Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1957m. 6 Birželio

T U R I N Y S
 
 
Šio numerio iliustracijos (išskiriant viršelį) — dail. Br. Murino. Fotografuota V. Noreikos.
 
"Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina trys doleriai. Atskiras numeris 30 centų.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
Redaktoriaus Padėjėjas — Bruno Markaitis, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas:
5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
Telefonas: HEmlock 4-1677.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Tel. HEmlock 4-1677. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Aditional office of mailing in Putnam, Conn.
Viršelis ir vinjetės A. Kurausko   Immaculata Press
 

PASLĖPTAS DIDVYRIS

1957 BIRŽELIO MĖN. (JUNE)    VOLUME VIII, NO. 6

     KARTAIS gali atrodyti, kad šeimoje daugiau garbės susilaukia tėvas, o motinai tenka kuklaus, paslėpto gyvenimo dalia. Pažvelgus į seniausius žmonijos istorijos lapus, galima matyti, kad šita išvada yra teisinga. Senovėje tik vyras buvo vertinamas, o moteris buvo visiškai pamiršta. Bet, keičiantis laikams, keitėsi papročiai, keitėsi žmonių galvosena ir vertybių supratimas. Buvo tinkamai įvertinta kilni moters misija Šeimoje ir žmonijoje. Motina buvo ištraukta iš tamsaus šešėlio ir parodyta pasauliui. Pasaulis jai nusilenkė ir ją pagarbino. Gegužės mėnesį net viena diena jos garbei buvo paskirta. Bet gerbiant ir vertinant motiną, kartais šiek tiek pamirštamas tėvas. Teisingai mes keliame motinos heroiškumą, auginant kūdikius, aukojant jiems daug rūpesčio ir nemigo naktų. Tačiau nereikia užmiršti ir tėvo didvyriškumo, diena iš dienos dirbančio sunkų darbą, kad šeima būtų soti ir laiminga. Jis dirba, atskirtas nuo šeimos džiaugsmo, nuo vaikų čiauškėjimo, kad jie džiaugtųsi, bet jis pats jais retai pasidžiaugti tegali. Žmonija tai supranta ir birželio mėnesį skiria vieną dieną šiam kukliam didvyriui, savo paslėptu darbu teikiančiam šeimai džiaugsmą ir gyvenimą.

KRISTUS IR ŽMONIJA

J. VAIŠNYS, S. J.

     NESENIAI teko kalbėti su pašto tarnautoju, kuris džiaugėsi, kad tarnyba pašte jam padėjusi surasti tikrąjį tikėjimą.

     — Per mano rankas, — pasakojo paštininkas, — kasdien pereina tūkstančiai laiškų iš įvairių pasaulio kraštų. Štai vieną šių metų popietį sėdžiu prie laiškais apkrauto stalo. Iš antspaudų galėjau matyti, kada ir iš kur jie buvo išsiųsti. Čia buvo laiškų iš Europos ir Azijos, iš Amerikos, Afrikos, Australijos, iš Indijos, Kinijos, iš Sovietų Rusijos. Vokai buvo išmarginti įvairių rašysenų adresais, apklijuoti įvairiaspalviais pašto ženklais, užantspauduoti įvairių valstybių antspaudais. Bet kiekviename antspaude buvo tas pats skaičius — 1957. Tiek daug kartų buvau šį skaičių matęs ir pats rašęs, bet dabar jis mane lyg elektros srovė sukrėtė ir privertė pagalvoti, ką tas skaičius reiškia. 1957. Tiek metų praėjo nuo Kristaus gimimo. Ir nuostabu, kad tai pripažįsta ne tik krikščionys, bet ir žydai, mahometonai, stabmeldžiai. Metus nuo Kristaus gimimo skaičiuoja ne tik Jo sekėjai, bet ir tie, kurie Jo nenori pripažinti, kurie prieš Jį kovoja, kurie religiją vadina žmonijos opiumu. Taip, Kristus yra visos žmonijos centras. Apie Jį, lyg apie ašį, sukasi pasaulio gyvenimas. Kiekvienas žmogus, nori ar nenori, Jį turi pripažinti.

     Ši mintis paštininkui atvėrė akis ir parodė kelią į tikrąjį tikėjimą.

     Kristus yra lyg šiaurės polius, į kurį, kaip magneto adatėlė, krypsta kiekvieno žmogaus širdis. Tik prievarta galima ją kitur nukreipti. Vos tik sutvertas, bet jau Dievo malonę praradęs žmogus suprato, kad vienintelis jo išganymas yra Kristus, paties Dievo žmonijai žadėtas. Žmogus Jo laukte laukė tūkstančius metų, kaip išdžiūvusi žemė gaivinančio ir gyvybę grąžinančio lietaus. "Rasokite dangūs iš aukštybių ir išlykite mums Išganytoją" — buvo mėgiamiausia žmonijos malda.

