Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1957m. 4 Balandžio

T U R I N Y S
 
 
Viršelio iliustracija: A. Rūkštelės “Kaimo laukai”.
 
"Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina trys doleriai. Atskiras numeris 30 centų.
 
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
Redaktoriaus Padėjėjas — Bruno Markaitis, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
 
Redakcijos ir Administracijos adresas:
5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
Telefonas: HEmlock 4-1677.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Tel. HEmlock 4-1677. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, III. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
Viršelis ir vinjetės A. Kurausko    Immaculata Press
 
 

PRISIKĖLIMAS

1957 BALANDŽIO MĖN. (APRIL)  VOLUME VIII, NO. 4

     KAI PAVASARIO saulė pakyla aukštyn, gamtoje didelis perversmas įvyksta: viskas lyg iš naujo atgimsta ir keliasi naujam gyvenimui. Upės ir upeliai, sutraukę ledo pančius, pasijunta laisvi ir, linksmai čiauškėdami pavasario pergalę, skuba savo keliais. Žemė, išsivadavusi iš kieto gruodo, laisvai atsikvepia ir siunčia aukštyn žalius pergalės daigus. Ir Velykų varpai gaudžia linksmą prisikėlimo giesmę. Tada ir žmogus pasijunta lyg iš miego atbudęs ir prisikėlęs naujam gyvenimui. Savo gyslose pajunta tekančią linksmesnio gyvenimo srovę, ir jo akys kyla aukštyn, lyg žalieji daigai, ir gėrisi skaisčia, mėlyna padange, kur pakilęs vieversys linksmą pergalės dainą dainuoja. Ir priešo prislėgtas lietuvis tada pasijunta daug galingesnis. Jis pajunta norą gyventi, kovoti, laimėti. Gyvomis pavasario spalvomis jam sušvinta viltis, kad dar negalutinai pralaimėta. Ne! Po šalto ir kieto ilgos žiemos gruodo ir jam prašvis linksma pavasario saulė. Po niūrios ir liūdnos gavėnios ir jam suskambės Velykų prisikėlimo varpai. Jeigu taip Visagalio norėta, kad menkiausiam žemės kūrinėliui po kiekvienos žiemos pavasario prisikėlimas prašvinta, argi gali gyvenimui neprisikelti visatos valdovasžmogus?

KODĖL AS PRARADAU TIKĖJIMĄ?

BRUNO MARKAITIS, S. J.

IV

     Nors Mykolaitis - Putinas savo romane, vardu "Altorių šešėlyje", vaizduoja kunigą, kuris nėra kunigiškas nei seminarijoje nei už jos, ir kuriam kunigystė nėra augimą duodanti jėga, bet dvasios veržlumą stabdanti našta, vis dėlto autorius į ex-kunigo Liudo Vasario lūpas deda kunigiška sąžine nudažytus žodžius. Kai Stripaitis sako: "Liudai, juk aš neinu išpažinties. Aš manau, kad neini nei tu." — "Na, ir nėr čia ko džiaugtis", — susierzino Vasaris. — Vasarį pagavo toks pasibiaurėjimas savim ir Stripaičiu, kad norėjo jį išvaryti pro duris, o pats eiti, kur akys neša.

     Labai reti žmonės yra visiškai sugedę ir tokiais nori pasilikti, nes jie nekenčia gėrio, kaip tokio. Kiti, nors paslydę ir suklupę, pergyvena nuostabaus šviesumo momentų, kuriuose pasirodo tikroji asmens dvasia, ryžtai ir polėkiai. Žmogaus gyvenimo negalima vertinti statiškai, nes pati gyvenimo sąvoka reiškia dinamizmą. Todėl neteisinga parodyti ar kreipti dėmesį tik į vieną gyvenimo pusę. Diena negali atstoti nakties. Ne vienas dieną klysta, naktį grįžta. Šviesoje nusideda, tamsoje gailisi, arba atvirkščiai.

     Blogų kunigų statistikas veda pats Dievas. Bet ar ne dėl to jie taip krinta į akį, kad jų skaičius mažas? Kunigystės idealo skaidrus aukštis ir pavyzdinga daugumos kunigų laikysena yra tas žėrinčiai šviesus fonas, kuris negailestingai iškelia ir pabrėžia blogo kunigo atvejį. Jei pajėgiame ir puikiai disciplinuotame chore pasigirsta neteisinga nata ar net vieno choristo detonavimas, jis klausytojo ausį pažeidžia aštresniu kontrastu negu didesni netikslumai ir stambios klaidos jaunų berniukų chore, kuriems trūksta ir klausos ir muzikalumo. Kuo didesnė šviesa, tuo ryškesni kontrastai. Kuo aukštesnis idealas, tuo labiau krinta į akį tas asmuo, kuris ne pagal idealą gyvena. Ligonis labiausiai išsiskiria sveikųjų tarpe, ir juodas rūbas — baltai apsirengusių žmonių tarpe.

     Blogų kunigų statistikas veda pats Dievas. Bet ar ne per greitai ir ne per dažnai mes mėtome blogo kunigo anatemas tiems kunigams, kurie visu savo gyvenimu nėra to nusipelnę? Juk ne paslaptis, kad ilga katalikų eilė yra nustoję praktikuoti savąją religiją dėl vieno nelemto nesusipratimo su kunigu. Taip pat ne paslaptis, kad tas vienas nelemtas nesusipratimas nemažam katalikų skaičiui rodėsi užtenkama priežastimi pasmerkti kunigą ir apspręsti jj blogu. Kartais tiesiog neįtikėtina, kad net tie, kurie labai dažnai eina Mišių ir sakramentų, kunigą pasmerkia dėl kokio nors dalyko, kuris tokio pasmerkimo neužsipelno ir nepateisina.

Skaityti daugiau:

TILTAS

Aloyzas Baronas

     Per Judėją perėjo vėtra, lygumose ir kalnuose versdama medžius ir akmenis. Juozapato slėnyje nugriovė skersai Kedrono upelio aukštą medį, kurį žmonės, nulaužę kliudančias šakas, ėmė naudoti vietoj liepto. Iš abiejų upelio pusių pramynė taką, ir buvo daug tiesiau einant iš padienių darbininkų apgyvento Ofelio į Getsemano daržą. Po kurio laiko medį parvežė šventyklos statybai. Kai Jeruzalę užvaldė kažkokio pasiutimo dvasia, iš to medžio padarė kryžių, kurį Nazarietis užnešė į Kalvarijos kalną.

     Kalvarijos kalno aikštelėje stovėjo Marija, Joana Chusa ir kitos moterys. Aplink jodinėjo raiti fariziejai, ir penkis takus į aikštę saugojo Rymo kareiviai. Nazariečio kryžius gulėjo žemėje, gi dviejų žmogžudžių dar be skersinių stuobriai stovėjo įkasti. Prie jų nedideliais tarpais buvo prikalti spyriai, kuriais, kaip kopėčiomis, galima buvo pasiekti įkastų kryžių viršų.

     Abu žmogžudžiai surištomis rankomis stovėjo abipus Jėzaus su grandinėmis ant kaklų, aprišti purvinais raiščiais per strėnas ir marškiniais be rankovių su perskeltais šonais. Ant galvų turėjo kepures, pintas iš šiaudų, su plačiomis atbrailomis aplinkui. Jų kūnai buvo nešvarūs ir pilni mėlynų smūgių ženklų. Jie abu buvo truputį apsvaigę, nes prieš išvedant į kalną buvo gavę išgerti po taurę stipraus vyno. Jaunesnysis plėšikas, vadinamas Dizmu, stovėjo tylus ir susimąstęs, gi antrasis piktai keikė žydus ir budelius, kurie bandydavo jį nutildyti smūgiais, tačiau iššaukdavo dar didesnius keiksmus. Budeliai buvo žemo ūgio, stiprūs, rudos odos, juodais garbanotais plaukais ir retom kuokštėtom barzdom. Jie buvo kilę iš kažkokios vergų giminės, ir jų povyzose nieko nebuvo žydiško.

