Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1957m. 7 Liepos-Rugp.

 
T U R I N Y S
 
 
Viršelio iliustracija: J. Kaminsko “Rūtelė”.
 
"Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina trys doleriai. Atskiras numeris 30 centų.
Redaktoiius — Juozas Vaišnys, S. J.
Redaktoriaus Padėjėjas — Bruno Markaitis, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas:
5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
Telefonas: HEmlock 4-1677.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Tel. HEmlock 4 1677. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
Viršelis ir vinjetės A. Kurausko    Immaculata Press
 
 

DARBAS IR POILSIS

1957 LIEPOS-RUGP. MĖN. (JULY-AUGUST)   VOLUME VIII, NO. 7

     ŽMOGUS yra neriboto Dievo ribotas kūrinys. Dievas, per šešias dienas sutvėręs pasaulį, septintąją ilsėjosi. Ne dėl to Jis ilsėjosi, kad būtu pavargęs, bet kad norėjo duoti žmogui pavyzdį. Žmogus yra darbui sutvertas. Jis turi dirbti visą gyvenimą. Tačiau jam, esant ribotam, nuolatinis be jokio poilsio darbas būtų, neįmanomas. Todėl ne mažesnė pareiga žmogui yra ilsėtis negu dirbti. Jei nebus poilsio, nebus nė darbo. Atostogos yra toks laikas, kada žmogus turi progos aiškiau pažinti, kas jis yra ir kam jis skirtas. Jis yra ribotas tvarinys, priklausąs nuo neriboto Dievo. Jis yra skirtas darbui. Jis turi ilsėtis, atgauti jėgas, kad jame būtų ir sveikas kūnas ir dvasia stipri. Kaip savaitinė poilsio dienasekmadienis yra drauge ir minčių, pakėlimo prie Dievo diena, taip ir atostogos turi būti ne tuščio tinginiavimo, bet rimto žmogaus vietos ir vertės supratimo laikas. Kaip praleisi atostogas, taip praeis ir ateinantieji darbo metai. Atostogos turi žmogui kalbėti, kad jis nėra nei neribotas visagalis, nei nuolat besisukanti mašina. Jis yra Visagalio Dievo ribotas kūrinys, reikalaująs poilsio, kad galėtų šiame ribotame gyvenime toliau nueiti neribotos laimės kryptimi.

KONTEMPLIACIJOS BRUOŽAS PASAULIEČIO GYVENIME

 Alfonsas Grauslys

     Čia kalbėsime ne apie kontempliaciją, o tik apie jos bruožą arba atspalvį pasauliečio gyvenime, kuris yra religingas arba bent ko nors kilnesnio besiilgįs. Tema atrodo aktuali, nes gyvename begalinio blaškymosi ir išsiblaškymo laikus, kas ypač ryšku Amerikoje. Neseniai pasirodžiusi Anne M. Lindbergh knyga, vardu “Gift from the Sea”, aliarmuojančiai šaukiasi kontempliacijos bruožo amerikiečio gyvenime. Mat, be jo kiekvienas žmogus seklėja, skursta ir nužmogėja.

Kontempliacijos bruožo reikia šių laikų žmogui

     Dėmesingai peržvelgę šių laikų žmonių dvasią ir nuotaikas, pastebime didelįnudvasėjimą,pasireiškiantį nesidomėjimu dvasinėmis vertybėmis bei jų nebranginimu. Pasekmė: dvasines vertybes supęs dvasingumo kvapas — romantika baigia pranykti sielose, o gyvenimas darosi vis pilkesnis ir neįdomesnis. Ypatingas nudvasėjimo bruožas: šių laikų žmonės nebemąsto. Jei neseniai Pascal tvirtino, jog žmogaus garbė yra tame, kad jis, nors nendre būdamas, yra mąstanti nendrė, tai ką sakyti apie mūsų žmogų, kuris nebemąsto, bet pasyviai priima gyvenimo įspūdžius, leidžiasi jų vadovaujamas ir daro visa, kad tik iš kitų neišsiskirtų ir būtų toks, kokie yra visi. Jo "mąstymas" sukasi tik apie medžiaginius dalykus. Deja, tai nėra mąstymas pilna žodžio prasme.