     Po ilgo, ilgo laukimo Kristus atėjo. Ir ne tuščiomis rankomis Jis atėjo. Į apmirusį, apsiniaukusį pasaulį atnešė gyvybę ir šviesą. "Aš esu pasaulio šviesa... aš esu gyvenimas" — taip Jis pats pasiskelbė žmonėms.

     Visi Jo laukė, bet ne visi Jį tokiu pat būdu įsivaizdavo, ne visi tų pačių dovanų iš Jo tikėjosi. Vieni manė, kad Jis bus žemiškas karalius ir įsteigs pasaulinio garso žydų imperiją, kuriai turės pasiduoti visos pasaulio tautos. Kiti tikėjosi, jog Jis padarysiąs tokių stebuklų, kaip kadaise Dievas tyruose: kad mana ir kepti karveliai žmonėms iš dangaus kris tiesiai į bumas, todėl nereikės nei vargti nei dirbti, tik linksmintis ir lėbauti. Jie svajojo, kad Nilo ir Jordano upės pradės tekėti pienu ir vynu. Kiti, gal būt, savo širdyse stengėsi ugdyti nedrąsią mintį, kad gal Kristus panaikins 10 Dievo įsakymų, ir žmogaus prigimčiai tada nebebus jokių varžtų.

Skaityti daugiau:

KODĖL AŠ PRARADAU TIKĖJIMĄ?

BRUNO MARKAITIS, S. J.

v

     Kiekvieno žmogaus nuoširdžiuose žodžiuose atsispindi jo įsitikinimai, svajonės, laimėjimai ir nusivylimai. Jis gali apie šiuos dalykus tiesioginiai ir nekalbėti, bet, žiūrėk, vienas stipriau pabrėžtas žodis, energingesnis mostas, staigesnis ir ugningesnis atsiliepimas į tariamai nekaltą problemą rodo, kas iš tikrųjų vyksta žmogaus širdyje, kas jam brangu, skaudu ir svarbu.

     Žmogui įprasta susikurti gyvenimo filosofiją, apimančią jo įsitikinimus ir pažiūras. Paprastai ta gyvenimo filosofija remiasi pastovia tiesa, pastoviais dėsniais, už žemę aukštesniais idealais. Gyvenimas liudija, kad yra žmonių, kurie savo mintį, žodį, veiksmą derina prie šitos filosofijos. Bet gyvenimas taip pat liudija, kad esama žmonių, kurie elgiasi atvirkščiai: gyvenimo filosofiją derina prie minties, žodžio, veiksmo.

     Kiekvienam rodysis suprantama, kad teorija turi būti pritaikyta praktikai, o bendrinis principas — individualiam įvykiui. Bet tiek teorija, tiek principas turi ribas, kurių negalima peržengti. Ir kuo kilnesnė teorija, kuo idealesnis principas, tuo ribų peržengimas mums atrodo svaresniu nusikaltimu, o kartais — net savos rūšies šventvagyste. Iš kitos pusės, tiek teorija, tiek principas gyvenimui nebetaikomi, kai nebesiskaitoma su jų diktuojamais reikalavimais ir ribomis. Jei teorija ar principas nestato jokių reikalavimų, nenubrėžia jokių ribų, tai vargu juos galima vadinti principo vardu, vargu juos įmanoma laikyti gyvenimo filosofijos kertiniais akmenimis, nes ir gyvenimo filosofija ir principas remiasi pastovumu ir vertybėmis, kurios nesikeičia, nes jų turinys yra dieviškosios tiesos dalis. Tiek gyvenimo filosofija, tiek principas nustato minčiai ir veiksmui ribas ir tokiu būdu duoda jiems konkrečią formą. Tada žmogus gali spręsti, koks veiksmas yra pagal jo gyvenimo filosofiją, o koks — priešinasi jo principams.

     Įsitikinimai ir principai stato žmogui tam tikrus reikalavimus ir, kadangi jie išreiškia nesikeičiantį turinį, neprileidžia kompromiso. Vadinasi, žmogus turi likti ištikimas savo įsitikinimams ir principams net sunkiausiuose atvejuose, o kartais jam tenka net gyvybę už juos paaukoti.

     Kompromiso įvedimas sugriauna įsitikinimų ir principų pastovumą. Jei kompromisas liečia pačią dalykų esmę, tai apie įsitikinimus ir principus iš viso nebetenka kalbėti. Mes tiesiai ir atvirai sakome, kad žmogus neturi principų, kad jis yra be įsitikinimų. Kitais žodžiais, mes norime išreikšti liūdną faktą, kad žmogus prisitaiko. Čia kaip tik ir pasitaiko proga pakalbėti apie prisitaikymą įsitikinimų srityje. Mūsų dienose jo yra taip daug. Mums jis atrodo nepriimtinas ir smerktinas, nes jis žudo heroizmą. Kur gyvas prisitaikymas, ten nėra vietos didvyriškumui. Mat, kur nėra pastovių principų ir įsitikinimų, ten nėra už ką aukotis, ten nėra už ką kraują lieti.