     Abu žmogžudžiai priklausė tai gaujai, kuri dar prieš trisdešimt metų slankiojo Egipto pasienyje ir kuri vaišingai priėmė ir apnakvydino Šventąją Šeimą, bėgančią į Egiptą, žmogžudžiai buvo sugauti pilyje, kurioje apsistodavo Pilotas karinių pratybų metu. Jie vaidino turtingus pirklius, ir iš tikrųjų jie turėjo pinigų, nes buvo ušmušę žydę, einančią iš Jeruzalės į Joppę. Tačiau buvo atpažinti ir suimti.

Skaityti daugiau:

KONTEMPLIATYVUS VIENUOLYNAI

ALFONSAS GRAUSLYS

III

Kartūzai

     Viena originaliausių kontempliatyvių vienuolijų yra kartūzai. Tai mūsų laikų atsiskyrėliai, kaip pirmųjų krikščionybės amžių tyrų eremitai, įjungti į vienuolinio gyvenimo rėmus. Kadangi jie yra atsiskyrėliai, tai kiekvienas gyvena atskirai — savo mažo namelio patalpose. Kadangi jie priklauso vienuolijai, tai jų nameliai sudaro koloniją, tvarkomą vienos vadovybės ir regulos.

     Kiekvienas dviaukštis namelis yra taip aptvertas ir atitvertas, kad į jį negalima įžvelgti iš kito namelio. Mat, kartūzas turi jaustis vienas. Pro langą matosi melsvas dangus ir Dievo gamtos panorama, skęstanti saulėje arba migloje. Šalia, to, bekraštė dvasios perspektyva į Dievą ir niekieno nedrumsčiama tyla.

     Kadangi kartūzai yra vienuolijos nariai, tai kartkartėmis jie ne tik būna drauge, bet ir bendrauja. Žinoma, tik tiek ir tik tam, kad likęs vienatvės laikas būtų įmanomas pakelti. Tas bendravimas yra druska, sūdanti jų vienatvės duoną. Todėl jie tris sykius paroje susirenka į bažnyčią bendrų maldų giedoti (kitas, nors ir oficialias vienuolijos maldas jie atlieka pavieniui). Sekmadieniais ir šventėmis jie sueina į bendrą valgomąjį pietų (kitom gi dienom kartūzai valgo vieni iš bendros virtuvės pro langelį padėtą valgį). Vieną sykį savaitėje jie turi trijų valandų rekreaciją — poilsį, kurio metu jie poromis išeina į aplinkinę, žmonių negyvenamą gamtą. Šio pasivaikščiojimo metu jie turi teisę kalbėtis dvasinio gyvenimo klausimais. Taip pat trumpas rekreacijas, kad ir niekur neišeidami, jie turi sekmadieniais ir šventadieniais. Šituo atžvilgiu jie skiriasi nuo trapistų, kurie — kaip jau esame rašę — neturi rekreacijos ir pasikalbėjimo valandų, nes būdami visada drauge, kartu valgydami, miegodami ir bendrai dirbdami, jie atleidžia tylios vienatvės įtampą tyliu bendravimu.

     Kartūzo vienatvė yra taip griežta, kad niekas neturi teisės įeiti į jo namelį ir net per uždaras duris į jį kreiptis, be viršininko leidimo. Retkarčiais pats viršininkas jį aplanko, norėdamas patikrinti, ar jo išorinis gyvenimo būdas atitinka vienuolijos papročius ir nuostatus. Mat, jei pagrindinis trapisto bruožas yra atgaila, tai kartūzo — vienatvė.

     Kartūzai yra nuostabi vienuolija ir tuo atžvilgiu, kad ji, įsteigta prieš 800 metų, be jokių svyravimų, sukrėtimų ir reformų pasiliko tokia, kokia buvo anais laikais. Jų nepalietė nei šimtmečių srovė nei jokios pasaulio atmainos. Jie tebesilaiko tos pačios Šv. Benedikto regulos, papildytos pirmųjų atsiskyrėlių gyvenimo principais. Jie tebegieda gregorianiškąjį choralą jiems vieniems charakteringu — pratęstu būdu ir iš tų pačių viduramžių gaidų. Išorinė gyvenamos aplinkos išvaizda pasiliko ta pati. Tas pats senas, primityviais raktais durų užrakinimo būdas. Kai kitos senosios vienuolijos pergyveno kilimo, žydėjimo, kartais smukimo ir reformos laikotarpius, tai kartūzai nepatyrė ardančios laiko eigos. Teisingai jie sako: "Cartusia nunquam refor-mata, quia nunquam deformata — kartūzai niekada nebuvo reformuoti, nes jie niekada nebuvo deformuoti". Šią tiesą įrodo faktas, kad nei vienas kartūzų vienuolynas nepasidavė protestantų reformacijos įtakai: visi pasiliko ištikimi savajai Bažnyčiai ir vienuolijai. Tokio nepajudinamumo ir pastovumo pagrindas yra įsimąstymas ir įsigyvenimas į esmines krikščionybės tiesas. Neveltui ir vienuolijos šūkis: "Stat crux, dum volvitur mundus — kryžius stovi, kai tuo tarpu pasaulis keičiasi". Kartūzai tikrai yra amžinybės žmonės. Čia prisimena įrašas vienų kartūzų kapinių vartuose: "Žmogus eis į savo amžinybės namus. Kiekvieną valandą stoviu amžinybės angoje".

Skaityti daugiau:

Antanas Rūkštelė

     Dail. Antanas Rūkštelė yra realistinės meno krypties atstovas. Jam gamta yra įkvėpėja, įvairių savo nuotaiku teikėja, o tokiu būdu ir spalvingo žaismo skatintoja. Visa tai juste juntama ir matoma jo kūryboje. Žmogus gamtoje yra dalis pačios gamtos. Užtat A. Rūkštelės tapyboje dažnai matome žmogų, sujungtą su gamta. Jo tapyboje esmę sudaro ne motyvas, bet nuotaika.

     A. Rūkštelė gimė Degučiuose, Zarasų apskr., 1906 m. spaliu mėn. 22 d. Pradžios mokykla, baigė Rusijoje, o gimnaziją Lietuvoje. 1929 m. baigė Kauno Meno Mokyklą. 1934 m. gavęs Švedijos Baltijos Instituto stipendiją, išvyko į Stockholmą studijuoti etnologijos, kuriam laikui nutraukdamas istorijos universitetines studijas Kaune. Gilindamasis mene, apvažinėjo visus Skandinavijos ir Vakarų Europos kraštus. Didžiųjų meistrų tapyba buvo pagrindinis studijų tikslas. Vilniaus universitete baigė meno istoriją.

     Studijų metais pašventė daug laiko muziejiniam darbui. Nuo 1925 m. buvo konservatoriumi Čiurlionio Galerijoje, o nuo 1926 m. — Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus etnografinio skyriaus vedėju. Be to. Švietimo Ministerija jam pavedė instruktuoti ir prižiūrėti visus Lietuvos provincijos muziejus. Jo iniciatyva buvo pradėtas kurti Tėviškės muziejus (po atviru dangumi). Jame turėjo būti atvaizduotas visos Lietuvos senasis kaimo gyvenimas. Eilę metu jis rašė meno ir etnografijos klausimais periodinėje spaudoje ir išspausdino atskirų lietuviu liaudies meno studijų.

     Tapyboje dail. A. Rūkštelė pradėjo aktyviai reikštis 1932 m., iki šiol yra nupiešęs apie 600 paveikslu. 1944 m. jėga atplėštas nuo Lietuvos mokslinio bei muziejinio darbo, gyvenęs Vokietijoje, Australijoje, o dabar Amerikoje, beveik visą laiką pašvenčia menui. Australijoje buvo surengęs keturias savo kūriniu parodas ir dalyvavęs visoje eilėje mišriu parodu. Prieš porą metu atvažiavęs į Ameriką, jau spėjo suruošti tris savo kūriniu parodas: Los Angeles, Čikagoje ir Detroite. Pernai surengtoji dail. A. Rūkštelės paroda Čikagoje buvo skirta jo amžiaus auksinei sukakčiai paminėti.

NUSILENKIMAS DIEVO VALIAI MOTERYSTĖJE

Kun. Jonas Petrėnas

VII

     Žmogiškuose veiksmuose dalyvauja dvi pagrindinės sielos galios — protas ir valia. Protas stengiasi pažinti planuojamo daryti veiksmo prigimtį, tikslus, jo poveikį mūsų asmeniui, gi valia apsisprendžia ir vykdo suvoktąjį veiksmą.

     Šios sielos galios dalyvauja ir sudarant moterystės sutartį. Moterystėn einančių asmenų protinis pažinimas atskleidžia jiems esmines tiesas apie prigimtinės moterystės sutartį, kuri vyrą ir moterį suveda į pastovią, neišardomą draugiją, skirtą pagrindiniam tikslui — gimdyti ir auklėti vaikus.

     Kasdieniniame gyvenime dažnai žmonės save įpareigoja, sudarydami tam tikras sutartis, pasižadėjimus ir t. t. Čia dvi šalys laisva valia susitaria, nustato sutarties sąlygas, aptaria įvairias aplinkybes, numato, kaip ir kada sudarytoji sutartis gali būti nutraukta, kada gali pasibaigti.

     Prigimtinė moterystė, kad ir būdama abišalė sutartis, tikrumoje yra savos rūšies sutartis ("contractus sui generis"), mat, ją sudarančios šalys čia negali laisvu susitarimu pakeisti moterystės sutarties prigimties, jos esminių savybių ir pagrindinio tikslo. Asmenys, darydami moterystės sutartį, laisva valia ir tikru apsisprendimu čia turi priimti ir nusilenkti moterystės Kūrėjo-Dievo valiai.

     Enciklika "Skaisčios moterystės", gvildendama jaunavedžių valios vaidmenį sudarant moterystės sutartį, rašo:

     "Nors moterystė savo esme yra Dievo padaras, žmogaus valia turi joje taip pat labai garbingą vaidmenį. Juk kiekviena moterystė, kaip atskiro vyro ir atskiros moters santuoka, eina tik iš laisvo abiejų šalių susitarimo. Šis laisvas valios aktas, kuriuo kiekviena šalis teikia ir gauna tikrąsias moterystės teises, yra toks būtinas moterystei, kad jokia žmonių valdžia negali jo papildyti... Pati gi moterystės esmė visai nepriklauso nuo žmogaus valios. Jei kartą kas sudaro moterystę, tuo pačiu jį jau saisto ir jos dieviškieji įstatymai bei jos esminės savybės".

     Žmonės, kasdieniniame gyvenime tai gerai suprasdami, jaunavedžiam prieš jungtuves ir primena: "Sumegsite mazgą, kurio nė patys nebegalėsite išardyti". Čia gyvenimo išmintis patvirtina enciklikoje minėtąją tiesą — abiejų šalių laisva valia sudarytoji moterystės sutartis jaunavedžius riša ir saisto amžinai ir juos įpareigoja taip gyventi, kaip rodo dieviškieji moterystės įstatymai. Neveltui šios tiesos artimybė per jungtuves jaunųjų veidus išrašo tauria didžio atsakingumo ir susimąstymo ašara.

Skaityti daugiau:

GYVATĖS NUODAI

Juozas Vaišnys,S. J.

     Nors šį straipsni dedame į Jaunimo skyrių, bet labai patartina jį skaityti ir senimui. Tie biaurūs gyvatės nuodai yra labiau paplitę tarp senesniųjų, kuriuos išgelbėti jau labai sunku. Manome, kad bent jaunimas, geriau pažinęs šių nuodų baisumą, stengsis jų išvengti ir nepatekti į jų pragaištingą veikimą, žudantį ne tik atskirus asmenis, bet ištisas šeimas, organizacijas ir tautas.

Kandimas iš pasalų

     Kanda liūtas ir kanda gyvatė, bet koks skirtumas! Liūtas, galingas girių karalius, puldamas savo auką, garsiai sustaugia ir sumauroja, kad net visos džiunglės sudreba. Jis savo planus ir norus visiems paskelbia — nepuola aukos iš pasalų. Visai priešingai elgiasi gyvatė. Tas biaurus, silpnas purvinos žemės šliužas bijosi su kuo nors akis į akį susitikti. Gyvatė tūno susisukusi kur nors prie kelmo tarp apipuvusių lapų ir dreba, kad kas nors jai ant galvos neužmintų. Ji griebia praeivį iš pasalų ir vėl greitai pasislepia nukritusiuose lapuose ar samanose. Liūtas ką nors užpuola, norėdamas numalšinti alkį, bet gyvatės tikslai kitoki. Ji kanda praeivį iš baimės arba kažkokio neaiškaus keršto ir neapykantos instinkto vedama. Tai žemas, visų paniekintas šliužas, bet jo nuodai daugeliui skausmus ir mirtį neša.

     Ir tarp žmonių tokių šliužų pasitaiko, kurių širdyje yra prisisunkusių gyvatės nuodų. Jie spiaudo tuos nuodus į praeivius kerštu bei neapykanta persunktais šmeižtais, liežuvavimais, apkalbėjimais ir visokiais tuščiais tauškalais. Jie nedrįsta tam šmeižiamam žmogių į akis pažvelgti, jie bijo jį veidas į veidą susitikti; apie jo tariamas klaidas ir išsigalvotus nusikaltimus jie plepa su gandų ištroškusiomis kūmutėmis tik už akių. Pradedama nuo gandų, įtarinėjimų, įsivaizdavimų, bet pagaliau jie eina iš lūpų į lūpas kaip "tikri faktai". Tokie "faktai" paprastai taip pradedami pasakoti: "Mano bobutės draugės viena gera pažįstama sakė mano draugės seseriai, jog ji girdėjusi iš vienos patikimos kaimynės, kad..." Tai yra juokinga, bet drauge labai keista, kad tokių tuščių plepalų rimtai klausosi, jiems tiki ir juos už gryną pinigą ima didelė mūsų visuomenės dalis, net aukštus mokslus baigę inteligentai, ne tik moterys, bet ir vyrai.

Skaityti daugiau:

Už KARĄ AR TAIKĄ ?

A. Tamošaitis, S. J.

     Vieningai, sutartinai kyla iš lietuvių ir visų kitų žmonių, mylinčių teisę ir laisvę, pasmerkimas Vakarams: kada galų gale baigs savo neišmintingą, o drauge pavojingą ir galintį brangiai kainuoti flirtą su Maskvos despotais ir prabils ne tuščiais žodžiais, popierio protestais, bergždžiais prašymais įsileisti stebėtojus, o realiu ultimatumu nešdintis, iš kur atėję? Deja, tame vieningai sutartiniame koncerte rėžia ausį disonansas: kažkas groja ne tą melodiją. Ar ne tiesa, kad politinei padėčiai įsitempiant ir mūsų širdyse suplazdenant vilčiai, jog bus atėjusi išlaisvinimo valanda, iš aukštų ir atsakingų vietų pasigirsta raginimai melstis, kad tik nekiltų karas, kad kokiu nors būdu būtų surasta kompromisų, kad tik būtų taikingai nusileista? Atsiranda net norinčių pasmerkti šių laikų karą, kaip neleistiną, priešingą krikščioniškajai dorovei.

     Tie sąskambį ardą garsai juo nemalonesni, kad ateina ne iš kokio eilinio instrumento, o iš paties dirigento, grojančio pirmuoju smuiku — Bažnyčios, įkurtos stovėti teisės ir laisvės sargyboje ir vesti žmones į tiesą. Ar tad mes, norėdami būti ištikimais jos vaikais, turime pakelti skrybėlę ir atsisveikinti su viltim, kad pavergėjui bus suduotas lemiamas smūgis, partiesiąs jį ant žemės, ir gyventi vien iliuzijomis apie komunizmo vidinį pasikeitimą arba, ko gero, pačių pavergtųjų tautų išsilaisvinimą be išorės pagalbos? Ir drauge su kitais išversti akis nustebus, kad geras katalikas gali pasisakyti už karą? Į tai atsakymas labai trumpas. Ką kiti tvirtintų apie šių dienų karo neleistinumą, šv. Tėvas — vyriausioji Bažnyčios galva — jį laiko ne vien leistinu, bet tam tikrose aplinkybėse net įpareigojančiu tautų sąžinę. Tai paliudys sekanti ištrauka iš jo pasauliui pasakytos kalbos 1948 m. Kalėdų proga.

Skaityti daugiau:

KRIZĖ KOMUNIZME?

Duodame Mijolan Djilas straipsnio santrauką apie komunizmo krizę Rytų Europoje. Mijolan Djilas daug metų buvo Tito dešinioji ranka. Vėliau stojo opozicijon ir už tai buvo išmestas iš Komunistų Partijos Centrinio Komiteto. Už šitą straipsnį buvo įmestas kalėjiman trejiems metams.

Redakcija

     Tarp Lenkijos komunistų maišto ir Vengrijos revoliucijos yra visa epocha, nors tie du įvykiai buvo beveik tuo pačiu metu. Pasikeitimai Lenkijoje reiškia tautinio komunizmo triumfą, kurį kiek skirtinga forma jau pergyvenome Jugoslavijoje. Vengrų sukilimas yra visai naujas reiškinys, gal būt, nemažiau reikšmingas kaip 1791 m. revoliucija Prancūzijoje ar spalių mėn. revoliucija Rusijoje.

     Mat, jugoslavų ir lenkų tautinis komunizmas buvo pirmiausia komunistų partijos rezistencija prieš Maskvą, paskatinusi priešintis ir liaudį. Bet Rytų Europos komunistų rezistencija prieš Maskvą kyla iš liaudies nepasitenkinimo. Ten jis iš pradžių pasirodė nepažabojamas ir peržengiąs tautinio komunizmo ribas. Ten riboti protestai prieš n e l y g u m ą su M a s k v a  pradėjo p a s i k e i s t i  į protestus prieš s a v ą j ą  komunizmo sistemą, kaip pvz. Vengrijoje.

     Prieš komunizmą, ne prieš socializmą, kaip norėtų tvirtinti kai kurios dešiniosios grupės Vakaruose.

     Žvelgiant platesniu žvilgsniu, net ir Gomulkos įkopimas valdžion reiškia kompromisą tarp Maskvos ir neramių lenkų tautos masių. Mat, su nepriklausomybės gavimu nuo Maskvos ir tam tikromis reformomis Gomulka greitai turės atsirasti kryžkelėje. Sunku pasakyti, kur pasuks jis ir lenkų tautinis komunizmas, atėjus apsisprendimo momentui: nepriklausomybėn ir laisvėn ar naujon priklausomybėn nuo Maskvos totalitarinio režimo, būtino išlaikyti komunistų valdžios monopolį.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

RELIGINĖS MUZIKOS KONCERTAS ČIKAGOJE

     Šių metų balandžio mėn. 7 d., 4 val. po pietų, Šv. Kryžiaus bažnyčioje Čikagos Lietuvių Menininkų Klubas ruošia religinės muzikos koncertą. Koncerto programą išpildys žymūs muzikai: vargonų virtuozas Jonas Žukas, Talino ir Stockholmo operų tenoras Eedo Karrisoo, bosas - baritonas Stasys Citvaras, Kauno operos solistė Aliodija Dičiūtė - Trečiokienė ir smuikininkas Alfonsas Paukštys. Akompanuos Stepas Sodeika ir Antanas Nakas. Visa Čikagos visuomenė yra nuoširdžiai kviečiama šiame tikrai nepaprasto muzikinio turtingumo koncerte dalyvauti.

“JAUNIMO NAMŲ” STATYBA

     Čikagoje Tėvų Jėzuitų statomi "Jaunimo Namai" smarkiai kyla aukštyn. Ateinantį rudenį jau bus galima jais naudotis. Juose bus dvi didelės salės, erdvios klasės Aukštesniajai Lituanistikos Mokyklai ir specialūs būklai jaunimo organizacijoms. Visuomenė šį darbą nuoširdžiai remia. Už tai jai esame labai dėkingi. Galutiniam namų užbaigimui dar reikės nemaža lėšų. Aukas galima siųsti šiuo adresu: Jesuit Fathers, 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.

Jau išėjo iš spaudos T. Bruno Markaičio, S. J. įdomi knyga, vardu

ŠIRDIES GELMĖ.

Knygoje jdomiu stiliumi yra išnagrinėta daug svarbiu mūsų tikėjimo ir gyvenimo klausimu. Gražus dail. Algirdo Kurausko viršelis ir švarus Nekalto Prasidėjimo Seserų spaustuvės darbas.

Knyga galima gauti “Laišku Lietuviams” Administracijoje. Kaina $2.

Skaityti daugiau: