Rašau Tau, mielasis Broli, Sese, kuriame pasaulio krašte bebūtum. Rašau iš Romos, pilnas nepaprastai gražių įspūdžių, kuriuos paliko čia atvykusieji iš Anglijos ir Škotijos lietuviai maldininkai. Jų buvo nedaug ir kartu daug. Prieš dešimtimis ir šimtais tūkstančių nuolat Į čia atvykstančių šiais Šventaisiais Metais užsieniečių 49 atrodo labai mažas skaičius, o iš kelių tūkstančių jau nuo seniau ar tik paskutiniu metu prisiglaudusių Anglijoj ir Škotijoj mūsų tautiečių, tai visai gražus būrelis. Esu tikras, kad, jeigu galėčiau savo blankiais žodžiais atkurti tą nepaprastą išgyvenimą, kurį turėjo ir turi į čia atvykusieji, tikrai iš antro pasaulio krašto ir Tu vyktum Romon, jeigu tik būtų bent koks galimumas. “Jeigu tie, kurie manė važiuoti, bet susilaikė, būtų žinoję, tikrai visi iki vieno būtų atvažiavę” — tikrino kartkartėmis vis naujų įspūdžių bangos pagauti atsilankiusieji.
Prisiminė mūsų brangiosios Lietuvos šventovės su atlaidais ir procesijomis, kai pačią pirmą dieną po atvykimo buvo lankomos keturios bazilikos Jubiliejiniams atlaidams pelnyti. Su vietiniais lietuviais susidarė visas šimtas. Lyg tautos patrijarkas, J.E. vysk. P. Būčys su iškeltu juodu kryžium, lydimas kitų dviejų lietuvių vyskupų J.E. V. Brizgio ir J.E. V. Padolskio, nuo obelisko vedė procesiją pro šventąsias duris į šv. Petro baziliką. Pora iš atvykusiųjų maldininkų jau per 60-ties metų tikrų lietuviškų mamyčių (viena net 84 metų) visai eisenai pridavė tipingai lietuvišką veidą ir padvelkė žaliu Lietuvos kaimu.
Kai, susirikiavus Švč. Sakramento koplyčioje, J.E. vysk. V. Brizgiui pradedant šv. Mišias, suskambo “Pulkim ant kelių”, kažkoks nenusakomas jausmas užliejo širdį, iš akių veržėsi ašara. Ir, gal būt, niekad taip jautriai neaidėjo “Petro Laivas plauks kaip plaukęs”, kaip tada, kai po šv. Mišių, visa procesija užtraukė šį popiežiaus himną, apsupusi šv. Petro altorių. Atrodė, lyg visa lietuvių tauta būtų reiškusi savo besąlyginį ištikimumą Kristaus Vietininkui ir savo nepalaužiamą tikėjimą tiesos pergale.
Aplankius šv. Povilo ir šv. Jono bazilikas, iš paskutiniosios procesija nusitęsė į ketvirtąją — Marijos Snieginės, vad. Maria Maggiore, baziliką. Lankymas baigėsi vienoje puošnioje jos koplyčioje prie stebuklingo Švč. Marijos paveikslo gegužinėmis pamaldomis. Savo žodyje J. E. vysk. Būčys tikrino giliai tikinčiai Dievą ir mylinčiai Mariją lietuvių tautai Dievo Apvaizdos ir Marijos globą ir pergalę, o kai pasigirdo Lauretaniškosios Litanijos garsai su baigiamąja “Sveika Marija, Motina Dievo”, visi lyg persikėlė į Šiluvą, Pažaislį, Aušros Vartus... į kurią nors Lietuvos parapijos šventovę ar lauko koplytėlę ir tartum įsijungė į visos Lietuvos maldą Marijai.
Mūsų dienomis net ir spaudoje kartais tenka išgirsti balsų, kritikuojančių Šventųjų metų keliones Romon. Kiek pinigo toms kelionėms išleidžiama! Ar nebūtų geriau, jei už tuos pinigus sušelptume skurdan patekusį brolį? Gražūs pasiūlymai, bet ne vietoje. Brangiausi dalykai yra tie, kurie mus stiprina tikėjime ir pakelia dvasioje. Tai gali padaryti ir kelionė Romon, jei ji bus atliekama su tinkama intencija. Vargšai per mažai pajunta meilės ir pagalbos ne dėl šventkelionių Romon, bet dėl stokos gyvo tikėjimo ir religinio entuziazmo, iš kur paeina ir Dievo bei artimo meilės trūkumas. Užtat ir kelionės Romon gali bent netiesioginiai padėti reikalingiems pagalbos.
Dabar, Šventaisiais Metais, mūsų mintys daug dažniau, negu kitais laikais, krypsta į Romą, į visuotinės Bažnyčios centrą, kur yra sukrauti neįvertinami dvasiniai turtai. Ten ilsisi didieji mūsų šventieji, ten gyvena 263-čiasis Jėzaus Kristaus Vietininkas, Šv. Petro įpėdinis. Ten jis valdo, meldžiasi, kenčia ir nepailstamai aukojasi.
Kas turi progos šiais metais iš arčiau Romoje stebėti žmonių antplūdį, pamato, kad Roma tikrai yra visuotinės Bažnyčios centras. Kas buvo, pavyzdžiui, Velykų iškilmėse, išgyveno neužmirštamą vaizdą. Šv. Petro aikštė ir jon vedančioji plati Via della Conciliazione gatvė talpino apie 400 tūkstančių žmonių! Tarp jų buvo apie 100 tūkstančių iš svetur atkeliavusių. Kas juos girdėjo kalbant kuone visomis pasaulio kalbomis ir matė, kaip juos visus jungė tikėjimas ir Kristaus meilė, ištikimybė Bažnyčiai ir vyriausiajam jos Ganytojui, tas galėjo pergyventi nepaprastą vidujinį džiaugsmą ir suprasti, ką reiškia būti kataliku.
Šv. Tėvas nori, kad šie metai visiems būtų “apsiplovimo ir šventėjimo, vidinio gyvenimo ir atsilyginimo metai, metai didelio grįžimo ir didelio atleidimo”. Visi, kurie vyksta šiais metais į Romą, turi turėti ne kokį kitą, tik šį tikslą.
Bet ir tie, kurie negali nuvykti į Romą, turi dalyvauti Šv. Metų malonėse, turi ir jie bent dvasiniu būdu jungtis su tomis maldininkų miniomis ir drauge su Šv. Tėvu melsti Aukščiausiąjį, kad Jis “duotų ligoniams kantrumo ir sveikatos, jaunuoliams tikėjimo tvirtumo, mergaitėms skaistumo, tėvams šeimų židinio palaimos ir šventumo, motinoms jų auklėjamajame darbe sėkmingumo, kad našlaičiams suteiktų meilingą globą, tremtiniams ir belaisviams—jų tėvynę, visiems—savo malonę, kaip amžinosios Dangaus laimės paruošėją ir laidą”.
Šiam tikslui Amerikos Lietuvių Kunigų Vienybė skelbia spalių mėn. 1 dieną ypatinga Šventojo Tėvo diena. Visose parapijose tą dieną bus organizuojamas maldų vajus už Šv. Tėvą ir už jo intencijas, kurios yra drauge ir visų mūsų intencijos.
Mielas Juozai,
Tu rašei man į Vokietiją, kad lietuviški vardai čia, Amerikoje, vadinami pagoniškais. Nenorėjau tikėti Tavo žodžiais. Rodžiau tą laišką keletai kunigų, ir jie netikėjo. Ar gali kam ateiti į galvą toks priekaištas! Juk tūkstančiai geriausių mūsų jaunuolių ir vaikų turi šiuos vardus, ir nei vienas Lietuvos kunigas ar vyskupas nemanė, kad jie būtų priešingi krikščionybei. Tur būt, nugirdot neatsakingų žmonių kalbas ir parašėt, — taip mes visi nusprendėm.
Dabar, atvykęs Amerikon, gavau antrą Tavo laišką. Ir vėl rašai tuo pačiu reikalu. Sakai: “Čia kai kurie asmenys, ypač seserys mokyklose, smarkiai kovoja prieš lietuviškus vardus, juos vadina pagoniškais, katalikams netinkančiais. Algius ir Birutes vadina Jonukais ir Marytėmis, visai ne-klausdamos vaikų, ar jie turi pridėtą prie savo “pagoniško” vardo ir ši katalikiškąjį."
Dabar tikiu Tavo žodžiais, nes ir pats girdėjau tokių priekaištų iš čia gimusių ir augusių lietuvių. Dar daugiau nusiskundimų girdėjau iš tėvų, kurių vaikai, atvykę iš tremties, lanko lietuviškų parapijų mokyklas.
Iš kur tie priekaištai?
Tu žinai, Juozai, kad labai gerbiu seseles. Iš to, ką pats rašai, negalima daryti išvados, kad visos seselės darytų šią klaidą. Pažįstu tokių seselių, kurios labai myli tremtinių vaikus ir jiems visokiais būdais stengiasi padėti. Jos gerbia ir brangina visus tuos papročius, kuriuos jie yra atsinešę iš Lietuvos. Iš tos Lietuvos, kuri yra ir tų lietuvaičių seselių Tėvynė. Jeigu viena kita kartais kitaip elgiasi, tai jos nesąmoningai yra paveiktos kitų Įtakų, kitų nuolaikų. Šitos nuotaikos yra nepalankios visoms lietuviškoms mūsų katalikybės formoms, atsineštoms iš Tėvynės. Čia gimusieji ir augusieji jau pasisavino vietines katalikybės formas. Daugumas jų nematė platesnio pasaulio ir negalėjo pastebėti vienos didelės tiesos, kad katalikybė kiekvienoje tautoje Įgyja savus pavidalus, kuriuos Bažnyčia gerbia ir pripažįsta. Dabartinis Popiežius Pijus XII sako: “Susijimas su žeme ir įaugimas į pergyventas tradicijas yra nepakeičiamas sveikam ir subrendusiam žmogui. Ilgas Bažnyčios, kaip tautų auklėtojos, patyrimas tai patvirtina. Todėl ji stengiasi religinį gyvenimą susieti su tėvynės papročiais”.
Savo kalėdinėj kalboj (1945 m.) tas pats Popiežius pabrėžia: “Bažnyčia nesisieloja dėl papročių, Įstatymų, institucijų skirtingumo, kuris reiškiasi atskirose tautose; ji visa tai saugoja ir prie jų prisitaiko. Pagaliau net tai, kas atskirose tautose yra skirtinga, Bažnyčia nukreipia į vieną ir tą pati tikslą — išlaikyti taiką žemėje, kiek tai neprieštarauja vieno aukščiausiojo tikrojo Dievo garbinimui.”
Šeštame “Tėvų Kelio” numeryje yra du dėmesio verti rašiniai. Tai Kan. F. Kapočiaus laiškas Venezuelos lietuvių kapelionui ir “Revoliucijonierius Klebonas’’.
Pirmajame rašoma: “Kaip yra su mūsų lietuviais? Ar jie visi tiki? Ar jie visi tikri krikščionys? Juk pas mus ateina tiek įvairių gandų, kad, girdi, ten Pietų Amerikoje lietuviai subedievėję, nebeina į bažnyčią, nebesimeldžia ir t.t. Aš netikiu, kad lietuvis gali būti bedievis!... Aš nei vieno neradau bedievio! Jie visi tiki Dievą ir visi Dievo trokšta ir, galiu sakyti, net Dievą myli. Tik pas juos kartais tikėjimas yra labai paslėptas širdyje. Kaip žarija pelenuose. Reikia tik šilto, malonaus vėjelio, kurio lietuvis nebijotų ir tuojau tie pelenai nudulka ir pasirodo gražus lietuvio tikėjimas. Visa bėda, kad lietuviui dažnai trūksta tokio jaukaus, širdį glostančio, vėjelio. Kaip siūbtels ant lietuvio ištisa audra su perkūnais, tai, žinoma, nušluoja ir pelenus ir pačias žarijas! Va, ir sakoma tada, kad, štai žiūrėkite, yra lietuvių bedievių.
Kaune būdamas, turėjau vieną labai artimą savo draugą, profesorių-chirurgą K., kuris neidavo į bažnyčią. Bet tai buvo tiesiog šventas žmogus. Kiek jis gero yra vargšams padaręs, kiek jis yra žmonėms padėjęs, sunku nupasakoti. Jis, žmonėms gera bedarydamas, persikamavo ir staiga mirė. Aš jį lydėjau į kapus ir sakiau pamokslą. Susirinko minios žmonių; tarp jų daugybė vargšų, darbininkų. Kapai virto tikra “ašarų pakalne.” Ir pats negalėjau ištverti neapsiverkęs. Jo dukros giliai tikinčios... Žinau gerai, kad ir jis pats buvo giliai tikintis... Daug panašių pavyzdžių galėčiau prirašyti. Vieną tik galiu pasakyti, kad lietuvio bedievio aš neesu suradęs. Todėl drąsiai galiu sakyti, kad lietuviai yra gilaus tikėjimo žmonės.”
Revoliucijonierius klebonas
Antrame “Tėvų Kelio” straipsnyje randame šių svarbių minčių: “Kažin ar yra kitas katalikų kraštas, taip nutolęs nuo katalikybės, kaip Prancūzija. Vadinamas šviečiamasis amžius išvedė jos šviesuomenę iš bažnyčios. Paskui ją patraukė ir liaudis. Šviesieji Prancūzijos kunigai suka galvas, kaip prieiti prie tos atšalusios liaudies, kaip grąžinti į bažnyčią tą, kurią prarado jų primatakų nerūpestingumas.
Kunigas Remillieux, 1919 metais paskirtas St. Alban parapijos klebonu, ėmė laužyti sustingusias bažnytinio gyvenimo formas savo parapijoje ir keisti jas šių laikų žmogui tinkamesnėmis. Apie šį “revo-liucijonierių” kunigą Tėvų Jėzuitų Vokietijoje leidžiamas žurnalas “Stimmen der Zeit” labai šiltai atsiliepia. Pagal juos, klebonas R., įvesdamas naujoves, išėjo iš dviejų pagrindinių dėsnių: 1) bažnyčios lankytojams turi būti viskas išaiškinama ir įprasminama, atskleidžiama tiesa; 2) iš bažnyčios lankytojų reikia sudaryti aktyvią maldos šeimą, bendruomenę.
Neseniai išleistoje knygoje “Bažnyčia ir Valstybė Anglijoje” Yorko anglikonų arkivyskupas Dr. Garbett paduoda tiesiog gąsdinančią statistiką. Jis sako, kad oficialioj valstybės bažnyčioj “Church of England” prieš 1933 m. buvo apie šeši milijonai narių, o šiandien jai tepriklauso tik nepilni du milijonai dar tebepraktikuojančių. Vos tik pusė visų tėvų krikštija savo vaikus. Apie keturi penktadaliai Anglijos gyventojų nepriklauso jokiai religijai.
Anglikonų bažnyčią į tokią apverktiną padėtį įstūmęs jos vadų abejingas laikymasis tikėjimo ir dorovės dalykuose.
Noroms nenoroms čia ateina į galvą Kristaus pasakymas, kad “kiekviena šakelė, nupiauta nuo vynmedžio, nudžius”.
Ir vienas vokiečių protestantų pastorius kartą skundėsi: “Katalikų bažnyčioj matai, kad žmonės meldžiasi, o pas mus, žiūrėk, išklausė pamokslo, pagiedojo ir tuoj visi skuba namo; nė vieno neatsiranda, kurs mokėtų bent penkias minutes susikaupti ir pasimelsti”.
Galime džiaugtis, kad mes esame sujungti su tikruoju vynmedžiu, bet turime ir susimąstyti... Jei mes nebūsime gaivinami to vynmedžio syvų — Kristaus įsteigtų sakramentų, jei mūsų bažnyčios nebus maldos namai, bet tik “biznio” įstaigos, mes nudžiūsime ir nukrisime.
Mielasis Kazy!
Ar Tau dar neįgriso tokie ilgi laiškai apie vaikus? Gal Tave, kaip dar nevedusį, tas klausimas ne labai tesvilina? Bet, žinai, Brolyt, jis yra beveik kertinis laimingo šeimos gyvenimo akmuo! Kiek jis opus ir kokio gyvo atgarsio rado vedusiųjų širdyse, liudija pluoštas laiškų mano stalčiuje.
Juk sakome: “Ne laikas lakinti šunis, kai vagys kieme”. Panašiai ne laikas teirautis kunigų patarimo, išgyvenus moterystėje metų metus ir gerokai apgriovus ar net ir visai sunaikinus savo ir kitų laimę. Dabar apsisvarstyk ir nusistatyk, kaip laikysies moterystėje vaikučių klausimu.
Vienas man pastebėjo, kad laiškai sudarę jam įspūdžio, jog vaikai ir lyčių santykiai moterystėje esą vienintelis ir svarbiausias veiksnys. Ne, aš negaliu taip manyti, nes Bažnyčia, kurios mintį stengiuosi Tau išdėstyti, taip nemano. Gyvenimo tikrovė sako: didelė daugybė žmonių, ypač vyrų, tiki, kad moterystė yra Dievo palaiminimas neribotiems lytiniams išgyvenimams. Ir pačioje meilėje jie mato tik lytinį elementą. Lytinis prisisotinimas daugeliui yra tapęs didysis gyvenimo tikslas, o moterystė virtusi priemone jam pasiekti.
Šitokia pažiūra yra perdėm klaidinga. Ji sunaikina žmoguje visas aukštesnes ir kilnesnes vertybes ir veda moterystę prie iširimo. Mat, dėl bet kurių priežasčių dingus lytiniam patraukimui, dingsta ir jų meilė. Jie nebeturi jokio tikslo bendram gyvenimui.
Kas daugiau?
Be abejo, pirmutinis moterystės tikslas yra vaikučiai. Bet jis nėra vienintėlis. Kitas, antraeilis, gal net lygiagretis ir vargiai mažesnės svarbos tikslas yra ir dvasinė, ir moralinė, ir medžiaginė pagalba viens kitam.
Tai ypač aišku moters atžvilgiu. Ji sukurta vyrui “padėjėja”, papildytoja, atbaigėja. Nei vienas vyras, nei moteris viena neišvysto visų savo žmogiškųjų savybių. Abu juodu yra viens antram reikalingu. Reikalingu ne tik vaikams gimdyti! Kūrėjui nebūtų reikėję suteikti moteriai tiek daug ir tokių nuostabių ypatybių, kokiomis ją iš tiesų apdovanojo, jei būtų planavęs sutverti ją tik vaikų gimdytoją. Tam būtų pilnai pakakę gimdymo organų, kaip jų pakanka kitiems gyvūnams ir augalams.
Ilgus metus tyrinėję moters savumus, gydytojai ir psichologai randa joje didelį vaiko troškimą ir sykiu pastebi, gana silpną susidomėjimą lytiniais santykiais, kuris žymiai smarkiau pasireiškia vyruose. Moters meilė, žinovų liudijimu, yra dvasiškesnė už vyro. Ji labiau trokšta draugo, širdies, didvyrio, kuriuo galėtų žavėtis, kuriam galėtų pašvęsti savo gyvenimą, prie kurio prisiglaudusi, galėtų jaustis saugi gyvenimo audrose.
Baisi tragedija ištinka ne vieną moterį, kai po vestuvių jos išsvajotasis didvyris pasirodo beesąs tik žiaurus savimyla, kurs joje nieko kito nemato ir neieško, kaip kūno. Dažnai moters dvasia palūžta visam gyvenimui ir ima stačiai nebekęsti savo vyro.
Be abejo, jau būsi girdėjęs apie italų jėzuitą T. Lombardį, tą žymiausią šių dienų pamokslininką, kurio, lyg Šv. Dvasios įkvėptas, nuoširdus žodis sutraukia minias žmonių ne tik didžiausiose Italijos aikštėse, bet jis jau stipriai nuskambėjo ir didžiausiuose viso pasaulio miestuose.
Kas jį pažinojo pirmiau ir matė dabar, kaip jo paprastas žodis, lyg magnetas, traukia nesuskaitomas žmonių minias, turi, nulenkęs galvą, pasakyti: čia yra tikrai ypatingas Šv. Dvasios veikimas! Kas matė prieš kokią dešimtį metų T. Lombardi, tą jauną, kuklų, šiek tiek paliegusį nedrąsų jėzuitą, atrodo, negalėjo nė sapnuoti, kad neužilgo jis taps pasaulio garsenybe, kad jo drąsus žodis apskris visą žemės rutulį, kad jis užkariaus ir labiausiai atšalusių žmonių širdis.
Pasibaigus pilnam žiaurumų ir neapykantos karui, jis pradėjo šaukti žmones į šventą kovą už tiesą ir meilę, į kovą prieš melą ir neapykantą. Suprasdamas, kad tie, kuriems būtų reikalingiausia išgirsti jo žodžius, nelanko bažnyčių ir neklauso pamokslų, nuėjo pats pas juos į kinų ir teatrų sales bei kitas pramogų vietas. Žmonės manė, kad jį publika nušvilps, neleis kalbėti, bet apsiriko. Tuojau tose salėse nebeužteko klausytojams vietos. Tada jis eina į miesto aikštes, pastato garsiakalbius, sujungia su salėmis ir kitomis aikštėmis ir kalba šimtatūkstantinėms minioms. Bet meilės ir teisingumo šaukliui buvo ir to per maža. Tada jis ima kalbėti per radiją, lanko įvairius Europos ir užjūrio kraštus, visur sutraukdamas minias žmonių.
Čia perspausdinsime keletą jo minčių, pasakytų šiais metais vokiečių jaunimui.
Kova už tiesą
Brangus Jaunime,
Šventajame kare už meilę ir tiesą, kur galvojama atstatyti naują pasaulio tvarką Kristaus dvasioje, ypatingai svarbi pareiga skiriama jaunajai kartai. Jaunimas yra amžinieji žmonijos ištekliai ir atsargos, nenuilstą užsidegimu, pasiaukojimu bei heroizmu. Tai yra pati rytojaus žmonija... Visi, kurie telkia jėgas į šį šventąjį karą, ypatingai žiūri į jaunimą ir iš jo daug tikisi.
Svarbiausias naujosios eros pažymys turi būti tiesos ieškojimas ir jos gerbimas. Pirmiausia ji turi būti atstatyta mumyse pačiuose, o paskui galės įsiviešpatauti ir pilname melo pasaulyje. Jums jauniesiems tenka ta didi garbė — atstatyti tiesos aukurą. Jūs turite nušluoti nuo žemės paviršiaus veidmainiškumą ir klastą. Jūs turite išmokti pažintai tiesai nusilenkti ir nugalėti visas aistras, kliudančias tiesą pažinti ir ją priimti.
Brangus Drauge,
Džiaugiuosi, kad Tu domiesi įvairiais moraliniais klausimais ir nori sužinoti, ar alkoholio vartojimas tikrai kenkia žmogaus sveikatai ir jo dorai. Šiame laiške pakalbėsime apie alkoholio fiziologiją, t. y., apie jo įtaką žmogaus sveikatai, o kitame pažvelgsime į alkoholio moralę, t. y., į jo kenksmingumą žmogaus sielos sveikatai.
Žodis alkohol yra arabiškos kilmės. Iš istorijos žinome, kad žmonija labai anksti išmoko dirbti svaiginančius gėrimus. Ir nenuostabu, nes alkoholio gaminimas yra ne kas kita, kaip rūgimo procesas, kurį visur galime užtikti. Rūgsta pienas, rūgsta vaisių sunka, rūgsta visa tai, kas savyje turi krakmolo: javai, bulvės ir kt. Šį rūgimo procesą labai anksti pastebėjo žmonės, ypač tuose kraštuose, kur auga vynuogės. Yra tik labai maža tautelių, kurios neužsiima alkoholio gamyba, nes neturi krakmolinių augalų ir minta tik mėsa, kaip pavyzdžiui, eskimai. Bet ir jie, jeigu tik susipažįsta su alkoholiu, jį tuoj pamėgsta. Alkoholis turi tą ypatybę, kad žmonės jį mėgsta, jo trokšte trokšta, bet kartu jo bijo ir laiko jį labai pavojingu. Sena legenda pasakoja, kad bediegiant pirmąjį vynuogyną, velnias pašlakstęs žemę beždžionių, liūtų ir kiaulių krauju. Tokiu būdu tų gyvulių ypatybės perėjusios į vynuogių sunką. Užtat vieni žmonės pasigėrę elgiasi, kaip beždžionės, kiti, kaip liūtai, treti, kaip kiaulės.
Kokia yra alkoholio cheminė sudėtis? Jis yra anglies ir vandenilio junginys. Įvairiai jungiant cheminius elementus, gaunami įvairių rūšių alkoholiai: metilinis alkoholis (CH30H), etilinis alkoholis (C2 H50H) ir t.t. Yra labai daug alkoholio rūšių, bet tik etilinis alkoholis yra geriamas. Jei kas išgertų metilinio alkoholio, tuoj nepagydomai apaktų.
KŪNŲ DEGINIMAS
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Norėčiau žinoti, ar katalikams yra draudžiama deginti kūnus po mirties? Ką apie tai sako Šv. Raštas? Ar gali katalikai dalyvauti kūno deginimo ceremonijose? Kodėl Bažnyčia neleidžia žmogui išreikšti paskutinę valią, nurodančią kaip elgtis su jo kūnu po mirties?
B. B.
Gerbiamasis,
Žmogus gali išreikšti laisvą savo valią tik tada, jei ji nesipriešina Dievo ar Bažnyčios valiai. Bažnyčios valia yra aiškiai išreikšta jos įstatymuose (žiūr. Codex Iuris Canonici, can. 1203), kur yra draudžiama, be svarbios priežasties, deginti po mirties žmonių kūnus.
Kokia yra to uždraudimo priežastis? Garsūs moralistai Lehmkuhl (II, n. 1174) ir Vermeersch (Period. XVIII, p. 62) sako, kad krikščionio kūnui, kurs yra Šv. Dvasios buveinė ir šv. sakramentais, ypač Šv. Eucharistija, tiek kartų pašventintas, didesnė pagarba parodoma, jei jam yra leidžiama pavirsti į dulkes, veikiant natūralioms gamtos jėgoms, negu kad jis būtų žiauriai sudeginamas. Žinoma, daugeliui gali atrodyti, kad didesnė pagarba parodoma kūnui sudeginant, negu leidžiant jam supūti. Bet tai yra skonio dalykas ir, kaip sakoma, de gustibus non est disputandum.
Antrą priežastį galime išvesti iš Šv. Rašto, kur žmogaus laidojimas yra prilyginamas grūdo sėjimui į žemę. Kaip iš pasėto grūdo išauga augalas, taip ir palaidotas kūnas kartą kelsis. “Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, jei kviečių grūdas nekris į žemę ir nebus apmiręs, jis pasilieka vienas, o jeigu jis bus apmiręs, jis neša daug vaisiaus” (Jono 12, 24). Panašiai sako ir Šv. Povilas, kalbėdamas apie mirusiųjų prisikėlimą: “Sėjamas gendąs kūnas, kelsis negendąs; sėjamas negarbėje, kelsis garbėje; sėjamas silpnybėje, kelsis galybėje; sėjamas gyvūninis kūnas, kelsis dvasinis kūnas” (1 Kor. 15, 42).
Vadinas, kūnų laidojimas mums simboliškai pavaizduoja mirusiųjų prisikėlimą. Žinoma, tai yra tik simboliškas pavaizdavimas. Kelsis visu žmonių kūnai, nesvarbu, ar jie būtų palaidoti, ar sudeginti ar žvėrių suėsti. Taigi, ir šita priežastis nėra pagrindinė. Tai tik padeda paprasto žmogaus vaizduotei. Bet jeigu kas mums padeda, dėl ko neturėtume tuo pasinaudoti? Dėl ko turėtume to be jokios svarbios priežasties atsisakyti?
Bet pagrindinės šio uždraudimo priežasties reikia ieškoti kitur. Paprotys kūnus laidoti, o ne deginti, Katalikų Bažnyčioje yra nuo pat jos pradžios. Tai nėra kokia nors dogma, bet yra paprotys, tradicija. Bažnyčios priešai, norėdami ją sunaikinti, kovoja ne tik prieš dogmas, bet ir prieš papročius bei tradicijas. Tik dėl šios priežasties jie, ypač masonai, skleidžia kūnų deginimo paprotį, priešingą katalikų papročiui. Argi Bažnyčia tik dėl to turėtų atsisakyti savo tradicijų ir nusilenkti masonams? Bažnyčia nėra šiame klausime aklai užsispyrus. Jei yra rimtas reikalas, ji, visai neabejodama, padaro išimtį. Gali Bažnyčia leisti deginti mirusiųjų kūnus, siaučiant pavojingoms epidemijoms, ji nedraudžia nei piaustyti lavonų anatomijos laboratorijose moksliniams tikslams.