     Mąstymas yra dvasinis veiklumas, kuris pasiekia savo pilnumą, sustodamas prie esmingiausiųjų gyvenimo klausimų, prie hamletiškų "būti ar nebūti" amžinybės prasme bei jos dvasioje spręstinų uždavinių. Įnešti tokį kontempliacijos bruožą į žmogaus gyvenimą reiškia atkreipti jo dėmesį į dvasines vertybes, palenkti jį mąstyti giliau ir pilniau. Vadinasi, kontempliacija saugo mus nuo nudvasėjimo, o žmogaus vertybę — nuo nužmogėjimo.

     Žmogus pasidarė labai paviršutiniškas ir negilus, nes jis apleido dvasios gyvenimą ir jos ugdymą religiniais, kultūriniais ir meniniais veiksniais, nuolat rūpindamasis tik medžiaginiais patogumais ir malonumais. Su ne vienu žmogumi dažniau susidurdamas, neturi davinių, kurie liudytų jį dvasią turint. Kitaip sakant, šių laikų žmogaus nudvasėjimas yra dvasios atrofija, jos sunykimas. Net religijoje dažnas pasidarė paviršutiniu formalistu. O juk religija kaip tik šaukiasi dvasios gelmių, jomis remiasi ir jas pažadinti nori. Žmogus susitinka su Dievu slaptingose savo dvasios gelmėse, kurių nepasiekia pasaulio triukšmas ir išsiblaškymas. Todėl nustoti religijos ar jos iš viso neturėti yra ženklas, kad žmogus negyvena dvasios gelmėmis.Reikia tad kontempliacijos bruožą įnešti į žmogaus gyvenimą, kad būtų galima jį dvasiniai pagilinti, pačią religiją ar jos ilgesį pažadinti ir religingo žmogaus religinę praktiką nauja dvasia praturtinti. Vadinasi, kontempliacijos bruožo įnešimas į gyvenimą reiškia dvasinį jo praturtinimą.

Skaityti daugiau:

VAKARŲ KULTŪROS KRIZĖ

P. MALDEIKIS

III.

     Teoriškai niekas neteigia, kad didžiosios vertybės, kaip tiesa, gėris, grožis, šventumas, gali kita kitai prieštarauti. Visi sutinkame, kad visos didžiosios vertybės sudaro vieningą visumą ir kad, vieną jų pažeidžiant, nukenčia ir kitos. Tačiau mūsų kultūroje praktiškas jų įgyvendinimas yra pasukęs ta kryptimi, kad viena vertybė neretai paneigia kitą (menas moralę, mokslas religiją ir t. t.). Tai rodo, kad mūsų kultūros pažangoje esama tam tikro vienašališkumo.

     To vienašališkumo šaknys yra tame, kad vyraujanti kryptis moksle, filosofijoje, mene ir miesto aplinkos gyvenime yra nutolusi nuo dvasinių vertybių ir nebepripažįsta jų objektyvumo bei visuotinumo, laikydama jas subjektyviomis, reliatyviomis ir kintančiomis su laiku, vieta ir asmenimis. Nepripažįstant didžiųjų vertybių pastovumo, tuo pačiu ir kultūros turinys nebetenka pastovių elementų. Paneigiant jų objektyvumą bei visuotinumą, atkrenta žmogui reikalas jų siekti ir savo elgesį derinti su jomis. Tada ir žmogaus kultūrinius siekimus ima dominuoti nebe tai, kas objektyvu ir pastovu, o tai, kas praktiška naudinga ir malonu. Tos tendencijos veikiamas, Vakarų žmogus yra pakelėje į utilitarizmą ir hedonizmą. Jis ir pačios kultūros vertę dažnai matuoja tik utilitaristiniais ir hedonistiniais požiūriais.