Tėviškės bažnytėlė (akvarelė)    Br. Murinas

 

Skaityti daugiau:

Gyvenimo prasmės beieškant

DR. JUOZAS PRUNSKIS

     Kaip nuolat kvėpuodami orą, mes net lyg ir nejuntame jo palaimingo veikimo, taip ir gimę bei išaugę krikščioniškos pasaulėžiūros atmosferoje, mes dažnai neįvertiname jos poveikio mums. Geriau tai galime įžvelgti, įsijausdami į tuos patyrimus ir pergyvenimus, kurie būdingi žmonėms, išvaikščiojusiems daug klystkelių ir pergyvenusiems daug ieškojimų, besistengiant išspręsti didžiąsias gyvenimo prasmės problemas, kurias jau nuo mažens išspręstas mums teikia katalikybė.

     Šiuo klausimu yra labai įdomi prof. John O'Brien veikalų serija apie konvertitus. Vieną kitą iš jų šiuose straipsniuose prisiminsime.

JAV generolo istorija

     Antrojo pasaulinio karo metu iškilo amerikiečių generolas James C. Fry. Karui pasibaigus, jis buvo pakviestas darbuotis generaliniame štabe Washingtone, o paskui, brigados generolo laipsniu, jis buvo nusiųstas į Austriją valdyti tą sąjungininkų užimtą kraštą. 1952 m. jis buvo nusiųstas į Korėją vadovauti antrajai pėstininkų divizijai. Savo žygiais jis taip pasižymėjo, kad buvo apdovanotas įvairiais ordinais: Bronzinės žvaigždės, Nuopelnų Legiono, Purpurinės Širdies, Prancūzų Garbės Legiono ir Karališkuoju Italijos ordinu. Kare jis daug visko pergyveno. Vieną epizodą jis taip aprašo:

     — Kartą aš sutikau priešus su ginklais rankose tik už kokių 50 jardų. Kilo kova, kurios metu jie mirė, o aš išlikau gyvas. Tokie dalykai turėjo gilios įtakos į mano gyvenimą ir neišvengiamai palenkė mane savo viltis sudėti Dievuje, pasivedant Jo vadovybei ir pagalbai.

     Jis tikėjo Dievą, sielos nemirtingumą, nuodėmių atleidimą bei reikalą gyventi pagal Dešimt Dievo Įsakymų, bet nepriklausė jokiai religinei bendruomenei. Jis stebėjo savo žmoną ir pats taip apie ją rašė:

     —    Aš pradėjau suvokti, kad Marjorie yra laiminga Bažnyčioje, o aš buvau nelaimingas — be inkaro ir be jokio aiškiai nustatyto tikėjimo.

     Gyvenime jam teko daug keliauti. Gal didžiausią įtaką jo pasaulėžiūrai padariusi kelionė į Europą 1931 metais. Apie tai jis pats sako:

     — Gražiosios senos katedros mane žavėjo, ir mes praleidome daug valandų, jas lankydami.

     Jis pradėjo stebėtis katalikybe, kuri įkvėpė tokius didelius darbus. Savo pasisakyme prisipažįsta:

     —    Aš negaliu suprasti, kaip kas nors gali mąstyti apie Europos kraštų praeities istoriją, neišvengiamai neprieidamas išvados, kad tokia religija turėjo būti paties Dievo įkvėpta, kad ji buvo gaivinama nuolatine Jėzaus Kristaus įtaka, perduota Jo mokiniams.

Skaityti daugiau:

VAKARŲ KULTŪROS KRIZĖ

P. MALDEIKIS

I. Kultūros krizės problema. II. Kultūros krizės supratimas. III. Atskirų kultūros sričių dezintegracija. IV. Jos įtaka šių laikų žmogui. V. Lauktini posūkiai.

I.

     TUOJAU po pirmojo didžiojo karo vokiečių filosofas Osvaldas Spengleris pranašavo Vakarų kultūros žlugimą. Analizuodamas kitados pasireiškusias kinų, indų, egiptiečių, graikų ir semito-arabų kultūras ir lygindamas su jomis dabartinę Vakarų kultūrą, jis įrodinėjo, kad kiekviena kultūra, panašiai, kaip ir gyvas organizmas, pergyvena savo kilimo — vaikystės, paauglystės ir jaunystės laikotarpį, savo žydėjimo amžių, savo menkėjimą arba senatvę, kuri pasireiškianti civilizacijos forma, ir pagaliau išsekusi sunyksta, kitaip tariant, miršta. Vakarų kultūra, jo manymu, dabar gyvenanti jau civilizacijos fazę — senatvę. Per kokius 300 metų Vakarų visuomenė su savo kultūra visiškai išsisemsianti ir turėsianti savo vaidmenį užleisti kuriai kitai rasei, lygiai kaip kitos praeities kultūros užleido savo vietą naujoms kultūroms, pasireiškiančioms kitose vietose ir su kitokiais kūrybingumo pradais.

