JOS AŠARA
nukrito prieš kelis šimtus metų Šiluvoje, nes “ten, kur pirmiau buvo garbinamas jos Sūnus, dabar ganėsi gyvuliai”. Dar gailesnė ašara jai turi dabar nukristi, nes ne vienoj vietoj, o daugely, kur dar taip nesenai buvo garbinamas jos Sūnus, kur gegužės vakarais “Marija, Marija” skambėdavo, dabar yra pramogų salės ir javų sandėliai.
EDUARDAS KRASAUSKAS 1948
Lietuvi, ir Tau prie fabriko mašinų ūžesio prisiminus tas šventas gegužės vakarų idilijas, gal būt, skaudi ašara nukris. Tu jautiesi toks vargšas, visų atstumtas, pažemintas.
Manai, kad ir Tavo ašaros nė vieno nesugraudins. Bet atsimink, kad Lietuva yra Marijos žemė. Tavo ašaros ją sugraudins. Jeigu ir manytum, kad Tavo ašaros bus be reikšmės, Marijos ašaros tikrai turės didelę reikšmę ir vertę. Kaip toje apleistoje ganykloje iškilo graži, didinga Šiluvos bažnyčia, taip iš griuvėsių atsikels galinga mūsų šventoji Lietuva!
Brangioji Mama,
Parėjau namo. Pavargęs, išsisėmęs. Klaidžiojąs žvilgsnis slankioja po kambario sienas, nejučiomis ieškodamas poilsio vietos, tai yra Tavo paveikslo, Mama. Sėdžiu, akis įsmeigęs į Tavo paveikslą. Aplinka pranyksta. Paskęstu praeityje. Motin, Tu esi mano gyvenimo šviesioji žvaigždė, mano gražioji laimė.
Ne tik iš paveikslo Tavo klausiančios akys žvelgia į mane. Tavo meile kupinas žvilgsnis persekioja kiekvieną mano žingsnį. Kiek kartų ta šventoji mintis apie Tave mane nupuolusi pakėlė, svyruojantį sustiprino, klystantį į tikrąjį kelią grąžino. . .
Motin, prieš Tave esu bejėgis. Tu turi raktą į mano širdį. Tu įeini į ją, kada Tau patinka. Net tada, kai jos durys visiems aklinai užtrenktos. Tu prisilyti savo kieta, nuo darbo surambėjusia ranka mano degančių širdies žaizdų. Jos nustoja degusios . . . Tada užmirštu gyvenimo kartumą. Atsiranda jėgų vėl dirbti, kovoti, aukotis. Tavo prisiminimas man duoda gyvenimo kryptį, lyg ta aušrinė jūreiviui. Tavo paveikslo kilnūs bruožai nustato mano idealų gaires.
Tu esi mano giedrasis džiaugsmas ir mano tikroji laimė. Motin, aš turiu pinigų, Tavo vaikas nejaučia alkio. Bet . . . argi už auksą galima laimę įsigyti, ar galima už pinigus nusipirkti meilę? . . . Kaip maža yra žmonių, kurie mane, o ne mano sugebėjimus mylėtų. Koks laimingas būčiau, jei dar kartą galėčiau prisiglausti prie Tavo kelių, užmiršti, kas esu ir ką galiu ir jaustis vien tik Tavo kūdikiu. Kaip norėčiau Tavo mylinčios širdies plakimo visa savo alkana siela klausytis! . . .
Tu apsupi mane, Motin, švelniu praeities prisiminimų apsiaustu, kuriame tiek daug praeities laimingų valandų įausta. Tavo, Motin, paveikslas yra brangiausias mano širdies turtas. Jo nepajėgs išplėšti pilna pavydo ranka, jo neaptemdys žiauraus gyvenimo rūkai, jis neišblės gyvenimo laimės ir džiaugsmo saulės spinduliuose.
Europa kalba
Svetimame krašte atsidūrusi jauna motina rašo: “Šią naktį sapnavau, kad aš greit pagimdysianti kūdikį. Tokius sapnus aš sapnuoju gana dažnai, o nubudusi jaučiu vaiko ilgėsi. Ypač ilgiuosi mergaitės. Tas mano troškimas yra toks galingas, kad aš jį nugaliu, tik visas savo valios jėgas sutelkusi. Bet mano prigimtis yra stipresnė už protą. Esu jauna, ir sveika, ir stipri. Mano kūnas alksta motinystės. Obelys, kriausės stovi dabar, prisidengusios žiedų milijonais. Krautuvių languose jau galima rasti pirmąsias vyšnių uogas... Aš žinau, šiuo metu negaliu turėti daugiau kūdikių, nes neturėčiau ko duoti valgyti. Bet vis tiek aš jų labai, labai ilgiuosi. . .”
“Ak, tu mano dukrele. . . mano mažyte, mieloji mano!... Tu gyveni mano širdyje. Tu, lyg tas šviesus saulutės spindulėlis, veržiesi iš nebuities tamsumų. Tu nori įsijungti į meilės ir gyvenimo giesmę, kurią dabar gieda visa gamta. . . Tačiau niekada, niekada aš negalėsiu pažvelgti į tavo akutes...”
“Matau vaikučius, einančius mokyklon. Seku juos savo akimis. . . Negaliu atitraukti žvilgsnio nuo jų, ypač tų mažyčių mergaičių su knygų veršenikėmis ant pečių ir su baltomis priejuostėlėmis ... Jų tarpe ieškau savosios. . . Mano veidą užlieja ilgesio ašaros, bemąstant apie mano jaunas dienas, skriejančias į nebeatšaukiamas tolumas . . .” (Rachmanova: “Pieno pardavėja”)
Amerika pritaria
Kita, amerikietė motina, rašo: “Per 30 laimingų moterystės metų pagimdžiau 16 vaikų. Šį metą Tamukas, mano jauniausias, pabučiavo mane ir susijaudinęs išbėgo pirmą kartą mokyklon. Stovėjau prie lango ir verkiau. Ištekėjau, eidama aštuonioliktus metus. Per 29 metus vis turėjome mažytį savo namuose. Dabar mano paskutinysis išėjo, ir aš pasilikau viena. Mano namai, net visas gyvenimas pasidarė tuščias! Būčiau viską atidavusi, kad tik galėčiau turėti vieną, dar vieną vaikutį!”
Kūrėjas kaltas
Va, mielasis Kazy, ką jaučia, ko geidžia normali, moderniojo gyvenimo savimylos neapgadinta moteris. Tai tik du pavyzdėliai iš tūkstančių ir tūkstančių. Jie parodo, ko ilgisi tikroji meilė. Taip jaučia ne vien moterys, bet ir normalūs vyrai, nors jų troškimas kūdikio gal nėra toks galingas, kaip moters. Kitaip negali būti. “Meilė” — rašo vienas prancūzų rašytojas — “yra gyvenimo veržimasis nešti vaisių”. Dievas yra meilė. Todėl jis yra vaisingas. Prisimink, ką rašiau antrame laiške apie Švenčiausios Trejybės gyvenimą ir apie žmogaus bei pasaulio sukūrimą. Nestebėtina, kad Dievo paveikslas—žmogus trokšta būti vaisingas. Tas troškimas jam įdiegtas paties gyvybės Šaltinio. Jis yra gražiausia Kūrėjo dovana žmogui. Tiktai nenormalūs žmonės nejaučia troškimo mylėti ir daugintis. Tiktai išsigimėliai gali neapkęsti vaikų. Tikra meilė trokšte trokšta pražydėti gyvybės stebuklu.
Moterystės tikslas
Dievas žinojo atsirasiant žmonių, kurie suabejos gimdymo šventumu, kurie gyvybės kibirkštėlės įžiebimo veiksmą priskirs velnio išradimui. Ir tartum norėdamas užbėgti už akių ir pašalinti bet kuriuos galimus abejojimus, Viešpats davė žmogui ne tik stiprų troškimą daugintis, bet aiškų įsakymą: “Aukite ir dauginkitės ir pripildykite žemę” (Pradž.1,28). Toks aiškus įsakymas neleidžia abejoti, koks yra lyčių paskyrimas žemėje.
— Tęskite savo pasakojimą apie žvaigždes, —nekantravo berniukai,— nes jau tuoj nušvis aušra, ir tada nebus taip įdomu.
—Ką padarysi, pasižadėjimą reikia ištesėti, — atsakė kapelionas ir pradėjo kalbėti apie žvaigždes.
— Jūs žinote,—kalbėjo jis,— kad ir saulė yra žvaigždė. Be jos dar šviečia begalinė daugybė kitų žvaigždžių, kurių didumas yra labai įvairus. Gryna akimi astronomai jų priskaičiavo apie 6000, bet iš tikro jų apskaičiavimu yra apie 30 milijardų žvaigždžių. Kai kurios jų yra tūkstančius kartų didesnės už mūsų saulę ir skrieja per erdvę dideliu greičiu. Kai kurios jų yra taip toli nuo mūsų, kad tas nuotolis mums galvas apsuka. Artimiausia mums žvaigždė, mokslininkų pavadinta Alfa Centauri, yra 41 bilijoną km. nuo mūsų. Lėktuvas, nudūzgiąs per valandą 300 km., ją pasiektų tik po 15 milijonų metų. Bet žvaigždėms šis matavimo būdas netinka. Jų nuotoliams matuoti astronomai vartoja šviesmetį, t.y. 300.000 km. į sekundę, kurį padaro šviesos spindulys. Metai turi virš 30 milijonų sekundžių. Padauginkim šį skaičių iš 300.000 ir gausim tą nuotolį, kurį nukeliauja šviesos spindulys per metus: maždaug pusdešimto bilijono km. Tokiu greičiu pas savo Alfą būtume už keturių metų ir keturių mėnesių. Prie Sirijaus “Didžiajame Šunyje” privažiuotume po aštuonių su viršum metų, o pasiekti “Erelio” žvaigždę Altą ir reikėtų virš penkiolikos metų. Bet tai yra tik menkniekis, dar didesnių nuotolių pamatysime. Pavyzdžiui. “Didžiojo Lokio” septynias žvaigždes nuo mūsų skiria šie šviesos skaičiai: 59, 72, 86, 80, 62, 74 ir 204.
Visa tai jums atrodo begalybė ir jūs klausote nekvėpuodami. Bet tai tik prajovų pradžia. Vien tik Paukščių Kelias turi tūkstančius milijonų žvaigždžių, kurios vidutiniškai viena nuo kitos atsitolinusios per 5-10 šviesos metų. Daugelis jų yra dvigubų, trigubų... iki šešiagubų žvaigždžių, t.y. viena žvaigždė keliauja apie kitą, ta apie trečią ir t.t.
Amžinoj tyloj ir nesikeičiančioj ramybėj šviečia dangaus žvaigždės mėlynuose skliaustuose. Bet tai tik mūsų akis apgauna. Jau prieš du šimtu metų žymus anglų astronomas E. Halley Įrodė, kad dangus keičiasi, nes žvaigždės neapsakomu greičiu keliauja per erdvę. Mes to nepastebime dėl milžiniško nuotolio pačios erdvės, per kurią šios žvaigždės skrenda, ir dėl atstumo tarp žvaigždžių. Tik gal už kokio šimto tūkstančių metų dangaus paviršius mums atrodys kitoks. Žvaigždžių skridimas per erdvę yra Įrodyta, fotografuojant Įvairiais laiko tarpais tą pačią dangaus dali ir leidžiant šviesos spindulį per spektrą, t.y. suskaidant jį į septynias pagrindines spalvas.
Gal jums įdomu žinoti, kiek žvaigždės nuskrenda? Mums jau pažįstamas Sirijus į sekundę nuskrenda apie 16 km. Bet tai labai lėta žvaigždė, yra tokių, kurios nušvilpia nuo 500 iki 1000 km. per sekundę.
Jaunimas mėgsta keliauti, nerimsta, kai reikia būti vienoje vietoje. Nenusiminkite, jūs kasdien keliaujate ir kasdien atliekate ilgesnę kelionę, negu iš Amerikos Į Europą. Žemė su saule drauge keliauja į begalines erdves po 20 km. į sekundę, t.y. 730 milijonų km. į metus. Drauge su milijonais dangaus kūnų skriejam per erdvę pirmyn. Kaip laikas negrįžta atgal, taip ir perkeliautos dangaus erdvės; niekuomet neatsirasim toj pačioj vietoj.
Kartą jaunimo rekolekcijų metu kalbėjau apie santykius tarp berniukų ir mergaičių. Sakiau, kad glamonėtis ir bučiuotis, dar neesant susižadėjus, dažnai yra nuodėmė. Šis pasakymas sujudino visus, lyg širšes. Po konferencijos tuoj gavau keletą laiškų. Viename iš jų buvo rašoma:
‘"Didžiai Gerbiamas Kunige,
Klausydama Jūsų konferencijos, padariau išvadą, kad jeigu yra nuodėmė bučiuotis ir glamonėtis su priešingos lyties asmeniu, dar neesant susižadėjus, tai, be abejo, turėtų būti nuodėmė ir mintimis tai daryti. Bet nejaugi, Kunige, Dievas uždraustų mergaitei skrajoti su savo fantazijos sukurtu princu svajonių pasaulyje, justi jo karštą pabučiavimą bei glamonėjimą? Aišku, aš nekalbu apie neskaisčias mintis ir jausmus — Dieve gink — priešingai, tas išsvajotas “riteris” mergaitės fantazijoje dažniausiai būna nepaprasto kilnumo ir nežemiškų ypatybių įkūnijimas. Atleiskite už tokį atvirą pasisakymą, bet jeigu tas yra nuodėmė, jeigu yra uždrausta svajoti — nėra teisybės! Tad kam pagaliau Dievas mums sukūrė tokią nenuoramą širdį, kuri bent svajonėse aprimsta, pailsi . . . Juk, bendrai, mergaitė daugiau gyvena svajonėmis, negu realybe.
Jus gerbianti Violeta
Atsakydamas Tau, brangioji Violeta, įsivaizduoju šimtus jaunuolių, mergaičių ir berniukų, kuriuos panašūs klausimai kankina, kurie svajoja, skraido po pasakiškus pasaulius su savo fantazijos sukurtais “princais” ir “princesėmis”. Ar tai yra negalima, ar tai būtų nuodėmė? Klausiančiu žilgsniu, išplėstomis akimis Tu lauki atsakymo. Koks jis bus? . . .Žiaurus?. . . nemalonus? ... o gal palankus?. . .
Gali visiškai įsitikinti, kad atsakymas stengsis būti kuo palankiausias. Bet žinai . . . visuomet ir visur yra ribos . . .
— Meilei nėra ribų! — atkirsi.
Taip, tikrai. Bet, tur būt, skaitei pereituose šio laikraštėlio numeriuose, kad kaltais meile yra laikoma tai, kas visai nėra meilė. O tada tenka smarkiai apsivilti ir gailėtis .
Jaunuoliškos svajonės
Baigei savo laišką šiais žodžiais: “Juk, bendrai, mergaitė daugiau gyvena svajonėmis, negu realybe”. Bet nemanyk, kad tik mergaitė. Brendimo laikotarpy panašiai yra ir su berniukais. Ir jie daugiau ar mažiau palinksta į melancholiją, mėgsta svajoti, kurti pasakiškus pasaulius. Niekas nesakys, kad tos svajonės būtų neskaisčios, nuodėmingos. Svajojama tik apie tai, kas kilnu, gražu, idealu. Nežiūrima žemyn į pilką žemę, bet aukštyn į mėlyną dangų.
Aukštą dangų pamylėjo,
blaivią jo skaistybę;
sau akis susižavėjo
mėlyna gilybe.
Bet nenorėčiau sutikti su Tavim, Violeta, kad tokiose svajonėse širdis nurimsta, pailsi . . . Man atrodo, kad dažniausiai būna priešingai. Taip sako ir Maironis:
Nenurimstanti ieško dvasia to,
kas dora, gražu ir kilnu;
žiba ašaros man akyse,
apsigavusiam mielu sapnu;
bet ant žemės ieškot idealo,
tai vien troškulį kęsti Tantalo.
Gali svajoti apie tą savo “princą”, apie tą “riterį”, apie tą kilnų, nepaprastą sutvėrimą (deja, sutvertą tik Tavo fantazijos!), bet kai pabusi iš to sapno, pamatysi, kad šios žemės “princai” ir “riteriai” jokiu būdu neprilygsta tam, kurį buvo sukūrus Tavo laki fantazija. Paskraidžius saulėtose dangaus mėlynėse, nėra per daug malonu nusileisti vėl į šią vargingą, miglotą mūsų žemę.
Tas vaizduotės skrajojimas gali Tave užliūliuoti, nuraminti ir sužavėti tik labai trumpam laikui. Kai atmerksi akis ir vėl susidursi su realybe, ji Tau atrodys dar žiauresnė ir liūdnesnė, negu pirmiau. Taigi, tos svajonės Tau nieko gero neduos. Tik praleisi veltui daug laiko, tapsi vis labiau apsileidusi savo pareigose, o jei eini mokytis, tai apie tai pradės garsiai kalbėti ir Tavo pažymiai . . .
(tęsinys )
Meilė nebeatskiriamai jungia ir sulieja besimylinčius, kaip du ištirpytu vaško gabalu. Jie tampa vienos minties ir vienos širdies. Jie kalba ta pačia kalba ir gyvena tais pačiais troškimais. Jie drauge meldžiasi, drauge darbuojasi, drauge kenčia ir drauge džiaugiasi gyvenimu. Juozo ir Alicijos meilė sužydo tokiu bendru dvasiniu gyvenimu. Alicija rašo dienoraštyje: “Romoje ėjome išklausyti Mišių beveik kiekvieną dieną. Šv. Komuniją priimdavome visada drauge. Nuo pirmos vedybų dienos drauge kalbėjome maldas ir visados pridėdavome vieną rožančiaus paslaptį. Kartais būdavau labai pavargusi po ilgų vakarojimų prie darbo, ir būtų buvę mieliau tą rožančiaus paslaptį išleisti. Jis niekada nesutiko.
Bendra malda labai greitai sujungė jų dvasią. Tarp Juozo ir Alicijos nebeliko jokių paslapčių. “Jis man papasakodavo visus savo abejojimus, troškimus ir patyrimus; viską, ko jis geidė pasiekti savo gyvenime, darbe, dvasioje. Jis troško, kad viskas mums būtų bendra, ir tol nebuvo patenkintas, kol net mudviejų įspūdžiai nebuvo tie patys. O kad nuodėmių atleidimas išpažintyje jo gyvam tikėjimui buvo didelio džiaugsmo šaltinis, tai jis norėjo, kad ir tą džiaugsmą ragautume kartu.” (iš Alicijos dienoraščio).
Maldos ir dvasios vienybė vedė juodu ir į darbo vienybę. “Aš noriu darbuotis kartu su tavimi. Kai tu esi šalia manęs, man daug sklandžiau eina darbas. Tu mane suramini, sutvirtini. Aš nesijaučiu slegiamas to jausmo, kad man nepasiseks. Prie tavęs man atrodo viskas lengva. Tu esi mano brangi ramybė.”
Ar reikia dar sakyti, kad tokia moterystė buvo, tikrai laiminga?
Vyras giria žmoną
— O kokį gerą darbą atliko prelatas Latty, mudu sutuokdamas! Niekados nesitikėjau, kad galėtų būti tokia laimė. Koks džiaugsmas! Koks neapsakomas džiaugsmas tave turėti savo žmoną! Matai, man labai reikėjo žmonos, galinčios suprasti mano idealą iki pačių giliausių jo gelmių ir norinčios be rezervų jame dalyvauti. Ir tu, Alicija, ne tik supratai, tu jį dar ir pamilai ir gyveni juo drauge su manimi. Esu tikras, kad ir ateityje tu padėsi man jį įgyvendinti kaskart geriau ir geriau, nežiūrint kokioje formoje Dievas tą idealą mums pristatytų. Pats Dievas turi parinkti mums tą formą. Bet aš gerai žinau, kad mudviejų meilė visada bus šventų jėgų šaltinis ir duos drąsos ramiai pasitikti viską, kas tik ateis mūsų keliu.”
Vyras, žmona ir Dievas
“Kur du ar trys bus susirinkę mano vardu, ir aš būsiu jų tarpe”. Tai yra pažadėjęs Išganytojas. Moterystė yra dviejų “susirinkimas”. Ir jei tie du “susirenka” Dievo vardu, geisdami išpildyti Jo valią, trokšdami Jam patikti: Viešpats turi būti su jais. Ne retai Jis būna labai artimas, kuone apčiuopiamas. Todėl nėra ko stebėtis, kai Alicijos dienoraštyje randame tokias eilutes:
— Ilgiau vienas su kitu begyvendami, dažniau ir dažniau mudu sutikdavome vienas kitame Dievą. Dabar mudu jautėme, kad didžiausioji Dievo dovana mums buvo mudviejų susijungimas moterystėje. Kuone visada, būdama su Juozu, juste jutau Dievo artumą. Vieną dieną aš jam pasakiau, kad po vestuvių jis atrodo labiau priklausąs Dievui, negu anksčiau. Ir aš pastebėjau jo akyse sušvintant didelio džiaugsmo liepsnelę. Jis atsakė:
— Kaip tik aš toks ir noriu būti su tavimi. Kad tu žinotum, kaip labai aš tave gerbiu! Tiek pat kaip ir myliu! Tu esi man paties Dievo pasiuntinė.
Kokia kilni, kokia aukšta vyro pažiūra į moterį! Dievo pasiuntinė! Kiek vyrų taip žiūri į savo žmonas?
Didžiosios pastangos
Matydamas koks geras buvo jiems Viešpats, kokią laimingą sukūrė moterystę, Juozas įtempė visas savo jėgas būti kuo ištikimiausias Dievui ir vesti arčiau prie Jo savo mylimą žmoną.
— Mieloji Alicija, būtų galas mūsų meilei, jei Jo dieviškųjų planų Įgyvendinimas nebūtų mūsų pati pirmoji mintis, jei mudu pasisavintume nors vieną minutėlę laiko savo malonumui, kai tos minutėlės reikalaus mano pareigos.
Vestuvių metinėse jis sakė:
—Iš tiesų, pats Dievas sujungė mudu tą dieną. Negalima abejoti! O, ta mudviejų sielų ir gyvenimų vienybė! Vienybė, sudaryta paties Dievo, reiškia, amžina, nekintanti, nepertraukiama, kaskart glaudesnė ir tampresnė, kaskart tobulesnė iki pasieksime tobuliausią susijungimą vienas su kitu Danguje. Du viename! Kaip tai gražu, mieloji! Ir dar gražiau, kai tai yra su tavimi.
“Kaip labai jam rūpėjo mano sielos labas”, — tęsia dienoraštis. Jis norėjo kelti ją arčiau ir arčiau Dievo. “Dievas man patikėjo tavo sielą, aš tai gerai žinau,”— sakydavo. “Jis prikišdavo man stoką tikėjimo, jei aš kada būdavau kiek nepatenkinta ar apsileidusi medžiaginiuose dalykuose.
Mudviejų bendras gyvenimas buvo stiprus ramstis abiem. Atrodė, kad šventųjų bendravimas įgauna ypatingą formą sielose, sujungtose moterystės sakramentu, kad viskas, ką turi vienas, priklauso ir antram”.
Diplomatas vienuolyne
Kilni Juozo siela nesitenkino žmonos meile. Ir idealią moterį turėdamas, ir joje regėdamas Dievo pasiuntinį, jis ieškojo Dievo ten, kur jis lengviausiai randamas. Jaunas diplomatas mėgo užsukti į vienuolynų bažnyčias, išsikalbėti su vienuoliais dvasios klausimais.
— Mes negalime išsisukti, nepakvėpavę vienuolynų oru. Mums reikia juo persiimti, nes jis saugo mus nuo pasaulio, dvasios. Ar tu nepatyrei, kad pusvalandis, praleistas su vienuoliais, duoda galimybės lankytis Romos salionuose be pavojaus? Iš vienuolyno išsinešame tam tikro kvapo ir šviesos viską teisingai vertinti.
Atsisveikinimas
Daug kartų po gražaus saulėto ryto ateina audringas, žaibuojantis ir griaudžiantis popietis. Ir Juozo laimingą moterystės gyvenimo rytą aptemdė Didžiojo Karo rūstus, pritvinkę debesys. Jis buvo atsargos karininkas. Karui kilus, jam teko Įvairios pareigos armijoje. Po trijų savaičių atostogų namie reikia išvykti Į frontą. Juozo atsisveikinimas su žmona žėri didelės tobulybės pasiekusia vyro meile moteriai ir savo Kūrėjui. Čia nebežinai, kuo labiau stebėtis ir gėrėtis: ar vyro švelnumu,; ar moters stiprumu ir kilnumu. Štai, kaip ji aprašo paskutines valandas su vyru šioje žemėje:
“Mes buvom viską mielai priėmę (iš Dievo), tik ne tai, ne tai. . . Šitas bandymas mudu visai pribloškė prie žemės. Stipriai, stipriai susikabinę, verkėme vienu, pasikukčiojančiu, bevilčiu verksmu. Verkėme, kaip maži vaikai. Jis pirmas atsikvošėjo ir, padėjęs rankas ant m«no pečių, kaip buvo Įpratęs, tarė:
—Turime būti labai dosnūs Dievui ir sutikti su tuo, ko Jis reikalauja.
Mano akyse buvo matyti dar daug skausmo. Jis pabūgo, kad mano valia gali nesutikti su Jojo. Išgąsčio šešėlis nuslinko jo veidu. Jis klausė:
— Ar tu sutinki? Ak, sakyk, kad sutinki! (su Dievo valia. J.K.).
Šį kartą jis neatspėjo mano minčių. Aš nebegalėjau norėti ko nors kito, ko. jis nenorėtų. Atsiminiau tada Yvonnes žodžius ir atsakiau:
Taip, taip, aš sutinku, aš noriu viso to, kas kelia tavo sielos groži.
(Skiriu jauniausių lietuvių jėzuitų motinoms)
Giliai įsmigo man į širdį mano motinos rauda ir ašaros, kai, vykdamas į vienuolyną, su ja atsisveikinau. Nuoširdžiai atjaučiu todėl ir Tavo, jauniausių mano brolių Kristuje, Motina, skausmą, kurį pergyvenai, leisdama sūnų į vienuolyną. Tačiau ne guosti ir raminti Tave noriu šiuo laišku — to Tau jau nebereikia, nes Tu pati, giliai tikinti Motina, aukos dvasioje besimelsdama, supratai Viešpaties valią, supratai, kad Dievas tos aukos iš Tavęs norėjo, ir dabar esi patenkinta, net džiaugies . . .
Pagarba ir dėkingumas verčia mane tik pasakyti bei priminti tai, kas Tavo džiaugsmą ir laimę galėtų dar padidinti.
Didis Tavo troškimas sūnui laimės prasidėjo, kai sužinojai, kad Visagalis suteikė Tau didžią dovaną — naują žemės ir dangaus pilietį — kūdikį. Jau tada visus Tavo norus ir troškimus stelbė tas pats noras, kad tik jis būtų laimingas! Vėliau kiekvienas jo nusišypsojimas ir krykštavimas džiugino Tave ypač dėl to, kad tai buvo mažutis Tavo jam trokštamos laimės ženklas. Viską Tu padarei ir atlikai, nepaisydama jokio vargo, rūpinais, auginai jį, saugojai nuo blogo, mokei ir vedei prie gero, prie laimės.
Gilus Tavo tikėjimas aiškiai sako, kad kiekvieno žmogaus tikroji laimė glūdi tik Dievuje, tik Jis — Dievas gali žmogų padaryti tikrai laimingą. Tik Apvaizdos Troškimus įspėdamas ir juos vykdydamas, žmogus randa sau tikrąją laimę. Todėl daug Tu meldeis už savo sūnų, kad Visagalis padarytų jį laimingą.
Žinome taip pat, kad Dievas ne visiems žmonėms dalina vienodas malones, ne iš visų Jis nori vienodo dėkingumo. Drąsiai betgi galime tvirtinti, kad Tavo sūnus, tiesa, ne be Tavo pasiaukojimo ir už jį maldaujančių ašarų, gavo vieną iš didžiausių žmonėms žemėje tiekiamų malonių — pakvietimą aukotis, dirbti ir kovoti didesnei Dievo garbei ir sielų naudai. Kai po rimto apsisvarstymo jis ryžosi eiti ten, kur Viešpats šaukia, drebančia ranka palaiminai jį ir bučiuodama aukojai Dievui brangiausią dovaną — savo mylimą sūnų.
Nebeminėsiu vienuolyne jo atrastos ramybės, džiaugsmo, laimės, nes tai jis pats gražiai aprašė savo pirmame ir kituose laiškuose iš naujokyno (Tu saugoji tuos laiškus, kaip brangią relikviją). Atrodo, Mamyt, kad ir Tavajai laimei pakaktų tik žinoti, kad sūnus yra tikrai laimingas. Bet Tavo laimę ir džiaugsmą dar kai kas keleriopai padidina.
Gerbiamas Redaktoriau,
Būdamas tikintis katalikas, norėčiau išsklaidyti kai kuriuos savo abejojimus. Taigi, prašyčiau bent trumpai atsakyti į čia mano paliestus klausimus.
Sakoma, kad nepraktikuojantieji katalikai negalės patekti į Dangų. Bet ir jie juk tiki į Dievą ir į Kristų. Jei netikėtų, taptų laisvamaniai arba pereitų į kitą tikybą.
Man atrodo, kad svarbiausia nepraktikavimo priežastis yra pasenęs išpažinčių klausymo būdas, kurį reikėtų pakeisti. Juk dabartinis išpažinčių klausymo būdas yra įvestas inkvizicijos laikais. Pirmaisiais krikščionybės amžiais išpažinties visai nebuvo. Kristus jos niekad neįsteigė. Tie žodžiai, kuriuos kunigai paprastai vartoja išpažinties Įsteigimo Įrodymui, t.y. “ką surišite žemėje, bus surišta ir Danguje ir ką išrišite žemėje, bus išrišta ir Danguje”, ne nuodėmių atleidimui buvo taikomi. Kristus, juos sakydamas, gal turėjo mintyje tikėjimą ir krikštą, t.y. priėmimą į krikščionių bendruomenę.
Už savo nuodėmes žmogus yra atsakingas tik prieš Dievą, todėl tik iš jo gali gauti atleidimą, o ne iš kunigo. Žmogus niekuomet negali atverti visos savo sąžinės kitam žmogui, tai gali padaryti tik Dievui .
Man atrodo, kad šių Šv. Metų proga Popiežius turėtų pakeisti dabar praktikuojamą išpažinčių klausymo būdą. Žmogus, atsiklaupęs prieš altorių, galėtų pačiam Dievui pasakyti savo nuodėmes ir prašyti Jo atleidimo.
P. Samanis
Praktikuojantieji ir nepraktikuojantieji
Gerbiamasis,
Jeigu esi tikintis katalikas, tai turėtum stengtis geriau pažinti savo tikėjimą, skaitydamas geras katalikiškas knygas. Iš laiško atrodo, kad būsi prisiskaitęs arba prisiklausęs protestantiško mokslo.
Tikru kataliku gali vadintis tik tas, kurs praktikuoja. Jei kuris nors sako tikis į Dievą ir į Kristų, bet nenori pripažinti to, ką moko Bažnyčia, apgaudinėja pats save. Jeigu kas neklauso Bažnyčios, neklauso nė Kristaus, nes Bažnyčia moko tik tai, ką yra mokęs pats Kristus. Bažnyčią Įsteigė Kristus ir liepė jos klausyti, sakydamas: “Kas jūsų klauso, manęs klauso, kas jus niekina, mane niekina ” (Luko 10, 16). Nepakanka sakyti tik žodžiais, kad tiki, reikia tai parodyti darbais ir visu savo gyvenimu.
Kas įsteigė išpažintį?
Išpažintis yra Įsteigta paties Kristaus, todėl niekas šioje žemėje, net nė Popiežius, jos panaikinti arba pakeisti negali. Klaidingas yra protestantų aiškinimas, kad tais žodžiais “ką surišite . . .” Kristus kalbėjo tik apie tikėjimą ir krikštą. Jei paskaitysi tą pačią vietą Šv. Jono evangelijoj, aiškiai pamatysi, kad ten kalbama apie suteiktą apaštalams (ir jų įpėdiniams) galią atleisti nuodėmes: “Kam nuodėmes atleisite, tam jos atleistos, ir kam sulaikysite, jos sulaikytos” (Jono 20, 23).
Kad išpažintis buvo įvesta inkvizicijos laikais, yra tuščias Bažnyčios priešų užmetimas. Bažnyčios Tėvai (Atanazijus, Ire-nejus, Origenes, Tertulijonas) ir visuotiniai susirinkimai mums liudija, kad išpažintis buvo praktikuojama jau pirmaisiais krikščionybės amžiais. Ji buvo dažnai praktikuojama dar sunkesniu būdu, negu dabar. Savo nuodėmes žmogus išpažindavo viešai. Jam ir atgailą kunigas viešai uždėdavo, ir ta vieša atgaila kartais tęsdavosi daugelį metų.
Kunigas — teisėjas
Suprantama, kad už savo nuodėmes žmogus yra atsakingas prieš Dievą, bet tai dar nereiškia, kad jo negali teisti kitas asmuo (kunigas), kuriam ta pareiga yra paties Dievo pavesta. Juk panašiai yra ir valstybėje. Sulaužydamas koki nors įsakymą, nusikalsti prieš to įsakymo davėją, kuris gali būti, pavyzdžiui, karalius arba prezidentas. Bet už tą nusižengimą tave teisia ne pats karalius ar prezidentas, o jo tam tikslui paskirtas asmuo — teisėjas. Kaip teisėjas teisia ne savo, bet karaliaus arba respublikos vardu, taip ir kunigas duoda išrišimą arba neduoda Dievo vardu.
Kad nuodėmes atleidžia ne tiesiog pats Dievas, bet kunigas Jo vardu, yra taip nustatyta Kristaus, todėl mes turime to laikytis, nesvarbu, ar tai bus malonu ar ne.
Gerbiamas Kunige,
Prašyčiau paaiškinti, kas yra svarbiau: ar pats Dievas (t.y. Jo buvimas), ar tikėjimas į Jį. Liuteris sakė, kad tikėjimas yra viskas. Ar jį už tai smerkia Bažnyčia?
Br. D.
Prašyčiau ir man paaiškinti, kas yra svarbiau: ar kad yra Amerika, ar tai, kad Tu joje gyveni. Tavo klausimas yra lygiai toks pat. Tai yra du skirtingi dalykai, kurių negalima palyginti. Jei nebūtų Dievo, negalėtum nė į Jį tikėti. O jeigu į Jį ir netikėsi, Jis vis tiek bus.
Liuteris sakė, kad tikėjimas yra viskas, geri darbai išganymui nėra reikalingi. Katalikų Bažnyčia jį už tai smerkia, sakydama Šv. Jobūbo žodžiais, kad tikėjimas be gerų darbų yra miręs. Pats Kristus sakė: “Ne kiekvienas, kurs man sako: Viešpatie, Viešpatie! įeis į dangaus karalystę, bet kas pildo mano Tėvo valią” (Mato 7, 21). 0 Jo Tėvo valia yra ta, kad mes mylėtume vienas kitą ir visiems darytume gera. Prašyčiau pasiskaityti visą Šv. Jokūbo laišką, kuriame aiškiai kalbama apie gerų darbų reikalingumą, norint pasiekti amžiną gyvenimą.