     Nėra pusiausvyros ir tarp šių dienų kultūros ir civilizacijos. Normaliai, vykstant vispusiškai pažangai, lygiai progresuoja ir kultūra ir civilizacija. Iš esmės šios abi pažangos sritys nėra viena kitai priešingos ar nesuderinamos, nes jos yra tik vieno ir to paties dalyko dvi pusės. Normaliai jos eina drauge ir kita kitą paremia: kultūrinė pažanga padeda kilti žmonių materialinei gerovei, o bendra žmonių gerovė sudaro sąlygas kilti kultūrai. Tačiau kartais susidaro sąlygos dideliems išradimams ir techniškiems pritaikymams, kurie įgalina civilizaciją progresuoti daug greičiau, negu kad progresuoja dvasinė kultūra, kuri atsilieka nuo materialinės pažangos. Taip yra atsitikę su radijo, televizijos ir geltonosios spaudos įsigalėjimu. Pvz., televizijos techninis panaudojimas yra toli pralenkęs jos programos kultūrinį lygį.

     Šiuo metu niekas neabejoja, kad Vakarų civilizacija pirmauja prieš dvasinę kultūrą. Prigijusi empiristinė pažiūra, kad tik tai yra tikra, kas prieinama juslėms, nustelbė pagarbą dvasinėms vertybėms, kurios juslėms yra neprieinamos. Lyginant su tiksliųjų mokslų ir technikos pažanga, vertybių sfera ir dvasinės kultūros reikalai yra susiaurėję. Todėl imtųsi tas labai nedėkingo uždavinio, kas norėtų įrodinėti, kad dabar bendroje Vakarų pažangoje yra pusiausvyra tarp dvasinės kultūros ir civilizacijos. Vakarų visuomenės kasdieniame gyvenime susidomėjimas civilizacijos gėrybėmis yra daug didesnis negu jos kultūriniai siekimai. Vakarų pažangą dominuoja urbanizacijos, industrializacijos ir mechanizacijos didėjimas. Medžiaginės gėrybės ir ypač visas gyvenimo sritis užkariaujanti technika labiau reklamuojasi, labiau krenta į akį, labiau patraukia ir šių dienų triukšme daugiau laimi negu kur užsidarę ir susikaupę dvasinių vertybių kūrėjai. Dideli miestai yra civilizacijos židiniai, tačiau jų gyventojų daugumoje vyraujanti nuotaika nėra palanki tikrajai kultūrai. Dvasinėms vertybėms pažinti reikia daugiau susikaupti, reikia turėti noro jas pažinti, reikia ties jomis sustoti, jas suprasti, pajusti, dažnai reikia jų ir ieškoti. Miesto gi triukšme dominuoja tai, kas paviršutiniška, lengva ir malonu. Dėl daugybės čia gaunamų įspūdžių pats žmogus darosi čia paviršutiniškesnis ir tų įspūdžių ieško labiau negu bet kurių dvasinių vertybių. Eidami į maudyklos, šokių sales, čiuožyklas, sporto aikštes, kinus, kavines ir kitas pramogų vietas, šimtai tūkstančių žmonių kasdien praeina pro turtingas meno galerijas, bibliotekas, koncertų ir parodų sales ir gražiausias bažnyčias ir tik nedaugelis jų ten teužsuka. Taigi, susidomėjimas kultūra ir civilizacija yra labai nelygus. Urbanizacijai kylant, ta nelygybė vis didėja.

Skaityti daugiau:

KONVERTITO ENTUZIAZMAS

DR. JUOZAS PRUNSKIS

     Vienoje parapijoje gyveno žmogus, kuris gana reguliariai šventadieniais lankydavo bažnyčią. Tačiau pamažu pradėjo apsileisti, nustojo eiti į bažnyčią ir dalyvauti bet kokiame bažnytiniame veikime. Tos parapijos kunigas kartą jį aplankė. Atrado besėdintį prie besikūrenančio židinio. Nieko nesakydamas, kunigas paėmė reples, jomis ištraukė degančią žariją iš ugnies ir padėjo ant akmens prieš ugniavietę. Tyliai abudu stebėjo, kaip žarija patamsėjo, pajuodo ir visiškai užgeso. Vyras suprato kunigo pamoką ir jam tarė:

     — Jau nebereikia Jums, kunige, kalbėti. Ateinantį sekmadienį aš būsiu bažnyčioje.