     Hipotezė, kad mūsų kultūra turės žlugti ir kad ji jau yra nykimo stadijoje, šiais laikais jau yra priimama skeptiškai. Daug kas mano, kad mūsų kultūros neištiks ankstesniųjų kultūrų likimas jau dėl to, kad dabar, kintant pažangai, yra susidariusi visiškai kitokia padėtis, negu toji, kurią turėjo pergyventi kitos išmirusios kultūros. Gyvenant šių dienų didžiausios pažangos metą ir pasiekus istorijoje negirdėtą gyvenimo lygį, sunku net prileisti mintį, kad tuo pačiu metu vyktų jau Vakarų kultūros ir Vakarų visuomenės nykimo procesas. Todėl dabar jau nedaug teatsiranda pesimistų, kurie tikėtų artėjančiu visišku Vakarų kultūros žlugimu. Tačiau beveik visi sutinka, kad tam tikra prasme mūsų kultūra yra pereinamojoje stadijoje. Jei nebekalbama apie kultūros žlugimą, tai labai dažnai kalbama apie jos krizę ir ieškoma iš jos išeities.

II.

     Krizę paprastai suprantame kaip patekimą į didelius sunkumus, iš kurių išeitis yra tik nauji, lemiami apsisprendimai bei posūkiai. Suprantant kultūrą kaip mokslo, meno, socialinio gyvenimo ir šiaip didžiųjų vertybių realizavimo pažangą ir tos pažangos pasiektus rezultatus, jos krize reikia laikyti tos pažangos siekimų bei užsimojimų nepasisekimą arba iš viso jos patekimą į klaidas ir nusivylimą. Kalbėdami apie kultūros krizę, suprantame, kad šių laikų pažanga eina nevisiškai teisingu keliu, kad jos siekiami tikslai neveda visuomenės į vispusišką gerovę ir kad ji yra priėjusi tą momentą, kada turi persvarstyti savo kelius ir savo pasiektus rezultatus ir iš naujo apsispręsti, kokiomis vertybėmis ji turi toliau remtis ir kokių turi siekti tikslų.

     Visi sutinka, kad šių dienų Vakarų kultūra daro tam tikrą ir labai svarbų posūkį, tačiau ne visi tą posūkį vadina krize. Daug kas jį vadina ne krize, o tik vertybių perkainojimu. Tačiau ir šis terminas rodo ne ką kitą, o tik tai, kad Vakarų kultūra yra pergyvenusi ar dar tik pergyvena tam tikrą nusivylimą, kad ji keičia savo vertybes ir kad ji yra dabar vertybių keitimo pereinamojoje stadijoje. Tačiau labai skiriasi filosofų bei sociologų pažiūros, dėl ko ta krizė vyksta ir kuria kryptimi eina mūsų kultūros posūkis. Materialistinės pasaulėžiūros žmonės aiškina, jog šiais laikais vykstąs pakitimas ta linkme, kad nutolstama nuo tradicinių vertybių bei principų ir pereinama prie tiksliaisiais mokslais pagrįstos pasaulėžiūros. Jų supratimu, naujoji kultūros stadija formuojasi ta linkme, kad atsižadama tradicinių, vadinamų dvasinių vertybių, kurios nebeatitinkančios nei naujausių mokslų pažangos, nei moderniųjų laikų dvasios, nei modernaus žmogaus reikalavimų, o kuriama vis didėjanti materialinė gerovė, pagrįsta naujausiais mokslo, technikos ir socialinės pažangos laimėjimais.

Br. Murinas Berniukas (akvarelė)

Skaityti daugiau:

ŠEIMYNINIO GYVENIMO RAIDA

J. Kidykas,S. J.

     Gydytojams rūpi ne tik gerai pažinti ligos stovį, bet gerai žinoti ir tai, kaip ji išsivystė. Panašiai reikalinga žinoti, kaip išsivystė šių laikų šeimyninio gyvenimo problemos, nes tik tada galima sėkmingiau jas išspręsti. Tokią šeimyninio gyvenimo raidos studiją atliko prancūzas jėzuitas Tėvas De Lestapis. Jis neapsiribojo tik prancūzų šeima. Plačiai keliavęs, studijavęs įvairių tautų šeimyninius papročius, jis labai vykusiai iškelia bendrus visoms moderniškosioms tautoms bruožus. Ne viskas tinka kiekvienai tautai tame pačiame laipsnyje. Kai kurie modemiškojo gyvenimo reiškiniai vienas tautas palietė labiau, kitas mažiau. Teks mums patiems pagalvoti ir patikrinti, kiek T. De Lestapis iškeliamieji dalykai liečia lietuviškąją šeimą. Bet, atrodo, galima gan drąsiai tvirtinti, kad bent tremtyje ir emigracijoje atsidūrusi lietuviškoji šeima yra patekus į patį visų problemų sūkurį.

     Didysis vakarinės civilizacijos posūkis į moderniuosius laikus įvyko su produkcijos mechanizacija bei jos organizacija plačiausiu tautiniu ir tarptautiniu mastu. Mūsų dar kaip idealu tebelaikomo tradicinio, nusistovėjusio šeimos gyvenimo formų reikia ieškoti anuose priešindustriniuose laikuose. Todėl T. De Lestapis grįžta bent 150 metų į praeitį, į taip vadinamąją buržuazinę visuomenės santvarką, kurioje vyravo labiau pasiturinti ūkininkija, miestų amatininkija, pirkliai, bajorija. Tų laikų šeimyninį gyvenimą charakterizavo trys bruožai. Šeima buvo didysis produkcijos vienetas, ji buvo gausi, ir tėvas buvo nediskutuojama šeimos galva.

Šeima kaip produkcijos vienetas

     Šita tradicinė šeima pati gamino savo drabužius. Ji verpė, audė ir siuvo. Ji didžiavosi savo gaminiais. Ji turėjo ir savo darbo priemones: įrankius ir medžiagas: linus, vilnas, ratelį ir stakles, kaip šiandien turimas automobilis ar radijas. Šeima gamino savo maistą: ir kasdienę juodą duoną, ir švenčių pyragus, ir pieną, ir sviestą, ir sūrį, ir alų ir net vaistus. Visais šitais produktais rūpinosi šeimininkė, padedama vaikų ir samdinių.

Gausi šeima

     Daug gimė, daug mirė. Kartais išmirdavo nuo 100 iki 150 vaikų iš tūkstančio. Žmogaus vidurkio amžius skaitėsi 30-35 metai. Šiandien, Prancūzijoje, tas amžius pašokęs vyrams iki 60, moterims iki 67 metų, o Amerikoje dar aukščiau. Įdomu ir tai, jog anais laikais buvo labai gausu ir nevedusiųjų, Vaižganto aprašytųjų "Dėdžių ir Dėdienių", kurie gyvendavo visą gyvenimą pas vedusius brolius ir seseris ir padėdavo jiems darbuotis. Didelis buvo skaičius kunigų ir vienuolių. Pvz., septynioliktojo amžiaus Prancūzijoje buvo tik apie 20 milijonų gyventojų, o dvasiškajame luome turėjo net 200,000 asmenų, kai šiandien 45 milijonams beliko tik 45 tūkstančiai.

     Kitas tradicinei šeimai charakteringas bruožas buvo stoka profesijų mergaitėms ir moterims. Jos galėjo tik arba ištekėti, arba stoti į vienuolynus, arba likti netekėjusios namie. Moterystės buvo planuojamos luomo plotmėje: ūkininkai tuokėsi su ūkininkaitėmis, pirkliai su pirklių dukromis, bajorai su bajoraitėmis ir t.t. Išimčių pasitaikydavo, bet jos nebuvo giriamos nė mėgiamos.

Tėvas

     Tėvo autoritetas šeimoje buvo aukščiausias ir jo klausė visi, tiek jaunikliai, tiek suaugusieji, po jo namų stogu gyvenusieji. Tėvas turėjo visus globoti, ginti, saugoti ir visiems užtikrinti duoną, drabužį ir darbą. Tėvui paprastai priklausė ir žmonos ir vaikų turtas ar, mažiausiai, jis buvo jų turto valdytojas. Nė žmona nė vaikai negalėjo savo turtu naudotis kaip tinkami, tik taip, kaip tėvas norėjo.

Skaityti daugiau:

TĖVAS, MOTINA IR DUKRA

K. PEČKYS, S. J.

     Nuo tinkamo vaikų auklėjimo šeimoje priklauso jų laiminga ateitis. Negalima berniukų ir mergaičių auklėti, vartojant tuos pačius metodus, nes jų psichologiniai skirtumai yra labai dideli. Mergaitė yra paprastai jautresnė, todėl ir į jos auklėjimą reikia kreipti ypatingą dėmesį. Mergaitei turi labai daug įtakos šeimoje tėvas ir motina. Šiame straipsnelyje duosime kelias pastabas apie mergaitės santykius su tėvu ir su motina.

Tėvas ir dukra

     Vienas tėvas kartą pasakė: "Rūpestį dukra palieku savo žmonai. Jos abi moterys, todėl greičiau susitars ir susitvarkys." Tokia tėvo laikysena yra suprantama. Motinos ir dukters prigimties bendrumas suteikia motinai daugiau galios įsiskverbti į mergaitės gyvenimą. Motinos sprendimai ir jų motyvai mergaitei bus labiau suprantami. Tačiau ir tėvas negali būti visiškai svetimas dukters auklėjime. Tėvas turi daug daugiau įtakos dukters vidiniam gyvenimui negu jis pats mano.

     Šia proga bus naudinga prisiminti pavyzdį iš Kristaus gyvenimo, kai Jis pagydo Jajiro dukterį. Jajiras, pamatęs Kristų tarp žmonių, puolė Jam po kojų ir maldavo: "Mano duktė marinama; ateik, padėk ant jos ranką, kad pagytų ir būtų gyva." Kristus paguodžia tėvą tardamas: "Nebijok, tik tikėk". Atėjęs į Jajiro namus ir pamatęs verkiančius žmones, Kristus juos suramina: "Mergaitė nemirė, tik miega". Jis įeina į mergaitės kambarį, paima ją už rankos ir taria: "Mergaite, sakau tau, kelkis!" Ir mergaitė atsikėlė.

     Čia atvaizduotas įvykis, kai tėvas savo dukrą laikė mirusia, bet Kristus pasakė, kad ji tik mieganti. Kaip kiekvienas Kristaus stebuklas, taip ir šis turi savo pedagoginę prasmę. Pasitaiko visa eilė beaugančio gyvenimo momentų, kur įvyksta ne tik fiziniai, bet ir moraliniai žmogaus pasikeitimai. Šiuose pasikeitimuose, kai jaunystės audros parbloškia beaugantį žmogų, tėvo mylimą dukrą, reikia rasti paguodžiančią mintį: mergaitė nemirė, bet miega. Tėvo pareiga surasti galia apdovanotą žmogų, kuris ją paimtų už rankos ir pasakytų: "Mergaite, sakau tau, kelkis!" Dvasinę gyvybę gali grąžinti tik Dievas, bet yra visa eilė vertybių, kur ir žmonės vaidina lemiamą vaidmenį.

     Šeimoje dukra turi išsiugdyti ne tik moteriškumo, bet ir vyriškumo idealą. Motina yra atsakinga už moteriškumo idealo išvystymą, o tėvas yra atsakingas už gražaus vyriškumo idealą. Šeimoje dukra turi nuolat matyti žmoniško vyriškumo ir vyriško žmoniškumo paveikslą. Ši sritis davė ir Freudui įvairių originalių minčių. Jo mintimis yra persotinta mūsų laikų literatūra apie šeimą. Bet mums reikėtų papildyti tai, ko jo mintims trūksta. Reikėtų daugiau iškelti ir pabrėžti žmogaus dvasinį vyriškumo momentą, kur tėvas daugiau pasireiškia savo aukštesniojo gyvenimo viršūnėje kaip vyras. Reikėtų pabrėžti dvasios ir širdies vyriškumą, toliau proto ir valios vyriškumą, kuris tėvą charakterizuoja šeimoje ir už šeimos. Reikėtų daugiau iškelti subrendusia atsakomybe nušviestą vyriškumą, kuriuo tėvas pajėgia pernešti šeimos materialines ir dvasines negeroves. Tėvas, kuris šitokiose aplinkybėse moka pasirodyti subrendęs vyras, gali palikti savo dukrai neišdildomą įspūdį. Ir vėliau, kai ji rinksis savo gyvenimo draugą, tėvo sukurtas vyriškumo idealas gali suvaidinti dukters gyvenime lemiantį vaidmenį. Tai yra didelė tėvo atsakomybė prieš augančią dukrą.

Skaityti daugiau:

BRONIUS MURINAS

     Tapytojas, akvarelistas Bronius Murinas baigė Kauno Meno Mokyklos tapybos studiją 1929 metais. Po to trejus metus mokytojavo Kauno aukštesniosiose mokyklose. Meno studijoms pagilinti 1932 m. išvyko i Paryžių, kur įsigijo diplomą. Grįžęs iš užsienio, buvo pakviestas vyr. lektorium į Klaipėdos, o vėliau i Vilniaus Pedagogini Institutą, kur išbuvo iki 1944 metu. Yra parašęs ir išleidęs kelias pradžios mokyklai pritaikytas knygas.

     Lietuvoje priklausė Liet. Dailininkų Sąjungai ir dalyvavo beveik visose jos ruoštose parodose. Lietuvoje ir Vokietijoje buvo suruošęs kelias savo individualines meno parodas. Čikagoje dalyvavo lietuvių ir amerikiečių dailininkų grupinėse parodose. Priklauso kelioms amerikiečių dailininkų sąjungoms. Už savo kūrinius parodose yra gavęs tris pirmąsias premijas ir vieną antrąją “All Illinois Society of Fine Arts” ir Maywood Arts Club”.

     Dailininkas yra impresionistas. Jo kūryboje aiškiai atsispindi Paryžiaus impresionistinės mokyklos dvasia.

KOKIĄ KOLEGIJĄ PASIRINKTI?

Alg. Kezys, S. J.

     Teisingai sakoma, kad žmogus gali išmokti ką tik nori, tačiau tik gudrus žino, ko mokytis. Prasidedant mokslo metams, nevienas abiturientų ir jaunų studentų pasijus kryžkelėje. Pasirinkę savo specialybės šaką, jie dar svarstys svarbų klausimą: kur studijuoti? Į kokią kolegiją stoti?

     Kad klausimas yra svarbus, nereikia daug įrodinėti. Lietuviškas priežodis sako: "Su kuo sutapsi, toks pats patapsi". Kas supranta auklėjimo reikšmę žmogaus brendimo laikotarpy, ypač jo pažiūroms į gyvenimą formuojantis, tas lengvapėdiškai šito klausimo nesiims spręsti. Mokyklos, kolegijos, universitetai yra idėjų lopšiai. Juose bręsta žmogaus protas, gimsta principai, formuojasi ideologijos. Jeigu mes esame pratę kartoti: "pasakyk man, su kuo draugauji, ir aš pasakysiu, kas esi", lygiai teisingai galėtume tvirtinti: "pasakyk man, kur studijuoji, ir aš pasakysiu, kokių įsitikinimų esi."

     Trumpai pasvarstykime katalikiškų kolegijų problemą. Ar katalikas turėtų lankyti katalikų vadovaujamą mokyklą, ar ne? Jeigu turėtų, tai kodėl?

     Iš principo galima tvirtinti, kad katalikas turėtų eiti į katalikišką kolegiją. Bet nors tai logiškai skamba, tačiau ne viskas gyvenime tvarkosi pagal logiką. Gyvenimas gali pasukti ir neapskaičiuotu keliu. Leiskime tad pasisakyti tiems, kurie šiame klausime turi patyrimo.

Iš studento patirties

     Valstybės Sekretoriaus sūnus Avery Dulles, baigęs Harvardo universitetą teisių daktaro laipsniu, neseniai perėjęs į katalikybę ir pernai įšventintas kunigu, savo straipsnyje "Katalikai nekatalikiškose mokyklose" išreiškia šiuo klausimu savo nuomonę. Jis rašo: "Paprastai nėra protinga, mano nuomone, versti jaunuolį lankyti katalikišką kolegiją. Jeigu jisai turės jon stoti vien tik verčiamas, jis iš visa to neturės jokios arba visai maža naudos. Bet jeigu jis atvirai pažvelgs į faktus, aš manau, kad nei jis nei jo tėvai neskirs pirmos vietos nekatalikiškai mokyklai."

Skaityti daugiau:

BALERINA

KRISTINA KULIAVAITĖ

     Visa salė, lyg smarkus atogrąžų lietus, prapliumpa audringai ploti. Ploja, ploja ilgai... Ina dar kartą nusilenkia. Meta žvilgsnį į salę. Minios žmonių, matyti tik šviesūs pakelti veidai, lyg daugybė baltųjų dobilų mėnesienoj. Dar kartą ji sulenkia gilų reveransą. Visai išdžiūvusi burna. Dantys kaip kreidiniai. Lūpos neslysta — šypsena sunki, net skauda... Ateina rožės. Už rožių šypsniu perskeltas išsipraktikavusio gėlių įteikėjo veidas. Iškilmingai paduoda ranką, giliai nusilenkia. Ina dar kartą priklaupia, ir susvyruoja uždanga.

     Balerina greitai bėga pro besitriūsiančius ir įvairiom kryptim besisukinėjančius šokėjus, scenos tvarkytojus, šviesų technikus. Ji skuba savo rūbų kambarin atgauti kvapo.

     —    Ak, panele Ina, jūs buvote puiki, kaip visuomet. Jūs šokote stebėtinai! — tvirtai abi rankas užnarpliojęs aplink jos rankos riešą, sveikina teatro direktorius, malonus ir simpatiškas.

     —    Teatre tikėk tik publikai, — galvoja Ina, — o už scenos kuo mažiau į tave kreipia dėmesį, tuo gali būti tikresnė, kad spektaklis pasisekė.

     Užtrenkus savo kambarėlio duris, Ina puola į fotelį. Užsimerkia. Drungnu svaiguliu įtampa nurieda sąnariais. Širdis plaka... krūtinėj, ausyse ir net smilkiniuose tie patys tvirti dūžiai, tartum ritmingi katedros varpai. Kojose ji pajunta staigų raumenų truktelėjimą ir virpesį, be jos noro ir valios.

     —    Jau tuojau galėsiu atsigerti. Suvilgyti lūpas galiu ir dabar...

     Ji apsidairo. Pirma negu spalvos pagauna akis, aitrus kvapų mišinys pasiekia sąmonę. Tas pats, amžinai tas pats gėlių kvapas. Kaip pas graborių. Tetrūksta tik žvakių...

     Kažkas beldžia į duris. Inai aišku kas...

     —    O, aš dar nepersirengiau. Prašau, palaukite automobily, stengsiuosi paskubėti.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

Juozas Vaišnys,S. /.

FUNNY FACE

     Kažkas pasakė, kad tai yra muzikinis filmas tiems, kurie nemėgsta muzikos. Jame yra muzikos, yra šokių, yra kitokių įvairenybių, bet nedaug turinio. Jis patartinas visiems, kurie nori be rūpesčių praleisti pusantros valandos. Pagrindiniai artistai jau daug kartų ekrane matyti, todėl nereikia nė minėti, kad jų vaidyba gera. Nors Fred Astaire jau sulaukęs 56 metų amžiaus, bet vis dėlto dar šoka kaip jaunuolis. Audrey Hepburn, kurios puikia vaidyba nekartą teko publikai žavėtis, pirmą kartą vaidina muzikiniame filme. Ji moka ne tik gražiai šokti, bet neblogai ir dainuoja.

     Bendrai būtų galima pasakyti, kad tai filmas, kokių Amerikoje dažnai pasitaiko: nieko ypatingo nereikia laukti, bet yra gera priemonė laikui praleisti. Tačiau mums, lietuviams, čia yra kažkas ypatingo — jame gana svarbus vaidmuo tenka mūsų mielai tautietei Rūtai Kilmonytei. Ji ekrane nuolat rodosi nuo pradžios iki galo. Ne tik lietuvis, bet kiekvienas objektyvus žiūrovas pasakys, kad ji savo vaidmenį atlieka be priekaištų. Reikia tikėtis, kad ši jaunutė lietuvaitė netrukus vaidybos mene iškils dar aukščiau.

     Neseniai teko viešėti puošnioje Kilmonių rezidencijoje Los Angeles mieste. Rūta nustebino savo gražia lietuvių kalba. Tikrai jos negalėtum atskirti nuo tremtinės. Tarimas labai tikslus su lengva dzūkų tarmės įtaka. Taip gražiai lietuviškai kalbėti ji išmokusi iš savo tėvelių, bet pasiskundė, kad kartais jai trūksta kai kurių retesnių ir naujesnių lietuviškų žodžių. Sutarėme, kad šią spragą galės užpildyti, skaitydama “Laiškus Lietuviams”.

     Rūta Kilmonytė buvo priversta pakeisti savo pavardę į Lee, bet gražų ir prasmingą lietuvišką vardą ji būtinai norėjo išlaikyti ir išlaikė. Linkime, kad ši lietuviška Rūta gražiai žaliuotų Hollywoodo kalvose tarp aukštų palmių ir sušvistų ekrane pirmo šviesumo žvaigžde.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

   Tėvų Jėzuitų statomi "Jaunimo Namai" Čikagoje jau yra beveik baigti. Jau yra pradėti statyti ir Jėzuitų gyvenami namai, kuriuose bus graži lietuviško stiliaus koplyčia.

     Mūsų organizacijos ir visuomenė šių namų labai laukia ir, kiek gali, jų statybą remia.

Aukas galima siųsti šiuo adresu:

JESUIT FATHERS,

5541 S. Paulina St.,

Chicago 36, 111.

NAUJOS KNYGOS

     Kiekvienam yra naudinga įsigyti T. B. Markaičio, S. J. neseniai iš spaudos išėjusią knygą, vardu "Širdies gelmė", kurioje įdomiu stiliumi yra išnagrinėta daug aktualių mūsų tikėjimo ir gyvenimo klausimų. Kaina $2.

Įdomi literatūra vaikams!

     Sonė Pipiraitė — Tomarienė. SAULĖS VESTUVĖS. Knyga maloni pažiūrėti, įdomi paskaityti. Joje yra 14 puikių pasakų su 14 gražių dail. V. Stančikaitės iliustracijų. Katės, varlės ir paukščiukai, vilkas, lapė ir ožiukai; Kristaus vaišės pas vargdienį, krikštamotė, dangaus karalienė, visokie nutikimai danguje ir žemėje — tai šių pasakų temos. Kaina $2. Galima gauti "L. L." administracijoje ir pas autorę (5126 S. Aberdeen, Chicago 9, 111.).

     Vanda Frankienė. KARALAITĖS GINTARĖS ILGESYS. Dvi įdomios pasakos, parašytos labai gražiu stiliumi, vietomis primenančiu V. Krėvę. Šią knygą skaitydami, mūsų mažieji ne tik išmoks gražios lietuvių kalbos, bet ir gerumo, paklusnumo, darbštumo bei kitų natūralinių dorybių. Knygelėje yra daug puikių dvispalvių iliustracijų, paruoštų sesers Mercedes. Kaina $1,25. Galima gauti "Sūduvos" leidykloje, 6443 S. Washtenaw Ave., Chicago 29, Ill.

Skaityti daugiau: