Dr. Jonas Adomavičius

     Alkoholio J. A. Valstybėse per metus išgeriama 190 milijonų galionų. Lietuviai šio krašto statistikose žymimi drauge su labiausiai girtaujančiais.

Vaikeliai taip elgiasi, kaip tėvelis moko

     Tarakoniukas lygiai taip savo ūselius kraipo, kaip ir senis tarakonas. Niujorkietis vaikas panašiai teršia kiemą ir gatvę, kaip ir jo gimdytojas. Juodu abu labu tokiu — kur papuola, ten mėto nuorūkas ir tuščius butelius. Juodu, vienas kitą pralenkdami, svaido savoj aplinkoj popiergalius ir valgio liekanas. Čikagiškis jaunuolis jau sugeba nušauti savo tėvą taip taikliai, kaip ir jo mokytojas televizijoje. Ne vienas jaunuolis ir savus mokytojus pralenkia: ir įmantriau sugeba rūkyti ir daugiau skaidriosios pakelia. Mat, blogio mokykloje visi yra geri mokiniai.

     Tai dar nebūtų padėtis be išeities, jei mes, save sveikais žmonėmis laikydami, sveikai ir elgtumės. Juk mes nė piršto nepajudinam problemos sprendimui. Tiesa, mes vien tuščiu, kad ir religiniu ar tautiniu terorizavimu jau tūkstančius metų užsiimam. Mes vis rašom ir posėdžiaujam ir jubiliejus švęsdami stebimės, kodėl mes tokie geri, o anie, jaunieji, tai jau visai netikę. Vis mes dar sukam galvas, norėdami išsiaiškinti, iš kur kriminalas šakoja, kodėl jis lapoja ir dėl ko mums jau vartus kilnoti pradeda. Beteorizuodami mes pamirštam, kad jokie pamokslai nepadės tol, kol savo pavyzdžiu nepradėsime šviesti. Mes nespėsime jaunų žmonių tiesinti, jeigu kiti juos, dar tik pirmus žingsnius žengiančius, neatlenkiamai ir toliau lankstys. Tamsuma, netikę papročiai ir prietarai taip mus suraizgė, kad mes visai nesirūpinam kandidatais į žmoniškus žmones. Juk tik iš tokių reikiamai subrendusių žmonių išsivystys tinkamas kunigas, pageidaujamas gydytojas, pajėgus mokytojas, sąžiningas darbininkas, tikras tėvas ir pasišventimo pilna motina.

Dar septynerių metu nesulaukusius jau reikia ruošti kandidatais Jaunimo Namams

     Malonu, kad mūsų aptemę laukai jau ima dienoti. Jaunimo Namai Čikagoje jau pradeda šviesą ir šilimą mūsų tarpe skleisti. Bet kas duos tiems namams gyventojų, kai, be šių namų steigėjų, daugiau beveik niekas reikiamai žmogaus sužmoginimu nesirūpina. Šitų namų steigėjai suprato, kad vien tik religijos nepakanka. Kurčias net ir gražiausios muzikos nesiklauso. Neklauso jos ir dabartinis atžalynas, nes niekas mūsų jaunųjų, dar vienerių ar trejų metų pipirais esančių, klausytis neišmokė. Tad kiekvienas save lietuviu laikąs jau šiandien turėtų pradėti mūsų mažuosius, dar septynerių metų nesulaukusius, tinkamai subrendusiais žmonėmis ruošti ir saugoti juos nuo visokių jų jautrių sielų žalotojų. Tada jaunimo namų keliai ir takai bus

M. Šileikis

Šv. Augustino bažnyčia

 

pavyzdingiausio jaunimo užplūsti.

     — Bet mes juk negalime savo vaikų nuolatinėje priežiūroje laikyti, — pasiskųs ne vienas, — nes dažnai abu tėvai turi dirbti ir su kietu gyvenimu kovoti, dar ankstų rytą palikę savo mažuosius namie. Tai yra visai pamatuotas priekaištas. Šiandien subrendusio žmogaus išauginimas nėra įmanomas vien tik tėvams. Visi, vienas kitam padėdami, mes tokių žmonių prisiauginsim. Visų pirma supraskime medicinos mokslo aiškinimą žmogaus brendimo reikalu, tada subrendusių žmonių paruošimas, net ir abiem tėvam fabrike dirbant, bus žymiai lengvesnis.

Žmogaus būdo formavimą nulemia prigimtis ir gyvenimo aplinkybės

     Specifiškiau imant, žmogaus būdą galima suprasti kaip jo išgyventų patyrimų sumą. Įvairių žmogaus pergyvenimų bei nutikimų įtaka jo būdui prasideda, vos tik jam užgimus. Toji įtaka nesiliauja tol, kol žmogus gyvena. Antras žmogaus būdo formavimąsi lemiąs veiksnys yra jo atsineštasis kraitis. Žmogus jau gimsta su kai kuriais apdovanojimais. Jie gali būti teigiami arba neigiami. Tai konstituciniai veiksniai. Taigi, žmogaus elgsena vyraujančiai priklauso nuo tų dviejų pradų: kokios gyvenimo aplinkybės žmogų supa ir kaip jos veikia tą atsineštą kraitį — žmogaus konstituciją. Todėl žmogaus būdas yra suma visų jo elgsenos formų, kurias asmuo, vidujinės jėgos varomas, atlieka, besantykiaudamas su išoriniu pasauliu.

Katalikais save laikom, bet popiežiaus neklausom

     Šv. Tėvas Benediktas XV yra išleidęs encikliką, raginančią visus katalikus geriau pažinti vaiką. O mes ką darom? Net mažiausias pipiras mums gali atsakyti — mes, nugarą atgręžę į minėtą encikliką, tariamės net per daug apie vaiką žiną. Jokie pamokymai, mes galvojame, čia nereikalingi. Kaip auginti gyvuliuką ar augalą, dažnas paklausia, bet jokiu būdu nesutinka, kad kas nors patartų, kaip apsieiti su ką tik gimusiu kūdikiu. Paklausykim, ką medicina šiuo reikalu kalba.

     Žmogų, kaip ir augalą, norėdamas tinkamai užauginti, turi jo vystymosi tarpsnius pažinti. Galima suaugusio žmogaus būdą aprašyti. Tai būtų daugiau statinis apibūdinimas. Antra vertus, galima apibūdinti tą patį žmogaus būdą, nušviečiant įvairius jo formavimosi tarpsnius. Abu minėtu būdu sujungdami, turėsim daugiau dinamišką supratimą apie įvairius žmogaus būdą veikiančius bei jo asmenybę formuojančius veiksnius.

     Psichoanalizė daug padėjo moderniam, dinamiškam dvasinių savybių vystymosi supratimui. Bendrai, galima sakyti, kad kūdikis gimsta, neturėdamas susiformavusio būdo. Jis turi tik kai kuriuos galimumus būdo susiformavimui. Intensyvios ir gausios studijos parodė, kad žmogus, kol jis subręsta, pereina įvairius būdo brendimo tarpsnius. Tokie psichinio išsivystymo laikotarpiai, nuo kūdikystės iki subrendimo, jau yra pakankamai išaiškinti.

     Individo sudėtingas sugebėjimas santykiauti su aplinka ir jo instinkto padiktuoti reikalavimai skatina psichinį vystymąsi. Būdo vystymosi tarpsniai nėra griežtai vienas nuo kito atsiskyrę. Yra visai normalu, jeigu kartais kūdikyje pastebima tuo pačiu laiku ir kito tarpsnio reiškinių. Tačiau normaliai besivystančiame jaunuolyje vienu laiku tik vienas tarpsnis vyrauja, o kiti tik nežymiai pasireiškia. Labai svarbu susipažinti su kiekvieno tokio vystymosi tarpsnio pobūdžiu bei reikalavimais. Mat, tik su šiuo klausimu susipažinęs sugeba tinkamai gvildenti tiek suaugusio, tiek vaiko būdą.

Nuo malonumo iki pareigingumo

     Susipažinsime, kaip medicinos žmogus supranta pirmąjį žmogaus vystymosi laikotarpį. Vos tik gimęs žmogus labai nuo artimųjų priklauso. Be jų jis neišsilaikytų. Šį vienerius metus besitęsiantį laikotarpį Freud'as pavadino burniniu laikotarpiu. Mat, iki vienerių metų vaikui burna didžia dalimi tarnauja santykiuose su aplinka. Valgant ir pavalgius, patiriamas malonumas, pasitenkinimas ir saugumas. Alkio jausmas yra labai nemalonus. Toks vaikas jį pakelti ar jį atidėti negali. Malonumo nusiteikimui yra būdingas toks elgesys: aš noriu, ko aš noriu ir kada noriu; aš nenoriu atidėti savo norų nei kuriam nors laikui, nei dėl kurio nors asmens. Kūdikiai gyvena tokiu nusiteikimu ir nei nenori nei negali, kad ir trumpam laikui, atidėti instinkto diktuojamų norų išpildymo.

     Žmogus bręsta, kai vaike vyraujantis malonumo jausmo principas pasikeičia į realų suaugusio žmogaus gyvenimą. Realybės pajutimo principas yra būdingesnis suaugusiems. Tai yra sugebėjimas planuoti, pakęsti ir įvykdyti ilgesnio laiko jų įvykdymui reikalaujančius siekimus. Laikinai pasitaiką sunkumai ir nepasiekimai, minėtus siekimus vykdant, yra subrendusių žmonių pakeliami. Tokie žmonės sunkesnėse studijose ištveria, rimtesne muzika pasitenkina ir meniškais paveikslais sugeba džiaugtis. Jie šeimoje, bažnyčioje, mokykloje ar darbovietėje pagrindinius gamtos dėsnius vykdo ir rengia subrendusių žmonių kadrus.

     Vaiko gyvenime iki vienerių metų yra nepaprastai tamprūs ryšiai su motina. Motina vaikui yra dvejopų gėrybių šaltinis—ji aprūpina jį kūno ir dvasios penu. Šiame laikotarpyje jau susiformuoja kai kurie pagrindiniai vaiko būdo bruožai. Jie tiek teigiamai susiformuoja, kiek saugumo aplinka vaikui laidavo. Jeigu motina buvo pajėgi vaikui šilima ir meile spinduliuoti bei reikiamus patogumus jam suteikti, tai vaikas įgauna vidinį saugumo jausmą. Iš šito dar vaikystėje gauto jausmo išsivysto suaugusiame žmoguje daugelis pageidaujamų būdo savybių: draugiškumas, optimizmas bei reikiamas bendradarbiavimas su žmonėmis. Toks žmogus žino, kada duoti ir kada reikalauti.

     Bet jei motina dėl savo jausminio gyvenimo nepastovumo yra nepajėgi padėti minėtų psichologinių vaiko būdo formavimuisi pagrindų, tada vaikas reikiamai neprogresuoja. Toks vaikas yra nuolatiniame skausmingame įtempime. Jis negali jo pašalinti. Tokia motina yra vaiko sunykimo, o ne jo džiaugsmo šaltinis. Toks vaikas neranda pasitenkinimo motinos aplinkoje. Jo būde atsiranda pesimistiškų bruožų. Jis pradeda nepasitikėti ir tolimesne aplinka. Šis ankstyvo nepasitenkinimo jausmas, vaikui esant nuo motinos dar priklausomam, turi neigiamos įtakos vėlesniems vaiko psichinio brendimo tarpsniams. Burninio periodo liekanos nepranyksta, net jam suaugus. Žmogų lydi iki karsto lentos kai kurios jauname amžiuje įgytos ydos: alkoholizmas, rūkymas, gumos kramtymas, persivalgymas ir kitų rūšių nesusivaldymai. Savo psichinės struktūros pagrinde tokie žmonės yra bailiai ir nepasitikį savimi. Jie greitai atstumia, bet drauge ir reikalauja.

     Šis burninis periodas normaliai turi tęstis tik vienerius metus, nors dalinai jo žymių galima rasti visame vaikystės laikotarpyje. Dažnai tai yra normalus reiškinys, bet kartais jis gali tapti liguistu, jei kliudo jaunuolio psichiniam vystymuisi.

Daug mūsų tautiečių visokiomis progomis ir progelėmis save alkoholyje murkdo. Jie išaugina būrius apsvaigusio jaunimo, kuris taip pat, tėvų pavyzdžiu, ne kitokią kartą želdina. Taip ir sukasi tas alkoholiu permirkęs ratas, visus paliesdamas, vieną silpniau, kitą stipriau traiškydamas. O mes vis nevykusiai propaganda užsiimam ir tai vadiname religiniu bei tautiniu veikimu. Taip strausiškai besielgdami, mes nei gamtos nei medicinos mokslų pažanga nesinaudojam, jos nepažįstam ir kitų nesupažindinam. Mes nerengiam vaikų darželių, bet ir toliau savo prieauglį alkoholyje mirkdom.

     Nejaugi dar koks tūkstantis metų turės praeiti, kol mes propagandinę krikščionybę pakeisime evangeliškąja ir propagandinį tautiškumą — tikra tėvynės meile? Bet tik tada mes galėsime savo vaikus subrendusiais žmonėmis auklėti, įsteigę jiems atitinkamas mokyklas — vaikų darželius. Tik tada nors ir labiausiai alkoholiu peršlapusia gatve vaikas sausas grįš į namus. Tada smuklės savaime nyks, o šeima, tauta, valstybė ir dangus džiaugsis. Net ir geriausi bei pajėgiausi tėvai vieni šiandien negali atsispirti vaikus veikiančioms blogoms įtakoms. Geriausia jiems pagalba būtų suorganizuoti Montessori sistema vaikų namelius. Tai būtų geriausi alkoholizmo naikinimo centrai.

     Žymusis rusų filosofas VI. Solovjovas buvo susikūręs labai įdomias filosofines pažiūras. Būdamas rusas stačiatikis, kaip ir jo bendralaikis rašytojas Dostojevskis, Solovjovas buvo karštas slavofilas ir idealistas. Kritikavo Vakarų Europą ir tuo metu modernų August Comte pozityvizmą. Tačiau nusivylęs rusų stačiatikių dvasiškija, Solovjovas pakrypo į Katalikų Bažnyčią. Net manoma, kad jis buvęs slaptas katalikas. Jo idealistines pažiūras gerokai praskiedė sveikos pozityvizmo mintys, kurias jis atrinko nuo vienašališkų pozityvizmo samprotavimų. Taigi, Solovjovo filosofinė sistema nėra vienalytė, jo pažiūros keitėsi.