Šių metų birželio 25 diena Romoje. Jau nuo pat ryto minių minios plaukia į Šv. Petro baziliką. Ne tik milžiniškoje bazilikoje, bet ir didžiulėje Šv. Petro aikštėje knibždėte knibžda tūkstančiai žmonių. Netoli altoriaus garbės vietose sėdi kardinolai, aukščiausi valstybės vyrai ir užsienio diplomatai. Nežinia, ar labiau turėtų didžiuotis ši sena bazilika, susilaukus tiek garbingų svečių, ar šie svečiai, galėdami šiandien būti šioje garbingoje bazilikoje.
Bet nė vienam, tur būt, net nė į galvą neateina kokia nors pasididžiavimo mintis. Nuaidėjus per bažnyčią Popiežiaus dekreto garsams, visi nulenkia galvas ir klaupia pagarbinti paprastą kaimo mergaitę, dar tik prieš kelias dešimtis metų mirusią mažame Neptūno miestelyje, netoli Romos. Šiandien jai teko aukščiausia altorių garbė — ji iškilmingai paskelbta šventąja.
Jos motina Assunta Goretti buvo neturtinga našlė, turėjo tik labai mažą sklypeli žemės prie Neptūno miestelio, apie 20 mylių nuo Romos. Iš viso ji susilaukė septynių kūdikių, bet kai kurie mirė dar visai maži. Vaikų negalėjo leisti į mokslą, bet stengėsi jiems įdiegti Dievo meilės ir doros jausmus. Daugiausia džiaugsmo ir paguodos motinai teikė dvylikmetė Marytė. Nors ji buvo dar tokia jauna, bet savo protu ir elgesiu jau atrodė pilnai subrendusi. Džiaugėsi ir kaimynai, matydami šios mergaitės pavyzdingą elgesį, angelišką skaistumą. Daugelis ją angeliuku vadindavo.
Jau penki mėnesiai, kai Jus lanko mūsų “laiškai”. Daugelis savo parama mus drąsina ir toliau ši darbą tęsti ir tobulinti. Esame labai dėkingi visiems bendradarbiams, rėmėjams ir platintojams. Beveik kasdien gauname pagyrimo laiškų. Gauname ir vieną kitą naują prenumeratą, bet jų vis dar nepakanka, kad galėtume drąsiai žiūrėti į ateiti ir padaryti šį laikraštį dar tobulesni ir įdomesni. Jeigu kiekvienas skaitytojas pasistengtų surasti bent vieną naują skaitytoją, “Laiškų Lietuviams” ateitis būtu užtikrinta.
Prašytume visus, dar neatsilyginusius už prenumeratą, kuo greičiausiai tai padaryti, nes Administracijos stalčiuje gulinčios sąskaitos pradeda nekantrauti...
Labai nuoširdžiai dėkojame kun. Lapeliui ir kun. Juškai Čikagoje, auka parėmusiems laikraščio leidimą.
Kai kurie skaitytojai mus prašyte prašo, kad “L. L.” pasiliktų tokie paprasti ir populiarūs, kaip iki šiol. Kiti pageidauja, kad stilius būtų šiek tiek aukštesnis, nes dauguma skaitytojų esą inteligentai. Laukiame naujų pageidavimų ir pasisakymų šiuo klausimu. Mums būtu labai naudinga žinoti, kokie straipsniai Jums labiausiai patiko ir atrodė naudingiausi.
Redakcija ir Administracija
“LAIŠKAI LIETUVIAMS” leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S.J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 8101 Champlain Ave., Chicago 19, Illinois, U.S.A.
Metinės prenumeratos kaina 1 doleris, atskiras numeris 10 centų.
“LAIŠKAI LIETUVIAMS” (Letters to Lithuanians) Published monthly by the Jesuit Fathers. Office of Publication R.F.D. 2, Putnam, Conn. Subscription $1.00 yearly. “Application for entry as second class matter is pending”. June, 1950. Vol. 1 No. 5
— Kodėl žmonės laukia, kad mes, moterys, tiktai gimdytume? Ar mes neturime teisių į trupučiuką malonumo? Kodėl jie galvoja, kad motinos meilė yra pakankamas atlyginimas už metų metus namų ruošos lažo? Ar mes tik tam esame gimusios? Aš taip nemanau!
Laimė, mielasis Kazy, kad Tu man atsiuntei tuos baisius žodžius, o ne juos ištarusi ponia! Jei ji pati būtų man rašiusi, nežinau, kaip aš galėčiau jai atsakyti. Bet Tau, dar nevedusiam, dar nepasinėrusiam šeimos gyvenimo painiavose, Tau, turinčiam vienui vieną svajonę—sukurti šeimą pagal Dievo planus, Tau aš galiu rašyti, nesibijodamas užgauti gyvų širdies, o gal net ir sąžinės, žaizdų.
Nežinau, gal ir taip kalbėjusioji ponia yra tokia pat nekalta, kaip Tu. Ji gal tik pakartojo svetimus, kai kurių “moderniųjų poniučių” nugirstus posakius, norėdama išgirsti joms tinkamą atsakymą. Kaip ten bebūtų, aš nemetu pasmerkimo nė vienam asmeniui, o tik stengiuos parodyti visą nedorumo prarają, atsiveriančią, žmonėms užsimojus išniekinti gyvybės šaltinius.
Iš tiesų, kokia bedugnė nesąmonės, kiek paniekos moteriškumui ir kiek maišto Kūrėjui yra pritvinkę tuose jos penkiuose sakinėliuose! Tik Tu pagalvok! Moteris klausia: “Kodėl žmonės laukia, kad moterys gimdytų”! Paklausk ją, kodėl žmonės laukia, kad obelys augintų obuolius, ar kad akis regėtų, kad ausis girdėtų, ar kad širdis varinėtų kraują. Taip, taip, ar tu tikėsi, ar netikėsi, bet tu, moterie, esi skirta gimdyti, kaip akis skirta regėti, ausis girdėti. Tai tavo moteriškasis uždavinys, ir garbė, ir laimė! Niekas kitas negali tavęs pavaduoti šitame viename darbe. Ir jei tu, galėdama, moterystėje tyčia atsisakai tos savo garbės dėl “trupučiuko malonumo” — vargas tau! Niekuomet tu nepasidžiaugsi tikrąja moters laime. Vargas tau, jei namų ruoša tau yra tik lažas, o ne moters širdies ir genijaus kūrybos laukas. Esi verta didžiausios užuojautos, jei pati nebejunti savo žodžių nežmoniškumo.
Kazy, tur būt, Tu nedavei tai poniai pasiskaityti mano antrojo laiško? Nors jis ir netobulas, bet vis dėlto aš tikiu, kad jis parodo gana aiškiai, jog ir Dievas ir žmonės daug daugiau laukia iš moters, negu “vien tiktai gimdymo”. Yra gimdančių, kurios niekuomet neturėtų gimdyti, nes jų auginami vaikai yra vargingesni už tikrus našlaičius. Ir yra niekuomet fiziškai negimdžiusių, bet šimtams brangiausių motinų. Tačiau dar ne laikas apie tai kalbėti. Dabar aš noriu Tau parodyti, kuriais atvejais ir kaip sunkiai nusikalsta vedusieji pirmajam moterystės tikslui, aprašytame laiške.
Nusikaltimas Dievui
Vaikučiai tėvams yra laimės šaltinis. Kas savimylos sumetimais atstumia kūdikį, tas atstumia savo laimę. Tyčia nerašiau tai savo žodžiais, kad nebūtų galima prikišti: tas kunigas neišmano, apie ką rašo. Aš pasiskolinau normalių tėvų žodžius, išsiveržusius iš laimės pertekusių širdžių. Dievo planai tikrai yra gražūs ir skirti patenkinti pačius švenčiausius ir kilniausius žmogaus troškimus. Bet jei žmogus tuos planus sujaukia, jei vedusieji lyties gyvenimą panaudoja ne kūrybai, o tik “trupučiukui malonumo” pasigaminti, jie nusikalsta Dievui, nes ardo Jo tvarką.
— Bet mes nieko pikto nedarome! sako.
— Mes neužmušame. Tik pasisaugojame.
Atsakymą randame Šventojo Rašto puslapiuose. Kai Onanas, tur būt, pirmą kartą žmonijos istorijoje, išmetė laukan gyvybės sėklą, tai Dievas ten pat ir tuojau pat jį nutrenkė, nes “jis padarė baisų, šlykštų darbą”. Pačioje žmonijos pradžioje Viešpats norėjo aiškių aiškiausiai parodyti, kaip Jis žiūri į lyties netinkamą naudojimą. Bet štai, ką begalinė Išmintis vadina “baisiu ir šlykščių darbu”, ką Dievo teisingumas turi bausti mirtimi, šiandien žmogus drįsta vadinti nekaltu žaidimu! Ar tai nėra prieštaravimas savo Kūrėjui? Ar nėra nesiskaitymas su savo geradariu, kurs pasidalino su žmogum savo meilės pertekliumi ir laukia iš jo bendradarbiavimo? Visiems kūriniams, visoms kūno dalims yra nustatyta, kada ir kaip veikti. Ir žmogaus lyties naudojimui Kūrėjas skyrė atlikti vieną uždavinį. Tai kaip nebus nedora, kaip nebus nusikaltimas laužyti tą Viešpaties nustatytą tvarką? Jei tai nėra nusikaltimas, ką begalima laikyti nusikaltimu Dievui?
Skaudi tikrovė
Kartais esti miela po ilgo laiko sutikti draugus. Tada kalba, bėgdama praeitin, grąžina nuaidėjusio džiaugsmo garsus. Tą patį aš jaučiau prieš vieną kitą dieną, sutikdama keletą idėjos draugų. Jie jau nebebuvo tie linksmi, užsimojimų pilni jaunuoliai, kuriems pasaulis teikia tiek daug vilčių, bet paliegę ir gyvenimo sąlygų palaužti daigai, neturį atramos. Su vienu iš jų teko atvirai išsikalbėti, ir jo žodžiai man buvo, lyg perkūnas. Jis prisipažino, jog tai, ką kitados garbino ir net dievino, yra pamynęs po kojomis ir riedąs bedugnėn. Jis gerai žinąs, kad tas užrištomis akimis šokis ant bedugnės krašto ilgai nesitęs, bet neturįs jėgų ir valios tam pasipriešinti.
Prieš akis man stojo to paties jaunuolio vaizdas prieš kelioliką mėnesių prisiminiau jo džiaugsmo kupinus planus, o dabar . . . Norėjau klausti, priminti jam puikius idealistiškus užsimojimus, bet jis, matyt, išskaitė mano akyse klausimą ir tęsė savo pradėtus žodžius: “Vos trys mėnesiai buvo belikę baigti, pagalvok! Bet viskas sugriuvo . . . Buvau viename universitete, buvau kitame, ach, matyt, jau, iš to nieko neišeis. Sako, be trijų metų nė kalbos būti negali, o galimybės nėra . . .”
Nėra reikalo pasakoti ir kartoti daugelį skaudžių, bet visai teisingų jo žodžių, nuaidėjusių, lyg skurdus skundas likimui ir daliai. Šiame laiške aš tik noriu Jums priminti, kad daugumos mūsų jaunuolių gyvenime įvyko skaudus lūžis, ir retas turi jėgos drąsiai eiti pirmyn. Laimingi tie, kuriems gyvenimas paliko ramstį, ant kurio jie gali kurti, statyti kad ir menką ateičiai rūmą, bet didžiai man gaila tų, kurie nerado paguodos nei pagalbos. Norėjau tam draugui tada pasakyti, kad džiaugsmą ir laimę galima rasti ne tik aukštoje visuomenės padėtyje, kad žmogus jos turi ieškoti kitur . . .
Bet nežinojau, kaip pradėti. Kreipiuosi dabar į Jus, Kunige, kad patartumėte, kaip padėti mūsų jaunimui, kad jo idėjos nepaklystų klaikiuose Amerikos materija-lizmo labirintuose.
Jūsų V — tė.
Ką daryti?
Tavo laiške iškelti klausimai yra, be abejo, skaudūs. Bet nepasiduokime per daug jausmams, stenkimės rasti kokią išeitį, blaiviai žiūrėkime, kokios yra kliūtys ir kaip jas nugalėti.
Daugelis jaunuolių, kurie buvo jau visai bebaigią studijas, čia atvažiavę, nusivylė, nerasdami galimybių toliau jas tęsti. Bet dėl to, mano supratimu, nereikėtų maišyti žemės su dangumi ir didinti tragedijos, kuri jau ir taip yra skaudi. Juk gal mes per daug ir laukėme, kad, vos tik mums išsižiojus, pradės kristi į burną kepti karveliai. Persiorijentavimas pačioje pradžioje yra sunkus. Europoje, kad ir patėviškai, bet vis dėlto IRO davė nemokamai šiokį tokį baraką, davė maisto bent apsiginti nuo bado ir tokiu būdu kiekvienam suteikė galimybę studijuoti. Prie to mes buvome pripratę. Tikėjomės, kad ir čia atvažiavę, galėsime kieno nors šelpiami toliau gyventi. Deja, čia neradome jokios organizacijos, kuri mums duotų nemokamai butą ar maistą. Antrą, trečią dieną reikėjo ieškoti darbo. Nekaltinkime taip pat mūsų tautiečių Amerikoje šykštumu. Jie yra labai daug mums padėję per ilgus šešerius metus, o taip dar ir dabar padeda tiems mūsų broliams, kurie pasiliko Europoje ir be šios pagalbos tikrai kentėtų šaltį ir badą.
Dažnai girdime sakant, kad amerikiečiams doleris yra Dievas Tėvas, o centas Jo sūnus. Kažin ar mes neklystame ir čia, ypač kad pradedame kalbėti apie “klaikius materijalizmo labirintus”. Tiesa mūsų tautietis “amerikonas” moka stipriai saujoje suspausti doleri arba jį išlaikyti kišenėje, bet juk jis geriausiai ir pažįsta jo vertę iš savo sunkaus darbo.
Ieškokime nuoširdžiai tiesos, atsukime ir kitą medalio pusę. Juk ir mes jau dirbame ne pirmą mėnesi, o kiek dolerių mes esame paaukoję labdarybės ir kultūriniams tikslams, kiek jų pasidėjome savo studijoms baigti? Gal juos praleidom su draugais arba šiaip kur lengvapėdiškai išmėtėme. Bet gana mėtyti akmenis iš daržo į daržą, nuo to nepasidarys nė vienam lengviau. Verčiau žiūrėkime, kas būtų galima praktiškai padaryti.
KAUNO ARKIVYSKUPAS METROPOLITAS IR KITI TREMTYJE ESĄ LIETUVOS VYSKUPAI
VISAM LIETUVIŲ JAUNIMUI
siunčia sveikinimą ir ganytojinį laiminimą.
MYLIMASIS JAUNIME!
Visai mūsų tautai ir Jums sunkiais laikais, tarsi paguodos ir pagalbos ženklą iš Dangaus, Mes pranešame Jums malonią žinią. Šventasis Tėvas PIJUS XII, atsakydamas į Lietuvos Vyskupų ir tikinčiųjų prašymą, paskyrė ir paskelbė neatšaukiamai ir visiems laikams ŠVENTĄJĮ KAZIMIERĄ Ypatingu Danguje esančiu Globėju visam Lietuvių Jaunimui. Tą nesenai gautą žinią šiuo laišku mes Jums skelbiame:
PP. PIJUS XII AMŽINAI DALYKĄ ATSIMINTI.
Š v e n t o j e E k l e z i j o j e jau senai įsigalėjo tas paprotys, kad Romos Popiežiai tautoms ir atskiroms bendruomenėms skirtų Dangiškus Globėjus pas Dievą, kurie joms šviestų kaip aiškūs krikščioniškojo gyvenimo pavyzdžiai, būtų kartu ir padėtų atsidūrusiems šio nelaimių pilno gyvenimo sunkumuose. Ypač tai turi didžiausios reikšmės šiuo pilnu sumišimo mūsų laiku, kuriame, po žiauriausio karo siautėjimo, Mes matome tarpe kitų ir Lietuvių tautą, o ypatingai jos jaunikaičius ir jaunuolius, prislėgtus neapsakomos nelaimės; kai nesenai visame pasaulyje vyko ginklų kova, visų geriausieji iš to jaunimo narsiai kovojo ir atidavė savo gyvybes už altorius ir šeimų židinius, ar pasmerkti darbams yra ištremti į tolimus ir nesvetingus kraštus; kiti priversti tarnauti svetimose kariuomenėse ne be didelio pavojaus savo tikėjimui ir doros tyrumui; kiti, pasilikusieji tėvynėje, yra suvedžiojami bedievių viliojimais ir gundymais, ypatingai tie, kurie mokosi jaunimui skirtose įstaigose, kad ten giliau persiimtų vadinamo komunizmo mokslu; kiti pagaliau, kurių priskaitoma daugiausia, netekę tėvynės, turį apsigyventi Europos, Amerikos, Australijos kraštuose ar kitose vietose. Taip didelėje tat nelaimėje, už kurią didesnės nėra buvę visoje lietuvių tautos istorijoje, šitos tautos jaunimas, ištikimas savo senam tikėjimui, su didesniu atsidėjimu šaukiasi pagalbos Šv. Kazimiero, trečiojo to paties vardo Lenkijos Karaliaus sūnaus ir Lietuvos Kunigaikščio, kurio garbinimas jau senai pas jį buvo paplitęs.
Šiame rinktiniame Jaunikaityje, kuris sulaukęs vos 25 metų savo amžiaus, baigė visokio šventumo pilną savo gyvenimą, taip skaisčiai pasireiškė ištikima Apaštalų Sosto ir Katalikų religijos meilė, kad jis uoliai stengėsi pašalinti iš Tėvynės atskalos (schizmos) nuodus.
Šventas Kazimieras buvo didelis Dievo Gimdytojos Marijos garbintojas ir jau miręs rastas savo rankose laikąs popierį su įrašyta Jos garbei giesme. Ypatingu gi pagyrimu Šv. Kazimieras yra aukštinamas, kad visą savo gyvenimą išsaugojo save nepaliestą bet kokio skaistybės sutepimo. Jis yra tikrai vertas, kad ir šiais laikais, kada skaistybės dorybė yra puolama visokiais būdais ir priemonėmis, būtų nupelnytai ir teisingai pastatytas Lietuvių Jaunimui, kaip kilnus ir tikras pavyzdys.
Visa tai apsvarstę šios tautos Ganytojai, taip pat daugelio jų vientaučių vardu, per garbingą Brolį Vincentą Padolskį, Larandos Vyskupą, išreiškė Mums prašymą, kad Mes maloningai teiktumėmės paskelbti Šv. Kazimierą Ypatingu Lietuvių Jaunimo Danguje esančiu Globėju.
Didžiai Gerbiamas Kunige,
Jūs norėjote, kad aš atvirai pasakyčiau, ko šiandien pasaulietis laukia iš kunigo, atėjęs į bažnyčią paklausyti pamokslo. Stengsiuosi atsakyti, ką manau aš ir ką esu iš kitų patyręs.
Du žmogaus palydovai
Visiškai reikėtų sutikti su vieno kunigo pamokslininko pasakymu, kad žmogus, gyvendamas šioje žemėje, turi tik du savo ištikimuosius palydovus: džiaugsmą ir liūdesį. Jie lydi žmogų plačiaisiais jo gyvenimo vieškeliais ir siaurais takeliais. Kiekvieno žmogaus troškimas yra kuo daugiausia turėti džiaugsmo valandėlių ir kuo mažiausia liūdesio. Deja, šis paskutinis mūsų palydovas — liūdesys yra daug dažnesnis svečias. Geriausi jo talkininkai yra mūsų gyvenimo nepasisekimai, vargai ir nelaimės.
Žmogaus gyvenimas, kaip sakoma, yra kova už būvį arba veržimasis prie gėrio, prie laimės, prie džiaugsmo. Bet paklauskime, kas žmogui suteikia laimę ir džiaugsmą. Tai yra didelis ir sunkus klausimas, bet kartu ir labai paprastas. Žmogus žmogui nelygus. Vienas trokšta labai daug ir labai didelių dalykų: turtų, garbės, linksmybių. Jis tikisi, kad tie dalykai jį padarytų laimingą, suteiktų džiaugsmo. Kitas pasitenkina ir kuklesniais reikalavimais, jam užtenka turėti giedrią ir ramią sąžinę, išgirsti iš kito paguodos ir suraminimo žodį, surasti po ilgų darbo ir vargo dienų bent trumpą valandėlę skaidresnių prošvaisčių, kūninio ir dvasinio poilsio.
Kūninio poilsio žmogus gali susirasti pats, bet dvasinio poilsio jis laukia iš kunigo, ypač sekmadienį atėjęs į bažnyčią.
Ko pasaulietis laukia iš pamokslininko?
Kiekvienas, nuėjęs į bažnyčią, šalia maldos ir susikaupimo valandėlių, be abejo, ir iš pamokslininko laukia ko nors netikėtesnio, sakyčiau, net sukrečiančio. Bažnytinė auditorija, sužiurusi į kunigą sakykloje, nori išgirsti iš jo iškilmingų, autoritetingų ir imponuojančių minčių.
Pradėjus kunigui skaityti tik evangeliją, jau iš jo balso ir iš jo laikysenos tikintieji sprendžia, kokias mintis ir kokį pamokslą iš jo lūpų išgirs. Mano manymu, pamokslo forma ir mintys turi būti iškilmingos, net perlais apipintos. Juk yra skelbiamas paties Dievo žodis, nagrinėjamos amžinosios tiesos, žodžiais žmogui perduodama tikėjimo ir gyvenimo atrama.
Pamokslo metu bažnyčioje bus, be abejo, įvairių klausytojų: vieni — ramioj ir skaidrioj dvasios būklėj, kiti — abejingi ir palūžę, treti — visiški pesimistai. Jie mano sau: “Dirbu, dirbu ir ko geresnio galiu sulaukti?” Ne paslaptis, kad šiuose kraštuose, kur mes esame atblokšti, dažnai žmogus tampa vien šaltos geležinės mašinos draugas. Jis eina į darbą visokiausiu laiku ir įvairiausiomis pamainomis. Gal ne vienas, eidamas vakare į darbą, atsidūsta ir sielos gilumoje pagalvoja: “Ir vėl prieš akis juoda darbo naktis...” Taigi, tokios mintys gali kartais žmogų ir ne visai šviesiai nuteikti. Tad štai dabar ir norėčiau pasakyti:
Visi Tavo laiškai man yra nepaprastai malonūs ir įdomūs, bet gal didžiausią įspūdį padarė ir labiausiai mane privertė susimąstyti kai kurie paskutiniojo laiško žodžiai. Ten, labai susirūpinęs, Tu klausi mane: “Sakyk, kas yra laimė? Kur ji yra? Kaip ją surasti?” —- “Taip”, —klausiau ir aš pats save, —“kur surasti laimę?”
Atsimenu, tą klausimą girdėdavau, dar būdamas mažas, mamytės pasakose. Ji dažnai pasakodavo, kad kartą gyvenę trys broliai, du išmintingi ir vienas kvailas. Visiems kartu gyventi pasidarę ankšta, ir jie išėję laimės ieškoti. Išeina ir kiekvienas pasuka kitu keliu. Kiekvienas jų klausia save ir kitus: kur ieškoti laimės? Beveik visada tik tas kvailučiu laikomas brolis, kurs ieško laimės ne ten, kur kiti protingieji, suranda tikrą laimę.
Man atrodo, kad tas Tavo rūpestingas klausimas ir anas taip dažnai pasikartojąs laimės ieškojimo motyvas liaudies pasakose išreiškia giliausią žmogaus troškimą: surasti kur nors sau laimę. Ieškodami laimės, žmonės eina įvairiais keliais, bet visus veda tas pats tikslas. Troškimas ir viltis surasti laimę duoda žmogui jėgų kovoti, ištvermės dirbti ir aukotis. Nustojęs vilties surasti laimę, būti laimingu, jis dažnai nustoja noro gyventi ir kartais žiauriai tą savo beprasmį gyvenimą užbaigia.
Ir kur tik nebandė žmogus sau laimę surasti!
Kur laimės nerasi
Ne vienas manė būsiąs laimingas, jei taps kokia pasaulio garsenybe. Jis dėjo didžiausias pastangas, griebėsi visų garbingų ir negarbingų priemonių, kad tik kiek galima labiau pagarsėtų ir savo vardą padarytų žinomą net kitoms kartoms. Bet pasikeitė politika, krašto padėtis ar valdovai, tas žmogelis pateko į nemalonę ar net turėjo skubiai nešdintis į svetimą kraštą ir čia pasidarė menku, nežinomu, nevertinamu. . .
Kitas norėjo, sukūręs sau ramų šeimos lizdelį, taikoje niekeno netrukdomas gyventi ir manė ramybėje bei savųjų meilėje būti laimingu. Bet užėjo karo šmėkla ar piktas žmogus, jį nuo šeimos atskyrė, mylimuosius nuo jo atplėšė, ir jis vėl vienišas, nelaimingas ir bastūnas. . .
Šių dienų žmogus taip bijo skausmo bei kančios ir mano, kad būti sveiku ir nekentėti yra laimė. Bet gal dar niekada nebuvo pasaulio ligoninės taip prikimštos ligonių, sužeistų ir niekada nebuvo girdėta ant žemės tiek dejavimų, kaip šiandien.
Dar neesu matęs tokio turtingo žmogaus, kurs sakytų: aš esu turtingas ir pilnai laimingas. O jei kuris ir jautėsi kada nors toks esąs, tai greit atėjus liga ar mirtis tą jo laimę užbaigė. O juk niekada mirtis dar neturėjo tokios gausios šienapiūtės, kaip šiandien. Laimė, kuri baigiasi, nėra tikra laimė.
Gal jos visai nėra?
Visai aš nesistebiu, kad Tau, matant kaip vieni, siekdami savo tariamos laimės, jos pasiekti neįstengia, kiti, pasiekę tai, ko norėjo, vis dėlto laimingi nesijaučia, kilo liūdna mintis, kad gal žmogui visiškai nėra lemta surasti laimę. Gal ir Tau jau atrodė geriau negyventi, negu gyventi, negalint patenkinti savo stipriausio ir giliausio širdies troškimo.
Perskaitęs paskutiniuose “L.L.” numeriuose straipsnį “Dangus skelbia Dievo didybę”, supratau, kad tie milijardai milžiniško didumo žvaigždžių mums kalbėte kalba apie Dievo, Visatos Kūrėjo, didybę ir galingumą. Galima suprasti ir Jo išmintį, nes visa tai Jis taip gražiai sutvarkė, kad tos žvaigždės, besisukdamos ir bekeliaudamos dideliu greičiu, niekados nesusiduria su kitomis, neįvyksta jokia katastrofa.
Bet nesuprantu, kaip galima suderinti su Dievo išmintimi tą taip didelį nereikalingą eikvojimą. Juk, pavyzdžiui, jeigu mano reikalams pakanka vieno automobilio, tai būtų neišmintinga jų prisipirkti kokį tūkstantį; vistiek aš jų visų negalėčiau vartoti.
Panašiai yra ir čia . Kad mums yra reikalinga saulė, kuri duoda šviesą šilimą, kad yra naudingas mėnulis, kurs naktį pašviečia, niekas tuo neabejoja. Na, pagaliau galėtume suprasti ir šiokią tokią naudą tų žvaigždučių, kurias matome savo akimis, jos bent pamirkčioja tamsią naktį. Bet kokia nauda iš tų žvaigždžių, kurias galima susekti tik per teleskopą? O astronomai sako, kad yra daugybės taip tolimų žvaigždynų, kad nė teleskopas nieko nepadeda. Tad koks jų tikslas? Kam jų Dievas tiek pritvėrė? J. Sak.
Teisingai sakai, kad stebėdami Dievo kūrinius, galime pažinti ir jų Kūrėją, patį Dievą. Begalinė daugybė taip gražiai sutvarkytų dangaus kūnų mums skelbia Dievo didingumą ir Jo išmintį. Pats supranti, kad saulė mums duoda šilimą ir šviesą, be jos nebūtų gyvybės žemėje. Sakai, kad naudingas yra ir mėnulis, nes jis naktį pašviečia. Bet ne tik šita yra jo nauda
Žinai, kad jūrose būna, taip vadinami, potvyniai ir atoslūgiai. Jų priežastis yra mėnulio traukos jėga. Jeigu nebūtų mėnulio, nebūtų nei potvynių nei atoslūgių. Tada jūrų vanduo, stovėdamas visuomet vietoje sugestų, dugne prasidėtų puvimas, jūrų gyviams sąlygos pasidarytų nepakenčiamos.
Jei mėnulis būtų toliau nuo žemės, potvyniai ir atoslūgiai būtų labai nežymūs. O jeigu jis stovėtų arčiau prie žemės, tai potvyniai būtų toki dideli, kad užlietų ir žmonių gyvenamas vietas.
Bažnyčia daugelį žmonių atbaido kai kuriomis savo nehigieniškomis apeigomis. Jeigu tos apeigos būtų panaikintos, daug daugiau žmonių praktikuotų religiją. Tokios nehigieniškos ir kenksmingos apeigos, mano nuomone, yra, pavyzdžiui, šlakstymasis švęstu vandeniu, kryžių bei relikvijų bučiavimas ir kitos į jas panašios.
P.S.
Nemanyčiau, kad panaikinus tuos Tavo suminėtus tikybinius papročius, žmonės daugiau praktikuotų religiją ir uoliau lankytų bažnyčią. Juk tai yra neesminiai dalykai. Už pasišlakstymą švęstu vandeniu arba už relikvijų pabučiavimą yra skiriami atlaidai. Bet jeigu ir niekados neliesi švęsto vandens ir nebučiuosi relikvijų, vis tiek gali būti išganytas.
Bet argi jau šie veiksmai yra tikrai toki nehigieniški? Manau, kad dar nė vienas nuo jų neužsikrėtė ir nesusirgo. Jeigu šie veiksmai yra kenksmingi ir nehigieniški, tai dar kenksmingiau ir nehigieniškiau būtų su kitais sveikintis, liesti durų rankeną, valgyti kito pagamintą valgį. Jei pasiryžtum išvengti šitų “nehigieniškų” veiksmų, Tavo gyvenimas tarp žmonių būtų neįmanomas.