestalt psichologijos ir psichoanalizės, grynai amerikietiškomis psichologijos srovėmis yra laikomi struktūralizmas, funkcionalizmas, behaviorizmas, dinaminė ir horminė psichologijos.

      Artimiausias Wundto tipo eksperimentinei psichologijai yra jo mokinio anglo imigranto E. B. Titchenerio sukurtas struktūralizmas. Ši srovė pripažįsta skirtingą ir kits nuo kito nepriklausomą fizinį ir psichinį gyvenimą. Pasak Titchenerio, nei kūnas sielos, nei siela kūno negali veikti, tačiau vienos srities veikimas paliečia ir antrąją sritį. Psichologijos mokslo dalyku jis laiko sąmonę, kurios turinį arba psichinius pergyvenimus jis tiria introspekcijos ir eksperimento pagalba. Sąmonę jis skaldo į jos sudedamuosius elementus ir iš jų bando ją sintezės keliu atstatyti panašiai, kaip mes tai pažįstame tradicinėje introspekcinėje psichologijoje. Tai beveik vienintelė čia išaugusi psichologijos srovė, kuri atsiriboja nuo gamtos mokslų. Teorinėje psichologijoje ji didesnio pasisekimo neturėjo, nes ją nustelbė kitos jau biologinės krypties psichologijos srovės. Tačiau kolegijos tipo mokyklose ji buvo gana plačiai prigijusi.

      Taip pat 19-jo amžiaus gale Čikagos universitete J. Dewey su kitais psichologais sukūrė naują srovę — funkcionalizmą. Jo psichinio gyvenimo supratimas yra jau visiškai biologiškas. Jis atmeta fizinį ir psichinį dualizmą ir pripažįsta tik fizinį ir psichinį patyrimo aspektą, tačiau juos laiko neišskiriamais, nes psichiniuose aktuose dalyvauja ir psichiniai ir fiziniai reiškiniai. Funkcionalizmas psichinius procesus nagrinėja ne pagal jų turinį ir jų sudėtį, o pagal jų funkcijas, tai yra, pagal jų naudingumą organizmui, būtent, kiek tas ar kitas procesas buvo organizmui naudingas, prisitaikant prie aplinkos, ir padėjo jam išlikti biologinėje evoliucijoje. Tuo būdu čia psichiniai proce-

M. K. ČIURLIONIS

(1875- 1911)

 

Skaityti daugiau:

TAU

KRISTINA KULIAVAITĖ
Tu įleisk mano sielą subėgti i savo akis Ir pranykti tavy —
Šnabžda pušys, purienos, berželiai balti pakely ...
Ko stebies, jei ir mano dvasia skverbias tavo švieson, 
Lyg plaštakė baili paslaptingoj nakty.
 
Netikėk, tai tik aidas šilų ir papievių žalių 
Tau padvelks ramumu.
Tik vėjelio vilnis tau kalbės taip tyliu žavumu.
Ko stebies, jeigu įžiebtas šypsnis nuo tavo akių 
Man sušvis ir išnyks kaip skeveldra žvaigždžių.
 
Nesuklysk, mano laimė nevysta su lapais rudens 
Ir beržų pakelės —
Kaip varpai ji pakilus padangėj per amžius skambės ... 
Ko stebies, kad lengvutė širdis, kad aš visad linksma — 
Tu nesi man kliūtis, mano laimė laisva.
 
Taigi, leisk vakariniam vėjeliui padvelkti veidan 
Ir sutirpti tavy.
Palydės tave pušys ... o man liko tik žingsniai keli ... 
Aš stebiuos, kad kai tu nueini, nebeskrieja drugiai, 
Nenyksti tu many, nors seniai nuėjai.
 

JEI MANO JAUNYSTĖ SUGRĮŽTŲ

EL. VASYLIŪNIENĖ

      ŽIŪRIU į jaunimo veidus, į jų vidinį entuziazmo kupiną grožį, į jų veržlumą griauti ir kritikuoti, į jų svajones kurti ir statyti... Žiūriu į tuos turtuolius, kurių turto negali įkainoti jokie popieriniai ar auksiniai milijonai, ir kartais susimąstau. Kokia beturtė ir vargdienė jaučiuosi, palygindama save su tais, kurie turi jaunystę, kurią ir aš kadaise turėjau. Kas iš jos liko dabar? Nuošimčiai, palūkanos, o turtas jau seniai kažkur pranyko. Jis pabiro neišpildytose svajonėse ir gražios realybės sudužusiuose sapnuose. Šį rašinėlį lipdau iš savo praėjusio turto palūkanų, kurias mes vadiname praktika ir patyrimu, subrendimu ar kuriais kitais vardais. Šias mintis rašau sau, kai, baigusi gimnaziją, stovėjau prie uždarytų mokyklos durų su diplomu vienoje rankoje ir su puokšte rožių kitoje. Jei galėčiau grąžinti tuos metus, pati sau daug ką pasakyčiau...

      Kiekvienas jaunuolis, peržengęs ar peržengdamas audringąjį persilaužimo amžių, stovi dviejų problemų akivaizdoje: pašaukimo ir profesijos. Kai užsidaro viduriniosios mokyklos durys tam, kad jos jau niekad nebūtų atidarytos, išeiname į "platųjį" pasaulį, kuris spindi šviesiomis nuotykių ir "good time" spalvomis, kuris vilioja kažkur į tolį. Ar jūs, kurie stovite arti šių problemų, patikėsite manimi, šias problemas jau peržengusia, kad plataus pasaulio vyliai yra apgaulingi? Ar jūs, kurių rankose yra ar bus brandos atestatas, sutiksite su manimi, kad jūsų subrendimas dar toli, kad viskas, kas šiandien atrodo didžioje tolumoje, yra eilinis miražas? Jūs netikėsite man, kaip aš gal būčiau netikėjusi pati sau, jei tie žodžiai būtų pasiekę mane prieš 25 metus. Pasaulis yra mažas, siauras, užsiskleidęs, gilus, prasmingas ne savo neaiškiomis platybėmis, bet savo siaurumu. Kiekvienas jūsų turi aiškiai apsispręsti už savo pašaukimą: vienatvė ar šeima, vienuolynas ar moterystė, tarnyba Dievui pašventintoje kunigystėje ar palaimintoje moterystėje. Ar jūs žinote, kad kunigystė yra kryžius, nešamas išrinktųjų, pavienių, stipresniųjų, o moterystė yra taip pat kryžius, nešamas daugumos, kartais gal dvigubas, apsunkintas kasdienybės medžiaginio svorio. Kurį iš tų kryželių pasirinksite, priklauso nuo jūsų. Taigi, susikaupkite, norėdami pasirinkti pašaukimą, neskubėkite — čia nėra filminė vaidyba ar kieno nors jums įskiepytas įspūdis, čia esate jūs patys. Žinokite, kad ir Amerikoje yra ne tik kaubojai,

      Hollywoodo žvaigždės ir dangoraižiai, bet yra ir mąstančių bei giliai tikinčių žmonių, gerų ir rimtų knygų. Į juos kreipkitės, jei svyruojate. Žinokite, kad vienas žvilgsnis į knygą atstoja du žvilgsnius į gyvenimą.

Skaityti daugiau:

EPIDEMIJA BRAUNASI MUSŲ TARPAN

P. DAUGINTIS, S. J.

      Atvykę iš katalikiškos kultūros šalies, štai visą eilę metų gyvename valstybėse, kur krikščioniškoji dvasia nėra vyraujanti. Daugumai mūsų vaikų ir jaunimo tenka lankyti laicistines valdžios mokyklas. Jei toji dvasia būtų visai bedieviška, tai visi prieš ją iš karto nusistatytume. Kai į Lietuvą atėjo rusų komunistai ir vokiečių naciai, tai beveik visa tauta griežtai nusistatė prieš jų peršamą pasaulėžiūrą. Tačiau taip nėra dabar mūsų gyvenamuose kraštuose. Čia niekas mūsų tikėjimo nepersekioja. Daugelis net nežinome, kaip tą čia vyraujančią dvasią pavadinti. O vis dėlto mes greitai pasijuntame esą jos įtakoje ir kreipiami kiton pusėn, kurią tikrai negalime pavadinti gera. Lyg kokia epidemija, toji dvasia braunasi mūsų tarpan.

Epidemijos apraiškos

      Štai keletas tos epidemijos simptomų. Mokyklas lankančiam jaunimui atrodo tikra kančia spaustis prie mokslo. Jam yra svarbu tik šiek tiek pramokti ar šiaip taip mokslą baigti. Svarbiausia — pagyventi žalia jaunyste, linksmai paūžti, įsigyti daug pažinčių, susimedžioti vyrą ar žmoną. Jei kurie ir tęsia studijas, tai dažniausiai įsigyja tik siauros specialybės diplomą. Jie paprastai nesistengia giliau ką nors pastudijuoti, daugiau apsišviesti, pasiekti aukštesnės kultūros. Kai kurie daugiausia rūpinasi, kur savaitgalį smagiai praleisti, visai negalvodami nueiti į organizacijų susirinkimus, paskaitas, koncertus ar kitokius kultūrinius parengimus. Vienas kitas ten eiti bijo, kad nereikėtų kiek nors paaukoti visuomeniniams ar tautos reikalams. O šiaip kokiai nors prabangai lėšų nesigailima.

      Lytinėje srityje yra įsigalėjusios labai klaidingos nuomonės. Kai kurie stebisi, kam čia reikia tiek griežtumo, negi tie paveiksluoti žurnalai ar seksualiniai filmai taip jau ims ir sugadins? Kuo yra blogos tos linksmos draugystės su berniukais? Ko čia bijotis — juk ne cukrus, nesulaižys! Rūteles perdaug griežtai saugojant, dar gali senmerge pasilikti. Ir vedusieji dažniausiai ieško tik kūniškos meilės ir malonumų. Moterystės pareigos yra užmirštos, dėl menkiausių smulkmenų suardomos šeimos.

      O kaip su religine praktika? Daugumas teisinasi, kad juk yra nepatogu kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią. Reikia gerai išsimiegoti, pailsėti. Juk ir kiti panašiai daro. Dažniau eiti sakramentų taip pat nepatogu — gali kiti dar davatka ar klerikalu pavadinti. Be to, Amerikoje yra laisvė: ką noriu, tą skaitau, kaip noriu, taip elgiuosi. Kunigai tegul savo pareigas tik bažnyčioje atlieka, o nesikiša į ne savo dalykus. Pagaliau juk čia ne Lietuva!

Skaityti daugiau:

DAR DĖL BAŽNYČIOS PULSO

A. GRAŽIŪNAS

      "Laiškų Lietuviams" š. m. Nr. 8 Tėv. A. Tamošaitis, S. J., straipsny "Nesusipratimai Bažnyčios pulso bečiuopiant" pateikia savo paaiškinimus dėl anksčiau "L. L." spausdinto jo straipsnio "Nepasaulėžiūrinė politika ir Bažnyčios pulsas" bei kviečia mane taip pat paryškinti savo mintis, išdėstytas pastabose dėl to straipsnio "L. L." š. m. Nr. 7.

Ką siūlau

      Tėv. A. Tamošaitis pareiškė pageidavimą, kad paryškinčiau savo mintis trimis klausimais. Pirmasis jų — jei jo vartojami pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos terminai jo svarstomiems dalykams netinka, ką jų vietoj pasiūlyčiau. Iš savo pusės jis įrodinėjo tų terminų tinkamumą.

      Imantis atsakyti į šį klausimą, pirmiausia pastebėtina, jog, norint apie terminus kalbėti, pirmiau reikia aiškiai žinoti, kam to termino ieškome. Šiame straipsnyje Tėv. A. Tamošaitis paaiškina, kad jo pirmojo straipsnio tikslas buvo šis: "Daugelis teigia, jog Katalikų Bažnyčia — kaip tikroji — turinti turėti Valstybės ypatingą paramą, paspirtį kovoje prieš sektantų misijonierius, katalikų tikėjimo išpažinimas turįs būti oficialus valstybinis reikalas. Mano straipsnio buvo užsibrėžta parodyti, jog Bažnyčioje esama ir kitokių pažiūrų, būtent, kad Valstybė turi duoti lygią laisvę reikštis visokio tikėjimo arba, platesniu terminu, visokių įsitikinimų žmonėms." Deja ( labai apgailėtina — kad praėjusį kartą savo klausimo jis taip ryškiai nesuformulavo. Užuot klausimą taip suformulavęs ir ėmęsis jį nagrinėti, pradėjo nuo A. Maceinos propaguojamos nepasaulėžiūrinės politikos teorijos, stengdamasis įrodyti, jog Bažnyčios pulsas plakąs ar bent linkstąs plakti tokios politikos naudai. Tenka manyti, jog Tėv. A. Tamošaičiui buvo susidaręs įspūdis, kad A. Maceinos teorija yra identiška su jo norėtomis iškelti pažiūromis, jog valstybė turėtų duoti lygią laisvę reikštis visokių įsitikinimų žmonėms. Tačiau taip nėra. Jei A. Maceina būtų tai skelbęs, to daugiau kaip dešimtmetį mūsų visuomenėj trunkančio nepasaulėžiūrinės politikos klausimu ginčo iš viso nebūtų buvę. Toje visuomenėje nėra tokios grupės, kuri skelbtų, jog išlaisvintoje Lietuvoje valstybė tokios laisvės turinti neduoti. Krikščionys demokratai, su kuriais A. Maceina ir jam pritariantieji daugiausia ginčijosi šiuo klausimu, net į Lietuvos konstituciją šį dėsnį buvo įrašę. A. Maceina skelbia ką kita — kad politika apskritai būtų atsieta nuo pasaulėžiūrinių pagrindų. "Pasaulėžiūriškai apspręsta politika ir demokratija yra du vienas antrą išskirią dalykai", teigia jis, savo teigimo neribodamas kokiu vienu klausimu. (Aidai, 1947 m. 341 psl.). Taigi tarp to, ką Tėv. A. Tamošaitis turėjo galvoj iškelti, ir A. Maceinos teorijos yra didžiulis skirtumas. Dėl to ir mes čia turime tuos du dalykus pabrėžtinai išskirti, kad būtų aišku, apie ką kalbame ir kam kurį terminą taikome.

Skaityti daugiau:

GAILESTINGUMO MELAS

JUR J. STEN

      Palengva atvėriau duris. Kambaryje viešpatavo tyla ir slegianti vienuma. Prie stalo sėdėjo Stepas, kurio plaukus švelniai kedeno pro pravirą langą lengvai slenkąs vėjelis...

      —    Kodėl neuždegi šviesos? — paklausiau. — Juk temsta...

      —    Rašau laišką, — atsakė prislėgtu balsu.

      Spūstelėjau ties durimis elektros mygtuką, ir šviesos spinduliai užliejo kambarėlio sienas, lubas... Tuomet tikrai pastebėjau, jog prieš Stepą ant staliuko gulėjo popieriaus lapas.

      —    Iš tikrųjų rašai laišką?...

      Galvos linktelėjimu Stepas dar kartą patvirtino savo pirmykštį teigimą, o jo ranka kažkodėl drebėjo, tarytum kokį nusikaltimą padarius. Popieriaus lape iš tolėliau mačiau parašytų keletą eilučių.

      —    O, aš labai atsiprašau! — ištariau truputį paveiktas, — visai nenorėjau skaityti tavo rašomų žodžių... Netrukdysiu, užeisiu kitą kartą.

      Stepas nusijuokė netikru juoku.

      —    Ką tu čia kalbi?... Pasilik! Tik aš... matai... — nuslopino balsą ir, lyg perteikdamas man didelę paslaptį, pakartojo: — a... rašau laišką...

      Paėmė jis popieriaus lapą ir padavė man:

      —    Žiūrėk... Perskaityk!..

Skaityti daugiau:

SUKŪNINTA AR PILNA KRIKŠČIONYBĖ?

K. TRIMAKAS, S. J.

       ŽMOGUS yra sielos ir kūno junginys, kuriame, tarsi kovos arenoje, viršų paima tai vienas tai kitas elementas. Panašų reiškinį Robert Will, žymus protestantų teologas, mato pačioje krikščionybėje. "Le Probleme de l'Eglise" knygoje jis tvirtina, kad pati krikščionybė yra skilusi į dvi dalis: Katalikų Bažnyčia palinko į kūninę, o protestantai į dvasinę pusę.

      Katalikų Bažnyčios santvarkoje, liturginėse ceremonijose, sakramentuose, statulose, šventųjų relikvijų gerbime R. Will įžvelgia perdėtą kūniškumą. Protestantų išorinių daiktų atmetime, šv. Rašto — Dievo žodžio gerbime, vidinio gyvenimo, sentimentų reikalingumo pabrėžime, nedekoruotose bažnyčiose, kur susirenkama vien giesmes giedoti ir Dievo žodžio pasiklausyti, jis mato vienpusišką dvasiškumą.

      Katalikų Bažnyčios klaida, pagal R. Will, yra jos "apstulbinantis formalizmas", "šventas kūniškumas", siekiąs dieviškąjį elementą paskandinti materijoje. Iš kitos pusės, protestantų klaida yra "krikščionybės disinkarnacija (nukūnijimas)", "bekraujis dvasiškumas", bandąs dieviškąjį elementą visiškai atskirti nuo materijos. R. Will baigia savo išvadas tvirtinimu, kad šiais laikais abejose pusėse randama pastangų atgauti teisingą lygsvarą.

      Atsakant į R. Will užmetimus, reikia pabrėžti, kad Katalikų Bažnyčia tiek savo esmėje tiek priemonėse tobulai atvaizduoja jos patį įsteigėją — Kristų, įsikūnijusį Dievą. Būdama žmonių institucija žemėje, ji turi tvirtus žemiškus rėmus, hierarchinę valdžią, išorinę santvarką, įstatymus, kuriems pradinę formą davė pats Kristus apaštalų išrinkimu bei Petrui primato suteikimu. Vidinį Dievo kultą (susidedantį iš proto ir valios veiksmų — tikėjimo, meilės, garbinimo) ji, kaip ir Kristus, visada laikė pirmoje vietoje. Išorinis kultas (kurio reiškinius taip pat pastebime Kristaus gyvenime) irgi reikalingas, nes jis padeda vidinį religingumą ugdyti; be to, žmogus turi garbinti Dievą visa savo būtybe, tiek kūnu tiek siela. Sakramentai, kaipo išoriniai ženklai teikti Dievo malonę, buvo įsteigti paties Kristaus, tobulai suprantančio kokios religinės priemonės yra geriausios žmonėms. Šv. Mišios, kuriose tiek išorinis tiek vidinis kultas pasiekia tobuliausią derinį, patiekia geriausią argumentą, kad Katalikų Bažnyčia nėra sukūniškėjusi, bet išlaikiusi tobulą, jai Kristaus suteiktą Dievo garbinimo formą.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

POPIEŽIUS APIE FILMUS

      Šių metų rugsėjo mėn. 8 d. šv. Tėvas išleido encikliką “Miranda prorsus”, kurioje kalba apie filmus, radiją ir televiziją. Ypač daug dėmesio enciklikoje yra skiriama filmams.

      Filmų vaidmuo dabartiniame žmonijos gyvenime yra labai didelis. Kai kurie manė, kad, atsiradus televizijai, kino teatrai turės būti uždaryti, nes žmonėms bus daug patogiau žiūrėti filmų, ramiai ir patogiai sėdint savo kambaryje. Tačiau šitos nuomonės nepasitvirtino. Nors dabar yra maža šeimų, kurios neturėtų televizijos, bet kinų salės vis tiek yra pilnos žmonių. Mat, filmų gamintojai, nujautė minėtą pavojų, pradėjo tobulinti filmų gamybos techniką, nustebindami žiūrovus “CinemaScope” ir “Cinerama” didingais vaizdais.

      Popiežius ir kiti Bažnyčios vadovai labai gerai supranta filmų įtaką kiekvienam žmogui, o ypač jaunimui, todėl šiuo klausimu visados sielojosi ir tebesisieloja. Jeigu šių dienų psichologija tvirtina, kad žmogui galima bet ką įkalbėti žodžiu, tai dar lengviau jį patraukti prie gėrio arba prie blogio nuolat rodomu vaizdu. Todėl mums turėtų būti labai aišku, dėl ko dabar pasitaiko tiek daug jaunimo nusikaltimų, mes visiškai neturime stebėtis, kaip jaunuolis gali taip šaltakraujiškai nušauti savo draugą, tėvą ar motiną. Juk tokiais vaizdais jis nuolat maitina savo fantaziją kaubojiškuose ir kriminališkuose filmuose. Todėl ir filmų cenzoriai, mūsų nuomone,turėtų pirmoje vietoje drausti šios rūšies filmus.

      Popiežius kreipiasi į viso pasaulio vyskupus, kad jie nuolat budėtų ir kovotų prieš blogus filmus visais frontais: ragindami visuomenę nežiūrėti blogu filmų, primindami artistams, kad tokiuose filmuose nesutiktų vaidinti, įpareigodami filmų gamintojus visuomenę ir kinų sales aprūpinti aukštesnės vertės filmais.

Skaityti daugiau:

1957 m. Turinys

 ĮVAIRUS STRAIPSNIAI

 
 
EILĖRAŠČIAI
 
 
 
PRIE ŠEIMOS ŽIDINIO
 
 
 
JAUNIMO PASLAPTYS
 
 
RŪPIMIEJI KLAUSIMAI
 
 
 
IŠ FILMŲ PASAULIO
 
 
 
“Laiškai Lietuviams” leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesi, išskyrus liepos-rug-piūčio dvimėnesinj. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois, USA.
 

PASKUTINIS LAPAS

      "LAIŠKŲ LIETUVIAMS" Redakcija ir Administracija nuoširdžiai sveikina visus Skaitytojus, Bendradarbius ir Rėmėjus Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų proga! Visiems dėkojame už visokeriopą paramą ir prašome toliau bendradarbiauti.

      Labai prašome visus, sugebančius raštu išreikšti naudingas ir įdomias mintis, atsiųsti mums straipsnių bei eilėraščių įvairiomis jūsų pačių pasirinktomis temomis, kurios tik derinasi su mūsų žurnalo pobūdžiu. Bendradarbiams moka ir mažus honorarus (didesnių dar kol kas negalime). Už vieną mašinėle rašytą straipsnio puslapį mokame vieną dolerį, o už eilėraščio eilutę — 10 centų. Ilgi straipsniai nepageidaujami, todėl daugiau penkių dolerių už straipsnį nemokame, nors jo mašinėle rašytų puslapių skaičius būtų ir didesnis už penkis. Žinoma, už ypatingai gerus straipsnius gali būti duodami ir ypatingi honorarai.

      Administracija labai nuoširdžiai prašo visus skaitytojus laiku atsiųsti prenumeratos mokestį. Šioje srityje skaitytojų neprisirengimas yra tiesiog nesuprantamas, kartais visai nereaguojama net į antrą ar trečią paraginimą. Visa tai mums sukelia sunkių problemų ir kartais net pagalvojame apie žurnalo uždarymą. Nuo šio žingsnio mus sulaiko tik nuolatiniai skaitytojų laiškai, kuriuose išreiškiamas didelis pasitenkinimas "Laiškais Lietuviams".

      Nors "Laiškai Lietuviams" skaitytojų skaičiumi, tur būt pralenkia visus kitus lietuviškus žurnalus, bet vis tiek, žinant, kiek lietuvių laisvose šalyse gyvena, šis skaičius galėtų būti daug kartų didesnis. Todėl būtume be galo dėkingi tiems skaitytojams, kurie imtųsi ir platinimo darbo, paragindami bent savo pažįstamus šį žurnalą užsiprenumeruoti.

*****

      Šis "Laiškų Lietuviams" numeris yra skirtas paminėti neseniai Čikagoje atidarytai Čiurlionio meno galerijai, todėl ir iliustracijos yra paimtos iš toje galerijoje dalyvaujančių menininkų kūrinių. Galerija yra atidaryta "Jaunimo Centre", kur veikia ir Aukštesnioji Lituanistikos Mokykla. Visas "Jaunimo Centro" salės yra nuolat užimtos įvairių kultūrinių parengimų ir lietuviškų organizacijų susirinkimų. Dar reikia daug lėšų galutiniam šių namų ir koplyčios įrengimui.

Skaityti daugiau: