DR. JUOZAS PRUNSKIS
Ne tik Europą, bet, galima sakyti, ir visą pasaulį aplėkė didelio susidomėjimo banga keturiais mokslo žmonėmis, evangelikų teologais, kurie ilgesnį laiką darbavosi protestantų sielovadoje ir kurie neseniai grįžo į katalikybę. Jie visi nebuvo eiliniai asmenys. Pastorius Martin Giebner buvo priėmęs protestantų vyskupo šventimus. Dr. Heinrich Schlier buvo egzegezės (Šv. Rašto aiškinimo) profesorius Bonnos universitete. Pastorius Rudolf Goethe, didžiojo to paties vardo rašytojo giminaitis, buvo vyriausybės patarėjas Hessės valstybės Kulto ministerijoje. Dr. Georg Kluender, šalia savo istorinių darbų, aštuoniolika metų dirbo sielovados srityje vienoje parapijoje netoli Berlyno.
Jie visi, po ilgų tyrinėjimų, ryžosi tapti katalikais, žinodami, kad tuo žygiu neteks turėtų pareigų aukštosiose mokslo įstaigose ir turės pasitraukti iš tarnybų. Kas jiems įkvėpė tą ryžtą? Atsakymą į šį klausimą randame Wuerzburge išleistoje knygoje "Bekenntnis zur katholischen Kirche", kur visi keturi pasipasakoja savo kelią į katalikybę. Knyga susilaukė tokio susidomėjimo, kad per pusę metų išėjo keturios laidos su 20.000 egzempliorių.
Šioje knygoje jie išpažįsta savo gilius pergyvenimus ir pasakojasi, kas juos atvedė į katalikybę. Prof. Schlier sakosi prie to priėjęs, tyrinėdamas šv. Raštą. Dr. Kluender buvo paveiktas savo istorinių studijų ir iš to išplaukusio susirūpinimo dievišku Bažnyčios kilnumu ir pilnumu. Pastorius Giebner buvo į katalikybę patrauktas savo uolumo liturgijai, apeigoms, pamaldoms ir sakramentų teikimui. Pastorių Goethe į katalikybę atvedė ieškojimas tikresnių meilės kelių prie Kristaus.
Giebner’io pasipasakojimai
Martin Giebner savo atsiminimuose pasakoja, kad jis buvo krikštytas Šv. Petro bažnyčioje Bautzene, kur du trečdaliai bažnyčios priklausė protestantams, o vienu trečdaliu naudojosi katalikai. Jis apgailestauja, kad jau protestantų mokykloje buvo gavęs klaidingas informacijas apie katalikybę, kurią vaizdavo tokią, kokią ją piešė protestantizmas viduramžiais. Į protestantų teologinę mokyklą jis atėjo pilnas nuoširdaus tikėjimo, tačiau buvo labai apviltas, kai Šv. Morkaus evangelija buvo vaizduojama tik kaip senų laikų literatūros veikalas, kai jis pamatė tiek daug skepticizmo net evangelikų teologuose. Atitarnavęs kariuomenėje pirmojo pasaulinio karo metu, jis greitai buvo paskirtas į evangelikų parapiją. Arčiau bendraujant su evangelikų dvasiškiais, jį liūdnai stebino toks didelis pažiūrų skirtumas ir nesutapimas. Jis turėjo daug progos tai iš pagrindų ištirti ir pastebėti, nes darbavosi, kaip protestantų dvasiškis, 34 metus. Palaipsniui jis artėjo prie katalikybės. Jį traukė Dievo Motinos altorius. Jisai jautė, kad "Altoriaus sakramentas yra gyvybės šaltinis".
Būdamas protestantų dvasiškis, jis turėjo ir stulą. Tas liturginis kunigystės ženklas ėmė jam priminti: "Ar drįsi tu nešioti stulą, kuri yra tikros kunigystės ženklas?" Jame augo galingas ilgesys gauti tikrus kunigo šventimus, kuriuos jis žinojo esant Katalikų Bažnyčioje. Pagaliau, po ilgų svyravimų, jis ryžosi ieškoti katalikiškų šventimų, nutarė stoti į tų dvasiškių eiles, kurių nenutrūkstama grandinė eina nuo pat Kristaus. Jo sieloje išaugo gili meilė Eucharistijai, ir kai vienas protestantų dvasiškis pareiškė, kad kuo daugiau jų tikybos žmonių eina komunijos, tuo blogiau — nes jis netikėjo tikro Kristaus buvimo Švenčiausiame Sakramente — Giebner galutinai apsisprendė. Jis galutinai suprato, kad protestantizmui toliau nebegali priklausyti ir pasiryžo tapti kataliku. Jis tą žingsnį įvykdė 1951 m. Po kelių metų studijų, 1953 m. jis tapo įšventintas katalikų kunigu. Dabar jis džiaugiasi, būdamas Katalikų Bažnyčioje, kurios kilmė yra dieviška. Jis pasakoja, kaip jaučiamas protestantuose išpažinties ilgesys, kaip ten norima turėti šv. Mišias. Katalikų Bažnyčią jis vadina žmonijos motina ir savo pasakojimą baigia šiais žodžiais: "O Viešpatie, juk Tu meldeisi, kad mes visi būtume (tikėjimo) vienybėje, bet mes patys išsiskyrėme!"
A. Kuraus kas Magdalena (lino raiž.)
Kai sostas laikomas aukštesniu už altorių
Georg Kluender savo atsiminimus pradeda žodžiais: "Po ilgų, atkaklių tyrinėjimų teologinių ir bažnytinių pagrindų, aš pasiryžau atsisakyti savo tarnybos evangelikų bažnyčioje ir pereiti į Katalikų Bažnyčią." Jis buvo jau gerokai pažengęs evangelikų bažnytiniuose sluogsniuose. Jo kelias į katalikybę, kaip pats prisipažįsta, buvo ilgų metų svarstymų vaisius. Pirmas artimesnis susitikimas su katalikybe buvo 1922 m., kai viename evangelikų suvažiavime buvo vokiškai laikomos Mišios, kokios buvo tuoj po Liuterio laikų ir kurios buvo labai artimos katalikams.
Jį ėmė žavėti gregorianiško giedojimo švelnūs tonai. Jis pradėjo giliau jausti, kad protestantai neturi nenutraukiamo savo dvasiškių ryšio nuo Kristaus laikų, kaip katalikai. Jis jautė, kad "Katalikų Bažnyčia, kaip mylinti motina, turi jėgos savo prieglobstyje paslėpti žmones". O apie protestantizmą jis rašo: "Protestantų Bažnyčios paklydimas yra ne tik ieškojimas valstybės globojančio valdymo bažnytinių reikalų, bet tiesiog tvarkos sumaišymas, kai sostas yra laikomas aukštesniu už altorių" (84 p.). Jam didelį įspūdį darė patyrimas, kad katalikai taip nuoširdžiai meldžiasi už Bažnyčios vienybę. Savo ieškojimus Kluender taip apibūdina: "Ištisais dešimtmečiais aš stengiausi rasti tiesą evangeliškoje bažnyčioje. Ir kai jos ten neradau, supratau, kad evangeliškai bažnyčiai trūksta to pilnumo, kuris sudaro Kristaus Bažnyčios esmę... Sekta neturi praeities, neturės nei ateities, o ir dabartyje yra suskilusi į tūkstančius įvairių formų" (97 p.).
Jis pasakoja, kaip po tokių pergyvenimų tada mąstė, jog jam belieka arba susitraukti savo kiaute ir eiti pareigas, nepaisant vidinių pasikeitimų ir skirtingų nusiteikimų, arba ryžtis pasukti į katalikybę. Jis ryžosi. "Katalikų Bažnyčia visuose tuose svarstymuose man atrodė, kaip motina prie mano šalies" (106 p.). Savo pasiryžimą tapti kataliku jis taip apibūdina: "Savo žingsnį aš laikau lyg pakilimą aukštyn iš to religinio pasaulio, kuris, apreiškimo akimis matuojant, yra netobulas; lyg pakilimą į tą sferą, kuri mylinčiai mane supa pilnumu esmės, malonės, kilnumo" (108 p.). Tapus kataliku, štai kas jį džiugina: "Katalikų Bažnyčioje išsiliejo Triasmenio Dievo pilnumas. Iš jo mes gavome žodžio pilnumą, kaip tai yra Šv. Rašte ir Padavime. Joje yra pilnuma sakramentų, kuriais ji mus maitina. Ji reiškiasi dvasinės tarnybos pilnumu, mokymu, kunigyste ir ganytojavimu. Laiko pilnumą ji išreiškia kalendorinių metų ritmu. Visos žemės tautos ją išpažįsta ir pagerbia" (110 p.).
Kluender mato pasaulio istorijoje galingą liudymą už katalikybę: "Kai Katalikų Bažnyčia matė mirštant daug žemiškų santvarkų ir stebėjo, kaip vysta kitos krikščionybės formos savo nuomonių anarchijoje, jai (Kat. Bažnyčiai) buvo suteikta malonė ištverti ištisas epochas nepasikei-čiant; buvo duota vienybės malonė, išvengiant uniformiškumo; tobulumo malonė — nebaigiant savo tolimesnio vystymosi; pilnumo malonė — nepaskęstant šventvagiškame savęs garbinime" (112 p.). Protestantizmą jis kaltina sekularizmu, kurs atnešė mūsų kultūros irimą.
Didžiojo poeto giminaitis
Rudolf Goethe, didžiojo poeto ainis, augo labai religingoje šeimoje. Niekad į mokyklą neišeidavo, negavęs tėvų palaiminimo, klūpėdamas ant žemės. Evangelijos pasirinktomis studijomis jo motina labai džiaugėsi. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jam krito į akis, kad kiekvienoje protestantų bažnyčioje yra kitaip. Jis ilgėjosi pilnumo ir tobulumo. Kai kurie evangelikų teologai jam net prasitarė: "O kad mes būtume tikroji Bažnyčia!"
Jis tiek priartėjo prie katalikybės, kad, kai nauju popiežium buvo išrinktas Pijus XII, pamaldų metu kartą jis protestantų bažnyčioje paprašė tikinčiuosius pasimelsti, kad Dievas padėtų popiežiui sunkiose pareigose. Jis net išdrįso kartą užeiti pas Berlyno katalikų vyskupą. Nemažos įtakos jam turėjo suartėjimas su katalikų profesorium dr. Schmitt, kurs kartą net su vyskupu pas Goethe svečiavosi. Kariams tarnaudamas, jis pradėjo aiškinti, kad negalima turėti neapykantos, už ką jis nacių buvo uždarytas namų arešte. Čia jis turėjo progos susipažinti su katalikų teologų veikalais, pvz., su Adamo "Katalikybės esmė".
Žmona taip pat panašiai jautė. Kitos protestantės ją kartą užpuolė, kam ji lanko katalikų bažnyčią. Ji atsakė, kad ten galinti geriau pasimelsti. Goethe daug galvojo apie tikrą eucharistinį pasikeitimą konsekruotoje duonoje. Pagaliau jis įsitikino katalikybės tikrumu ir 1950 m. Mainze buvo priimtas į Katalikų Bažnyčią. Pats vyskupas jam suteikė pirmąją komuniją.
Dabar jam kilo nauja problema — kaip pragyventi? Vyskupas jį priėmė dirbti savo raštinėje. Kurį laiką jis dar gilinosi teologijoje ir 1951 m. buvo įšventintas kunigu. Greit po to jis gavo net 278 laiškus iš vyskupų, kunigų, vienuolių, kurie jį sveikino. Vatikanas specialia dispensa jam leido ir toliau gyventi su žmona, ir jis pats ją priruošė priimti katalikybę. 1953 m. jis ir žmona, drauge su Mainzo vyskupu, buvo priimti popiežiaus privačioje audiencijoje.
Dabar jis savo pareiškime ryžtingai tvirtina: "Petro sostas išsilaikys, nors ir visos pasaulio galybės prieš jį sukiltų. Vokietijoje kitados prasidėjo tikėjimo skilimas, Vokietijoje turi prasidėti ir krikščionių susivienijimas".
Naujasis Testamentas ir katalikybė
Heinrich Schlier gimęs iš liuteronų tėvų, kurie gerbė katalikybę, ir jis, net ir pasilikdamas liuteronu, jautė katalikybei palankumą. Paaugęs jis dar daugiau katalikybę pažino iš Bemanos, Claudel ir kitų žymių rašytojų veikalų. Tačiau galutinai jam atsiskleidė tikrojo tikėjimo šviesa, dėstant Naująjį Testamentą aukštojoje mokykloje, kai jis pamatė, kad liuteranizmas yra nutolęs nuo apreikštosios tiesos, o katalikybė nuostabiai derinasi su Naujuoju Testamentu.
Jis ėmė kritiškai vertinti reformaciją, pripažindamas, kad tais laikais buvo pagrindo reformoms Bažnyčioje, tačiau ne tokioms, kurios Bažnyčią skaldo. "Metai iš metų augo mano įsitikinimas", — rašo H. Schlier,— "kad pagal Naująjį Testamentą tegali būti viena tikroji Bažnyčia... Tas įsitikinimas jau nebeleido man pasilikti už Romos Katalikų Bažnyčios ribų." Savo pasakojimą jis baigia malda, kad Dievas atlygintų tiems, kurie palaikė jį tame religinės tiesos ieškojime, atvedusiame į katalikybę.
Nelaimė yra geriausia mūsų mokytoja ir draugė. Ji mums nurodo gyvenimo prasmę.
A. France