Dr. Ag. Šidlauskaitė

     Brendimo procesas yra apspręstas dviejų veiksnių: paveldėjimo ir aplinkos. Paveldėjimas užtikrina potencialą tiek fizinių bei fiziologinių, tiek protinių bei psichinių ypatybių bendresne prasme. Šios visos yra aktualizuojamos, kitaip tariant apipavidalinamos, aplinkos veiksnių.

     Fizinė aplinka veikia tiesioginiai į organinį pradą žmoguje, netiesioginiai į psichinį. Socialinė ir kultūrinė aplinka veikia tiesioginiai į pischinį elementą žmoguje, netiesioginiai į fizinį. Žmogus, kaip psichofizinė būtybė, galutinoje išvadoje yra tiek fizinio pasaulio apraiškų, tiek dvasinių vertybių įtakoje.

     Juo jaunesnis yra individas, juo plastiškesnis jojo organizmas, tuo didesnė yra įtaka fizinės aplinkos į jojo asmenybės apsprendimą. Besivystant intelektui, socialiniam ir dvasiniam asmenybės bruožui, kalba, papročiai, kultūra ir religija vaidina objektyvaus veiksnio rolę logine bei ontologine prasme.

     Tremties lietuviams, lygiai kaip ir kitoms mažumoms, iš mielo tautinio lobyno tėra užsilikę tiktai paveldimosios biologinės savybės — be abejo, tiktai pilnutiniai lietuviško kraujo šeimose, — kalba, viena kita nuotrupa iš tautosakos bei papročių.

     Gi gamtinė aplinka, kaip klimatas, lietuviško kaimo idilija, yra vien iš ten atvykusiųjų atminties vaizdai.

     Biologiniu atžvilgiu — mūsų laimei ar nelaimei — baltų tautos priklauso tai pačiai rasei kaip ir jas priglaudusieji anglosaksai bei prancūzai. Jei būtume juodos ar geltonos rasės, nutautimo procesas būtų netoks greitas ir tautinė identifikacija būtų daug lengvesnė. Jau 4-6 metų vaikutis pradeda domėtis morfologiniais žmonių skirtumais. Deja, jokių didesnių žymių tarp savo tautiečių ir mus apsupančių kaimynų, kurios paliktų įspūdį vaiko vaizduotėje, nėra.

     Fizinė aplinka, kuri apsupa kūdikį ir jauną vaiką, neturi jokio savito lietuviško charakterio. Dar pirmųjų 3-4 metų bėgyje vaikutis mieste lanko krautuves, stebi pro jį siuvančius automobilius, sukomercializuotas švenčių reklamas, namuose atveria televiziją... Pripranta prie miesto triukšmo ir svetimos kalbos akcento. Motinos bei tėvo meilės pareiškimai bei sudraudimai lietuviškąja kalba besudaro tiktai nuotrupą jo 24 val. patirties bėgyje. Gi tame gyvenimo laikotarpyje vaikas myli tai, kas jam kasdieniška, žinoma, prie ko jis pripranta. Be abejo, jis priklauso visiškai nuo tėvo ir motinos savo gyvybinių reikalų patenkinime. Jis dėl to į juos kreipiasi jųjų pačių kalba, lietuviškas žodis palieka tampriai susijęs su pirmaisiais jojo išgyvenimais: jam maloniais ar nemaloniais pagal savųjų namų atmosferą. Bet ir to jaunučio vaiko kasdienybė nėra vien jojo santykiai su tėvais. Neduok Dieve, jei taip ir būtų. Kada gi jis išmoktų įsijungti į bendrąjį kaimynystės ir vėliau mokyklos grupės santykiavimą? Taigi, vos pradėjęs kalbėti ir savo triratuku ant šaligatvio bevažinėdamas, jis patenka į svetimos kalbos ir svetimų papročių sankryžą.

     Sąryšyje su šiuo jauno vaiko palenkimu aplinkai verta prisiminti teoretinį principą, kurs reguliuoja vaiko aplinkos sąveiką. Kūdikis ateina į šį pasaulį gamtos paruoštas pasinaudoti oru ir maistu. Jam stinga tik fizinio pajėgumo save apsirūpinti. Kiti gyvūnai ir aukštesnieji gyvuliai užgema daug stipresni fiziniai, dėl to ir nepriklausomesni nuo jųjų tėvų, palyginus su kūdikiu. Socialine prasme vaikas yra visiškai priklausomas nuo tėvų. Jojo fizinis bejėgiškumas ir jojo biologiniai reikalavimai (maisto, patogumo...) yra didysis variklis aplinkos tyrimui, jos pažinimui ir josios saviesiems reikalams palenkimui. Tėvai, pirmoje eilėje, visi kiti asmens ir daiktai, kurie patenkina kūdikio ir jauno vaiko biologinius reikalavimus, tampa tarsi jojo esmine dalimi. Vaikas tokiu būdu asimiliuoja netiesioginiai, bet asociacijų keliu savo aplinką padarydamas savosios asmenybės neatskiriama dalimi. Dėl tos priežasties mažo kūdikio gyvenime pakeitimas rankos maitinime, pakeitimas namo, net atėmimas nusidėvėjusios lėlės, iššaukia vaikuose baimės ir nusivylimo reakciją. Fizinis tėvo ir motinos artimumas, toji minėta tėvų kalbos asociacija, lietuviški valgiai, rūbai, dekoracijos yra lengva perteikti vaikui ir net padaryti tai jam esmine būtinybe.

     Todėl niekas nedrįs ginčyti kad priešmokyklinio amžiaus metai yra dėkingiausi gimtosios kalbos, maldos ir papročių išmokymui. Deja, tas pats faktas jau tampa rūpesčiu tėvo ir motinos širdims: o vaikutis greit turės išeiti į pasaulį, jis turės eiti į vaikų darželį, į mokyklą. Ar valia jį atrubežiuoti kaip svetimtautį ir siųsti į aplinką, kuri juk ir taip jaunam vaikui jau yra didelis bandymas? Ir kaip jis ją priims, į ją įsijungs, jei nuo jos yra atskirtas kalbos ir dar kitokių papročių barjeru? Nė vienas iš vaikus mylinčių tėvų nedrįs savo vaiko atrubežiuoti nuo svetimų įtakų taip, kad šis turėtų jaustis "svetimtaučiu" jo neišvengiamų kaimynų tarpe.

     Ši pastaroji pastaba tarnauja įžanginiu žodžiu mokyklinio amžiaus vaiko psichinių išgyvenimų analizei. Vaikas tarp septynerių ir devynerių metų, o mergaitės net ilgiau, myli savo mokytoją ir savo mokyklą, kokia ji bebūtų ir kur ji bebūtų. Jis nori ir savo tėvus įjungti į savo mokytojos ir svetimos kalbos adoraciją. Mokytoja užima motinos vietą esminių sąvokų formavime. Vaikas prieš tai gal mokėjo skaičiuoti, bet skaičiaus sąvoką jis susidarys tik mokyklos suole. Gal jis mokėjo atskaityti valandas ant laikrodžio, bet suvokimas laiko tiek kosmine tiek istorine prasme ir vėl tik mokykloje tebus išvystytas. Šios sąvokos liksis baze vėlesniam jojo galvojimui. Prie to prisideda svetima kraštotyra, svetimų papročių interpretacija. Pertraukų metu vaiko mokyklos patirtis persilieja į žaidimą su vienmečiais svetimtaučiais. Mokyklinio amžiaus metu vaiko juslės ir jausmai yra persunkti tuo, kas nelietuviška. Tuo tarpu, vaikas nėra pasiekęs kritiško galvojimo. Jo galvojimas gal nebėra tiek daiktiškas, kiek priešmokyklinio amžiaus vaiko, bet jis vis tiktai tebegyvena dabartimi: jį apsupanti aplinka, mokytojo autoritetas ir jo draugai yra jojo formuotojai.

     Po poros metų vaikas jau savarankiškiau mąsto. Jis ieško informacijos savarankiškai. Deja, ir šiuo metu jis yra įkvėptas populiariosios vaikų literatūros, komikų ir televizijos bei kino teatrų. Amžiaus ir teoretinio sugebėjimo galvoti atžvilgiu vaikas jau galėtų susivokti duomenyse ir apie Lietuvos geografiją ir josios istoriją bei politinį savo tėvų žemės likimą. Deja, jo sekimas herojų ir idealizavimas riteriškumo bruožų daug artimesnis vakarų nuotykių ieškotojams, negu Lietuvos istorijos didvyriams arba nežinomiems kariams, nes jis bendras jaunimui, su kuriuo jis bendrauja.

     Priešmokyklinio amžiaus vaikas yra juslių vergas, o mokyklinio amžiaus socialinio grupės jausmo persunktas mokinukas yra mylėtojas to, kas pasiekiama, kas prieš jo akis ir kas realu; paauglys pradeda svajoti apie ateitį. Dabartis pasidaro arba našta, arba bent kažkas, kas reikalauja pataisos. Palaipsniui kritiškumas, o kartais net ir perdėtas pesimizmas, persunkia jaunas sielas. Šiuo metu, ne tiek Lietuvos praeitis, ne tiek dabarties kankiniai savojoje tautoje, kiek bendras humanistinis jausmas, ilgesys tokio krašto ir tokių žmonių, kur daugiau laiko buvo skirta romantikai, kur daugiau yra pagarbos svajonei, gali pagauti jaunuolio sąmonę ir širdį.

     abarties mokykla tremtyje turėtų remtis psichinėmis kūdikio, vaiko ir paauglio savybėmis. Tik vaikų prigimties atsiklausus, galima bus sudaryti atitinkamesnis metodas vaikų mokymui. Nėra prasmės smerkti tėvus dėl to, kad jie leidžia šiems išmokti ir kalbėti svetima kalba. Net ir motinai namie esant, ir tai neišvengiama, kad vaikas neišmoktų svetimos kalbos. Jis pagaliau turi jos anksčiau ar vėliau išmokti. Žinojimas kelių kalbų yra pozityvi savybė. Mokyklinio amžiaus vaikui lietuviškoji kultūra gali būti perduota su tautosaka. Vaikas myli pasakas ir jų godžiai klauso. Jis geriau tegu klauso lietuviškojo folkloro negu čionykščių autorių, kurių fantazija vaikų literatūroje nėra, pagaliau, taip jau ir pranaši. Kalbant apie vaiko lietuviškos kalbos meilę, reikia pasakyti, kad jis turi kalbėti ne tik namuose, bet turėtų turėti progos pasirodyti viešumoje, parengimų metu vaidinimuose. Šiuo gyvenimo laikotarpiu vaikas veržiasi į sceną, nesvarbu kur ir kuria kalba. Jam nėra sunku išmokti roles ir eilėraščius, ir kiekvienas mielai deklamuoja. Lietuviškosios organizacijos ir šeštadieninės mokyklos, prisitaikydamos prie šio vaikiškos prigimties reikalavimo, galėtų duoti daugiau programų šia dinamiška linkme.

     O kaip su formaliniu vaiko lietuviškosios kalbos mokymu?

     Sąryšyje su šia problema reikia pagvildenti sumodernėjusio lietuvio, kaip ir visų kitų vakariečių, pažiūrą į darbą. Mūsų tautiečiai, kurie sunkiais keliais veržėsi į mokslą ir į kultūrą, dabar tiesiog dreba, kad vaikas nepersidirbtų. Šiojo žemyno filosofija yra hedonistinė: mažinti darbo valandas ir pastangas, dirbti dėl gero atlyginimo ir patogaus įsikūrimo. Visas švietimas dėl to yra technologinis. Jaunimas suvokia mokslą tik kaip priemonę pinigui, bet ne kaip kūrybinį savęs išreiškimą. Humanitariniams idealams, kaip ir altruizmui, nėra vietos. Pradžios mokyklos vaikas anksčiau visai buvo sulaikytas nuo darbo po pamokų, dabar šiek tiek pasimokyta iš nebemokančių deramai rašyti nei skaityti ir reikalaujama kiek daugiau pastangų. Bet, palyginus su tuo, kiek vaikas gali, reikalaujama labai mažai. Gabesnieji vaikai privalomo mokslo Įstaigose visi yra suplakti į vieną grupę, nežiūrint, kad jų sugebėjimų lygis yra labai įvairus. Svarbu, kad vaikas turėtų su kuo žaisti, bet nesvarbu, kad jis neturi jokio paskatinimo nei reikalo dirbti. Ir lietuvių vaikai yra toje pat aplinkoje, o gana dažnai jie neturi ko veikti klasėje. Pirmieji, kurie atvažiavo iš tremties, buvo dar geri mokiniai, nors ir nemokėjo kalbos. Dabar gi jie pradeda sekti srovę ir prisiderinti prie vidurkio. Bežaisdami ir jie priprato žiūrėti į gyvenimą kaip į "good time" programą. Kam gi čia vargti? Kai šitokioje atmosferoje jie praleidžia pirmuosius ir neurofiziniai plastiškuosius metus, aukštesniųjų mokyklų programa jau pasirodo perdaug sunki, aukštesniosios kultūros siekimas pernelyg ilga metų eilė. Tad išsisukinėjamo iš pastangų ir dairomasi tik greitų techniškų pasiruošimo kursų ir darbo dėl pinigo, o ne dėl kultūros ar tiesos siekimo.

     Patekę į tokią atmosferą, didelė dalis lietuvių negali įsivaizduoti, kada ir net dėl ko jie turi versti savo vaiką mokytis lietuviškai. Jei jie suprastų, kad mokyklos darbas jam nėra sunkus, jei, turėdami abejonę, kad gal iš tikro jų vaikui jisai yra persunkus, patikrintų vaiko gabumus ir reikalautų iš jo to, ką jis gali, lietuvių kalbos mokymas atsistotų kitoje plotmėje. Jei jau mūsų sengalvėlės Lietuvoje išmokė mūsų tėvus rusų dominacijos laikais skaityti ir perdavė meilę knygai prie ratelio, tai šių dienų tremtinė motina moka daug daugiau. Ji tikrai gali išmokyti savo vaikus skaityti, rašyti, skaičiuoti ir melstis lietuviškai namuose. Užtektų tikrai dviejų, trijų pusvalandžių savaitėje. Tik reguliariai, rimtai, kaip pridera paties mokomojo dalyko rimtumui. Tarp septynerių ir aštuonerių metų kiekvienas lietuvio vaikas gali išmokti savo gimtosios kalbos rašytinių pradmenų, kaip jisai išmoksta muzikos ar kitos svetimos kalbos, kur yra mokomas. Reguliarus kelių pusvalandžių darbas ramioje namų atmosferoje bus daug naudingesnis pačiam teoretiniam mokymuisi negu šeštadieninės mokyklos mokytojo pastangos. Nesvarbu, ko mokomasi, dažna praktika yra atsakingas mokomojo dalyko asimiliacijos veiksnys, o ne vienkartinis savaitėje, tegu ir labai metodiškas, to dalyko išaiškinimas, šeštadieninė mokykla gali duoti tiktai metmenis. šeštadieninės mokyklos esminis uždavinys tegali būti tėvų pastangų koordinacija, o vaikams davimas progos susitikti ir pabendrauti; duoti jiems galimybę įsijausti lietuviškos bendruomenės nariais. Socialinis bendravimas vaikystės amžiuje yra didesnis akstinas būti lietuviu negu pats priklausymas šeimai, ypač kai kalba eina apie berniukus.

     Šitoks dalyko suvokimas, ir tai svarbiausia iš paties mokymosi proceso deramo supratimo, be abejo, uždeda naštą ant tėvų pečių. Tėvai linkę artimai bendrauti su priešmokyklinio amžiaus vaikais; bet kai jie paauga, kažkaip nesąmoningai nuo tėvų pradeda nutolti. Žaislais ir žaidimais vaiko namie neišlaikysi. Nors ir gera taisyklė kai kada pažaisti su vaikais, bet jie mieliau žaidžia savo tarpe, o su tėvais jie turėtų išmokti rimtai žiūrėti į pareigą, pamilti darbą. Ir lietuvių kalbos priešmokykliniame amžiuje vaikas išmoksta neformaliai, patenkindamas savuosius reikalus kalbos naudojimu. Motina ir tėvas turėtų atsiminti, kad kalbos ir pareigų mokymas turi būti rimtai atliktas pagal aiškią dienotvarkę.

     Kai jauni "vyrukai", dvylikos ir daugiau metų, pradeda jaustis, kad jie viską žino ir kad šeima tikrai nebegali jųjų kontroliuoti, tada vaiko lietuviškos kalbos mokymas pasistūmėja kitokia linkme, palyginus su aukščiau minėta. Pagaliau, gerai lietuviškai nusiteikusiose šeimose šio meto sulaukę vaikai jau žino lietuvių gramatikos pagrindus ir laisvai lietuviškai skaito. Taigi, organizacijos, stovyklos, iškylos turi užimti formalinį mokymą. Paskaitos, diskusijos su šiokia tokia pasiruošimo preliudija duoda įkvėpimo arba tampa motyvu lektūrai. Mokytojo ir organizacijos vadovo pareiga šiuo laikotarpiu yra jo mokėjimas įsijungti į jaunuolių tarpą, suteikiant jiems laisvės ir vadovaujant daugiau savo asmens patrauklumu, kaip disciplinos griežtumu. Studijų rateliai privačiuose namuose ir pasilinksminimų valandėlės tarp paauglių lietuviškoje aplinkoje, jei tai nenukrypsta vien į pasišokimą bet įjungia dainas, žaidimus ir scenos veikalėlių paruošimą, gali sudominti ir išlaikyti augantį jaunimą lietuviškosios kultūros atmosferoje. Šių pastarųjų programos punktų neįgyvendinus, ir šeštadieninės mokyklos bei vaikystės metuose atsiekti vaisiai ilgai neneš rezultatų.

     Teoretiškai vertinant būdus prieiti prie vaiko ir jį išlaikyti lietuvybei, tenka svarstyti bendrieji asmenybės ugdymo principai. Pirmasis genetiniu atžvilgiu yra fizinis elementas. Kadangi vaikas priklauso visame kame nuo tėvų, jis kalbos išmoksta, gyvendamas savo kasdienybėje. Vėliau reikia tai, ką vaikas nesąmoningai išmoko, padaryti įpročiu ir įsąmoninti jį kaip lietuvį, kad tai yra jo kasdieninė pareiga. Paauglio ir jaunuolio sieloje lietuviškumas tampa jau abstrakti kultūrinė vertybė. Šitokia ji tampa, be abejo, tik tokiais atvejais, jei tėvų buvo daryta žygių vertinti tai, kas lietuviška, ir atsisakyti daugelio dalykų dėl lietuvybės savo ir savo vaikų kasdieniniame gyvenime. Tada jaunas žmogus, įpratęs statyti pirmoje eilėje, kas nelengva, būtinai suras laiko ir noro gyventi lietuviu.

     Fizinė aplinka yra prieš mus, hedonistinė pasaulėžiūra yra prieš tai, kas reikalauja aukos ir kas neduoda skubių finansinių ar kitokių apčiuopiamų rezultatų. Lietuvis jei jis nori išlaikyti savo tėvų kultūrinį palikimą, turi, kaip tas žydas, tikėti, kad tai yra didžiausia vertybė, kad tai Aukščiausiojo jam uždėta pareiga ir duota garbė; kad dėl to jis negali pateisinti savęs nei savo vaikų laiko neturėjimu ar net nuovargiu. Svetur tautybę galima išlaikyti, tiktai giliai tikint tautine paskirtimi ir tautinių vertybių kultūriniu prakilnumu.