MAŽASIS MILŽINAS
Keista atrodo šita antraštė. Kaipgi gali būti drauge mažas ir milžinas? Bet iš tikrųjų taip buvo. Dominykas Savio buvo mažas, nes mirdamas dar neturėjo ne penkiolikos metų, bet savo dorybėmis ir dvasinio gyvenimo aukštumu jis buvo tikras milžinas. Bažnyčia tik didvyriui, tik dvasinius milžinus skelbia šventais. Dominykas buvo paskelbtas palaimintuoju šių metų pavasarį. Jis sumušė visus rekordus, tokiame jauname amžiuje pasiekęs altorių garbę. Šventaisiais ir palaimintaisiais yra paskelbtų kankinių, kurie paaukojo savo gyvybę už Kristų, būdami dar jaunesni, negu Dominykas Savio, bet išpažinėjų, t.y. tokių, kurie nebuvo nukankinti, bet mirė natūralia mirtimi, visoje Bažnyčios istorijoje dar nėra buvusių jaunesnių už jį. Vienas iš jauniausių yra Stanislovas Kostka, kurs mirė, būdamas aštuoniolikos metų. Dominykas Savio mirdamas dar neturėjo nė penkiolikos metų. Jis gimė 1842m. balandžio 2d., o mirė 1857m, kovo 9 d.
Pavasarį jis gimė, pavasari ir mirė. O ir visas jo trumputis gyvenimas buvo lyg bepradedąs švisti pavasaris, kuriame jau turėjo laiko gražiai prasiskleisti pirmosios gėlės, gražiausios jaunimo dorybės: skaistybė, linksmumas, draugiškumas.
Kai ateina pavasaris, kiekvienas žmogus pralinksmėja. Kaipgi jis galėtų būti paniuręs, kai šviečia skaisti saulutė, žaliuoja pievos, žydi sodai! Ir Dominykas Savio, kur tik pasisukdavo, visur atnešdavo pavasario džiaugsmą. Jo akyvaizdoje ir labiausiai neišauklėti gatvės vaikai liaudavosi negražiai kalbėję ar žaidę. K i e k v i e n a m jis nusišypsodavo, k i e k v i e n a m rasdavo meilų žodį, kiekvieną savo pavyzdžiu patraukdavo prie to, kas gražu ir kilnu. Tai buvo lyg veidrodis, kuriame atsispindėjo jo mokytojo Šv. Jono Bosco paveikslas.
Palaimintasis Dominykas Savio ir mūsų jaunimui sakyte sako, kad norint apaštalauti, ištraukti iš purvo savo draugų sielas ir laimėti jas Kristui, nereikia būti kokiu žymiu pamokslininku ar misijonierium, tobuliausias ginklas yra geras pavyzdys.
Taip elgtis, kad tavo elgesys netrauktų kitų žemyn, bet vis aukštyn keltų, nėra lengva, nes reikia nuolat susivaldyti ir mokėti kartais pasipriešinti savo prigimties palinkimams. Bet sunkesnėmis progomis kiekvienas tegul save klausia: jei tai galėjo padaryti šis keturiolikos metų berniukas, dėl ko negalėčiau aš?
Gerbiamoji Ponia,
Džiaugiuosi Jūsų laišku, kuriame aprašote, kaip nuolat ryškiau ir gražiau ima reikštis Jūsų Ramutės, Jonuko ir Danguolės sumanumas bei išmintis. Sakote, kad juos mylite už viską labiau ir net savo gyvenimą prieš tą meilę laikote lyg nieku. Taip, tai yra ta kilnioji, didžioji į žmogaus vargšę širdį paties Dievo įdiegtoji meilė, kurios gaivinanti šilima dvelkia per visą žemę.
Teisingai nuogąstaujate dėl mūsų laikų blogos aplinkos, kuri gali nuvesti Jūsų mylimuosius slidžiais ir pražūtingais takais. Būkite kantri ir perskaitykite, ką Jums papasakosiu, kad įsitikintumėte, jog apsaugoti juos nuo tų pražūtingųjų takų ir nuvesti išganingaisiais daugiausia priklauso nuo Jūsų pačios, kaip motinos.
* * *
Ši laišką rašant, man piršte peršasi mintis pasidalinti su Jumis atsiminimais apie kitą Danguolę, kuri šiandien, deja, jau ilsisi amžinuoju poilsiu.
Kai aš atvykau į N. stovyklą, radau susispietusi nemažą tremtinių būrį. Sunkios buvo dienos: viskas išardyta, sugriauta, maisto trūkumas, tikri bado metai. Labai gerai prisimenu pirmąjį mūsų stovyklos jaunimo susirinkimą gražų pavasario sekmadienį pamiškėje, ant upės kranto. Visi atrodė išvargusiais veidais, bet Danguolė labiausiai. Kaip man tada buvo jos gaila! Ji tokia jaunutė ir graži, bet veidas, kaip drobė... Buvo tyli. Pokalbiuose retai nusišypsodavo liūdna šypsena. Bandžiau pasiteirauti apie gyvenimo sąlygas, bet ji kalboje buvo tokia santūri, kad nieko tiksliau nesužinojau, bet atspėjau didelį širdies liūdesį.
Prabėgo daug mėnesių. Suorganizavome šiek tiek tarpusavės pagalbos. Tačiau Danguolė nesikeitė. Kartais ilgai nebuvo galima jos matyti nei mūsų pamaldose nei susirinkimuose.
Atėjo laikas, kad aš turėjau palikti pamiltą tautiečių koloniją ir išvažiuoti kitur. Prieš išvažiuodamas, norėjau sustiprinti jų dvasią, todėl suruošiau misijas. Danguolė buvo viena iš uoliausiųjų. Čia iškilo tai, ko aš iš jos nesitikėjau. Medžiaginio skurdo ji nejautė, turėjo pasisamdžius net atskirą butą, nes ją rėmė sužieduotinis. Bet siela didžiai kentėjo, nes sužieduotinis buvo egoistas, be tikėjimo, be tikros meilės ir be moralinių varžtų. Danguolės jaunystė buvo paniekinta: jos jaunos rankos jau ne vieną kartą buvo suterštos nekaltu krauju, motiniškoje širdyje likusi gili, nepagydoma žaizda... Kaip baisiai skambėjo jos žodžiai: “Kapelione, man atrodė tik dienų klausimas. Aš jau keli mėnesiai rankinuky nešiojausi nuodų dėželę ir, pradėdama misijas, norėjau pasiruošti mirčiai... Gana, sakiau, to vargingo gyvenimo, kančios, purvo ir kraujo...”
J. Augustaitytė — Vaičiūnienė
Kieksyk buvai pakėlęs ranką,
Bet niekad ji nebuvo taip skaudi.
Kaip sausroje šaltinis, taip gyvybė senka,
Ir niekur niekur tikro žodžio negirdi.
Dar vis tolyn nuo gimto krašto vėjo
Pajuodusiais laivais nuo audrų ir lietaus,
O kam, javai laukuose mūsų užderėjo
Ir kas iš kraujo kilusius į kluonus kraus.
Krūtinėj nešamės ugninę piūtį
Žvaigždynuose įaustame rašte...
Jei neverti gyvent ir būti,
Tai leiski nors numirt savam krašte.
Tegu į poilsiui paklotą guolį
Gaili rasa nuo rūbų kris,
Ir užbaigtą kelionės toli
Apžers žalia laukų ugnis.
— Bepigu jums kunigams, vienuoliams ir misijonieriams raginti: “Auginkite vaikus, auginkite vaikus!” Patys neauginę, nežinote, kiek vaikai kaštuoja pinigo, nervų ir prakaito. Jei patys būtumėte tikri tėvai, o ne “gerbiamieji tėveliai”, kitaip kalbėtumėte.
— Mes negalime turėti vaikų. Kaip juos beišmaitintume, jei kasmet gimtų po vieną?
— Ar nėra protingiau gerai išauklėti ir aprūpinti vieną ar du vaiku, negu paleisti į pasauli būrį tamsuolių, alkanų kapitalistams vergų ir gal net kriminalistų?
— Man gydytojas uždraudė gimdyti, nes galiu mirti. Turiu silpną širdį.
— Esame gana turtingi ir sveiki, bet moteris griežčiausiai atsisako prisiimti antrą vaiką. Sako, kad jai pakanka vieno. Aš žinau, kad yra nuodėmė saugotis vaikų, bet ką aš turiu daryti? Esu dar jaunas, sveikas, kitos moters vesti nebegaliu, tą pametęs. Žmona nesutinka gyventi, kaip sesuo su broliu, o ir pats nežinau, ar įstengčiau. Kas man daryti? Ar aš turėsiu eiti į pragarą?
Šitas laiškas yra skiriamas visiems ir visoms, kurių sąžines kankina čia iškeltieji klausimai. Bet, prieš atsakydamas į juos, nuoširdžiai prašau mieluosius skaitytojus prisiminti du dalyku.
Viena: nei aš, nei kuris kitas kunigas, nei vyskupai, nei pagaliau pati Bažnyčia nesisavina teisės įsakinėti, kiek kuri pora privalo turėti vaikų. Tai yra pačių tėvų sąžinės reikalas.
Antra: jei kada pasitaiko mano laiškuose vienas kitas aštresnis žodelis vengiantiems vaikų, tai jis nėra taikomas visiems bevaikiams, o tik vienai jų rūšiai. Mat, yra trys bevaikių rūšys: vieni nori vaikų, bet jų negali gauti. Kiti nenori ir neturi, nes nesinaudoja moterystės teisėmis. Treti, nė kiek nesivaržydami, džiaugiasi visais moterystės malonumais ir tyčia, prigimčiai priešingu būdu, neleidžia įsižiebti naujai gyvybei.
Nevaisingieji
Gilios užuojautos yra verti tie vyrai ir moterys, kurie visa širdimi trokšta kūdikių, bet nesulaukia, nes yra nevaisingi. Dievas mato jų slaptas ašaras, girdi jų maldas, atjaučia kenčiančias širdis ir, be abejo, gailisi jų. Ir jei vistiek palieka juos nevaisingus, tai tik todėl, kad Jo begalinė dieviškoji išmintis mato, taip esant geriau. Nevaisingos poros gali ir privalo rasti gilios paguodos nepalaužiamame pasitikėjime Dievo gerumu, padėdamos aprūpinti be tėvų likusius našlaičius, uoliai dirbdamos Kristaus Karalystės platinimui.
“Kaip brolis ir sesuo”
Ne tik negalima smerkti, bet reikia pasidžiaugti tomis poromis, kurios negimdo dėl didesnės Dievo meilės ir, laisva valia susitarę, gyvena, kaip brolis su seseria, t. y., vienas kito neliesdami. Gyvo ir gilaus tikėjimo tautose tokių porų yra nemaža. Bažnyčia jas vertina labiau už gimdančias, jei jos taip elgiasi iš gerų ir kilnių motyvų. Tokie asmenys yra tikri didvyriai šiais nepažaboto kūniškumo laikais. Jie yra lyg tie švyturiai bešėlstančių geidulių jūrose. Juose apsireiškia dvasios ir malonės įtaka kūnui. Šv. Juozapas ir Marija yra šitų porų pavyzdys.
Klausimas nelengvas ir svarbus. Atsakymą kadaise yra davęs žinomas prancūzų humoristas Maks O’Real.
“Vesk moterį už save žemesnio ūgio. O moteriai tenka patarti, kad vyras būtų aukštesnis ir keliais metais vyresnis.
Nevesk moters, kuri nemoka nuoširdžiai juoktis. Žmogaus būdą galima pažinti iš juoko.
Nevesk moters, kuri juokiasi dirbtinai.
Nevesk moters, kuri visus smerkia ir kuri juokiasi iš draugių, joms nesant.
Vesk moterį, kuri kiekvienam žmogui suranda pateisinimo žodžių, jei prie jos kas ką smerkia.
Jei iš anksto nenusipirkęs bilietų, nuėjęs į teatrą nebegausi vietų partery ir, pasijutęs nejaukiai, nebežinosi ką daryti, o ji linksmai sušuks: “Menkniekis, paimk dvi vietas balkone. Ne vieta svarbu, kad tik būtų smagu! ” — Vesk ją. Ta mergaitė turi gerą širdį ir bus gera žmona.
Jei sutikęs elgetą norėsi jam ką duoti, o sužadėtinė tau sakys: “Tai, greičiausiai apsimetėlis; jis elgetauja degtinei”, žinok, kad ji negeros širdies.
Pasistenk taip pat sužinoti, kaip laikosi tavo sužadėtinė, staiga išbudinta iš miego. Jei išbus su šypsniu, vesk ją. Bet jei susiraukus tuojau šauks: “Tai jau vėl kas pasidarė. Neduoda miegoti!”, bėk nuo jos.
Nevesk moters, turinčios nenatūralias, išmoktas manieras. Mergaitė, kuri šypsosi svetimiesiems, o surūgus su saviškiais — ne šeimos gyvenimui sutverta.
Daugelis prieš šokius yra nusistatę ir laiko juos blogybe. Kiti taip į juos pasineria, kad užmiršta visa kita, nežiūrėdami nė moralinių dėsnių. Šokiai patys savyje nėra nei geri nei blogi. Jų dorine vertę nusprendžia vidujinė žmogaus laikysena. Pasinaudodamas T. G. Waldmann, S. J. mintimis, stengsiuosi atsakyti į daugelio jaunuolių statomą klausimą: ar šokiai yra geras dalykas, ar mums dabar galima ir verta šokti?
Šokiai ir žmogaus prigimtis
Šv. Matas savo Evangelijoje mums užrašė šiuos Kristaus žodžius: “Su kuo palyginsiu šitą kartą? Ji panaši į vaikus, sėdinčius prekyvietėje, kurie šaukdami sau lygiems sako: “Mes jums grojome, o jūs nešokote”... Viešpats mato žaidžiančius ir šokančius vaikus ir tai panaudoja palyginimui pavaizduoti suaugusiųjų nuotaikos nepastovumą. Dieviškasis Mokytojas tuo visai nepaneigia šokio reikšmės vaiko gyvenime. Kristus, be abejo, daug daugiau, negu mes, susirūpina tuo vaiku, kuris nejaučia noro šokti ir žaisti. Toks vaikas yra sergąs. Sveikai augančio jauno žmogaus prigimtis yra reikalinga lengvų, ritmiškų kūno judesių. Ar mes vėliau savo gyvenime turėtume šios džiaugsmo normos, kaip kokio vaikiško dalyko, atsisakyti? Ne. Tačiau suaugusio žmogaus šokio teikiami džiaugsmai turi skirtis nuo vaiko džiaugsmų didesniu jų dvasingumu ir žmoniškumu.
Kas yra šokis?
Tai yra kūno judesys, kurs nuo ėjimo ir marširavimo skiriasi savo lengvumu, lakumu ir laisvumu. Kiekvienam Šokiui yra būdingas ritmiškumas. Tie patys ir į juos panašūs judesiai vis kartojasi pagal tam tikrą eilę. O ritmiškumas yra žmogaus prigimčiai savas, įgimtas. Tą ritmiškumą mes matome savo ir viso pasaulio gyvenime. Mūsų širdis ritmiškai plaka, pasaulyje pasireiškia ritmika, kai po dienos vis ateina naktis, po žiemos pavasaris ir t. t.
Ką jaučia žmogus šokdamas, kad taip tuos šokius mėgsta? Šokėjas stipriau pergyvena kūno ir sielos vienybę. Jis jaučiasi kūrybiškas savo kūno judesių meniškame apvaldyme. Taip auga pajutimas, kad jis pilniau gyvena (Lebensgefuehl). Šokio metu didingiau ir šventadieniškiau spindi gyvenimas, negu kitomis darbo valandomis. Jau ir ratelį žaidžiantis vaikas jaučia, kad čia atsiveria kelias į kitą žmogų ir į laimę teikiantį bendravimą.
Atskleista paslaptis
Jau šie trumpi šokio savybių aprašymai atskleidžia mums šokio paslaptį — šokyje nepaslepiamai pasireiškia mūsų siela. Iš juoko ir verksmo, iš kalbėjimo būdo tu gali labai daug pasakyti apie kito žmogaus vidaus pasaulį. Taip ir šokėjas šokdamas savaime išreiškia savo širdies turtingumą ir skaistumą ar jos skurdą ir gašlumą. Šokyje žmogus pasirodo, koks jis iš tikrųjų yra. Dažniausia šokis yra širdies džiaugsmo išraiška. Bet gražiausias dalykas, kurį žmogus šokdamas pareiškia, yra meilė. Šokimas be meilės tuoj visiems šiurkščiai kalba apie veidmainystę ir šokio sudarkymą. Jokiu būdu meilės vardu čia nesuprantame pojūtinį seksuališkumą. Lytiniam jausmui pasidavęs šokis jau sugedęs, nebeatitinkąs savo esmės. Religiniuose šokiuose meilė tiesiog į Dievą veržiasi. Pasauliniuose ir tautiniuose šokiuose meilė yra rodoma visų šokančiųjų bendravimu, išreiškiama drauge šokantiesiems. Kai šokama ne grupėmis, bet poromis, tame ritmingame vyro ir moters judesių bendravime meilės pasireiškimas gali, be abejo, tapti ryškesnis ir betarpiškesnis. Bet čia glūdi ir vienas tų slaptųjų, nelaimes nešančių šokio pavojų. Fr. Spee "Lakštingalos dainoje” sako: “Meilė yra ugnis. Niekad, prieš pradėdamas mylėti, nebūčiau pamanęs, kad ji turėtų tokią galią!”
Klausi manęs, kas yra mendelizmas. Labai malonu, kad Tu domiesi gamtos mokslais. Neapsivilsi! Gamtoje yra daug įdomių slėpinių, atskleidžiančių Dievo galybę ir begalinę išmintį. Jos tyrinėjimas šviečia protą, auklėja būdą, aštrina pastabumą, moko branginti laiką, atitraukia nuo tuščių niekniekių ir, pagaliau, uolios pastangos gali privesti studentą prie žymesnio išradimo, naudingo visai žmonijai. Linkiu Tau geriausios kloties ir ištvermės. Kas žino, gal ir Tave pagerbs kada nors ne vien lietuvių tauta, bet ir visas kultūringasis pasaulis!
Trumpiausias atsakymas į Tavo klausimą būtų šis: mendelizmas yra mokslininko Mendel pradėta gamtos mokslų sistema. Bet tai be galo mažai Tau tepasako. Todėl šitame laiške supažindinsiu Tave su pačiu mokslininku, o kitame su jo mokslo sistema.
Kas buvo Mendelis?
Mendelis buvo kunigas, šv. Augustino ordeno vienuolis. Jis pats su namiškiais švęsdavo gimimo dieną liepos dvidešimt antrąją. Bet parapijos krikšto knygose įrašyta liepos dvidešimtoji. Istorikai nesutinka, katra jų yra tikroji. Paprastai žymima jį gimus 1822 metais liepos mėn. 22 dieną.
Pakrikštytas Jonu, vienuolyne gavo Gregoriaus vardą. Pats visada pasirašinėdavo Gregor Johannes Mendel. Pirmu žvilgtelėjimu jo pavardė atrodo žydiška. Tačiau geriausi jo biografai tai neigia, o sutinka buvus jame šalia vokiško ir čekiško kraujo. Jis gimė neturtingų ūkininkų šeimoje, Moravijoje, Heinzdendorfe (čekiškai Hincziez). Jonelio jaunystė riedėjo šypsančiais saulėtais laukais, kvepiančiomis pievomis ir žieduose skendinčiais sodais; lenktyniavo su Oderio ir jo įtako Rosshacho srovėmis. Nenuostabu, kad gražios gamtos vaikas pamėgo gėles, bites ir sodus.
Jis turėjo dvi seseris. Vyresnioji Veronika, jaunesnioji Teresė. Verutės šaltas būdas netraukė berniuko ir ji pati neprisirišo prie broliuko. Teresiukė gi turėjo stačiai lemianti vaidmenį Jonuko ateičiai, kaip vėliau matysime.
Mokslo keliais
Tais laikais mokslas nebuvo privalomas. Mendeliai, betgi, suprato jo vertę ir leido Jonuką mokyklon, kur jį mokė rašyti, skaityti, istorijos, sodininkystės ir bitininkystės. Už paskutinių dviejų dalykų dėstymą mokykloje kaltas buvo vietos klebonas, kurs tuo netiesioginiu būdu prisisidėjo prie busimojo gamtininko parengimo.
Mokytojas Tomas Makitta, pastebėjęs nepaprastus vaiko gabumus, įkalbėjo tėvus siųsti jį gimnazijon. Artimiausioji gimnazija buvo Leipnike, 14 — 15 km nuo Heinzdendorfo. Tėvas nesiskubino sutikti. Bet mamytė, kaip ir visos pasaulio motinos, tartum nujausdama savo Jonuko garbingą ateitį, perkalbėjo tėvą ir nugalėjo visas kliūtis. Leipniko mokyklos knygos, 1834 metais mini Jonuką kaip nepaprastai gerą ir gabų berniuką, vadindamos jį “eminens”, mūsiškai — prasikišąs, atsižymėjęs. 1839 metų gruodžio 15, Mendeliukas persikėlė Troppau gimnazijon, kur tėvams buvo lengviau pristatyti maistą ir už tai sumažinti mokestį už mokslą. Keletos mėnesių liga buvo pertraukusi jo mokslą, bet atkutęs vėl buvo tarpe geriausių mokinių.
NUODĖMINGOS MINTYS
Geroji Onute!
Jus kamuojąs klausimas vargina šimtus geriausio jaunimo. Todėl spausdinu jį ištisą ir stengsiuosi kuo aiškiausiai atsakyti. Tikiuosi tuo atsakymu paguosti daugelį širdžių.
Rašai: “Kas galėtų padėti nugalėti neskaisčių minčių pasaulį, kurios nuo vaikystės dienų nuodija dvasią ir kaskart stipriau reiškiasi, visiškai pažeisdamos valią, neleisdamos susikaupti, ką skaitant ar dirbant, taip pat neleisdamos pasitikėti ir atsiduoti Dievui, nors praktikuojama išpažintis ir šv. Komunija kas savaitę.
Protas neabejoja tikėjimu, bet dvasia savaime šąla, stingsta ir darosi nejautri, tiek tikėjimo, tiek gyvenimo dalykuose, nes nepajėgia atsisakyti mirtinai nuodėmingų minčių. Pilnai suprantu, kad tai įžeidžia Dievą, kaip tuo žudau pati save, bet tos mintys plaukia nesulaikomai, nešdamos nerimą, sunkią nuotaiką, apatiją.
Jei žmogus iš prigimties turis silpną ydingą karakterį, menkų dvasinių dovanų, be motiniško nuoširdaus auklėjimo susipažįsta su ta gražiąja žmogaus gimimo paslaptimi, kaip su jo didžiuoju malonumų šaltiniu ir visa kūdikiška širdimi metasi į tą pasauli, sutrukdydamas savo dvasinį vystymąsi ir veržimąsi į dvasios pasaulio platybes, jei iki 22 metų amžiaus jo mintyse vis pinasi įvairiausi neskaistūs vaizdai, nuo kurių jau nepajėgia išsilaisvinti, ar beįmanoma tokiam žmogui tikėtis atgaivinti savo dvasią skaisčiam ir naujam gyvenimui?”
Tose nuoširdžiose eilutėse iškeliate tris dalykus: labai dažnai ir įkyriai puolančias mintis prieš skaistybę, kylantį iš jų dvasinį atšalimą ir norite žinoti, ar begalima tokiam žmogui tikėlis atgaivinti savo dvasią naujam skaisčiam gyvenimui.
Ne viskas nuodėmė
Gerai įsidėmėkit, Onute: nėra nė vienos nuodėmės, kurios žmogus negalėtų įveikti nuoširdžiai besistengdamas ir Dievo padedamas. Todėl yra galima nusikratyti ir nuodėmingomis mintimis prieš skaistybę. Tyčia pabraukiu žodį “nuodėmingomis”, nes ne visos mintys apie lyčių gyvenimą yra nuodėmingos, arba, kaip įprastai sakome, nešvarios. Jei kiekvienas pagalvojimas apie lytį būtų nuodėmė, tai nė vienas katalikas negalėtų dėstyti ar studijuoti mediciną; klierikai negalėtų imti moralinės teologijos kurso; aš negalėčiau Jums rašyti šito atsakymo. Bet visa tai yra galima padaryti be mažiausio nusikaltimo skaistybei. Tai ir Jūs galite turėti minčių ir sykiu būti skaisčiausia. Rodos Tihamer Toth, tas žymusis Vengrijos pamokslininkas ir jaunimo apaštalas yra pasakęs: “kai lyja ant kelio — pasidaro purvas. Gi prilijusios dirvos yra minkšta žemė”. Panašiai ir su mumis: kai mūsų lytinis gyvenimas, su visomis jo pasireiškimo formomis eina Kūrėjo išvestais keliais, jis nėra nuodėmingas, nėra “nešvarus”. Nuodėmė, neskaistumas yra tik iškrypimas iš Viešpaties nutiestų bėgių.
Tikroji tvarka
Dievas, sutvėręs skirtingas lytis, nustatė joms ir reiškimosi formas. Jaunuolei pasiekus brendimo metus, pabunda lyties pasaulis ir sykiu iškyla juomi susidomėjimas. Tas iššaukia mintis, vaizdus, kartais troškimus — jausmus. Visa tai yra natūralu. Nieko čia nėra žemo, nei neskaistaus. Jei bebręstanti ar jau subrendusi jaunuolė niekada nepajustų taip vadinamų “lytinių minčių”, tai būtų arba nepaprastos Dievo malonės stebuklas, arba jos lytinio liguistumo ženklas. Vadinas, kiekvienam normaliam žmogui ateina šios rūšies minčių, o kad jos nevirstų nuodėme, reikia žinoti tokiais atvejais tinkamai pasielgti.
Prisiminkite, kaip yra papildoma nuodėmė. Žmogus turi žinoti, kas yra Dievo griežtai draudžiama ar įsakoma. Antra, tyčia, niekeno neverčiamas, laisva valia elgiasi prieš tuos Viešpaties nuostatus. Trečia, jei draudžiamas ar įsakomas dalykas yra svarbus, tai nuodėmė yra mirtinoji, o jei mažmožis — kasdienė. Niekas negali papildyti nuodėmės, jei sąžinė pirma neįspėja: “Nedaryk, tai yra nuodėmė”. Lygiai nėra nuodėmė, kas fiziniai ar moraliai yra verste priverčiamas ir tikrai neįstengia pasipriešinti.
Tai pritaikius šeštam Dievo įsakymui, štai, kas paaiškėja:
Jis nustato, kas ir kaip gali naudotis stebuklingąja gimdymo ir meilės galia. Viskas toje srityje yra skirta tiktai vedusiems, nes tik jie gali sudaryti tinkamas sąlygas naujos gyvybės įsižiebimui ir busimojo žmogaus deramam išauklėjimui.. Nevedusieji vyrai ir netekėjusios mergaitės negali sudaryti žmonijos prieaugliui normalių sąlygų, todėl neturi teisės į kūrybinį aktą. Tuo pačiu neturi teisės palaikyti, džiaugtis mintimis ir jausmais, vedančiais prie to veiksmo. Todėl mergaitė, pajutusi savyje tas mintis ir tyčia jas toliau palaikydama bei jomis gėrėdamasi, sunkiai nusidės, nes nepasiduos Dievo nustatytai tvarkai. Bet jei jos mintys, tartum įkyrių uodų spiečius, nors jos sukeltų net aistrų audrą, ji nenusidės, jei tik pasistengs kuo ramiausiai kreipti savo dėmesį kitur, tyčia ir sąmoningai jomis nesidžiaugti, jų toliau neaušti, jei bus nepatenkinta jų atsiradimu ir nepasiduos.
Kaip įvairūs žmonių karakteriai, taip Įvairiai pergyvena lyties bangavimus! Vieni dažniau ir aistringiau, kiti rečiau ir silpniau. Bet ir sunkiausias pagundas kenčiamieji, gali būti visiškai skaistūs ir labai intymūs Kristaus draugai. Jei gerai pamenu, tai šv. Brigita ilgus metus buvo labai kankinama stiprių pagundų prieš skaistybę. Kartą jau visiškai nusiminusi šaukia: “Viešpatie, kur tu esi, kad leidi šitaip kankinti savo sužadėtinę!” Ir ji išgirsta Jo balsą: “Esu tavo širdyje ir džiaugiuosi, kad taip ryžtingai kovoji.” Nuolatinė kova yra didelės ištikimybės Viešpačiui įrodymas. Ak, ir karys laimi garbės medalius ne už bulvių skutimą ramioje užfrontės virtuvėje, o už narsumą sunkiose, pavojingose kovose su stipriu priešu. Pagundų puolama skaistybė tik labiau stiprėja, labiau užgrūdina sielą ir laimi didžių Dievo malonių.