Gediminas Kijauskas, S.].

      Iš šio straipsnio neturėtume padaryti išvados, jog čia aprašoma būdingas Amerikos jaunimas. Taip pat klaidinga būtų tvirtinti, kad Amerikoje nėra jaunuolių, kurie susirūpinę ir pasišventę kilniems idealams. Čia gal yra dar daugiau kilniadvasių jaunuolių negu kur kitur, nors jie ne visiems matomi ir žinomi.

Autorius.

      Š i a n d i e n  Amerikoje pastebima didelis susirūpinimas auklėtojų ir net valstybės didžiųjų vyrų tarpe jaunimo pakrikimu. Jie konstatuoja, jog šio krašto svarbiausioji problema yra maištinga ir pasileidusi jaunoji karta. Laikraščiai ir žurnalai beveik kasdien aprašo baisius ir netikėtinus jaunimo nusikaltimus.

      Vyriausybė padarė apžvalgą 1,477 miestuose. Pagal Federal Bureau of Investigation (1955) 42% suimtųjų dėl didžiųjų nusikaltimų — kaip žmogžudystės, plėšikavimas, didelės vagystės, prievartavimai ir t.t. — yra iš jaunimo tarpo žemiau 18 metų! Tai yra 11% prieauglis, palyginus su pereitais metais. Bendrai imant, kaip matyti, ši situacija ne tik negerėja, bet dar eina blogyn.

      Kur visa to priežastis? Ką tai turi bendro su mūsų lietuviškąja jaunuomene? Ar mūsų jaunimui ir tėvams čia kartais nėra perspėjimas? Ko turėtume pasimokyti iš šių faktų? Šiuos ir kitus panašius klausimus būtų galima pastatyti, pažvelgus į šios problemos artumą ir svarbą. Daugelį klausimų paliesime tik netiesioginiai, kitus reikėtų atskirai gvildenti, o dar kitų beveik neįmanoma čia pat išspręsti, nes Jie mums arba neprieinami arba trūksta duomenų į juos tinkamai atsakyti.

 

Didmiesčiu gaujos

      Didesniuosiuose Amerikos miestuose, dažnai susiburia jaunimo būriai, kurie vadinami "gaujomis" ("Gangs"). Tokia "gauja" iškart galima pavadinti palaidą jaunuolių grupę, susiformavusią savaime, paskui susijungusią per ginčus ir muštynes. Jos ypatybės pasireiškia tokių jaunuolių elgesiu: artimu bendravimu, maišymusi tarp savęs, tos grupės laikymu atskiru vienetu, muštynėmis ir įvairiais planavimais. Toks kolektyvinis elgesys sukuria tradiciją, "esprit de corps", vieningumą, savitą dvasią, grupės jausmą ir pagaliau prisirišimą prie vienos vietovės.

      Paprastai šias gaujas sudaro berniukai nuo 12 iki 19 metų. Jų užeigos vietos yra žaidimų salės, vaistinių ir saldainių krautuvės, valgyklos ir kartais žaidimų aikštės. Beveik visos tokios gaujos pasižymi antisocialiniu elgesiu.

      Pagrįsta geografiniu miesto kvartalo vienetu, gauja vadovauja šiam vienetui visuose išoriniuose jaunuolių veiksmuose bei pasireiškimuose. Jaunuoliui - berniukui nieko baisesnio negali atsitikti, kaip būti pašalintam iš šios gaujos tarpo.

      Jonuko gauja skaičiaus atžvilgiu gal labai didelė, bet tikrų draugysčių joje jis turi labai mažai. Mat, ištikimybė yra būtina savajai gaujai, bet ne kiekvienam asmeniui — individui. Tokią gaują būtų galima palyginti bandai. Jos gera pusė yra ta, kad jaunuolis ten randa sau apsaugą, kuri jam būtinai reikalinga, bet dažnai paneigiama didelių miestų gatvių šaltumo bei nesimpatiškumo.

      Gauja sukuria savo draugiją. Ji turi savo įstatymus, savas normas nuopelnams ir ištikimumui įvertinti. Bet ji taip pat užima namų ir normalios draugijos vietą. Jos nariai pasiveda jai tokiu pat ištvermingumu, kokiu tvarkingi žmonės pasišvenčia savo namams ir tėvynei. Gaujos nariai, būdami pikti, drąsūs, dažnai gana sumanūs, laiko save elitu ir dažnai tokiais skaitomi tų jaunuolių, kurie yra ramesni ir prisilaiko įstatymų nustatytos tvarkos.

      Tikrą šių gaujų pradžią yra sunku nustatyti. Manoma, kad tokia gatvių gaujos užuomazga gimsta tada, kai patys gaujos branduolio nariai turi progos dažniau susitikti. Ne retai, jau net ir pačiame vaikystės amžiuje, galima susekti gaujos branduolys, kai atsiranda socialiniai bendravimai vaikų tarpe.

      Miesto jaunuoliui gauja yra socialinio gyvenimo pagrindas. Jis randa joje savitą gyvenimą ir draugus.

      Galia vadovauti gaujoje nepriklauso nuo ūgio ir fizinio stiprumo.

      Vadovavimas čia pagrindžiamas gudrumu, vikrumu ir apsukrumu. Vadas dažnai slapta tvarko kitų berniukų veiksmus. Jam rodoma didelė ištikimybė.

Ir mergaitės organizuojasi

      Mergaitės taip pat organizuojasi, bet jų būriai daugiau panašūs į klubus negu į gaujas. Mergaitėms ištikimumas savo gaujai nėra taip svarbus. Tad aišku, kad jų klubai lengvai payra dėl vieno berniuko. Dažnai jos prisijungia prie berniukų gaujų kaip "pagelbininkės", jei berniukai sutinka. Pagrindinė priežastis, dėl kurios jos jungiasi prie berniukų, yra ta, kad jos nori "maloniai pagyventi" — "to have fun and a good time". Bet, kartą prisijungę prie gaujos, jos neturi kitos išeities, kaip klausyti gaujos įsakymų arba kentėti žiaurų paniekinimą bei kerštą.

      Berniukų gaujų kovose mergaitės kartais kovoja kartu, bet paprastai jos neša pistoletus, peilius ir kitus ginklus. Jos paslepia šiuos ginklus ir berniukams perduoda tik prieš muštynes. Mat, jei ginklai bus randami pas berniukus, jie suimami. (Paprastai, susirinkus dideliam būriui jaunuolių, šaukiama policija.) Gi pagal daugelio valstybių įstatymus policija negali tikrinti mergaičių. Dažnai mergaitės paslepia gaujos ginklus ir savo namuose.

      Mergaitės menkai vertinamos gaujose. Kai kurios gaujos prisiekia niekuomet nekovoti tarp savęs dėl mergaitės. Ir jei jie kovoja, tai pagrindinė priežastis yra ta, kad jie patys yra įžeisti. Jų didžiausias turtas— gauja yra užpulta ir pažeminta, todėl reikia kovoti.

      Berniukas labai retai palieka ištikimas mergaitei, kuri gyveno gaujoje. Kai jis baigia savo karjerą su gauja (apie 19 m.), tada paprastai nutrūksta ir jo bet koki santykiai su ta mergaite. Kas atsitinka su tokia mergaite? Jai yra maža vilčių sugrįžti į normalų gyvenimą. Paprastai ji netinkama nei šeimai nei motinystei. Dauguma tokių mergaičių ieško palengvinimo narkotikuose, o kartą prie jų pripratę, jos praranda paskutinę viltį normaliai gyventi.

      Tyrinėjimai rodo, kad mergaitės pirmiausiai susitinka su gaujos veikimu apie 13 ar 14 savo amž. metus. Šie metai mergaitei yra pavojingiausi. Tai yra jos augimo laikas. Tuo metu ypač svarbu tinkamos ir prižiūrimos pramogos bei socialiniai bendravimai. Stoka jaunimui tinkamų sąlygų tarpusaviam bendravimui tiesiog verčia jaunuolius jungtis į gaujas.

      O šios gaujos daugeliui jaunuolių suardo visą ateinantį gyvenimą.

Kam tos gaujos?

      Pagrindinė priežastis, dėl kurios jaunimas buriasi į gaujas, yra ta, kad jaunuoliai jaučiasi atmesti. Toks atmetimas jaučiamas tiek iš draugijos, tiek iš tėvų pusės.

      Ir be statistikų aišku, jog žiauriausios gaujos ir didžiausi nusikaltimai būna tose miestų dalyse, kur žmonės susigrūdę ir gyvenimo sąlygos beveik nepakenčiamos. Berniukui užtenka tik įsėsti į autobusą ar nueiti pasižiūrėti filmo, ir jis aiškiai mato, kad jis yra draugijos - visuomenės atmestas. Gal jis ir pripratęs prie purvo, susigrūdimo, prasto maisto ir drabužių, tačiau savo jaunatviška dvasia ir gyvumu jis nesutiks priimti visa tai kaip savo dalią. Todėl jis daro visa, kad parodytų savo nepasitenkinimą.

      Kai visuomenė atmeta tėvus, nustumdama juos į vargo ir skurdo gyvenimą, tada ir vaikas atmeta savo tėvus. Patys tėvai dažnai menkai rūpinasi savo vaikais. Tėvas gali pabėgti nuo savo pareigų. Jis gali parodyti savo nepasitenkinimą visuomene, pragerdamas visą savo uždarbį. Motina gali taip pat panašiai pasielgti. Šeima gali sugriūti. Dažnai abu tėvai dirba, ir vaikas, nors finansiškai namuose gyvena neblogai, nejaučia beveik jokio šeimos jaukumo. Kartais tėvai per daug rūpinasi ir prispaudžia vaiką namuose. Tas gali vesti vaiką į gaują, kur jis nori jaustis laisviau. Pagaliau tautinis, rasinis ir religinis grupių trynimasis skatina jaunuolius burtis į gaujas.

      Be to, trūkumas patogumų pramogoms padidina šią problemą. Laikas sunkiai spaudžia jaunuolio pečius, bestovint prie gatvės kampo. Vienas jaunuolis išsireiškė: "Nėra kas veikti. Stovi ant kampo. Kalbiesi. Paremi sieną vienu savo pečiu, paskui kitu. Tas nusibosta ir reikia ieškoti kokio nors pasismaginimo..." Nėra ko stebėtis, jei tokioj vietoj, kur tėvai nesirūpina vaikais, kur gyvenimo sąlygos žemos, kur vaikai dykaduoniauja, susiorganizuoja viena tampriausių ir kartu labiausiai nusikalstančių gaujų.

Gatvės klubai ir antisocialinės gaujos

      Trumpai, skirtumas tarp gatvės klubo ir gaujos yra šis: gauja pasižymi savo antisocialiniu elgesiu, kai tuo tarpu klubas reiškiasi socialiu elgesiu. Visiems aišku, kad tirštai apgyventose vietose būna paprastai ir klubas prie kiekvieno bloko. Daugumas tokių klubų nenusikalsta ir neužsiima žiauriomis muštynėmis. Klubų susiformavimas yra visiems suprantamas, nes normalus ir sveikas jaunimas visad grupuojasi ir nori būti kartu. Ši troškimą būti su kitais  Dievas įdiegė į kiekvieno žmogaus širdį. Kadangi namuose maža vietos, vaikas jau nuo pat mažens praleidžia didelę savo laiko dalį gatvėje. Toki klubai suteikia progą vaiko socialiniam gyvenimui vystytis ir reikštis, bendraujant su kitais.

Gatvės gauja ir gatvės klubas kartais egzistuoja kartu. Dažnai gauja užima keletos klubų teritoriją. Žinoma, klubo laikysena yra nepastovi. Reikalui esant, pavyzdžiui, kai gauja užpuola ar kai iškyla didesni ginčai tarp dviejų klubų, klubas pradeda muštynes apginti savuosius narius. Kai klubo narius persunkia pergalės džiaugsmas — ypatingai jei tarp vadų vyrauja antisocialiniai polinkiai — tada klubas suformuoja gaujos branduolį. Dėl šios priežasties šiandien vyrauja dvi skirtingos nuomonės tarp norinčiųjų pagelbėti nusikalstančiai jaunuomenei. Vieni galvoja, kad gatvės klubai turėtų būti palaikomi ir net skatinami, kiti nori juos išardyti. Policija dažnai laikosi tos nuomonės, kad palaikymas klubų suteikia vaikams progą maišytis skersgatviuose ir tokiu būdu jie paskui paskatina vienas kitą didesniems nusikaltimams. Kiti tvirtina, jog klubai turėtų būti skatinami ir net gaujos neliečiamos.

Kas daroma?

      Šis jaunimo pakrikimas yra atkreipęs daugelio auklėtojų ir net pačios valstybės dėmesį. Vienas tos srities tyrinėtojas, pažinęs geriau dabortinę jaunimo padėtį, sako: "Jaunuolių gaujos pastato didelę problemą prieš daugelio bendruomenių vaikus. Aš nekalbu čia apie nekaltus žaidimus ar susidomavusias vaikų ir jaunimo grupes. Aš turiu minty suorganizuotas, plėšikiškas gaujas, prie kurių jaunuolis kai kuriose vietose turi jungtis savo paties apsaugai. Aš kalbu apie gaujas, kuriose plėšikavimas, prievartavimas, narkotikų vartojimas ir seksualiniai bei kiti iškrypimai yra įrašyti jų darbotvarkėn. Kai kurie didesnieji miestai čia padarė didelį žingsnį priekin šiai situacijai pagelbėti. Tačiau neturėtų būti manoma, jog gaujų problema ribojasi vien tik didesniųjų miestų centrais".

J. Paukštienė Berniukas su triūbele (aliejus)

 

      Kitas šios srities tyrinėtojas ragina pirmiausia pažinti priežastis, kurios gimdo nusikaltėlius. Jis mano, kad nusikalstančių jaunuolių mes rasime neturtingųjų kvartaluose, kur vaikai neturi jokios vietos žaidimams; vietose, kur jaunuoliai jaučiasi, jog draugija yra jų priešas; ekonominėse sąlygose, kurios neša skurdą ir nusivylimą ten, kur tėvų rūpestis nepakankamas ir priežiūra labai menka; pagaliau net ir ten, kur pataisomosios institucijos parodo mažai užuojautos bei supratimo jaunuoliams.

Mįslė be atsakymo?

      Bendrai imant, atrodo, kad beveik visi šioje srityje pamiršta dvasinę bei religinę įtaką. Auklėtojai, policija ir valdžios pareigūnai neatkreipia reikiamo dėmesio į religijos svarbą, spręsdami jaunimo problemas. Tėvas Gordon George, S. J. stebisi: "Nuostabus dalykas, kad apie 154 puslapių pranešime "Senate Subcommittee on Juvenile Delinquency", išleistame 155 m. kovo 10 d., yra krūva žinių, bylojančių apie padaugėjusį jaunuolių užsiėmimą narkotikais, apie seksualinius nusikaltimus ir ginkluotą plėšikavimą. Ir nuostabu yra tai, kad sugrūstuose 154 puslapiuose, kurie kalba apie sulaikymą ir išgydymą smarkiai daugėjančių nusikaltimų jaunimo tarpe, beveik ne minima religija... Kai kuriose vietose "bažnyčios" suminimos kartu su kitomis karitatyvinėmis organizacijomis, kurios pagelbės išspręsti nusikaltimus."

      Teisėjas Julius H. Miner, kuriam teko teisti tūkstančius jaunųjų nusikaltėlių, tvirtina, jog netikėjimas yra pagrindinis veiksnys Amerikos jaunimo krizėje.

      Jei mūsų lietuviškajam jaunimui ši pakrikimo problema dar negresia visu savo smarkumu, vis dėlto neturėtume užmiršti, kad per ilgesnį laiką ji gali įsibrauti ir į mūsų jaunuolių tarpą. Tad turėtume ypatingai prisiminti katalikiškojo auklėjimo svarbą. Šiuo momentu ypač svarbu pabrėžti krikščioniškojo auklėjimo filosofiją, neužmirštant žmogaus prigimties, kurioje liko pirmosios nuodėmės žymės, ypatingai valios susilpnėjimas ir polinkių netvarka.

      "Puikybė yra įleidusi šaknis į vaiko širdį, ir tik drausmės rykštė ją pašalins." Popiežius Pijus XI savo enciklikoje apie krikščioniškąjį auklėjimą sako: "Iš tikrųjų niekuomet negalima užmiršti, kad krikščioniškojo auklėjimo objektas yra visas žmogus, dvasia sujungta su kūnu prigimties vienumu, su visomis jo įgimtomis ir antgamtinėmis galiomis, kaip tai mes suprantame protu ir žinome iš Apreiškimo... Taigi, netvarkingus palinkimus reikia taisyti, o geruosius stiprinti ir tvarkyti iš pat jaunų dienų, o labiausiai reikia šviesti protą ir stiprinti valią antgamtinėmis tiesomis ir malonės priemonėmis, be kurių negalima suvaldyti blogųjų polinkių nei pakelti į tinkamą Bažnyčios auklėjimo aukštybę, tobulai ir pilnai Kristaus aprūpintą dieviškuoju mokslu, sakramentais ir kitomis sėkmingomis malonės priemonėmis."

      Verta čia taip pat suminėti mūsų lietuviškosios visuomenės ir atskirų organizacijų bei grupių veiklą, steigiant stovyklas jaunimui vasaros ir žiemos atostogų metu, ruošiant įvairius suvažiavimus bei sambūrius, kuriuose jaunimas turi progos susipažinti ir pasisemti naujų jėgų, siekdamas kilniųjų idealų. Tiek šie sambūriai tiek ir pats veikimas mūsų dabar egzistuojančiose organizacijose, pvz., skautų, ateitininkų, vyčių, ištraukia daugumą mūsų jaunuolių iš šios katastrofos nasrų.

      Yra žmonių, net ir iš pačių jaunuolių tarpo, kurie nusiskundžia, jog ne visi mūsų organizacijų vadai pasišvenčia šiam kilniam darbui taip, kaip reikėtų. Daugeliui labiau rūpi jų pačių ambicijos bei iš anksto sudarytos pažiūros ar neužmirštamos senos neapykantos, negu kad atsidavimas visu nuoširdumu jaunųjų tėvynės sūnų ir dukrų globojimui. Vietoje dirbę vienybėje, mes dažnai matome bereikalingus ginčus ir skaldymąsi. Kažin ar mes pajėgsime tokiu veikimu apsaugoti savo jaunuomenę nuo gaujų, kurios pražudo daugeliui bet kokią viltį ateities gyvenimui? Ir kažin ar mūsų kenčianti tėvynė nenuliūs dar labiau, matydama savo jaunuolius žūvančius ne tik sau bet ir visai žmonijai?

Rašant straipsnį, buvo pasinaudota šiais šaltiniais:

George, Gordon, S. J., “Young Thugs Need God”, America, March 26, 1955.

Hendrichson, Robert C., Chairman of the Senate Subcommittee on Juvenile Delinquency, “Juvenile Delinquency — a Challenge”, The Catholic World, November, 1954.

Kane, John J., St. Joseph’s College, Philadelphia, Pa., “The Tops and Bottoms: The Study of Negro Gangs in West Philadelphia”, The American Catholic Sociological Review, June, 1948.

Kramer, Dale and Karr, Madeline, Teen Age Gangs (Henry Holt and Co., Inc.)

Kefauver, Estes, Senator from Tennessee, Chairman of the Senate Crime Investigation Committee, Teen-Age Gangs.