1957 BALANDŽIO MĖN. (APRIL)  VOLUME VIII, NO. 4

     KAI PAVASARIO saulė pakyla aukštyn, gamtoje didelis perversmas įvyksta: viskas lyg iš naujo atgimsta ir keliasi naujam gyvenimui. Upės ir upeliai, sutraukę ledo pančius, pasijunta laisvi ir, linksmai čiauškėdami pavasario pergalę, skuba savo keliais. Žemė, išsivadavusi iš kieto gruodo, laisvai atsikvepia ir siunčia aukštyn žalius pergalės daigus. Ir Velykų varpai gaudžia linksmą prisikėlimo giesmę. Tada ir žmogus pasijunta lyg iš miego atbudęs ir prisikėlęs naujam gyvenimui. Savo gyslose pajunta tekančią linksmesnio gyvenimo srovę, ir jo akys kyla aukštyn, lyg žalieji daigai, ir gėrisi skaisčia, mėlyna padange, kur pakilęs vieversys linksmą pergalės dainą dainuoja. Ir priešo prislėgtas lietuvis tada pasijunta daug galingesnis. Jis pajunta norą gyventi, kovoti, laimėti. Gyvomis pavasario spalvomis jam sušvinta viltis, kad dar negalutinai pralaimėta. Ne! Po šalto ir kieto ilgos žiemos gruodo ir jam prašvis linksma pavasario saulė. Po niūrios ir liūdnos gavėnios ir jam suskambės Velykų prisikėlimo varpai. Jeigu taip Visagalio norėta, kad menkiausiam žemės kūrinėliui po kiekvienos žiemos pavasario prisikėlimas prašvinta, argi gali gyvenimui neprisikelti visatos valdovasžmogus?