Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1957m. 8 Rugsėjo

T U R I N Y S
 
 
Viršelio iliustracija: Čikagos Aukšt. Lituanistikos Mokyklos VII kl. mokinio Egidijaus Valaičio “Kilimėlio projektas” (tempera).
 
Šis “L. L.” numeris yra skirtas paminėti Čikagos Aukštesniajai Lituanistikos Mokyklai, kuri šiais metais pradeda darbą naujai pastatytuose Jėzuitų namuose. Numeris yra iliustruotas šios mokyklos mokinių piešiniais.
 
"Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina trys doleriai. Atskiras numeris 30 centų.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
Redaktoriaus Padėjėjas — Bruno Markaitis, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas:
5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
Telefonas: HEmlock 4-1677.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Tel. HEmlock 41677. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Putnam, Conn.   Viršelis ir vinjetės A. Kurausko    Immaculata Press

MOKINYS IR MOKYTOJAS

1957 RUGSĖJO MĖN. (SEPTEMBER)   VOLUME VIII, NO. 8

      VISĄ ŽMONIJĄ galima suskirstyti į dvi dalis: mokinius ir mokytojus. Tačiau galima sakyti, kad kiekvienas žmogus yra ir mokinys ir mokytojas, nes nuo gimimo iki mirties jis nuolat is kitų mokosi, o kiti mokosi iš jo. Kūdikis mokosi iš motinos, o motina iš kūdikio. Studentas mokosi iš profesoriaus, bet ir profesorius gali daug ko pasimokyti iš studento. Kunigas žmonėms skelbia Dievą ir Jo mokslą, bet jam pačiam Dievas tampa suprantamesnis tada, kai Jį pažįsta iš tų žmonių, kuriems Ji skelbia. Kiekvienas žmogus, nori ar nenori, savo žodžiu, savo pavyzdžiu ir savo asmenybe nuolat moko kitus. Kiekvienas žmogus, nors jis būtų ir mokyčiausias, nuolat mokosi iš kitų, nors jie būtų ir maži kūdikiai, visiški bemoksliai ar suvaikėję seneliai. Tai yra svarbus motyvas, dėl ko mes turime gerbti kiekvieną žmogųjuk jis yra mūsų mokytojas. Tai yra kiekvienam gražus priminimas, kad jis negyvena tik sau, bet kitiemsį jį visi žiūri ir iš jo mokosi; jis, ir mažiausiu žiburėliu būdamas, vis tiek šviečia kitiems ir padidina tą šviesą, kuri apšviečia visą Dievo sutvertą pasaulį.

LITUANISTIKOS MOKYKLA

ALDONA ŠIMAITIENĖ

      Vienas ryškiausių Jėzuitų Ordino tikslų — rūpintis jaunimo auklėjimu. Lietuviai jėzuitai auklėjo mūsų jaunimą Vilniaus universitete, kurį jie patys įsteigė 1579 metais. Nepriklausomybės laikais nemaža jaunimo sėmėsi mokslą ir auklėjimą Kauno Jėzuitų gimnazijoje. Susibūrus didžiausiai lietuvių tremtinių daliai Čikagoje, jėzuitai čia įsigijo kuklius namelius ir pradėjo dirbti lietuvių jaunimo organizacijose. Daugelis juos vis ragino steigti lietuvišką gimnaziją berniukams. Tačiau, gerai šį žingsnį apgalvojus, buvo jo atsisakyta, nes tokiam dideliam darbui trūko ir lėšų ir žmonių, o pagaliau ir lietuviškumo toje gimnazijoje negalėtų būti šiose sąlygose tiek, kiek norėtum. Todėl buvo nutarta lietuviško auklėjimo spragą užpildyti kitokiu būdu. Šiais metais Čikagoje tėvai jėzuitai pastatė gražius ir erdvius "Jaunimo namus", kiuriuose ras prieglaudą lietuviškos organizacijos ir Aukštesnioji Lituanistikos Mokykla.

      Ši mokykla visą savo gyvavimo laiką naudojosi lietuviškų parapijų svetingumu, bet dėl įvairių priežasčių beveik kasmet turėjo keltis vis į naują vietą. Nuo šio rudens ji turės jau pastovią ir labai patogią vietą naujuose jėzuitų pastatytuose namuose. Šie namai yra pačiame lietuviškų kolonijų centre, susisiekimas labai geras, todėl tikimasi, kad lankytojų skaičius šiais metais dar padidės.

      Keičiasi mokyklos patalpos, keičiasi ir jos veidas. Pirmieji mokyklos lankytojai buvo gimę Lietuvoje, mokslus ėję "lagerinėje" lietuviškoje mokykloje. Jie atsinešė su savimi dar gan ryškų tėviškės prisiminimą, europinės mokyklos žinias ir kultūrą, atėjo mažiau įaugę į gyvenamąją aplinką. Šiandien į moksleivių gretas įsijungia jaunimas, kuris Lietuvos neprisimena arba ir visai jos nėra matęs. Jo neriša su tėviške atsivežti prisiminimai, vaizdai, išgyvenimai. Jo gimtoji kalba mažiau žodinga, kartais šlubuoja sakinys. Jis jau giliai įleidęs šaknis į gyvenamąją aplinką ir persiėmęs jos kultūra. Dažnu atveju jis ateina iš mokyklos, kuri daug kuo skiriasi nuo europinės.

      Keičiasi mokinys, keičiasi ir mokytojo darbas. Jau visa eilė metų kaip mokytojai ieško vis efektingesnių būdų kylančiom problemom išspręsti. Tenka gilintis ne tik į pakitėjusį mokinį, bet ir į naujuosius metodus, su kuriais mokinys susiduria penkias dienas savaitėje. Reikia pripažinti, kad tos visos problemos dar nėra laimingai išspręstos, dar daug darbo prieš akis. Antra vertus, tenka pasidžiaugti, kad mokykla per tą laiką tarsi įėjo į normalesnes drausmės vėžes, tarsi susicementavo savyje į glaudesnį vienetą, atkūrė visą eilę gražių Lietuvos mokyklos tradicijų ir kiekvieną pavasarį išleidžia vis didesnį būrį lituanistikos dalykuose prasilavinusio, tautiškai susipratusio jaunimo.

Skaityti daugiau:

TOLERANCIJA DIEVO IR ŽMONIŲ PRASME

VYSK. V. BRIZGYS

“Eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, šaukite į vestuves... Prieteliau, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvinio drabužio?” (Plg. Mat. 33 ir 23).

      Nėra tokių įsitikinimų, nei elgesio klaidų, kurių geros valios žmogus negalėtų surasti savyje, kurių nesuprastų ir negalėtų pataisyti. Pasakymas "nepataisomas žmogus" yra vartojamas tik tų žmonių žodyne, kurie nesirūpina ir nesistengia ko nors pataisyti.

      Tačiau nors tai ir tiesa, nors Dievo gerumas begalinis, tai vis tiek nieko sutepto neįeis į dangaus karalystę. Tai sakome ne mes, žmonės, o šis žmogui grasinantis įspėjimas yra pasakytas Dievo. Tik abipusė meilė gali suvesti draugėn Dievą ir žmogų. Dievas myli kiekvieną žmogų, nori kiekvienam žmogui laimės, tačiau žmogus turi laisvą valią ir jeigu jis pats Dievo nemyli, Jo nepaiso, tai jų tarpe nutrūksta ryšys, susidaro ta praraja, kurią Kristus priminė palyginime apie turtuolį ir Lozorių. Tą ryšį atnaujinti ir tą prarają pereiti nėra kito būdo, kaip žmogaus meilė Dievui ir Dievo paisymas. Žmogaus išganymui yra būtina Dievą tikėti, tikėti tokį, koks Jis yra, o ne savo išgalvotą, t. y. būtina turėti Dievo nors esminį supratimą. Yra taip pat būtina laikytis Dievo įsakymų.

      Nepaisant kaip Dievas žmogų myli, žmogus negalės Dievo pasiekti — būti išgelbėtas, jeigu kuris Dievo visai netiki ar kuris tikėdamas nesilaiko Jo įsakymų. Tikintieji žmonės naudojasi Kristaus paliktais sakramentais ir patys yra susikūrę daug visokių religinių praktikų. Jie turi taip pat daug visokių elgesio tradicijų. Visi tie žmonių susikurti dalykai yra antraeiliai ir tik geri priedai Dievui ištikimo žmogaus gyvenime. Pagrindas yra Dievo įsakymai, žmogui paskelbti jo prigimtyje, žodžiu pasakyti pirmiesiems žmonėms, pakartoti Dešimtyje įsakymų, pakartoti ir papildyti Evangelijoje. Kas to nepaisytų, veltui būtų visos žmonių susikurtos religinės praktikos, visokie geri papročiai ir formalumai. Vargas būtų mums, jeigu duotume dešimtinę iš krapų ir kmynų, o apleistume Dievo įsakytus dalykus (plg. Mat. 23, 23), jeigu saugotume smulkius žmonių papročius, o apleistume Dievo įstatymus.

      Dievas myli žmogų, nori kiekvienam žmogui amžinos laimės, tačiau yra ribos, už kurių stovinčius Dievo gerumas neišgelbės.

      Tokia yra Dievo tolerancija žmogui.

Skaityti daugiau:

Kodėl Aš Praradau Tikėjimą?

BRUNO MARKAITIS, S. J.

VI

      Viena žmogui tipingiausių silpnybių yra savęs pateisinimas. Tipinga dėl to, kad beveik kiekvienas nori pasirodyti geresniu negu iš tikrųjų yra. Todėl pagerinama teigiamosios savybės, savo geriems darbams priskiriant daugiau vertės ir svarbos. Su blogomis savybėmis elgiamasi panašiai, sušvelninant juodąsias linijas ir šešėlius bei sumažinant jų skaičių.

      Stebėdami žmones iš arčiau, klausydamiesi jų kalbų apie kitus ir apie save, pastebime vieną savotiškumą: žmogus paprastai yra linkęs pateisinti tik save. Reikalas gali suktis apie lygiai tą patį dalyką, bet skirtumas glūdės tame, kas jį padarė. Jei dalykas nėra labai malonus, jei nėra kuo džiaugtis ar didžiuotis, o jis vis tiek padarytas, tai be ypatingų sunkenybių bus pasiūloma ilga pateisinančių priežasčių eilė. Tuo tarpu, jei taip pat ar panašiai pasielgė kitas asmuo, tai pateisinančios priežastys sumažės, o gal net iš viso pranyks. Vadinasi, esame linkę teisinti save, ne kitus. Liūdna tai gyvenimo tikrovė, bet ją nuolat pastebime savo ir kitų žmonių gyvenime.

      Savęs pateisinimas užtinkamas kiekvienoje gyvenimo srityje, kiekviename žmogaus tipe. Jį randame ir švenčiausioje srityje — religijoje. Mes norime atkreipti skaitytojo dėmesį į vieną dalyką: savęs pateisinimas nėra tas pats dalykas kaip pasiaiškinimas. Be to, ypatingasis savęs pateisinimo bruožas yra sąmoningas prasilenkimas su tiesa. Žinoma, paprastai turima nemaža priežasčių, kodėl prasilenkiama su tiesa. Bet faktas lieka faktu, kad nutolstama nuo tiesos ir tai daroma laisvai ir apgalvotai. Čia norisi paklausti, kodėl šiaip jau gana aiškus dalykas neretai nustoja aiškumo apčiuopiamoje gyvenimo tikrovėje. Mat, žmogus teisindamasis apeliuoja, pirmoje eilėje, ne į savo individualią, bet į prigimties silpnybę. Vadinasi, jis savo atsitikimą subendrina. Tokiu būdu, jo atvejis tampa ne atskiro asmens silpnybe, bet klaida ar ribotumu, kuris gali liesti kiekvieną. Juk visi žmonės turi tą pačią prigimtį.

      Susitikę su savęs pateisinimu religijos srityje, klausiame trumpai ir tiesiai: kas gi verčia žmogų save pateisinti religijos srityje? Atsakymas yra taip pat trumpas ir tiesus: žmogaus nenoras pritaikyti gyvenimui religinę tiesą ar joje išreikštą reikalavimą. Mums prisimena atviras žodis, kurį randame Šv. Augustino "Išpažinimuose". Augustino malda — prieš visuotiną ir galutinį- atsivertimą — taip skambėjo: "Viešpatie, duok man skaistybę, bet tik ne šiandien". Štai momentas, gana tiksliai nusakąs psichologinį stovį, kuriame dar nėra galutinio ir visuotino apsisprendimo už kokią nors religinę tiesą. Čia neabejojama tos tiesos teisingumu, kilnumu, priimtinumu. Sunkenybės reikia ieškoti kitur. Žmogui sunku išsižadėti kokio nors malonumo, patogaus papročio, nutraukti įdomų, nors pavojingą draugavimą. Nėra dvasinių jėgų atsisakyti turto ir pasirinkti labai kuklų gyvenimo būdą. Kadangi žmogus neturi pakankamai dvasinių jėgų ir nededa rimtų bei ištvermingų pastangų jų įsigyti, jis lieka neapsisprendęs arba vienos religinės tiesos atžvilgiu arba visos religijos. Tokiu būdu, jo gyvenimas — bent kai kuriose srityse — lieka priešingas religijos turiniui.

Skaityti daugiau:

SPRENDŽIANT GYVENIMO MĮSLĘ

DR. JUOZAS PRUNSKIS

      Kažkas yra pasakęs: "Žmonės dirba netikrus pinigus, o pinigai daro netikrus žmones". Šį posakį reikia suprasti plačiau: ne tik pinigai, bet apskritai visi žemiški pomėgiai, kai jie užima žmogaus širdyje ir sieloje didesnę vietą negu jų vertė leidžia, mus daro netikrais žmonėmis, nukreipdami mūsų žvilgsnį nuo pagrindinio žmogaus tikslo. Kitados daug tiesos yra pasakęs Butkų Juzė:

"Gyvenim's žmonių
Yra didis, turtingas,

Pats Amžinas Dievas
Dangaus dovanomis
Aprūpina juos.

Žmonių tiktai širdys
Yra neturtingos:

Jos dovanas greitai išbarsto.
Ir vėl tuščias rankas iškėlę,
Liūdni, lyg elgetos,

Gailias maldas į dangų siunčia."

      Kol dar maldas į dangų siunčia, tol žmogus dar jaučiasi priklausąs nuo pasaulio, todėl dar nėra taip blogai. Blogiau, kai žmogus taip yra akis įbedęs į žemę, kad nė saulės nebemato. Tokiems teisingai yra pasakęs Adomas Jakštas: "Gyvenimas — kaip saulė. Jis nušvinta mažyčiu spindulėliu vaiko veidelyje. Kaip saulė, jis paaugęs kyla į aukštybes; subrendęs kuria aplink save gyvybę ir grožį. Ilgainiui, kaip saulė, jis ima leistis žemyn ir galop, švystelėjęs paskutinį kartą, pasitraukia nuo žemės, eidamas šviesti kitiems pasauliams".

      Visa problema ir yra — kad žmogus paskutinį kartą nusileistų ne užgesusiu nuodėguliu, ne tamsiais pelenais, o žėrinčia siela, įstengiančia, anot Jakšto, šviesti kitiems pasauliams. Šiuo keliu norintiems pasukti yra davęs gerą patarimą didysis vokiečių poetas Fr. Schiller: "Gyvenimas yra tiltas, naudokis juo, bet nestatyk namų ant jo. Tai nėra tuščia svajonė, gimusi bepročio galvoje; širdyje aiškiai aidi, kad mes esame gimę kažkam geresniam. Ir ką vidujinis balsas kalba, jis mūsų neapvils."

Skaityti daugiau:

VAKARŲ KULTŪROS KRIZĖ

P. MALDEIKIS

(Tęsinys)

      5. Moralinė krizė. Drauge su žinojimo krize ir laisvės idealizavimu juslinė kultūra pergyvena ir moralinę krizę. Atsisakiusi religiškai sankcionuotos moralės, modernioji kultūra dar nėra suradusi tinkamo jai pakaitalo. Religinę etiką siekiama pakeisti etiškų principų žinojimu, remiantis prileidimu, kad, jei žmogus žinos, kas gera ir kas negera, tai jis savaime elgsis gerai. Čia susiduriame su klaida, kuria prileidžiama, kad žmogaus žinojimas gali atstoti charakterį. Šia klaida pagrįstas etinis lavinimas tvirtos moralės neišugdo. Aukštesnių principų netekęs žmogus savo žinojimą panaudoja ne vien bendrojo gėrio siekdamas, bet dar dažniau savo egoistiniams siekiams ir savo moralinių nukrypimų pateisinimui. Nuvertinus visas didžiąsias vertybes ir padarius jas pareinamas nuo paties žmogaus, moralės dalykai nebetenka tvirtesnių pagrindų. Tada į moralės normas žiūrima kartais kaip į tam tikroje visuomenės dalyje prigijusius elgesio standartus, kartais kaip į žmonių santykių bei jų elgesio racionalizavimą, pateisinamą tik reliatyviai ir sąlyginai naudingumo principu, o kartais, dar toliau einant, jos išvirsta į paprastą konvencionalumą. Atsižadėdama didžiųjų vertybių, modernioji kultūra nukreipė žmogaus siekimus hedonistine kryptimi ir aukščiausia vertybe padarė žmogaus juslinį laimingumą, juslinį džiaugsmą, patogumą ir naudingumą. Materialistinė filosofija (B. Russell, The Conguest of Happiness), siekdama juslinio laimingumo, norėtų žmogų atpalaiduoti nuo nuodėmės sąvokos ir bet kurių sąžinės priekaištų. Taigi, siekiama sukurti etiką be gėrio ir blogio sąvokų. Tačiau tuo keliu einant, gėrį ir blogį pakeičia intereso sąvoka. Tada ir bendrasis gėris ima atrodyti jau nebe etine norma, o tik tos ar kitos žmonių grupės interesų priedanga. Be aukštesnių principų, etiniai žmonių santykiai gauna verslinį pobūdį. Juose nebelieka vietos tokioms  s ą v o k o m s , kaip riteriškumas, džentelmeniškumas, garbė, pasitikėjimas, priesaikos laikymasis, charakteris, moralinė asmenybė, o įsigali laimėjimo ir pralaimėjimo dvasia. Tai tendencijai įsigalint, niekas nebekelia balso dėl viešosios moralės susmukimo ir visiškai abejingai toleruoja tokius dalykus, kaip savo žodžio nesilaikymą, viešą apgaulę politikoje ir darbo bei komerciniuose santykiuose, ekonominį išnaudojimą, apgaulingą reklamą, antimorališką spaudą ir daugybę kitų antimoralių ir moralę griaunančių dalykų.

      Apskritai, Vakarų žmogui progresuojant, jo moralė regresuoja. Technikai kylant, jo atsakingumas didėja. Jo gi moralinis pajėgumas būti atsakingam nedidėja. Nutoldamas nuo moralinių normų, jis eina į moralinį chaosą.

Marija Gumbinaitė, VII kl. Kilimėlio proj. (temp.)

 

      6. Socialinė krizė. Nuvertinant didžiąsias vertybes, kurios visus jungia, palaipsniui didėja ir socialinė krizė. Šiais laikais dedama labai daug pastangų gerinti socialinius santykius, duodant žmogui ko daugiausia juslinės laisvės, tačiau žmogus nuo to nesidaro socialesnis. Priešingai, jis darosi vis didesnis individualistas ir egoistas. Kaip A. Schweizer pastebi (The Decay and the Restoration of Civilization) šių dienų žmogui geriausias gyvenimas — tai gyventi tik ta diena ir rūpintis tik pačiu savimi.

Skaityti daugiau:

Fariziejiškumas

E. VASYLIŪNIENĖ

      IŠ Evangelijos žinome, kad Kristus su meile ir atlaidumu žvelgė į didžiausius nusidėjėlius, atleisdamas jų sielos paklydimus. Vienintelė rūšis žmonių, kurie buvo Kristaus pavadinti "pabaltintais grabais", "žalčių veisle", veidmainiais", buvo fariziejai. Tiesa, kad fariziejai buvo anais laikais gyvenanti kasta, tam tikri istoriniai asmens. Bet tiesa yra ir tai, kad fariziejizmas yra tam tikra psichologinė ypatybė, kuri lydėjo anuos žmones. Fariziejizmas yra psichikos stovis, tam tikras žmogaus charakteris, būdas, kuriuo jis čia žemėje reiškiasi. Todėl į fariziejizmą ir galime žvelgti psichologijos požiūriu: kaip į tam tikrą žmogiškos sielos poraišką šiame pasaulyje, kuri yra būdinga ne tik senovės žydų šventikų kastai, bet kiekvienai žmogiškai būtybei, kuri mina šios žemės kelius.

      Kas įsiskaito į Evangelijos puslapius, ieškodamas ne tik Dievo žodžio, kuris ten yra apreikštas, bet ir žmogaus, kuriam tas žodis sakomas, nustebs, kokia gili psichologijos knyga yra Evangelija. Evangelija yra parašyta žmogiškai būtybei, ir tos būtybės mažiausieji psichologiniai niuansai yra tiksliai nusakyti. Fariziejizmas ir yra vienas iš žmogaus sielos niuansų, prigimtų, gal būt, ar įgytų, bet giminingų kiekvienam žmogui. Fariziejizmas niekad neišnyko, ir šiandieną jis yra gyvas, kaip ir anais laikais, kai Kristus lankė Palestinos gyventojus. Kristus tą bruožą skaudžiai atjautė, jį pasmerkė, pats iš fariziejų rankų priėmė kryžių. Todėl, kas sudaro fariziejizmo pagrindus, psichologinį pamatą, įdomu ir šiandieną panagrinėti.

      Liesdama fariziejizmo psichinį momentą, esu psichologijoje ir iš jos ribų stengsiuos neišeiti. Nekalbu apie jokį konkretų žmogų ar faktą, kalbu apie psichologinį reiškinį ir į jį įsigilinu, atsiremdama į Evangeliją.

      Pagrindinis fariziejizmo bruožas yra nenuoširdumas. Fariziejų gyvenimas, kaip jį aprašo Evangelija, rėmėsi ne jų įsitikinimu, bet kauke, įspūdžiu, kokį šie žmonės stengėsi padaryti savo aplinkai. Fariziejai gerai žinojo Dievo įsakymus ir įstatymus ir juos pildė paraidžiui: pasninkavo, davė išmaldą, užlaikė šventes. Niekad jų širdys nesušilo nuo tų apeigų, pasilikdamos tuščios ir savimylos pilnos. Savo pokalbiuose su Kristumi fariziejai dažnai naudoja įstatymų žodžius ir nurodo jų šaltinius, bet niekad neparodo žmogiško prisirišimo prie paties įstatymo. Įstatymas liko jiems tuščia forma, kurią reikia laikyti dėl tam tikros užimamos pozicijos, bet ne iš įsitikinimo ar meilės jam.

Skaityti daugiau:

ŠEIMA MODERNIZMO SŪKURIUOSE

J. Kidykas, S. ].

      Per paskutinius 150 metų nepaprastai pasikeitus socialinei ir ekonominei santvarkai, šeima atrodo nustojusi viso to, kas ją anksčiau palaikė. Ypač tėvas neteko savo vaidmens, kaip šeimos planuotojas, išlaikytojas ir neginčijamas jos autoritetas. T. De Lestapis ieško tokių vertybių, kurios galėtų išlaikyti stiprią ir laimingą šeimą mūsų laikais. Jo nuomone, šios penkios vertybės yra patys geriausieji šeimos palaikytojai: meilė, vyro ir žmonos talka, asmeniška ir bendruomeniška auklėjimo kryptis, šeimų bendravimas ir krikščioniškoji moterystės misterija — paslaptis.

Meilė

      "Meilė gimdo šeimą ir yra geriausias jos šansas". Šiuo gražiu sakiniu jėzuitas P. Archambault pradeda puikų savo veikalą "Šeima — meilės vaisius". Ar tai reiškia, jog autoritetui šiandien nebėra vietos šeimoje? Ne. Tai reiškia tik tai, kad šiandien rečiau negu seniau juo rem-tinasi, nes šiandien "bendroviškasis" šeimos pobūdis, kuris ypatingai remiasi autoritetu, vis labiau traukiasi antron vieton, pirmąją užleisdamas "bendruomeniškumui".

      Turėtų būti žinoma, jog visi žmonių susibūrimai turi ir "bendrovinių" ir "bendruomeninių" elementų, nors ir skirtingame laipsnyje. Bendrovės ir bendruomenės būdingieji bruožai gana skirtingi. Bendrovei sukurti užtenka keletai asmenų susiburti, užsibrėžti aiškų tikslą, pasiskirstyti darbu ir suderinti savo veiklą tam tikslui pasiekti. Veiklą derina autoritetas. Todėl bendroviško pobūdžio sambūriui yra būtinai reikalingi: tikslas, autoritetas ir funkcijos. Bet ilgainiui tie trys elementai išnyks. Amžinai pasiliks tik bendruomenės ir meilės vertybės, kaip šv. Augustinas pastebi. Visos bendrovės (societies) išnyks, bet nebus galo žmonių bendruomenei (community). Ir amžinybėje gyvensime bendruomenėje ir mylėsimės, nes meilė yra paskutinis ir niekada nesibaigiąs tikslas.

Skaityti daugiau:

NESUSIPRATIMAI BAŽNYČIOS PULSO BEČIUOPIANT

A. Tamošaitis, S.J.

      Šių metų gegužės mėn. "Laiškuose Lietuviams" buvo įdėtas mano straipsnis "Nepasaulėžiūrinė politika ir Bažnyčios pulsas". Liepos - rugpiūčio numeryje p. A. Gražiūnas "Nepasaulėžiūrinės politikos" straipsniu siekia tą temą pilniau nušviesti ir iškelti mano rašinio neigiamybes ir klaidas. Kad savo minties paryškinimu neįvesčiau ir šios diskusijos į bergždžią ir neskanų akligatvį, stengsiuos ją įstatyti į pozityvias vėžes, būtent:

      1.    Paaiškindamas savojo straipsnio tikslą ir

      2.    Pakviesdamas p. Gražiūną konkrečiau paryškinti ir savąsias mintis.

      Tokia konstruktyvi forma, užuot griovusi ir ardžiusi, turėtų būti ir vaisinga ir skaitytojui nenuobodi.

Manojo straipsnio užuomazga ir tikslas

      a) Tema.Įpusėjus viename Romos universitetų pasirinktą Bažnyčios ir valstybės santykių studiją ir aptvarkius pluoštą surinktos medžiagos ta tema ruošiamai dizertacijai, kilo noras prisidėti mažu įnašu prie šito klausimo paryškinimo ir paplėtojimo lietuviškoje spaudoje. Bažnyčios ir Valstybės santykiavimo bendruosius dėsnius yra gražiai nušvietęs "Tėvynės Sarge" J. E. Vysk. V. Brizgys savo straipsniu "Valstybės ir Bažnyčios santykių klausimai" (1954 m. nr. 1, 109-124 p.) Užuot kartojęs, kas jo pasakyta — tai juk būtų ne įnašas, o girdėtų dalykų nuobodus pergrumuliojimas — pasirinkau tą temą pavystyti toliau: žvilgterėti į tų dėsnių praktišką įgyvendinimą. Daugelis teigia, jog Katalikų Bažnyčia — kaip tikroji — turinti turėti Valstybės ypatingą paramą, paspirtį kovoje prieš sektantų misijonierius, katalikų tikėjimo išpažinimas turįs būti oficialus valstybinis reikalas. Manojo straipsnio užsibrėžta parodyti, jog Bažnyčioje esama ir kitokios pažiūros, būtent, kad Valstybė turi duoti lygią laisvę reikštis visokio tikėjimo arba, platesniu terminu, visokių įsitikinimų žmonėms.

Skaityti daugiau:

PAVYZDŽIO JĖGA

Juozas Vaišnys, S.J,

      Amerikoje yra labai įsigalėję posakiai: "This is my business", "This is not my business", "It is not your business" ir t. t. Tokias mintis ir mes esame įpratę išreikšti lietuviškais posakiais ir priežodžiais, sakydami "ne mano kiaulės, ne mano pupos" arba "nekišk nosies, kur nereikia". Visi šitie posakiai ir priežodžiai, be abejo, kartais yra teisingi ir prasmingi, bet jie gali tapti ir gana pavojingi žmonių bendruomenėje. Jeigu jiems bus teikiama per daug reikšmės ir pagal juos bus visuomet tvarkomi žmonių tarpusavio santykiai, tai žmonijos socialinis bendravimas turės žūti.

      Žmogus yra socialinis tvarinys, jis negali vienas, atsiskyręs nuo visuomenės, gyventi. Kiekvienas žmogus turi tam tikras pareigas visuomenei. Žmonija yra lyg didžiulis mechanizmas. Kiekvienas individas yra mažas, bet labai svarbus to mechanizmo ratelis, jis yra sujungtas su visuomene daugeliu įvairiausių ryšių: nei jis be visuomenės, nei visuomenė be jo negali tobulai gyventi. Žmogus nusikalstų visuomenei, jeigu tik savimi rūpintųsi, jeigu dėl kitų jam nebūtų nei šilta nei šalta.

      Labai retai galima pasakyti, kad "tai yra grynai mano reikalas", dažniausiai tie "reikalai" yra bendri ir kitiems mūsų draugams, artimiesiems ir pažįstamiems. Ar žmogus nori ar ne, vis tiek jis gyvena visuomenėje ir savo elgesiu daro visuomenei gerą ar blogą įtaką, savo gyvenimo būdu duoda kitiems gerą arba blogą pavyzdį. Žmogaus pavyzdys kito asmens gyvenimui gali būti šviesus spindulys arba tamsus šešėlis. Pavyzdžio jėga yra tikrai labai didelė, dažnai mes ją per mažai vertiname.

Skaityti daugiau:

IŠ FILMŲ PASAULIO

Bruno Markaitis, S. J.

THE PRINCE AND THE SHOWGIRL

      Tikrai nebloga komedija, kurios pagrindiniai veikėjai — Laurence Olivier ir Marilyn Monroe. Veiksmas vyksta Londone 1911 metais, kai į Jurgio V-jo karūnaciją atvyksta ir Karpatijos Princas (Olivier) ir tarp kitų — daugiau ar mažiau svarbių — ivykių susitinka su gražia amerikiete mergina (Monroe).

      Kad Olivier yra didelio masto ir pakankamai universalus aktorius, tai žinome jau ne pirmi metai. Abejonių turėta dėl Monroe, šis filmas dabar yra nenuginčijamas įrodymas, kad ji turi nemažą vaidybinį talentą, gerus davinius ir aiškų sugebėjimą komedijai. Reikia sutikti su kai kuriais filmų kritikais, kad jos vaidybinis pasisekimas nė kiek nenukentėtų, jei jos suknios būtų bent vienu numeriu didesnės. Jai nebėra jokio reikalo ir jokios priežasties priklausyti prie tos Hollywood’o žvaigždžių grupės, kurių pasisekimo garantija yra ne talentas, bet anatominės disproporcijos.

      Muzika nuotaikinga, nors neoriginali. Filmas pasižymi labai gera fotografija ir spalvingais momentais iš karūnacijos iškilmių. Jam netrūksta subtilumo ir gero skonio, bet dėl tematikos jis siūlytinas tik suaugusiems.

THE LITTLE HUT

      Komedija, kurios humoristinę gyvybę dažniausiai išgelbsti David Niven’o išradingumas. Nors Ava Gardner ir Stewart Granger yra neblogi, bet — mūsų manymu — jų pastangos yra mažiau sėkmingos. Beja, tenka prisiminti, kad Granger buvo žymiai stipresnis komiškuose vaidmenyse, kai jis dar vaidino britiškuose filmuose.

      Susilaikome nuo šio filmo siūlymo, nes tematika ir kai kurios situacijos, mums atrodo, stokoja jautrumo ir gero skonio.

Skaityti daugiau:

ATSIŲSTA PAMINĖTI

      Vysk. Vincentas Brizgys. TRISDEŠIMT MEILĖS ŽODŽIŲ. Gyvenimo temomis Kristaus dvasioje. Išleido Liet. Knygos Klubas. 168 psl., kaina $1.50. Tikrai vertinga knyga, kurioje aiškiu ir paprastu stiliumi trumpai yra paliesti svarbūs gyvenimo klausimai.

      Stasys Raštikis. KOVOSE DĖL LIETUVOS.

      II dalis. Kario atsiminimai. Išleido "Lietuvių Dienos", Los Angeles, 1957 m. Meninę dalį prižiūrėjo P. Puzinas. Gausiai iliustruota, 688 psl., kaina: įrištos — $7, neįrištos — $6.50.

      Felix Timmermans. KAIMIETIŠKOJI PSALMĖ. Romanas. Vertė V. Kazokas. Išleido Nida, Anglijoje.

      DIENOS TARP DANGORAIŽIŲ. Studentijos sukaktuvinis leidinys. Redagavo: I. Čepėnaitė, T. Remeikis, J. Šapkus, J. Šoliūnas. Viršelį ir užsklandas piešė J. Šapkus. Kalbą taisė A. Tamulynas. Spausdino Morkūno spaustuvė Čikagoje. 112 psl., daug iliustracijų iš studentų gyvenimo ir veiklos.

      A VISIT WITH LITHUANIAN GIRL GUIDES. Lietuvių skaučių propagandinis leidinys, skirtas svetimtaučiams. Redagavo D. Dir-vonytė. Bendradarbiavo: L. Čepienė, V. Čepaitė, G. Mačiuikienė, O. Mendelevičiūtė, D. Variakojytė, O. Ščiukaitė, Dr. M. Budrienė. Labai daug gražių iliustracijų.