Oficialusis Vatikano laikraštis “L’Osservatore Romano” šių metų rugpjūčio 6 dieną atspausdino ilgą Leonardo Kociemski straipsnį apie lietuviškus medinius kryžius. Nuoširdi ir draugiška straipsnelio nuotaika tikrai turi būti maloni kiekvienam lietuviui, todėl bus įdomu susipažinti su jo turiniu.
“Kada įsiliepsnojo pirmasis pasaulinis karas”, pradeda autorius, “ir lenkų bei lietuvių kraštuose liejosi kraujas, žymus mokslininkas Br. Ginet - Pilsudskį, maršalo Juozapo Pilsudskio brolis ir etnografinės sekcijos sekretorius Krokuvos mokslo akademijoje, paskelbė 1916 metais Šveicarų Tautinių Tradicijų Archyvo aktuose labai įdomių žinių apie lietuvių kryžius. Savo straipsnyje prof. Pilsudskį sako, kad gal būt ypatingu Dievo Apvaizdos sutvarkymu, Lietuva ir dar labiau prie Baltijos jūros prisiglaudusi Žemaitija pasižymėjo ypatinga meile mediniams kryžiams nuo pačios atsivertimo į krikščionybę pradžios. Lietuviai buvo prisistatę tiek daug kryžių, kad lenkų poetas ir geografas Vincentas Pol 19 amžiaus viduryje Žemaitiją pavadino šventa Dievo žeme."
“Iš tikrųjų, ir Lenkijoje bei Gudijoje, be mažų koplytėlių prie kryžkelių ir įėjimų į kaimus, randama daug ir pakelėse kryžių, bet joks kraštas negali susilyginti su Lietuva ir ypač Žemaitija. Ten, kaip tvirtina kun. Jucevičius 1840 metais, tarpas tarp vieno kryžiaus ir kito nebuvo didesnis, kaip kokia dešimtis metrų. Galima sakyti, kad kryžiai tapo neatskiriama krašto vaizdo dalis, kaip Olandijos vėjiniai malūnai neatskiriamai sutapo su kiekvienu panoramišku jos vaizdeliu. Lietuvos kryžiai buvo tvirtas ir visiems matomas tautos pamaldumo į Kristų įrodymas. Jie stovėjo ne tik prie kryžkelių, prie miestų ir kaimų, bet ir plačiuose laukuose, miškų gilumose ir net soduose bei daržuose prie ūkininkų sodybų.”
Toliau straipsnio autorius prisimena įdomias prof. Pilsudskio studijas apie lietuviškų kryžių formų įvairumą bei jų išsivystymą. Kryžių ir koplytėlių gausumą jis aiškina taip, kad į krikščionybę perėję lietuviai norėjo pagerbti ir pašventinti savo pirmiau garbintus medžius, padarydami iš jų krikščionybės simbolius. Taip pat to gausaus paplitimo priežastis buvo ir ta, kad lietuviai iš pradžių laidodavo mirusiuosius ne kapinėse, bet laukuose ir ant jų kapų statydavo kryžius.
Baigdamas prof. Pilsudskis sako, kad lietuviai mėgo Kristaus kančios paveiksle vaizduoti savo tautos kančią okupacijos vergijoje ir statydavo kryžius prašydami, kad Aukščiausiasis suteiktų pavergtiesiems malonę bent mirti laisviems gimtojoje žemėje. Tą patrijotišką lietuviškų kryžių prasmę gerai suprato lietuvių smaugikas Muravjovas. Jis uždraudė statyti ir atnaujinti senus kryžius, bet negalėjo sukliudyti tikintiesiems, suklupus po kryžiumi, maldauti Dievą teisingumo ir laisvės.”
V. M.