     Daugelis žmonių, esančių nuošaliai nuo tikėjimo, nekartą pasijunta panašiai, kaip tos šąlančios ir gęstančios žarijos. Jie nori vėl glaustis prie didžiojo židinio, kad iš naujo sužėrėtų. Tai ryškiai matyti konvertitų gyvenime.

Istorikas Marshall Baldwin

     Amerikiečių istorikas M. Baldwin buvo aukšto išsimokslinimo vyras. Jis dėstė istoriją Yale, Rugers, Notre Dame ir Niujorko universitetuose. Parašė visą eilę moksliškų knygų.

     Jau nuo pat jaunystės jis turėjo labai geras sąlygas mokslui, nes tėvas buvo Yale universiteto profesorius. Abudu jo tėvai buvo anglikonų tikybos. Motina labai mėgo literatūrą ir poeziją. Ypatingai ji domėjosi Dante. "Dieviškosios Komedijos" skaitymas šeimą supažindino su katalikybe. Jie net po truputį ėmė domėtis katalikų teologija, istorija, didžiuoju katalikybės filosofu Tomu Akviniečiu ir scholastikais.

     Jaunasis Baldwin, gilindamasis universitetinėse studijose, per daug religiniais klausimais nesisielojo. Kilus tikybiniams ginčams, jis visada gindavo anglikanizmą, tačiau kaskart vis ryškiau ėmė pastebėti, kad jo įsitikinimas anglikanizmo tikrumu blėsta. Studijuodamas istoriją, jis pradėjo labiau domėtis reformacijos laikotarpiu. Pats pasakoja, kad jam pradėjo ryškėti, jog inteligentiškas protestantas gali nesunkiai ginti katalikybę, bet jam nelengva suprasti anglikanizmo pasaulėžiūrą.

Skaityti daugiau:

JUOZAS KAMINSKAS

     Dailininkas Juozas Kaminskas gimė 1898 m. Panevėžyje. Susimąstęs tamsus Nevėžis jį traukė savo paslaptingumu. Žiemą baltai apsigaubęs, sidabru žibėdamas, viliojo rogutėmis pasivažinėti ir pačiūžomis pačiužinėti. Juozas mokslą pradėjo vargo mokykloje, paskui jį tęsė realinėje gimnazijoje, o klasikinę gimnaziją baigė jau nepriklausomybės laikais. Jau pradžios mokykloje pasireiškė jo meniški gabumai. Istorijos pamokų metu lentelėje "grifeliu" nupiešdavo visų Lietuvos kunigaikščių atvaizdus. Gimnazijoje, vadovaujant skulptoriui Zikarui, dalyvavo meno kuopoje, ruošdamas su kitais savo mokslo draugais meno parodėles.


Dail. Juozas Kaminskas

 

     Namuose klestėjo lietuviška dvasia ir bujojo tėvynės meilė. Caro priespaudos metu buvo ruošiami Kranto gatvėje slapti susirinkimai, kuriuose jaunuoliai ruošdavosi kovai už laisvę. Didysis karas priverčia trauktis Rusijos gilumon. Grįžęs Lietuvon, tęsė mokslą gimnazijoje, kol tėvynė pašaukė į savanorių eiles laisvės iškovoti.

     Baigęs gimnaziją, 1924 m. pradėjo Aukštosios Karališkosios Architektūros mokykloje studijas, kurias baigė Angers mieste Prancūzijoje. Išsikėlus skulptoriui Zikarui į Kauną, Kaminskas buvo paskirtas piešimo mokytoju Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Mokines skatino domėtis liaudies menu, ragino savo apylinkėse aplankyti senus kapelius, nupiešti kryžius ir atnešti gimnazijon. Mokė pritaikyti juostoms ir kitiems rankdarbiams lietuviškus raštus.

Skaityti daugiau:

PSICHOLOGINIS VAIKO BRENDIMAS SVETIMOJE APLINKOJE

Dr. Ag. Šidlauskaitė

     Brendimo procesas yra apspręstas dviejų veiksnių: paveldėjimo ir aplinkos. Paveldėjimas užtikrina potencialą tiek fizinių bei fiziologinių, tiek protinių bei psichinių ypatybių bendresne prasme. Šios visos yra aktualizuojamos, kitaip tariant apipavidalinamos, aplinkos veiksnių.

     Fizinė aplinka veikia tiesioginiai į organinį pradą žmoguje, netiesioginiai į psichinį. Socialinė ir kultūrinė aplinka veikia tiesioginiai į pischinį elementą žmoguje, netiesioginiai į fizinį. Žmogus, kaip psichofizinė būtybė, galutinoje išvadoje yra tiek fizinio pasaulio apraiškų, tiek dvasinių vertybių įtakoje.

     Juo jaunesnis yra individas, juo plastiškesnis jojo organizmas, tuo didesnė yra įtaka fizinės aplinkos į jojo asmenybės apsprendimą. Besivystant intelektui, socialiniam ir dvasiniam asmenybės bruožui, kalba, papročiai, kultūra ir religija vaidina objektyvaus veiksnio rolę logine bei ontologine prasme.

     Tremties lietuviams, lygiai kaip ir kitoms mažumoms, iš mielo tautinio lobyno tėra užsilikę tiktai paveldimosios biologinės savybės — be abejo, tiktai pilnutiniai lietuviško kraujo šeimose, — kalba, viena kita nuotrupa iš tautosakos bei papročių.

     Gi gamtinė aplinka, kaip klimatas, lietuviško kaimo idilija, yra vien iš ten atvykusiųjų atminties vaizdai.

     Biologiniu atžvilgiu — mūsų laimei ar nelaimei — baltų tautos priklauso tai pačiai rasei kaip ir jas priglaudusieji anglosaksai bei prancūzai. Jei būtume juodos ar geltonos rasės, nutautimo procesas būtų netoks greitas ir tautinė identifikacija būtų daug lengvesnė. Jau 4-6 metų vaikutis pradeda domėtis morfologiniais žmonių skirtumais. Deja, jokių didesnių žymių tarp savo tautiečių ir mus apsupančių kaimynų, kurios paliktų įspūdį vaiko vaizduotėje, nėra.

Skaityti daugiau:

AR MUDVIEM ŽIEDUOTIS?

Gerbiamas Redaktoriau,

     Turiu problemą. Aš katalikė, o jis protestantas. Jau bus metai, kai draugaujame. Jis man labai patinka, o aš jam, atrodo, dar labiau. Norėtume pagaliau susižieduoti. Jo tėvai būtų patenkinti, bet mano nelabai. Ir tėtis ir mama vis atkalbinėja, sako, kad nebūsiu laiminga. Bet aš pažįstu ne vieną šeimą, kur tėvai ne tos pačios tikybos, o gyvena laimingai. Juk meilė viską nugali. Manau, kad mudu turėsime pakankamai tolerancijos ir mokėsime pagerbti vienas kito tikybą. Kalbinau aš jį, kad taptų kataliku, bet labai užsispyręs — nenori ir gana. Patarkite, kas daryti: žieduotis ar ne?

Atsakymo laukianti Živilė

Mieloji Živile,

     Jau esame keletą kartų šiuo klausimu rašę ir visuomet pasisakę prieš mišrias vedybas. Katalikų Bažnyčios mokslas čia yra labai aiškus. Štai ką sako 1060 kanonas: "Bažnyčia visur kuo griežčiausiai draudžia priimti moterystę dviems krikštytiems asmenims, kurių vienas yra katalikas, o kitas priklausąs eretiškai arba schizmatiškai sektai; o jeigu dar yra pavojus prarasti tikėjimą katalikiškajai pusei arba vaikams, tai tokios jungtuvės taip pat ir dieviškuoju įstatymu yra draudžiamos."

     Toliau, kituose kanonuose yra aiškinama, kad, esant svarbiai priežasčiai, Bažnyčia gali duoti leidimą mišrioms vedyboms, tačiau nekatalikiškoji pusė turi raštu pasižadėti, kad nesistengs į savo tikėjimą pakreipti katalikiškosios pusės ir visus vaikus auklės katalikų tikėjime. Katalikiškoji pusė turi protingai rūpintis nekatalikiškosios pusės atsivertimu. Tokios vedybos turi būti atliekamos pas katalikų kunigą. Nei prieš vedybas nei po vedybų negalima eiti atlikti religinių ceremonijų pas nekatalikiškosios tikybos dvasiškį.

Skaityti daugiau:

Medelio ašara

 

Leonardas Aleksiejūnas*
Mes lankstėm su smagia jėga 
Medelį, siausdami po mišką.
Ir buvom priblokšti staiga:
Pratrūko jo žievė pilka,
Ir ašara skaidri ištryško...
 
             Žiūrėdamas į ją, jaučiau,
             Kad ašaros ir man pabiro. 
             Širdis pradėjo plakt karščiau. 
             Aplink aš nieko nemačiau — 
             Vien ašarą medelio tyrą.
 
Ir jaudinantys, ir mieli 
Man tie atsiminimai graudūs.
Jei ne ši ašara gaili,
Savam gyvenimo kely,
Gal būt, ir žmones būčiau skriaudęs.
 
* Šio eilėraščio autorius šiais metais yra baigęs gimnaziją Lietuvoje.
 
 
 

NEPASAULĖŽIŪRINĖ POLITIKA

A. Gražiunas

     "Laiškų Lietuviams" š. m. Nr. 5 -A. Tamošaitis, S. J., savo straipsnyje "Nepasaulėžiūrinė politika ir Bažnyčios pulsas" palietė įdomų klausimą

     — Bažnyčios, anot autoriaus išsireiškimo, p u l s ą  nemažai d i s k u  t u o j a m o s  nepasaulėžiūrinės politikos klausimu. Tačiau, dalykui pilniau nušviesti, prie straipsnyje pareikštų minčių pravartu padaryti keletą pastabų.

Totalistinė ir demokratinė valstybė

     Aptardamas pasaulėžiūrinę ir nepasaulėžiūrinę politiką, straipsnio autorius pasaulėžiūrinės politikos pavyzdžiu nurodo Ispanijos politiką, o nepasaulėžiūrinės — JAV. Čia yra kaip tik pagrindinis autoriaus neapsižiūrėjimas. Tarp Ispanijos ir JAV skirtumas ne tas, kad jų vienos politika yra pasaulėžiūrinė, o kitos nepasaulėžiūrinė, bet kad viena yra totalistinė valstybė, o antroji — demokratinė. Pražiūrėjęs šį skirtumą, autorius totalistinei ir demokratinei politikai prisega dar niekieno ligi šiol nevartotus pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos vardus. Iš tikro totalistinė politika tokia yra ne todėl, kad ji pasaulėžiūrinė, bet dėl valstybės valdymo būdo, kur vyriausybė savo žinion yra paėmusi v i s k ą , nežiūrėdama, ar tai yra pasaulėžiūriniai ar nepasaulėžiūriniai dalykai. O pasaulėžiūrinė politika visai nereiškia, kad ji išskirtinai globoja kokią religiją ar šiaip pasaulėžiūrinius įsitikinimus, juos platina ir padaro net tokius įsitikinimus valstybiniais. Pasaulėžiūrinė politika reiškia tik tai, kad krašto politinis autoritetas, spręsdamas kurią nors politinę problemą, atsižvelgia į tam tikros pasaulėžiūros tuo klausimu reikalavimus.

     Dėl šios priežasties pirmiausia reikia aiškiai daryti skirtumą, apie kokią valstybę — totalistinę ar demokratinę — kalbama. Antra — tiksliai aptarti pasaulėžiūrinę ir nepasaulėžiūrinę politiką. Tik tuomet galima eiti prie problemos sprendimo.

Demokratinės valstybės politika

     Demokratinėj valstybėj — jei ji tokia yra ne tik iš vardo, bet ir faktiškai — negali būti tokios politikos, kuri "kurią nors religiją — arba apskritai pasaulėžiūrinius įsitikinimus — išskiria iš kitų, ypatingai globodama, remdama, net įrašydama į savo konstituciją, kaip valstybinę, oficialią. Kitokio tikėjimo arba pažiūrų asmenims duodama daug mažesnė laisvė reikštis arba neduodama jokios". Tai yra tik totalistinės politikos kelias. Demokratinė politika tokia negali būti dėl paprastos priežasties, kad demokratinė valstybė nesuima į savo rankas visko. Jos galios ir uždaviniai yra apriboti tam tikru gyvenimo plotu.

Skaityti daugiau:

DVASIOS RAMYBĖ

     Svarbiausias veiksnys mūsų gyvenime yra dvasios ramybė. Visiškai nieko daugiau pasaulyje nėra, kas būtu taip svarbu. Niekas gyvenime taip nėra reikalinga, kaip dvasios ramybė, bet atrodo, kad žmonės mažiausiai tuo rūpinasi. Jie siekia visų kitų dvasinių ir materialinių gėrybių, tačiau, jeigu jie ir viską pasiektu, o dvasios ramybės neturėtu, jie būtu vargšai. Jeigu kas ateitų pas jus, vienoje rankoje laikydamas bilijoną doleriu, kitoje dvasios ramybę, ir jūs pasirinktumėte bilijoną doleriu, jūs būtumėte neišmintingiausi žmonės pasaulyje.

     Dvasios ramybė savyje turi viską. Jeigu jūs ją turite, visiškai nesvarbu, kur jūs esate ir kokiose aplinkybėse gyvenate — jūs būsite laimingi. Net jeigu jūs išoriniai kentėtumėte, turėdami dvasios ramybę, jūs nesigraužtumėte ir jūsų rūpestis greit praeitu. Dvasios ramybė, be abejo, yra didžiausia Dievo dovana. Prašykite jos, ir visa kita bus jums suteikta. “Ramybė teesie su jumis”, pasakė Kristus, primindamas, kad tai yra didžiausia dovana, kurią Jis mums paliko.

     Spinduliuok džiaugsmu, ir padėsi kiekvienam sutiktajam. Puoselėk džiaugsmą ir skleisk ji, nes džiaugsmas negali būti nepastebimas. Puoselėk humorą. Įžiūrėk kiekviename įvykyje juokingąją pusę. Visada ją rasi, ir tai tau kiekviename atvejuje padės. Pasijuok iš savęs bent kartą prieš dešimtą valandą kiekvieną rytą. Jei neturi laiko maldai ir susikaupimui, surasi daug laiko ligai ir nepasisekimui.    Dr. E. Fox

Pasaulinė Paroda 1958

     Ateinančiais metais yra ruošiama Briuselyje milžiniška pasaulinė paroda, kurioje dalyvaus 48 valstybės. Tai bus 31-ji pasaulinė paroda. Pirmoji šios rūšies paroda įvyko 1851 m. Londone. Ją aplankė apie šeši milijonai žmonių. Po tokio pasisekimo ir kitos Europos valstybės vėliau ruošė pasaulines parodas. Ateinančių metų parodą, manoma, aplankys apie 35 milijonai žmonių.

     Parodos rengėjai 1954 m. išleido raštą, kuriame paaiškinamas parodos tikslas. Ten sakoma, kad mūsų laikais susidariusi spraga tarp milžiniško technikos progreso ir bendro žmogaus išsivystymo. Reikia suderinti technikos ir aukštesniųjų žmogaus vertybių išsivystymą, žmogus turi apsigalvoti apie savo vietą pasaulio pažangoje ir prisiminti žmogiškąsias vertybes.

     Kitas parodos tikslas — tarptautinis bendradarbiavimas. Tautos nėra atskiros nepriklausomos salos, bet visos žmonijos gyvenimo dalyvės. Nei viena tauta, nei vienas kontinentas negali tik sau gyventi. Paroda nori iškelti tarptautinio bendradarbiavimo būtinumą visose srityse.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

Juozas Vaišnys, S. J.

DU UŽSIENIETIŠKI FILMAI

     Čia norėtume paminėti porą užsienietiškų filmų, visiškai skirtingų savo žanru, bet turinčių ir ši tą bendra: “Spell of Ireland” ir “The Gold of Naples”. Pirmasis nori atvaizduoti Airijos gamtos grožį ir tautos papročius, o antrasis — kai kuriuos charakteringus neapoliečių gyvenimo bruožus. Gal būt, užsibrėžtas tikslas yra pasisekęs ir vienam ir kitam. Pirmasis spalvotas filmas yra tikrai gražus ir naudingas pamatyti, bet, pamatęs tą Airijos atvaizduotą gamtos grožį ir tautos papročius, pagalvoji, kad daugelyje kitų šalių yra daugiau ir gamtos grožio ir įdomesnių papročių. Antrasis filmas keturiais skirtingais bruožais sukuria gana tikslų Neapolio gyvenimo vaizdą. Šiame filme yra suburti geriausi italų aktoriai: Vittorio de Sica, Silvana Mangano, Sophia Loren ir komikas Toto. Kadangi filmas yra sudėtas iš keturių skirtingų, nieko tarp savęs bendra neturinčių vaizdelių, tai ir šie keturi aktoriai turi maža progos pasireikšti, tačiau vis tiek kiekvienas jų puikiai parodo savo vaidybos pagrindinį charakterį.

     “Legion of Decency” pirmąjį filmą rekomenduoja visiems, o antrame randa peiktinų dalykų kiekvienam žiūrovui. Nesigilinsime čia į smulkmenas, tik pastebėsime, kad vienu atveju abudu filmai yra panašūs: abiejuose trupučiuką juokingai yra atvaizduota žmonių religija. Skirtumas yra tik tas, kad pirmame norėta atvaizduoti gilus airių religingumas, bet, deja, jis yra suplaktas su liaudies prietarais. Antrajame režisierius De Sica norėjo atvaizduoti paviršutinišką, gilesnių šaknų neturintį neapoliečių liaudies religingumą, ir tai jam labai lengvai pavyko. Tikrai iš kelių tūkstančių filmų gal rasime tik kelis, kuriuose religija būtų rimtai, pozityviai ir kultūringai atvaizduota.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

REDAKCIJOS IR ADMINISTRACIJOS PRANEŠIMAI

     Pranešame visiems Gerbiamiesiems Bendradarbiams, kad medžiaga turi ateiti bent vienu mėnesiu anksčiau. Pvz., rugsėjo mėn. numeriui visa medžiaga turi pasiekti redakciją prieš rugpiūčio mėn. 1 dieną.

*****

     Labai nuoširdžiai prašome visus Gerbiamuosius Skaitytojus laiku atnaujinti prenumeratą, nelaukiant specialių raginimų. Vis atidėliojamas atsiskaitymas su administracija mums labai apsunkina darbą.

*****

Esame labai dėkingi visiems Skaitytojams, savo auka parėmusiems “Laiškų Lietuviams” leidimą.

     Po 10 dol. aukojo:V. Elvikytė (Chicago) ir P. Norkūnas (Philadelphia).

     Po 3 dol. aukojo:V. Andriukaitis (Chicago), J. Daukaitė (Detroit), O. Pėžienė (Chicago), V. Šniolis (Cleveland), M. Dagis (Chicago), B. Galvanauskas (Cleveland), S. Kalvaitis (E. Chicago).

     Po 2 dol. aukojo:D. Norkaitytė, M. Krasauskas, N. Šumskienė, A. Pretkelis, P. Macnorius, E. Jucevičius, P. Grumuldis, P. Balčiūnas, J. Bernotas (visi Chicago); M. Mikėnas (Omaha), kun. P. Geisčiūnas (Fromberg), J. Anužis (Toronto), V. Vegelis (Canada), A. Sabaliauskas (Euclid), A. Keblys (Montreal), J. O. Jusys (Worcester), G. Urbas (Scranton), L. Remeikienė (Canada), J. Bujauskas (Detroit), L. Murauskas (Toronto), K. Ališauskienė (Toronto), E. Bacevičius (Cicero), M. Radzevičienė (Ansonia), A. Dobrovolskis (Toronto), M. Šimkus (Baltimore), B. Grušaitis (Waterbury), A. Skarulis (Brooklyn), kun. A. Gleveckas (Whitehall), kun. J. Gerulis (Schenectady), S. Petravičienė (Hartford), B. Balčiūnas (Strasburg), J. Smolskis (Toronto), E. Gugis (Canada), B. Vitkus (Brockton), J. Brunotas (S. Boston), J. Rastapkevičius (Canada), O. Stankūnaitė (Montreal), kun. A. Rubšys (San Diego), L. Senutienė (Brockton).

Skaityti daugiau: