Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1957m. 2 Vasario

TURINYS
 
Viršelio iliustracija: A. Varno “Šarmotas rytas”
(Visos šio numerio iliustracijos — dail. A. Varno, išskiriant 44 psl.)
 
"Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina trys doleriai. Atskiras numeris 30 centų.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
Redaktoriaus Padėjėjas — Bruno Markaitis, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas:
5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
Telefonas: HEmlock 4-1677.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Tel. HEmlock 41677. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, III. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
Viršelis ir vinjetės A. Kurausko        Immaculata Press

TIKROJI LAISVĖ

1957 M. VASARIO MĖN. (FEBRUARY)   VOLUME VIII, NO. 2

      LAISVĖdidžiausia Dievo dovana žmogui. Ji iškelia jį virš kitų tvarinių, ir priartina prie Tvėrėjo. Ką Dievas žmogui kartą davė, niekados neatima. Jis neatima iš žmogaus nei laisvės nei gyvenimo. Laikinį žmogaus gyvenimą Jis tik pakeičia amžinu. Savo laisvės gali atsisakyti tik pats žmogus, Dievas jos neliečia. Fizinę ir laikinę laisvę žmogus gali ir be savo noro prarasti, bet dvasinės, tikrosios laisvėsniekados. Surakink žmogų geležiniais pančiais, įmesk į kalėjimą arba ištremk iš gimtojo krašto. Ar tokiu būdu atimsi jam laisvę? Ne! Kai iškankintas jo kūnas gulės tamsiame kalėjimo rūsyje, dvasios niekas negalės kankinti nei uždrausti, kad ji iškiltų į mėlynas padanges ir skrajotų ten laisva, galinga, kaip kalnų erelis. Gali išdurti žmogui akis ir ausis, gali nukirsti liežuvį, rankas ir kojas, bet jo dvasiai nieko nepakenksi, neišrausi jos laisvės sparnų. Ji skris, kur nori, ji galės džiaugtis, mylėti ir gyventi viltimi. “Nebijokite tų, kurie užmuša kūną, bet sielos negali užmušti(Mato 10, 28). Daug yra laisvėje gyvenančių, kurie yra kūno vergai; daug yra kalinių ir tremtinių, kurių laisva dvasia pakyla virš visų pasaulio vargų.

SAVANORIAI-KŪRĖJAI

KONSTANTINAS PETRAUSKAS

      Minėdami “Lietuvos Kariuomenės Savanorių - Kūrėjų Sąjungos” 30 metų sukaktį, sveikiname tuos narsius ir pasiaukojusius mūsų tautos vyrus, kurie ginklu įvykdė tai, kas buvo raštu nutarta Nepriklausomybės Akte.

Redakcija

      Ir ČIA, tremtyje, retkarčiais girdime kalbant apie Lietuvos kariuomenės savanorius - kūrėjus. Kartais vienų ar kitų iškilmių proga bažnyčioje bei minėjimuose pasirodo jų vėliava su šūkiu "Dieve padėk — Tėvynę ginam!" Spaudoje kartais skaitome vieną kitą žinelę apie jų organizaciją, o dar dažniau pranešimus apie jų mirtį. Tačiau vis dėlto ne visiems yra aiški savanorio sąvoka. Tad visai nenuostabu, kad kartais tenka išgirsti, ypač iš seniau imigravusiųjų, labai savotišką šio vardo aiškinimą. Vienas kitas pasako, jog savanoriais šie vyrai vadinami dėl to, kad yra atvykę į šį kraštą savanoriškai pasipinigauti, varydami nedraugišką propagandą prieš "demokratiškiausią sovietinę santvarką". Todėl bus ne pro šalį keletą žodžių apie šiuos vyrus parašyti.

      Kodėl Lietuvoje anuo metu įsisteigė savanoriai? Atsakant į šį klausimą, reikia bent vienu kitu sakiniu prisiminti mūsų tautos gyvenimą prieš I-ąjį Pasaulinį karą. Lietuva drauge su Lenkija praradusi nepriklausomybę, kentė 124 metus rusų carinę priespaudą. Tauta buvo niekinama dvasiškai, alinama medžiagiškai, buvo mėginama žaloti religiškai ir daroma visa, kad jos vardas visiškai išnyktų. Lietuviai buvo vadinami "chlopais" ir "mužikais". Todėl nenuostabu, kad nemaža mūsų tautos narių dalis, netgi mokslus išėjusieji inteligentai, jau nebenorėdavo

savęs laikyti lietuviais. Jie įsikurdavo Rusijoje, kur gaudavo neblogas tarnybas, vesdavo ruses ar kitas svetimtautes ir tokiu būdu išnykdavo gimtajam kraštui. Bet buvo ir priešingų reiškinių: kai kurie, ir išsimokslinę, nenutraukdavo ryšių su savaisiais, su savo gimtuoju nors ir atsilikusiu kaimu, kurio karžygiškos moterys, neretai dūminėse pirkiose, prie ratelių kūrė vargo mokyklas ir skleidė lietuvišką šviesą. Tuo metu, kai lietuvių inteligentija — bajorija neišlaikė tautiškų egzaminų ir įsijungė į lenkų bei rusų tautas, lietuviškasis kaimas atlaikė priespaudą ir, kaip motina kūdikį, išsaugojo nepriklausomybės viltį.

      Štai kodėl įvairiose Rusijos srityse labai išblaškyti mūsų vyrai, tarnavusieji rusų kariuomenėje, 1917-1918 m., pradėjus byrėti caro imperijai, pasijuto lietuviais esą: nesigriebė už maskoliško kūjo ir piautuvo, bet sudarinėjo lietuviškas kuopas, batalijonus, eskadronus; šaukė savąsias tarybas, suvažiavimus, rinkosi komitetus, kūrė šalpos organizacijas ir organizavo transportus grįžtančiųjų į Lietuvą, savo senąją ir nuolatinę Tėvynę.

Skaityti daugiau:

Kodėl aš praradau tikėjimą?

BRUNO MARKAITIS, S. J.

III

      KARTĄ vienas žmogus, paklaustas, kodėl jis nebepraktikuojąs savo religijos, atsakė dviem žodžiais: "Kunigas kaltas!" Mes susitinkame tam tikrą žmonių skaičių, kurie kunigą laiko savo prarasto tikėjimo priežastimi. Gyvenimas mums sako, kad žmonės, ieškodami pasiteisinimo ir norėdami aptildyti sąžinės nerimstantį priekaištavimą, kartais suverčia kaltę ant kunigo, ypač jei jo gyvenimas nėra pavyzdingas. Bet gyvenimas taip pat liudija, kad šis pasiteisinimas nėra nei pilnai teisingas, nei pilnai nuoširdus. Be to, jei kieno nors tikėjimas sudužo kaip molio indas į šukes dėl to, kad kunigas nesugebėjo gyventi pagal savo aukštą idealą, tai toks tikėjimas buvo maža ko vertas, nes jis buvo atremtas ne į Dievą, o į žmogų. Vis dėlto, kad jau žmonės kartais suverčia kaltę ant kunigo, pasižiūrėkime, kaip dažnas iš mūsų vaizduojasi kunigą ir jo pareigas, kunigystę ir jos funkcijas. Mes manome saką su pagrindu, kad jei žmonės parodo didelę ignoranciją savo religijos atžvilgiu, tai bene didžiausia tos ignorancijos dalis tenka kunigystei ir kunigui.

      Visi turime susikūrę arba pasisavinę kitų sukurtą kunigo tipą, daugiau ar mažiau patrauklų, kuris dažnai būva nerealus, išvilktas iš žmogiškojo kūno silpnybių ir nebepriklausąs mūsų planetos sistemai. Kad jis toks pasiliktų, mes jį prievarta atskiriame nuo gyvenimo ir žmonių ir užrakiname bažnyčioje arba klebonijoje. Tiek tikrovėje, tiek vaizduotėje kunigų tipai skiriasi vienas nuo kito. Mes girdime, kad vienam patinka asketinis kunigo tipas, pasislėpęs už keturių sienų, kurio kunigystė susideda iš maldos ir pasninko. Kitam patinka "modernus" tipas, nuolat sutinkamas žmonėse, kuris nieku nesipiktina ir nieko nesmerkia. Dar kitam patinka toks kunigo tipas, kuris nieku nesiskiria nuo kitų mirtingųjų. Pagal vieno kariškio žodžius: "Taip, pažinau tą kunigą. Buvo mūsų pulko kapelionas. Puikus vyras: gėrė degtinę, kaip vandenį." Trečias ir ketvirtas žavisi misijonieriaus kunigo tipu ir jo heroišku pasiaukojimu.

      Kunigo sąvoka mūsų žmonėse remiasi dviem kraštutinumais. Pirmame sutinkame nusikunigavusį tipą, kuriame žmonės nemato arba nenori matyti nieko kunigiško. Antrasis mums siūlo perdėtai pamaldų, skrupulingą ir siaurų interesų žmogelį, kurio viena koja silpnai stovi ant žemės, o kita, lygiai silpnai, jei ne silpniau, — ant debesų.

      Gyvenimas maža dėmesio kreipia į nuomones ir teorijas. Vidurkio kunigas gyvena savo sferoje, kurios geografinė ir ideologinė padėtis įsiterpusi tarp šių dviejų kraštutinumų. Kadangi savo turinyje jis neturi tam tikros religinės ekstravagancijos ir akį pagaunančio originalumo, mes paprastai praeiname pro šį tipą, jo nepastebėję arba nesusižavėję.

      Labai retas kas stengiasi giliau ir nuodugniau pastudijuoti bendrinį kunigo tipą ir palyginti jį su idealiuoju tipu, kuris apibrėžia asmenį, visiškai pasišventusį Dievui Bažnyčioje ir artime. Lengviausią charakterizuoti velnią ir angelą, nes žmonės turi aiškias, nors plokščias, abiejų sąvokas. Jie nesigilina į velniškumo ar angeliškumo esmę. Užtenka, kad velnias yra juodas, o angelas — baltas. Kitais žodžiais, velnias yra labai blogas, o angelas — labai geras. Nuosaikaus vidurio, šešėlių, rafinuotumo ir spalvų spektro nėra.

Skaityti daugiau:

Atverkite duris...

KRISTINA KULIAVAITĖ
 
Tiek sielai daug kelių,
Kad pasiklysta žingeidus turistas — protas 
Ir laimės ekspedicijon išvykusi širdis 
Pravirksta: “Deimantų mačiau pilis,
O štai neišmatuotas tyrų plotas 
Be juoko ir dainų ..
 
Bet Šaukiantysis saulės žingsniais 
Žengia kaitros nutildytais dirvonais.
Jo balsas aidi paslaptingais laimės tonais:
“Jūs nepažistate — Aš tarpe jūsų stoviu —
Ateikite visi, ištroškę ir apsunkinti rytojum.
Palaimą semkit žvilgsniais.”
 
Širdy ištirpsta pasakų pilis,
Ir protas, kaip mėnulis, išneria iš debesų.
Plačiai atverkite duris — Karalius žengia!
Siela ieškojo Jo. Širdis nevengė —
Tik nepažino, gal negavo atsako iš paklaustu.
Štai Jis. Atverkite duris ...
 

KONTEMPLIATYVŪS VIENUOLYNAI

ALFONSAS GRAUSLYS

I

      ĮŽANGINĖ PASTABA: Šie straipsniai nori supažindinti skaitytoją su kontempliacija ir kontempliatyviu gyvenimu, kaip jis reiškiasi griežtuose maldos ir atgailos vienuolynuose, ir iškelti kontempliacijos vaidmenį kiekviename vaisingame aktyvume. Kadangi šių straipsnių tikslas — kuo suprantamiausiai išdėstyti dalykus, kurie giliau nesusipažinusiam su dvasiniu gyvenimu gali būti sunkiau prieinami, todėl čia bus vengiama griežtai mokslinių bei teologinių aptarimų ir gilinimosi. Pirmutinis autoriaus noras, kad čia reiškiamos mintys paliestų skaitytojo širdį ir leistų pajusti poeziją ir grožį, kurių taip daug pagilintame religiniame gyvenime.

      Pirmame straipsnyje liečiami trys dalykai: 1) kas yra vienuolynai; 2) kas yra kontempliacija — kokių sąlygų reikia jai klestėti, ir ką ji duoda žmogaus dvasiai; 3) kas yra kontempliatyvūs vienuolynai, ir koks yra jų bei apskritai kontempliacijos vaidmuo religiniame gyvenime.

1) Kas yra vienuolynai?

      GIRDIME apie įvairius vienuolynus. Sutinkame įvairių vienuolinių kongregacijų atstovus ir atstoves, bet dažniausiai nežinome, kas yra vienuolynai savo esmėje. Tai dar nebūtų pati didžiausioji blogybė, jei jų tik nepažintume. Kalbant gyvenimiškai, nepažinimas prilygsta neteisingam pažinimui, nes visoks "informavimas" ir apie kurį nors dalyką pasklidę prietarai neišvengiamai ir nesulaikomai veržiasi į tą nepažinimo tuštumą ir dalyko nepažįstantįjį daro bejėgį klaidinančias žinias atremti ir jas nuginkluoti. Štai kodėl ne kartą vienuolynai nevertinami, ir ne vienam jų nariai atrodo kažkokie mažiau vertingi žmonės: pasyvūs, netinkami gyvenimui ir jo kovai. Taip ypač galvojama apie griežtuosius, uždarus maldos ir atgailos vienuolynus.

      Ne kartą susikuriama klaidingos sąvokos, kai susiduriama su netinkamais, be pašaukimo ar pašaukimo nustojusiais įvairių kongregacijų nariais, kurie savo atstumiančiu elgesiu užstoja ir aptemdo pačią vienuolyno idėją. Bet tai yra visų mūsų tragedija, (turiu galvoje visus tikinčiuosius) nes kas iš mūsų savo gyvenimu arba elgesiu niekada nebus užstojęs ir aptemdęs krikščioniškosios tiesos? Be to, "vienuolyno kelias yra nepaprastas, ir nelaimė tame", sako W. Nigg, "kad į jį žengia perdidelis skaičius jam nepribrendusių (ir pridėčiau: nepribrandinamų, A. G.) žmonių, kurie jame supasuoja." Tokiais atvejais kai kurių vienuolių "dvasios stovis", pastebi F. Mauriac, "ne daug kuo skiriasi nuo Jockey klubo narių."

      Ir štai tokiais laikais, kaip mūsų, kai daugelis nesupranta ir nevertina vienuolyno idėjos svarumo ir grožio, mus nustebino labai entuziaztinga knyga, parašyta vienuolynų garbei, vardu 'Vom Geheimnis der Moenche' (Artemis - Verlag, Zurich, 1953). Jos autorius yra Šveicarijos protestantų pastorius Walter Nigg, parašęs ir kitą įsidėmėtiną ir nemažiau vertingą knygą apie didžiuosius šventuosius — "Grosse Heilige." Savo veikale apie vienuolius jis gražiausiais žodžiai giria įvairias katalikų vienuolijas ir apgailestauja, kad jų nebeliko protestantizme, nes "protestantizmas, pašalindamas vienuolynus, nuskurdo". Jis ilgisi jų atsiradimo protestantizme. Jis mini Harnack, tą didįjį protestantizmo šulą, kuris netolimoje praeityje tvirtinęs, kad protestantizmui reikia tokios nuotaikos žmonių grupių, kokios yra katalikų vienuolijos.

      Kas tad yra vienuolynai? Pirmiausia, tai yra žmonių susibūrimai, kurie rimtai nori pasidaryti, jei taip pasakytume, krikščioniški krikščionys, nes daug pakrikštytųjų nešioja tą vardą, nors jis neatitinka jų gyvenimo turinio. Tai rimtas skaitymasis su krikščionybės skelbiamomis tiesomis, bandant jas paversti gyvenimu.

      Vienuolynai yra konkretus ir praktiškas bandymas nuo išorinių dalykų susitelkti į vidinius, nuo neesminių į esminius, nuo šešėlių į tikrovę, nuo vidutinumo į heroizmą, nuo plataus kelio, anot Evangelijos, vedančio į pražūtį, į siaurą atgailos kelią. Vienuolynų regulos ir askezė kaip tik ir stengiasi sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, kuriose laikinieji dalykai nenuslopintų amžinųjų, o dvasinės vertybės stovėtų pirmoje vietoje. Jos stengiasi pašalinti iš vidinio vienuolio gyvenimo visa tai, kas dvelkia parazitizmu (nuodėmę ir ydas) ir kas slopina energiją, naudotiną sveikiems dvasios pasireiškimams ir jos ugdymui.

Skaityti daugiau:

ADOMAS VARNAS

      Jeigu Basanavičių mes vadiname Lietuvos patriarchu, Jablonskį — kalbos tėvu, o Maironį — tautos dainiumi, tai Varną turime pavadinti lietuviu tautos dailės tėvu ir patriarchu. Kai prieš porą metu jis šventė savo amžiaus 75 metu sukaktį, dail. V. K. Jonynas rašė: “Savo prigimtimi ir pozityviomis būdo savybėmis Adomas Varnas yra reta mūsų senosios menininku kartos asmenybė. Jis sunkųjį mūsų tautos prisikėlimo, o taip pat atstatymo metą nebuvo jaunuolis be širdies ir dailininkas be pareigos. Priešingai, ji mes randame visose mūsų gyvenamo momento sukrėtimo valandose, pasirengusi ne tik patarti, bet ir pati dirbant darbą, kuris tuo metu atrodė būtinas. Ši jo būdo savybė dailininką Adomą Varną įrašo mūsų istorijos lapuosna ne tik kaip didįjį mūsų vyresniosios kartos kūrėją, jaunesnės kartos auklėtoją ir mokytoją, bet taip pat kaip nepamainomą visuomenininką, nudirbusį tokį barą, kad kiekvienos iš šių trijų sričių atskirai jau pakaktu nusipelnyti savosios tautos dėkingumui” (“Aidai”, 1955, nr. 3).

Bangose   A. Varnas (1911)

Skaityti daugiau:

LIETUVIŠKOJI ŠEIMA (I)

Stasys Yla

LIETUVIŠKOJI ŠEIMA

(BESIRUOŠIANTIEMS JĄ KURTI)

 

      PIRMIAUSIA, kas yra šeimos lietuviškumas, nuo ko jis priklauso? Ar ji bus lietuviška, jeigu ją sukurs lietuvis su lietuve? Aišku, lietuviškoji kilmė yra pirmoji sąlyga. Bet kilmė nėra mūsų sąmonės ir valios dalykas. Mes gimstame lietuviais, bet kartais nenorime jais būti arba nežinome kaip jais išlikti. Dėl to šalia kilmės labai svarbu ir apsisprendimas. Tų dviejų dalykų kaip tiktai reikia, kad šeima būtų tikrai lietuviška. Ypač reikia antrojo, nes apsispręsti tenka ne tik dėl kalbos vartojimo. Yra daug kitų dalykų, kaip tradicijos, papročiai, kultūra, dorovė, religija, socialinis bendravimas, kurie įeina į mūsų šeiminio apsisprendimo ribas.

      Kaip tie dalykai turėtų reikštis lietuviškoje šeimoje? Ar yra koks lietuviškosios šeimos tipas bei modelis, kurį galėtume sekti, sakysim, kurdami naujas šeimas? Tokį modelį būtų galima nustatyti, imant bendrus ir tipiškus mūsų šeimų bruožus, ypač iš tolimesnės praeities. Bet tai būtų statiškas dalykas. Modeliai paprastai nekinta arba kinta tik nežymiai ir retais ypatingais laikotarpiais. Tokį ypatingą laikotarpį mes išgyvename dabar. Jau bus geras pusšimtis metų, kaip visas lietuviškasis gyvenimas, o kartu ir lietuviškoji šeima išgyvena dinamišką ir kartu dramatišką savo būseną. Senasis ir gal būdingiausias lietuviškų šeimų tipas yra pakitęs. Su naująja civilizacija iškilo naujų ir jautrių problemų — biologinių, psichologinių, etinių, tautinių, religinių, kultūrinių ir ekonominių. Šios problemos susibėga į lietuviškumą, kaip metmenys į ataudus.

      Nenutiesę, neišlyginę, nesuderinę metmenų, mes neatausime lietuviškos šeimos. Kaip tik dėl to šiame pašnekesyje noriu plačiau sustoti ties metmenimis, atseit — ties tomis problemomis, kurios sudaro lietuviškosios šeimos pagrindus. Jas laikau labai svarbias mūsų jaunimui, besiruošiančiam kurti savas šeimas. Toks jaunimas esate jūs, mielos vyr. skautės ir skautai vyčiai.*)

 


Prel. M. Krupavičius     A. Varnas (1949)

 

Skaityti daugiau:

ŠEIMOS GYVENIMUI BESIRENGIANT

Kun. Jonas Petrėnas

V

      ŽMOGAUS dienos, prasiskleidusios meilioje tėvų pastogėje, yra nuolatinis rengimasis ateinančiam gyvenimui. Auga ir tvirtėja žmogaus fizinės jėgos, bręsta ir tobulėja jo dvasios pasaulis — visos jo vaikystės ir jaunystės dienos prabėga besirengiant gyvenimui ir skirtiems uždaviniams atlikti.

      Daug laiko žmogus skiria profesiniam pasiruošimui. Nuo pirmosios dienos vaikų darželyje ligi pat universiteto baigimo — kiek metų ir darbo buvo skirta išsirinkti ir tinkamai pasiruošti profesiniam darbui! Mokytojai, dvasininkai, gydytojai, inžinieriai, teisininkai, valstybinio gyvenimo administratoriai, įvairių sričių specialistai, amatininkai, darbininkai — visi jie ilgai ir kruopščiai rengiasi savo profesijai, darbui, kad paskum galėtų gerai ir sąžiningai žmonėms patarnauti, atlikti jiems patikėtas pareigas, kad tokiu būdu sau ir savo šeimos nariams užsidirbtų pragyvenimą.

      Daugelis socialinio gyvenimo darbininkų, išėję iš mokyklos suolo ir pasirinkę savarankišką gyvenimą, vėliau turės sukurti šeimą — gyventi šeimos gyvenimą. O ar jie galvoja, planuoja ir rengiasi busimajam šeimos gyvenimui? Ar kasdienybėje nevyrauja nuomonė, kad reikia atsidėjus pasiruošti profesijai, išmokti kokio amato, gi šeimyninio gyvenimo laimė ateis pati savaime?

      Pop. Pijus XI todėl ir nusiskundžia, kad "prieš imant viešąsias pareigas ar pradedant laisvąsias profesijas laikiname žemės gyvenime, kurios daug mažiau tėra svarbios, pirma einama ilgi mokslai ir atsidėjus pasiruošiama, o tuo tarpu pagrindinei vaikų auklėjimo pareigai ir uždaviniui šiandien daugumas gimdytojų yra maža arba ir visai nieko neprisirengę, nes jie per daug paskendę žemės rūpesčiuose" (Enc. apie krikš. jaunuomenės auklėjimą).

      Gi dabartinis pop. Pijus XII, audiencijose priimdamas jaunavedžių poras ir laimindamas jų šeimyninį gyvenimą, dažnai nusiskundžia: "Kasdien prie Viešpaties altoriaus artėja poros, kurios prieš tai niekada ir nieko nėra galvojusios apie atsakingas tėvų ir auklėtojų pareigas".

      Moterystės Sakramento kilnumas, atsakingos tėvų ir auklėtojų pareigos šeimoje, moderniojo gyvenimo negerovės ir šeimyninio pašaukimo krizės reiškiniai ir paskatino pop. Pijų XI taip aiškiai ir ryškiai pabrėžti priešjungtuvinį jaunavedžių parengimą, siekiantį šio tikslo: kad jaunavedžiai tikrai, vertai ir tinkamai priimtų Moterystės Sakramentą ir vėliau, gyvendami šeimos gyvenimą, sąžiningai atliktų vedusiųjų pareigas, kurias jiems skiria prigimties, bažnytiniai ir dieviškieji įstatymai.

Skaityti daugiau:

KUO MAN BŪTI?

A. Tamošaitis, S.].

      Nevienam yra tekę būti dideliam jūros uoste arba bent matyti tokio uosto paveikslą. Ten pilna didžiulių laivų, prikrautų brangios medžiagos. Visi jie tik ūžia, tik šniokščia juose garas, tik švilpia; paleisk mašinas — ir tuojau išplauks! Kiekvienas plauks į kitokį kraštą, ant kiekvieno kitokia vėliava, kiekvienas vis kitko pilnas. Tik vienas dalykas visiems bendras: ilgesys pakelti inkarą ir išplaukti! Daugelis išplaukia ir pasiekia tikslą. Tačiau nevieną iš jų suskaldo audros į uolas. Neretas užvažiuoja ant plūduriuojančios minos ir ištykšta drauge su savo kroviniu. Kai kuriuos, kaip neatsargų Titaniką, mirtinai praplauna ledo kalnas. Nevienas, kaip Andrea Doria, netikėtai gauna į šoną rėžiantį smūgį ir nugrimzta į dugną. Visi šitie uosto, į kurį plaukė, nepasiekia; juos amžinai prarijo jūros gelmės.

      Toks jūros uostas, rašytojo Toth žodžiais, yra bręstančių berniukų ir mergaičių vaizdas. Į kiekvieną jų Dievas įdėjo daug gabumų, daug talentų, daug troškimų: kiekviename daug brangios medžiagos prikrauta. Ir Jis kiekvieno laukia ant amžinybės kranto. Klausimas: į kokį laivą man sėsti ir plaukti per gyvenimo jūrą, kad Jį pasiekčiau? Kitais žodžiais, koks mano pašaukimas? Kuo man būti, išėjus į gyvenimą: inžinierium, lakūnu, gydytoju, gailestingąja seserim, kunigu, vienuole sesute, ar kuo? Savaime aišku, tas klausimas kiekvienam toks asmeniškas, kad į jį gali — ir turi —- atsakyti pats jaunuolis ir mergaitė. Tačiau šiame straipsnyje jie ras keturias atsimintinas taisykles, kurios bus didelė pagalba rasti į tą klausimą atsakymui.

1-ji taisyklė. Su kiekvienu jaunuoliu ir mergaite Dievas turi savo ypatingą planą.

      Nevienam yra tekę vasarą stovyklauti. Gera stovyklos vadovybė turi jau iš anksto, dar stovyklai neprasidėjus, suplanavusi jos kalendorių: kada ir kiek bus vakarinių laužų, kiek ir kokių iškylų, kada bus rodomi filmai, kokia bus dienotvarkė, kas ves tautinių šokių ir rankdarbių pamokas ir t.t. Lygiai taip pat, dar prieš mums gimsiant, Visagalis Dievas sustatė visą mūsų gyvenimo planą, mūsų kalendorių: kas bus mūsų tėvai, kada ir kuriame krašte gimsime, kiek turėsime broliukų ir sesučių ir t.t. Jis visa tai parinko, nes matė, jog taip kiekvienam iš mūsų gimti buvo geriausia. Tame savo plane Jis taip pat yra numatęs geriausią vietą mūsų kiekvieno darbui; vietą, kuriai kiekvienas geriausiai gyvenime tinkame. Tokia yra pirmoji taisyklė. Ji — niekas kitas — taip labai paprasta, bet be galo graži mūsų tikėjimo tiesa.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

Bruno Markaitis, S. ].

LA STRADA

      Itališkas filmas, kurio pagrindiniuose vaidmenyse matome italę Giulietta Masina ir amerikiečius — Anthony Quinn ir Richard Basehart.

      Turinys ir tema — neįprasti. Karne-valo stipruolis Zampano (Quinn), savo galingos krūtinės išpūtimu pertraukiąs 11/2cm. storio grandinę, samdo už 10.000 lyrų neturtingos našlės dukterį Gelsomina (Masina). (Kai kam prisimins Lietuvos kaimas ir samdinių problemos). Mat, jam reikia merginos, kuri pristatytų įį publikai, surinktų smalsių praeivių numetamas aukas, prisidėtų prie programos ir t.t.

      Gelsomina bando būti naudinga savo šeimininkui, bet — jos akimis žiūrint —-jai nesiseka. Zampano yra šiurkštus, grubus ir užsidaręs žmogus ir merginos nekaltose, bet drąsiose pastabose jis kartais savo sąžinę girdi. Viename mieste Zampano prisijungia prie keliaujančio cirko, čia jis greit susikerta su akrobatu, kurį visi vadina Klaunu (Base-hart). Pastarasis nepraleidžia progos pasišaipyti iš “Didžiojo Zampano”. Visa šita pasiekia crescendo, kai įsiutintas Zampano išsitraukia peilį ir pradeda vytis Klauną. Zampano suimamas, o cirkas atleidžia juos abu. Gelsomina, anksčiau bandžiusi palikti savo darbdavį, dabar jo laukia, grįžtančio iš daboklės.

      Vieną dieną Zampano susitinka Klauną ir jį gerokai apmuša. Gelsomina pergyvena gilų sukrėtimą, kai Klaunas čia pat miršta. Per dienas ji nieko nevalgo ir nuolat verkia: “Klaunas sužeistas, sužeistas”. Zampano neišlaiko šios įtampos ir prisitaikęs palieka ją. Po kelių metų vienoje vietoje jis mato merginą, džiaunančią baltinius ir niūniuojančią dainą, kurią Gelsomina dažnai dainuodavo. Pasirodo, kad Gelsomina mirė iš širdgėlos ir nusiminimo.

      Nepaskandinęs savo skausmo vyne, Zampano klaidžioja po vienišas nakties gatves, po pajūrį, kol raudodamas suklumpa ant bangų plaunamo smėlio.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

“JAUNIMO NAMŲ” STATYBA

      Čikagoje Tėvų Jėzuitų statomi "Jaunimo Namai" smarkiai kyla aukštyn. Ateinantį rudenį jau bus galima jais naudotis. Juose bus dvi didelės salės, erdvios klasės Aukštesniajai Lituanistikos Mokyklai ir specialūs būklai jaunimo organizacijoms. Visuomenė šį darbą nuoširdžiai remia. Už tai jai esame labai dėkingi. Galutiniam namų užbaigimui dar reikės nemaža lėšų. Aukas galima siųsti šiuo adresu: Jesuit Fathers, 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.

MŪSŲ ĮGALIOTINIAI UŽSIENYJE:

      Rev. St. Gaidelis, S. J. 264 Miller St., North Sydney, NSW. Australia.

      Rev. V. Kamaitis, St. Chad's Cheetham Hill Rd., Manchester 8, England.

      Marian Fathers, 21, The Oval, Hackney Rd., London E. 2, England.

      Rev. P. A. Bernatonis, OFMCap., (16) Dieburg, Kapuzinerkloster, West Germany.

      Rev. J. Dėdinas, 97, Rue de la Brabanconne, Louvain, Belgigue, Europe.

      Rev. J. Bružikas, S. J., Casilla 1565, Montevideo, Uruguay, S. A.

      Rev. J. Šeškevičius, Caixa Postal 4118, Sao Paulo, Brasil, S. A.

      Rev. V. Vaičiūnas, Calle 16 No. 7-19, Bogota, Colombia, S. A.

      Rev. A. Perkumas, Casa Parroquial La Vega, Caracas, Venezuela, S. A.

      Į juos gali kreiptis vietiniai skaitytojai visais prenumeratos reikalais.

Skaityti daugiau: