J. Augustaitytė — Vaičiūnienė
VELYKINIAI VARPAI
Tamsos karaliai už langų užleistų
Velykas žemėj paskutini kartą švęs.
Prieš rytą naujos rasos akmenis aplaisto
Ir nužeria šviesiu sparnu žvaigždes.
Ateina Jis vinims paženklintame kūne
Ir taria: — Naują rytmetį nešu!
Kalnai nulenkia išdidžias viršūnes
Ir sako: —Vėl po ilgų šimtmečių šviesu.
Įdiekit po langais krauju mirkytus diegus:
Jie juodas bedugnes bematant užlapos. . .
Iš miestų ir kaimų išeina nuodėmė paliegus
Išgąsdinta žmogaus ir Dievo nuostabios aukos.
Pasauli, džiaukis, kad alyvos sprogsta,
Kad tu su Kristum į Golgotą užlipai,
Kad saulė nužėrė Jeruzalės šventyklos bokštą,
Kad skamba vėl pajudinti varpai.
Tik tau, lietuvi, šiandien širdį spaudžia,
Ir tu liūdnom akim į tėviškės kraštus žiūri:
Tavo Tėvynėje velykiniai varpai negaudžia,
Nei savo žemės nei namų tu neturi.
Golgotoje dar likęs kryžius juodas. . .
Suklupę minios laukia, kada kelsis Lietuva.
Jos akys kruvinos prisikėlime beieškančios paguodos,
Krūtinėje plasnoja dar širdis gyva.
Pasaulis yra užvaldomas ne fizine jėga, ne galinga kariuomene, bet dvasios galybe. “Dvasia viską gaivina” — sako mums pats Kristus. Žmogaus dvasia valdo medžiagą, jai duoda formas. Visų išradimų, užvaldymų šaltinis yra mūsų dvasia, josios mintys. Jos įstengia nutiesti tautoms kelius ištisiems šimtmečiams, jos veda kraštus prie karo ar taikos, jos Įstengia sukurti gražiausias valstybių gyvenimo formas. Šiandien skausme bei ašarose paskendusios žmonijos balsas gaivalingai šaukiasi taikos ir tikrosios laimės. Kas ją atneš? Ne atominė ar vandenilio bomba. Jos tegali sugriauti tai, ko žmogaus žiaurumas nesugebėjo padaryti per II Pasaulinį Karą. Taiką ir tikrą laimę atneš pasauliui tik žmogaus dvasia, besisemianti galingų jėgų iš dieviškų šaltinių, kurie dvelkia ramybe, taika, meile bei teisingumu. Tie šaltiniai tai mūsų tikėjimas. Bet jeigu tikėjime glūdinčios jėgos neįstengė atnaujinti pasaulio per 2000 metų, ką jos galės padaryti šiandien, taip man sakysi. Vien tikėjimo jėga išspręs visas sunkenybes ir šiandien, tik grįžkime prie tikėjimo esmės. Ji yra Visagalio šventoji Valia, besireiškianti pasaulio tvarkoje ir tuo pačiu duodanti šventąją pareigą josios laikytis. Ši Visagalio valia yra pasaulio tvarkos bei laimės pradžia ir pabaiga. Ji yra pradžia ir pabaiga ir Tavo, mielas Klausytojau, šviesios bei laimingos ateities! Visagalio tvarkančioji Valia nustatė gyvajai ir negyvajai gamtai nekintamus dėsnius. Ir visoje gamtoje niekas tai Valiai nesipriešina. Bet ši Visagalio tvarkančioji Valia, tėviškai švelnios meilės vedama, nustatė ir žmogui, savo meilės kūriniui, tikruosius laimės kelius. Ir Tu rasi savo gyvenime tik tiek laimės, kiek Tu tuo keliu eisi, jeigu Tau bus ir sunku. Bet kaip tai? Juk mes visi, Tu ir aš, visa širdimi norime būti laisvi, nepakenčiame jokios prievartos, kuri išplaukia visais amžiais iš tamsios ir piktos diktatorių jėgos. Ir mes kovosime už pilną žmogaus ir žmonijos laisvę, kuri remiasi kilniausia meile.
Gerbiamasis Tėve!
Neiškenčiau nepaskaitęs Jūsų laiškų savu namiškiams. Visiems jie patiko. Tik viena mūsų kaimynė niekaip nesutiko, kad moterystė galėtų būti gražus dalykas.
— Tai paties velnio prasimanymas, ne Dievo! — šaukė susijaudinusi.
— Jei būčiau žinojusi, koks yra gyvenimas moterystėje, niekada nebūčiau tekėjusi.
Nesuprantamas man jos jaudinimasis. Ką būčiau galėjęs jai pasakyti?
Šeimos vardu dėkoju už pirmu du laišku ir nekantriai laukiame žadėto trečiojo.
Kazys
Mielasis Kazy!
Susijaudinusiam žmogui geriau nieko nesakyti. Jūsų kaimynės gyvenimas moterystėje galėjo būti toks žiaurus, kad nestebėtina, jog jai atrodo esąs '‘velnio prasimanymas”. Iš tiesų, yra labai nelaimingų moterysčių. Bet jos yra nelaimingos ne todėl, kad būtų piktosios dvasios išgalvotos, o todėl, kad jos nėra pagal Dievo planą. Atsimink: be galo išmintingas ir geras Dievas gali turėti tik gerus planus. Žmonėms reikia stengtis tuos planus suvokti ir prie jų derintis. Bandysiu atskleisti Tau, kokia didybė ir koks grožis slypi moterystės sakramente.
Sakramentas,
jei dar prisimeni, yra Kristaus įstatytas regimas ženklas pašvenčiamajai malonei Įsigyti. O pašvenčiamoji malonė yra ne kas kita, kaip paties dieviškojo gyvenimo kibirkštėlė. Visuose sakramentuose Dievas dalijasi savo prigimtimi su žmogumi. Tai reiškia, kad Dievas nori susijungti su žmogum ir padaryti jį dievišką. Padarydamas moterystę sakramentu, V. Jėzus norėjo, kad vyro ir moters vedybinis gyvenimas būtų drauge ir dieviškojo gyvenimo ugdymo šaltinis. Kad moters pasivedimas vyrui ir vyro moteriai būtų drauge glaudesnis jų susijungimas su Viešpačiu. Šv. Augustinas pabrėžia, kad moterystės sakramentas, panašiai kaip kunigystės kunigui, suteikia vedusiems naują, ypatingą, šventą galią viens kitą pašventinti, ir šios galios niekas nebegali iš jų atimti.
“Ta paslaptis didelė”
rašo šventas Povilas efeziečiams apie moterystę. Didelė paslaptis todėl, kad moterystės sakramentas sumezga naują paslaptingą ryšį tarp vyro ir moters; ryšį, panašų į tą, kurs jungia Kristų su jo Bažnyčia (visais tikinčiaisiais, arba Eklezija).
Kas yra Kristus Bažnyčiai? Pirmiausia tai jos Išganytojas. Savo krauju ir mirtimi jis gelbsti mus iš amžinojo pasmerkimo. Antra, Kristus yra Bažnyčios šventintojas, nes suteikė jai visas priemones nuodėmei sunaikinti ir padaryti tikinčiuosius Dievo vaikais. Trečia, Kristus yra Bažnyčios atbaigėjas, t.y. jis perkels ją Į amžinąją laimę.
Moterystės sakramentas uždeda vyrui tas Kristaus pareigas. Kaip jis pats yra Bažnyčios galva, taip vyras yra moters galva, liudija tas pats šv. Povilas. Todėl vyras turi būti moters išganytojas. Šv. Augustino žodžiais tariant: “Jis privalo budėti, kad neatsimestų nuo tiesos nei jo žmona, nei sūnus, nei dukterys, nei pagaliau jo tarnai, nes jie yra atpirkti brangia kaina”. Kristus atpirko kančia ir mirtimi. Ir vyras turi būti pasiryžęs kentėti ir net kraują lieti už savo žmonos ir šeimos išganymą. Tai jis įstengs tik tada padaryti, jei tikrai mylės. Todėl ir tautų Apaštalas ragina vyrus: “Mylėkite savo moteris, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir pats save atidavė už ją”.
Sakyk, mielasis, ar Tu dar nesutikai paniekinto, kryžių nešančio Kristaus savo miesto gatvėje? Juk ir šių dienų žmogus veja Jį iš gyvenamų vietų, šeimų ir darboviečių, lauk už miesto, toliau nuo savęs. Nes Kristus jam šiandien labiau nepatogus pasidarė, kaip kada nors. Moderniojo žmogaus gyvenime, šeimoje, darbe yra tiek daug dalykėlių, kuriuos Kristus smerkia, už kuriuos bara ir grasina. Patogiausia bus, mano gudrus žmogus šiandien, jei Kristus su savo įkyriu mokslu nesimaišys po kojų.
Bet jei Tu, prisidėdamas prie tų, sekusių nešantį kryžių Kristų, kelių minkštos širdies moterų, parodytum savo gailesti ir meilę Jam, jei Tau nuriedėtų skruostu užuojautos ašara, ir Tu išgirstum iš Paniekintojo lūpų: “Ne manęs verkite, bet savęs ir savo vaikų!"’ (Lk.23,28). “Kaip, kodėl?” —gal Tu paklaustum nustebęs, — “argi ne Tu, Kristau, vargingesnis už mane? Aš juk esu laisvas ir visuomenėje gerbiamas žmogus, turiu draugų ir pinigų. . . O Tu užmirštas, paniekintas, persekiojamas. . . ” Nuteistasis mirčiai Tau atsakytų: “Dabar Įvyksta pasauliui teismas; dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan” (Jo. 12,31). Todėl nuteistas pasaulis turėtų labiau verkti savęs, negu Kristaus. Verkti turėtum ir Tu, jei ta pačia srove su šiuo pasauliu plauki.
Verk verčiau ne Kristaus, o savęs, kad nusidedi, bet dar labiau verk, kad neverkei nusidėjęs, kai Kristus, būdamas visai nekaltas, kenčia ir atgailauja. Blogai, kad nusidedi, bet blogiau, kad nusidėjęs nesigaili, neskubi pasitaisyti.
Tu moki gudriai pateisinti save ir net patį Dievą apkaltinti, kad tik nereikėtų palikti pamilto nuodėmingo gyvenimo. Sakai, Jis Tau neduoda reikiamo tikėjimo ir malonės pasitaisyti.
Kaipgi? Sakai, neturi reikiamo tikėjimo? O ar ne pats kaltas? Tikėjimą gavai per krikštą ir mokykloje, bet praradai jį, laisvai nusidedamas, nes jis kliudė ir išmetinėjo. Bet Dievas reikalaus pasiaiškinti, kaip Jo dovaną saugojai.
Jei Tu tikrai rimtai norėtum tikėti, jau tuo pačiu ir tikėtum. Jei tikrai vertini tikėjimą — tiki. Tau trūksta valios. Jei tebūtų tik proto sunkumai, tikrai tikėtum. Esi sugedęs, apsileidęs, bet neesi netikintis.
Maža kas visai netiki. Daugelis abejoja, kovoja, bet širdyje dar tiki. Leisk kalbėti sąžinei, grįžk į doros kelią — grįš ir tikėjimas.
Vėl sakai, kad trūksta malonės pasitaisyti? Tau doras gyvenimas nėra malonus, Tu jo nemėgsti, nes nuodėmės neleidžia Tau jausti doros skonio. Nuodėmės užslopina Dievo malonės balsą.
Dievo malonė nuolat veikia į Tave per sąžinę, per kitų įspėjimus, per gyvenimo aplinkybes, nes tuo būdu mylintis Dievas nori Tave grąžinti į gerą kelią.
Žinok, kad niekada negausi tokios malonės, kuri Tave visiškai išvaduotų iš kovų su viliojančiomis aistromis. Malonė tik ragina, lengvina ir padeda, bet mes su ja turime patys energingai veikti. Juk grįžimas prie Dievo yra Tavo paties pirmoji ir svarbiausia pareiga, o ne kas kitas turi už Tave rūpintis ir per prievartą tempti. Jei būsi tikrai tiesus ir atviras, turėsi prisipažinti, jog Tu net nenori, kad malonė ateitų ir Tavo nuodėmingus malonumus užbaigtų. Tačiau neturėti malonės, reiškia būti amžinai pasmerktu. Ir Tu dėl to džiaugiesi?
Brangus Drauge,
Malonu, kad taip atvirai aprašei savo įspūdžius ir pasakei mintis, kurios Tau kilo, perskaičius tą straipsniuką pereitame “Laiškų Lietuviams” numeryje. Žaviuosi Tavo žodžiais: “Meile yra gražus, kilnus ir šventas dalykas. Bet ir aistra bei lytinis patraukimas nėra blogi. Juk jie yra žmogui paties Dievo Įdiegti, o Dievo dovanos negali būti blogos.”
Visai teisingai! Ir aistra ir lytinis patraukimas iš esmes yra geri dalykai. Aistra, pakreipta į gerą pusę, žmogų gali padaryti šventu. Lytinis patraukimas yra Dievo duotas vykdyti Jo kūrybiniams planams. Bet jeigu aistrų nesuvaldysi, pats žinai, kas bus. Jei lytinio patraukimo netvarkys protas, nustosi teisės vadintis žmogumi.
Protas ar širdis?
— Ach, protas! — sušunka ne vienas, —-jau tik girdint šį žodi, darosi nuobodu! Tuoj prisimeni matematiką, formules, teoremas... Širdis!... Lai gyvuoja širdis! Tik ji mus žavi, tik ji mus pakelia virš to šalto, matematiško, nuobodaus gyvenimo. Tik ji mums kalba apie meilę, apie tai, kas gražu...
Cit. nešūkauk be reikalo, jaunuoli, ypatingai, kai kalbame apie tokius rimtus dalykus, apie jaunimo paslaptis... neišduok jų kitiems! Niekas nė nemano neigti širdies reikalingumo ir jos gražumo. Vargšai mes būtume be jos. Bet pasakyk man, kokia širdį Tu norėtum turėti: žmogišką ar gal kokio nors gyvio, kurs proto neturi? Nelaukiu Tavo atsakymo, nes jis yra taip aiškus. Juk kas gi čia per klausimas, jeigu mes esame žmonės, tai ir mūsų širdis yra ir turi būti žmogiška. Bet ar žinai, koks yra svarbiausias skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio širdies? Nagi tas, kad žmogaus širdžiai vadovauja protas, o gyvulio — instinktas ir jausmai.
Gyvulys būtinai pasiduoda savo instinkto ir jausmų traukimui, jei niekas jo nesukliudo iš šalies. Kai žmogų kur nors traukia jausmai, jis, turėdamas protą ir laisvą valią, gali ir pasipriešinti, gali savo jausmams pasakyti — ne! Gyvulys to negali.
Lokys ir medus
Kartą lokys, pamatęs puodą karšto verdančio medaus, puolė prie jo, bet, nudegęs snuki, atšoko atgal. Vis dėlto medaus kvapas jį viliojo. Puolė vėl prie puodo ir pradėjo gerti. Pajutęs baisų karštį ir skausmą gerklėje bei viduriuose, turėjo maurodamas atsitraukti. Bet medus viliojo. Todėl, vėl prišokęs, godžiai rijo. Maurojo, trypė, šokinėjo iš skausmo iki surijo visą medų. Tada subliovė ir krito negyvas prie tuščio puodo.
Panašiai gali atsitikti ir su Tavimi, jaunuoli, jei, užmiršęs protą, vadovausiesi tik jausmais. Tau atrodys, kad sieki saldžios meilės, o rasi tik kartų nusivylimą. Daug buvo tokių, kurie galvojo, kad, klausydamas proto, gali tapti tik šaltu asketu. Manė, kad širdis jam yra viskas, kad pasidavimas jausmams padarys jį laimingą. Bet apsivylė. Apsivylė ir gailėjosi. Gailėjosi, bet ir gailėtis kartais jau buvo per vėlu. . .
Teatro žvaigždė
Tur būt, esi girdėjęs apie prancūzų teatro žvaigždę Eva Lavalliėre. Atrodo, kad ji tikrai turėjo būti laiminga. Apie ją rašė laikraščiai, krūvas laiškų kasdien gaudavo iš savo garbintojų, kiekvienas norėjo jos autografo. Netrūko jai nei turtų nei garbės, sakytum, kad negalėjo trūkti nei laimės. Bet jos kaip tik labai trūko.
Kartą, kaip ir visuomet, po pasisekusio jos vaidinimo garsiausiame Paryžiaus teatre, publika tiesiog šėlo: nesigailėjo nei ovacijų nei gėlių savo mylimai žvaigždei. Kitos artistės ją sveikino, žinoma, negalėdamos paslėpti savo balse ir veiduose kibirkštėlės pavydo šiai Paryžiaus deivei, šiai prancūzų aristokratijos širdžių pavergėjai. Artistai ir režisieriai jautėsi laimingi, jei kuriam ji nusišypsodavo, bet šį vakarą nedaug kam, o gal ir nė vienam šios laimės neteko. Ji nesišypsojo, žvilgsnis buvo toks neramus. Galėjai pamanyti, kad ji dar jaučia scenoje vaizduotą gyvenimą, kad ji dar apsvaigus nuo laimės ir garbės. Bet atsibus — galvojo ne vienas — kai paragaus šampano, kai, skambant valso ar tango akordams, bus mano glėbyje.
— Ponia, jūs tikrai galite didžiuotis savo vyru. Jis yra tobulas karininkas. Neilgai jis tebuvo mano pulke, bet ir tuo trumpu laiku negalima buvo nepastebėti jo ypatingų gabumų. Jo pasišventimas darbui, pagarba viršininkams, nuolat gera nuotaika ir kuo sąžiningiausiai atliekamos pareigos rodė ji esant aukso kariu. Niekad nebūtų buvę galima įtarti ji esant tik rezerviniu karininku. Jo komanda aiški, nuoširdi, tvirta. Vyrai juo žavisi. Tik pažiūrėk į juos tenai. Ponia, aš jums sakau: tie vyrai nė akimirkos nesvyruotų paaukoti už jį savo gyvybę! Tikrai jis grįš su kapitono laipsniu ir medaliais papuošta krūtine.
Tokiais šiltais žodžiais pulko vadas Perrochat gyrė žmonai Juozą Olle Laprune, išvykstantį į frontą. Ir iš tiesų, tas jo neapvylė. Jis su savo būriu prislinko ir įsikasė per 30 žingsnių nuo vokiečių apkasų ir kovėsi, kaip tikras didvyris. Po mūšio generolas, siųsdamas pranešimą karo vadui, labai išgyrė kuopos narsumą, o jos karininką prašė pakelti į kapitonus. Deja, atėjęs paaukštinimas rado jį kritusį kitame mūšyje, pačiame savo kuopos priešakyje.
Atsiminkim tą liudijimą, toliau skaitydami šito kariškio meilės istoriją. Juozas buvo ne tik tobulas karininkas, bet ir tobulas mylėtojas. Jis mylėjo stipria, gryna, karšta ir krikščioniška meile, kokią šiandien sunku sutikti. Štai, keletas labai charakteringų jo meilės bruožų.
Kas svarbiausia meilėje?
Eilinis vaikinas ir mergaitė mano, kad pakanka viens kitą pamilti ir jau atviros durys į moterystę. Ne taip galvojo Juozas. 1913 metais jis buvo Prancūzijos ambasados antrasis sekretorius Romoje. Susipažino jis su panele Alicija Gavoti. Po ilgesnio draugavimo jam buvo aišku, kad jis tikrai myli. Ir Alicija prisipažino negalėsianti nieko kito taip nuoširdžiai mylėti, kaip Juozą. Rodos viskas tvarkoje. Imk ir vesk. Bet jaunasis diplomatas sako mergaitei:
— Dabar mudu susiduriame su didele kliūtimi. Mane drąsina tai, kad aš žinau, jog abu ieškome tik Dievo valios. Vienintelis dalykas, kuri mudu turime dabar sužinoti, yra, ar Jis (Dievas) nori, kad mudu tarnautume Jam kartu. Bandykime išrišti tą mįslę kuo geriausiai. Pirmiausia abu melskimės. Dievas negali atsakyti mudviem reikalingos šviesos, jei tik nuoširdžiai jos prašysime.
Na, ir meldėsi juodu. Beveik kasdien ėjo prie šv. komunijos. Tarėsi ir su savo dvasios vadais. Visų buvo viena nuomonė: Dievas nori, kad juodu paduotų vienas kitam ranką ir eitų drauge per gyvenimą. Tikrai, kur yra gryna meilė, ten yra trys suinteresuoti: vyras, moteris ir Dievas. Svarbiausias iš tų trijų yra Dievas. Jo valia yra šventa.
Ką Juozas žada Alicijai
Supratęs Dievo valią, Juozas išdėsto mergaitei savo moterystės idealą, planus. Juos skaitydamas, negali nesistebėti to vyro drąsa ir savotiškumu. Štai, ką jis drįsta pasakyti:
Mylimieji,
Redaktorius neduoda man ramybės. Reikalauja, kad išsklaidyčiau tas “dulkes”, kurias sukėliau savo laišku “dypukui”. Daugelis prašo Redaktorių tokių laiškų daugiau nebedėti. Nežinau, ką jiems atsakyti, nes nė vienas iš tų nepatenkintųjų nedavė jokio rimto argumento, įrodančio mano minčių klaidingumą. Jei kuris nors įrodytų, būčiau patenkintas ir savo nuomonę pakeisčiau. Kiti, taip pat ir iš tremtinių, tuo laišku buvę labai patenkinti. Treti sakė, kad laiškas ne iš visų pusių nušvietęs tautos ir tėvynės meilės pareigą. Su jais pilnai sutinku.
Nebuvau pasiryžęs rašyti straipsnio apie tautos meilę. Norėjau tik iškelti vienui vieną, mano supratimu, labai svarbų faktą, kad mes, Amerikoje ar kitose šalyse nuo seniau gyveną lietuviai, esame dviejų tėvynių žmonės. Esame tartum dviejų motinų ir vieno tėvo vaikai. Mūsų motinos — Lietuva ir Amerika. Tėvas — Mūsų gyslomis tekąs tas pats lietuviškas kraujas .
Neteisinga būtų reikalauti, kad tie, kurie Amerikoje yra gimę, augę ir nuo mažens niekad lietuviškai nekalbėję nei Lietuvos nematę, labiau mylėtų Lietuvą, negu Ameriką. Lygiai ir Amerikoje gimusieji negali norėti, kad iš Lietuvos atkeliavę tremtiniai pamirštų savo gimtinę, savo kalbą ir papročius, kad jie nebemylėtų to, kas jiems šioje žemėje yra brangiausia.
Visiems, mylint savo gimtąjį kraštą, yra pareiga mylėt ir tą bendrąjį tėvą — lietuvių tautos kraują. Kas jo gėdisi, kas jo išsižada, tas elgiasi negarbingai. Kas nepadeda į vargą patekusiam tėvui, t.y. tautai, iš kurios jis yra kilęs (nors yra gimęs kitur ir priklauso kitai valstybei), tas yra išsigimėlis.
Šitaip suprasta tėvynės ir tautos meilė negali būti kliūtis mūsų sutarimui ir nuoširdžiai vieni kitų meilei.
Trokšdamas visiems lietuviams kuo didžiausios vienybės ir meilės.
Tavo sponsorius Džanas
Ar jie pasigailėjimo verti?
Brangus Kunige,
Aną kartą, atsakydami į klausimą, dėl ko kunigai neveda ir vienuolės neteka, aiškinote, kad už ši pasiaukojimą jie verti pagarbos. Aš sutinku, kad jie yra verti pagarbos, bet dar pridėčiau du žodžiu “ir pasigailėjimo”. Tikrai, man atrodo, kad kunigai verti pasigailėjimo, tai yra nuskriausti žmonės- Pasakykite, ar tai ne žiauru: visiems yra leista mylėti, tik katalikų kunigui ne!
Sofija B-nė
Mieloji,
Nežinau nė kaip atsidėkoti už gerą širdį ir už jautrią užuojautą! Šv. Povilas savo laiškuose taip pat kartais paliečia ši klausimą. Ir jis gailisi ir reiškia užuojautą. . . tik ne kunigams bei vienuolėms. Štai ką jis rašo: “Jei vedi moteri, nenusidedi; ir jei mergaitė išteka, nenusideda. Tačiau tokie turės kūno vargų; aš gi jūsų gailiuos” (1 Kor. 7, 28). Ne, brangioji, katalikų kunigui niekas nedraudžia mylėti. Priešingai, jis gali ir turi daugiau mylėti, negu kiti, jo meilė neturi ribotis vienu kitu asmeniu, bet apimti visus. Kad būtų aiškiau, kas yra tikroji meilė, prašyčiau dar kartą paskaityti pereito “Laiškų Lietuviams” numerio straipsniuką “Mylėti draudžiama!”
Man atrodo, kad ne pasigailėjimo yra verti kunigai ir vienuolės, bet švento pavydo. Jie nepasitenkina žemiškais dalykais, bet ieško dangiškų. Jų nevilioja blizgantieji stiklo gabaliukai, tik tikri perlai.
Ar tai nedrums mūsų laimės?
O štai ką mums rašo šaunus jaunuolis, sportininkas Vytautas K.: “Aš labai domiuosi sportu, jeigu negalėčiau žaisti krepšinio ir futbolo, būčiau nelaimingas. Bet sakoma, kad Danguje tokių žaidimų nebus. . . Taip pat Dangaus laimę, man atrodo, mažins ir tai, kad ten vieni turės daugiau garbės, kiti mažiau.”
Krepšinis ir futbolas Danguje!
Brangus Vytautai,
Stenkis tik patekti Į Dangų ir tikrai būsi laimingas, niekas ten Tavo laimės ir džiaugsmo nedrums! Neįstengi įsivaizduoti, kaip galėtum būti laimingas, nežais-damas krepšinio ir futbolo? Žinok, kad didžiausias laimės ir džiaugsmo šaltinis Danguje bus pats Dievas. Žinau, kad Tau yra sunku tai suprasti. Bet atsimink, kad šioje žemėje mes tik sapnuojame, po mirties atsibusime, atsidarys mūsų akys ir pradėsime žiūrėti į visus dalykus pagal jų tikrąją vertę. Tada pamatysime, kad didžiausias mūsų meilės objektas yra Dievas, nes tik Jis vienas mus tikrai myli, Jis yra geriausias mūsų Draugas, didžiausias Geradarys, tikras Tėvas. Būti drauge su Juo, Jį mylėti ir būti Jo mylimu, mums bus didžiausia laimė.
Būrelis linksmų jaunuolių, vienos kolegijos skautai, karštąsias vasaros dienas leido kalnuose. Nemaža ir gražių iškilų padarė, užkopdami net į snieguotas viršūnes. Kartą, užlipę ant gražaus gūbrio, tarp daubų, sumanė ten pernakvoti, kad galėtų pasidžiaugti gražia vėsia rugpjūčio naktimi ir išvystų bundančią iš miego saulę.
Miegoti jie nė nemanė: visus stebino ryški dangaus mėlynė su išpintais joje brilijantais — tūkstančiais įvairaus didumo žvaigždžių. Mėnulis atverta burna šaipėsi virš jų, tarsi koks išdykėlis mokinys iš nusisukusio nuo jo mokytojo.
— Man atrodo, kad mėnulis lyg juoktųsi, o gal jis puikybės pilnas, kad toks didelis, kai žvaigždutės yra tik nykštukai prieš jį. Jis jaučiasi esąs dabar dangaus karalius, kai saulė, karalienė, pavargusi nuo dienos kelionės, nuėjo miegoti, — tarė trečiaklasis Paulius, visų poetu vadinamas dėl savo gausios vaizduotės kalboje.
— Ne, Poviliuk, danguj kaip tik priešingai yra, negu mums atrodo,— tarė ekskursantų globėjas kunigas kapelionas,—jei mėnulis žinotų, koks jis esąs mažas, palyginus su žvaigždėmis, tai iš gėdos rautųsi plaukus, jei turėtų.
— Papasakokit, Tėveli, ką nors apie tas žvaigždes. Jos tokios gražios, lyg angelų lemputės, ir blizga, tarsi mano mažos sesers akutės,— įsikišo dar vienas.
— Gerai, jeigu jau taip norite... tik turėkit kantrybės, ir viską paeiliui. Kad jau pradėjome apie mėnulį, tai ir varykim. Paskui teks eilė ir žvaigždutėms, — tarė kunigas, kurs žvaigždžių moksle buvo užtenkamai prityręs.
Visi nutilo ir ištempę ausis, klausėsi dvasios vado žodžių:
— Norite patirti, koks yra mėnulis? Jis yra 49 kartus mažesnis už žemę. O kaip jis atrodo, sugretinus su saule? Astronomų apskaičiavimu, į mūsų saulę galima sukišti vieną milijoną ir 300 tūkstančių tokių rutulių, kaip mūsų žemė, taigi, mėnulių ten tilps 49 kartus daugiau. Bet ir saulė, pastačius ją greta kai kurių žvaigždžių, atrodytų, lyg prie žemės prisišliejusi žibutė prieš šimtametį išskėstašakį ąžuolą. Giedrią žiemos naktį matyti gražus Oriono žvaigždynas. Virš jo, kairėj pusėj, spindi maža žvaigždutė. Tikrai maža ji atrodo, bet už saulę ji yra didesnė 50 milijonų kartų!
— Bet kodėl jos nešviečia? Kad ir kažin kiek jų ten prisagstyta. Be mėnulio naktį taip tamsu, kad nors pirštu durk į akį, nieko nematyti,— prasiveržė dar vienas žingeidus balsas.
— Tai dėl to, kad mėnulis visai arti žemės, jis gauna nuo saulės šviesą ir ją mums persiunčia. Tik 384.500 km. mus nuo jo skiria. Lėktuvas, skrisdamas 400 km. per valandą, jį pasiektų per 40 dienų. Bet, negalvojant apie atmosferos trūkumą, toks drąsuolis ten nieko gero nerastų. Mėnulio diena užima 14 mūsų dienų, naktis taip pat tiek laiko tęsiasi. Dieną karštis tuoj pakyla iki 120 C., o naktį termometras nukrinta iki 100 C. žemiau nulio. Nei oro nei vandens ten nerastum, vien dykumos ir pliki kalnai, kaip Himalajai, iki šešių kilometrų aukštumo.
Šiam kartui pakaks apie mėnulį, pažvelkim į saulę. Ši mūsų geradarė savo paviršiumi yra 12,000 kartų didesnė už žemę. Jos skersmuo apima 1,391,000 km. O ir sveria ji nežmoniškai: 333,432 kartų daugiau už žemę. Saulės kunkuliuojanti masė yra šiek tiek tirštesnė už vandenį ir sveria 2000 kvadrilijonų tonų (du su 27 nuliais). Visi saulės palydovai, nors kai kurie jų be galo dideli (pav., Jupiteris yra 1,300 kartų didesnis už žemę), ir visi kartu paimti, sudaro tik vieną penki šimtai šešiasdešimtą dalį saulės dydžio. Saulė tik dėl to mums atrodo tokia maža, kad ją skiria nuo mūsų 152 milijonai kilometrų. Jei paimtume traukinį, nušvilpiantį 100 km. per valandą, tai jis saulę pasiektų tik per 171 metus. Per erdvę keliaudamas, turėtum pajusti 273 laipsnių šaltį, o pasiekęs kelionės galą, būtum spirginamas 6500 laipsnių karščio.
Skysta saulės masė tavęs neišlaikytų, ir nusmegtum į jos vidurį, kur, mokslininkų apskaičiavimu, galėtų būti apie 30-50 milijonų laipsnių šilimėlės!
(“Dypuko” laiškas “amerikonui”)
Mielas Džanai,
Skaičiau Tavo gražų laišką pirmame “Laiškų Lietuviams” numeryje. Tavo jautrūs, pilni meilės žodžiai jaudina mane, išsiilgusį gero žodžio ir žmonių širdies. Taip maža teko jos pajusti paskutiniais metais! Kalbi apie mano didelę Tėvynės meilę. Ir aš apie tai noriu kalbėti, nes pats sakai, kad tai vienintelė mano brangenybė.
Besibastant po pasaulį, teko matyti nepaprastų gamtos grožybių, daug technikos stebuklų, bet visa tai buvo svetima, nedžiugino, nes žinojau, kad tai skirta ne mums. O, jeigu tai būtų Lietuvoje, tada mokėtumėm visa tai gerbti ir branginti, tai suteiktų mums džiaugsmo, o dabar į visa tai žiūrime abejingi ir šalti, lyg tas avinas į naujus vartus. . . Lietuvos bakūžė mums yra mielesnė už Amerikos dangoraižius, Lietuvos miškų ir kalnelių mums neatstos nei amžinai snieguotos Alpių viršūnės.
Tėvynės meilė yra didelė Dievo dovana, kurią turime branginti ir saugoti, kad, ją praradę, netaptume toki, kaip tas Lermontovo poemos demonas, kurs Dievo atstumtas, visų apleistas, visiems svetimas ir viskam abejingas beviltiškai klajoja visatos erdvėse, niekur nerasdamas nei prieglaudos nei užuojautos. Niekas negali tyčiotis iš mūsų Tėvynės meilės, niekas negali reikalauti, kad jos atsižadėtume.
Atvykome čia pas savo kraujo brolius ir seses, pas savo tautos sūnus ir dukras. Atvykome pavargę, iškankinti. Atvykome neilgam — tik palaukti ir pailsėti. Ausyse mums skamba reikšmingi didžio mūsų tautiečio žodžiai, ištarti, išleidžiant mus iš Europos: “Kur tik benukeliausit, kur tik begyvensit, atsiminkit, kad visur būsite tik svečiai, sustoję poilsiui didžioje savo kelionėje — atgal į Tėvynę”. Tai mūsų Credo.
Gražus čia kraštas ir geri čia žmonės. Daug širdies ir daug gražių jausmų čia rodoma mums. Pavargęs kūnas atsigauna, širdis pajunta šilimą, bet visa tai nenuramina ilgesy besiblaškančios sielos. Gal Tu, mielas Džanai, ir supranti visa tai, bet kiek daug Tavo brolių to nesupranta! Kai apie tai aš pradedu su jais kalbėti, dažnai nutrūksta musų kalba. Tvartais jie ant manęs net užpyksta, kai aš sakau, kad mano Tėvynėje yra gražu. Jie stengiasi mane įtikinti, kad ten tik badas ir skurdas. Iš jų kalbos supratau, kad jie, vadindami mus tamsuoliais, patys nėra skaitę nei vienos knygos apie mano kraštą, nes jis jiems svetimas ir neįdomus.
Lyg savo pasiteisinimui jie mėgsta pridurti, kad jie čia gimę ir todėl lietuvybė jiems nereikalinga. Man tada lyg traukia už liežuvio paklausti: “O kaip būtų, jei kuris nors žmogus būtų gimęs arklidėje, ar jis jau būtų arklys?” Pažvelk į kitų tautų žmones: kinietis per tūkstančius metų lieka kinietis, nesvarbu kuriame krašte jis begyventų. Žydai, per du tūkstančiu metų išsklaidyti po visą pasaulį, visur pasilieka žydai ir dabar, sukūrę savo valstybę, visi stengiasi ten patekti arba bent ją aplankyti. Airiai ir čia lieka airiai. Jie laiko sau švenčiausia pareiga nenutraukti ryšių su savo tėvų žeme. Dažnai yra organizuojamos ekskursijos aplankyti tą šalį, kur gyveno jų tėvai. Tad kodėl tik lietuviams turėtų pakakti 30 40 metų visiškai užmiršti savo tėvų kraštą? Kodėl tik lietuviui užtektų gimti kitur, kad jau skaitytų save atitrūkusiu nuo savo kamieno, nuo savo tautos, lyg iš kitos planetos iškritusiu?
Gavome “Laiškus Lietuviams”. Mudu abu (vysk. Padolskis ir aš) abiem rankom sveikiname Tėvelių Jėzuitų užsimojimą leisti “Laiškus Lietuviams”. Dievas tepadeda. Stenkitės, kad būtų skaitomi ne tik Amerikoje. Mums atrodo, kad talkininkų juos platinti visur surasite. Iš širdies padėsime ir mudu. Tepaplinta jie tarp viso pasaulio lietuvių!
Vysk. V. Brizgys
Jūsų pastangos ir pasiryžimas leisti “Laiškus Lietuviams” yra didelės ir sveikintinos. Tikiu, kad duosite daug dvasinės naudos mūsų tautiečiams. Jau pirmas numeris daro labai gražų, patrauklų įspūdi ir jo turinys įdomus. “L.L.” panėši į rimtą katalikišką žurnalą. Linkiu, kad jis greitai tokiu taptų.
Kun. J. Bacevičius
Gal ir aš galėsiu ką nors parašyti į “Laiškus Lietuviams”. Puikūs “laiškai”: stiprina lietuvybę ir sąmoningą krikščionybę. Vinjetės — krikščioniškos ant lietuviškojo pagrindo. Tautinis apaštalavimas ir dargi sėkmingiausioje moderniškoje dvasioje, kuri labai skiriasi nuo senoviško metodo. Tokiu keliu eidami, sutelksite didesnes lietuvių minias ir nuvesite jas į Lietuvos Nepriklausomybę ir į išganymą.
Kap. Petras Jurgėla
“L.L.” bus tas svečias, kuris ne vienai sielai, klaidžiojančiai ūkanotą naktį nežinomam kely, paduos žiburį, kad galėtų pasižiūrėti į kelio rodyklę ir pasirinkti teisingą kryptį.
Ant. Pocius
Nuoširdžiai dėkingas už “Laiškus Lietuviams”, kurie man buvo maloni staigmena. Man jie padarė labai gerą įspūdį, todėl tikiu, kad ir čia Venecueloje atsiras nemaža skaitytojų. Mano manymu, tokia paprasta, aiškia ir nuoširdžia kasdienine kalba bei pavyzdžiais tik ir tegalima kreiptis į didesnę tautiečių dalį.
Donatas Kikas
Iki šių metų pabaigos prašau siuntinėti 200 egzempliorių mano vardu. Bevažinėdamas po lietuvių kolonijas, padalinsiu susirinkusiems. Išlaidas padengsiu pats, nes skleisti religinę spaudą yra mūsų visų, ypač kunigų, šventa pareiga.
Kun. Ant. Sabaliauskas, Venecuela
kad kas dar nepasiuntė prenumeratos mokesčio, artimiausia proga tai padarytų. Taip pat prašome visus mielus skaitytojus, norinčius, kad laikraštėlis galėtų toliau eiti ir tobulėti, surasti vieną kitą naują skaitytoją. Tai padaryti nebus sunku, jei parodysite “L.L.” visiems savo namų gyventojams, kaimynams, darbo draugams.
Kam ištekliai leidžia, daug gero padarysite, užsakydami “L.L.” savo giminėms ir pažįstamiems, ypač esantiems tremtinių stovyklose, sanatorijose, ligoninėse.
Gal pas Jus yra spaudos kioskas arba lietuviškų krautuvių, kuriose būtų galima platinti “L.L.”, Prašome pranešti mums jų adresus.
“Laiškų Lietuviams” prenumeratos kaina Amerikoje ir Kanadoje vienas doleris, kitur tiek pat pagal valiutos santykį su doleriu. Pinigus galima siųsti šiems platintojams:
1. Anglijoje — Rev. Br. Markaitis, Catholic Church, Bournomouth.
2. Austrijoje — Rev. Dr. P. Bačinskas, Innrein 15| II, Innsbruck.
3. Belgijoje — Rev. J. Aranauskas, 15, rue Ferrer, Mons.
4. Brazilijoje — Rev. K. Miliauskas, Caixa Postal 4118, Sao Paulo.
5. Kanadoje — Rev. St. Kulbis, 1855 rue Rachel East., Montreal 34.
6. Prancūzijoje — Rev. K. Pečkys, 42, rue de Grenel-le, Paris VII.
7. Šveicarijoje — Rev. Dr. J. Navickas, Monastere de Montorge, Fribourg.
8. Venecueloje — Rev. A. Sabaliauskas, San Francisco de Sales, Caracas.— D. Kikas, Apartadö 83, Porto Cabello.
9. Vokietijoje — Rev. P. Daugintis, (13b) Pullach b. München, Berchmanskolleg.
Šiems asmenims prašome siųsti tik pinigus, o užsakymus geriau yra siųsti tiesiog į Administraciją, tokiu būdu greičiau gausite lakraštėlį. Administracijos reikalais kreipkitės į Br. P. Kleinotą, o Redakcijos — į TJ. Vaišnį. Redakcijos ir Administracijos adresas tas pats.
Šį numerį dar siunčiame visiems, kuriems siuntėme ir pirmąjį bei antrąjį. Nuo kito numerio siuntinėsime tik tiems, kurie kokiu nors būdu jau pareiškė arba tuoj pat pareikš savo norą gauti “Laiškus Lietuviams.”