Gerbiamoji Ponia,
Džiaugiuosi Jūsų laišku, kuriame aprašote, kaip nuolat ryškiau ir gražiau ima reikštis Jūsų Ramutės, Jonuko ir Danguolės sumanumas bei išmintis. Sakote, kad juos mylite už viską labiau ir net savo gyvenimą prieš tą meilę laikote lyg nieku. Taip, tai yra ta kilnioji, didžioji į žmogaus vargšę širdį paties Dievo įdiegtoji meilė, kurios gaivinanti šilima dvelkia per visą žemę.
Teisingai nuogąstaujate dėl mūsų laikų blogos aplinkos, kuri gali nuvesti Jūsų mylimuosius slidžiais ir pražūtingais takais. Būkite kantri ir perskaitykite, ką Jums papasakosiu, kad įsitikintumėte, jog apsaugoti juos nuo tų pražūtingųjų takų ir nuvesti išganingaisiais daugiausia priklauso nuo Jūsų pačios, kaip motinos.
* * *
Ši laišką rašant, man piršte peršasi mintis pasidalinti su Jumis atsiminimais apie kitą Danguolę, kuri šiandien, deja, jau ilsisi amžinuoju poilsiu.
Kai aš atvykau į N. stovyklą, radau susispietusi nemažą tremtinių būrį. Sunkios buvo dienos: viskas išardyta, sugriauta, maisto trūkumas, tikri bado metai. Labai gerai prisimenu pirmąjį mūsų stovyklos jaunimo susirinkimą gražų pavasario sekmadienį pamiškėje, ant upės kranto. Visi atrodė išvargusiais veidais, bet Danguolė labiausiai. Kaip man tada buvo jos gaila! Ji tokia jaunutė ir graži, bet veidas, kaip drobė... Buvo tyli. Pokalbiuose retai nusišypsodavo liūdna šypsena. Bandžiau pasiteirauti apie gyvenimo sąlygas, bet ji kalboje buvo tokia santūri, kad nieko tiksliau nesužinojau, bet atspėjau didelį širdies liūdesį.
Prabėgo daug mėnesių. Suorganizavome šiek tiek tarpusavės pagalbos. Tačiau Danguolė nesikeitė. Kartais ilgai nebuvo galima jos matyti nei mūsų pamaldose nei susirinkimuose.
Atėjo laikas, kad aš turėjau palikti pamiltą tautiečių koloniją ir išvažiuoti kitur. Prieš išvažiuodamas, norėjau sustiprinti jų dvasią, todėl suruošiau misijas. Danguolė buvo viena iš uoliausiųjų. Čia iškilo tai, ko aš iš jos nesitikėjau. Medžiaginio skurdo ji nejautė, turėjo pasisamdžius net atskirą butą, nes ją rėmė sužieduotinis. Bet siela didžiai kentėjo, nes sužieduotinis buvo egoistas, be tikėjimo, be tikros meilės ir be moralinių varžtų. Danguolės jaunystė buvo paniekinta: jos jaunos rankos jau ne vieną kartą buvo suterštos nekaltu krauju, motiniškoje širdyje likusi gili, nepagydoma žaizda... Kaip baisiai skambėjo jos žodžiai: “Kapelione, man atrodė tik dienų klausimas. Aš jau keli mėnesiai rankinuky nešiojausi nuodų dėželę ir, pradėdama misijas, norėjau pasiruošti mirčiai... Gana, sakiau, to vargingo gyvenimo, kančios, purvo ir kraujo...”
— Ar ir dabar taip galvoji? — nusigandęs paklausiau.
— Ne, nedrįstu. Per daug mane paveikė girdėti žodžiai apie Kristaus meilę. Pirma, negu nueisiu pas Jį, aš pasistengsiu bet kokia kaina pasitaisyti. Kiek daug aš per šias dienas meldžiausi!
— Būk tikra, Danguole! Dėl nuoširdžios maldos Dievo palaima lydės Tave.
* * *
Buvo praėję daugiau negu metai laiko, kai vėl galėjau aplankyti senuosius tremties draugus. Labiausiai rūpėjo Danguolė. Jos skausmo, paprastumo ir pasitikėjimo negalėjau užmiršti.
Kai įėjau į jos kambarėlį, ji buvo viena. Didelės mėlynos akys atrodė ašarotos. Na, Danguolė tikrai verkė. Aiškiai pastebėjau, kai, nešant man sėstis kėdę, per jos išbalusius skruostus nuriedėjo dvi ašaros... Nejaugi vėl tos pačios nelaimės, pagalvojau sau.
—- Gavau laišką iš Lietuvos...nuo mamytės, — parodė ant stalo gulintį laišką.
— Štai ir fotografiją mamytė atsiuntė.
Iš tikrųjų, ant stalo prie rašalinės atremta stovėjo išvargusios senyvos moters fotografija. A, dabar žinau, ko Danguolė verkia. Kaipgi neverks savo mamytės taip kankinamoj Tėvynėj!
— Nesijaudink, Danguole, jei Dievas išlaikė gyvą mamytę iki dabar, išlaikys ir ligi sugrįšim, — buvau bepradedąs raminti.
Bet Danguolė, nuleidus galvą, kažką mąstė. Pastebėjau, kad ji negirdėjo mano žodžių. Staiga pakėlė į mane pilnas skausmo akis ir, kaip niekados rimtu balsu, tarė:
— Kapelione, kodėl aš neturėjau progos pirma išgirsti tai, ką misijose girdėjau? Nebūtų Įvykę tai, kas nepataisomai įvyko. Tik jų metu įgijau jėgos eiti tikru keliu.
Tai buvo man antra staigmena. Ji neverkė Tėvynės, neverkė mamytės, neverkė dėl dabartinių bėdų. Ji verkė praėjusių savo dienų, anksti nušalnotos jaunystės, verkė išniekintos meilės...
Tik dabar išgirdau tai, ko pirma nežinojau apie jos praeitį. Tėvelis buvo anksti miręs, bet mamytė rūpinosi savo vienturtėle iš visos širdies. Mamytė buvo turtinga, todėl dukrelei nieko netrūko ir visko galėjo gauti, ko tik jos širdis troško. Ji turėjo geriausius mokytojus, galėjo mokytis kalbų, muzikos, domėtis menu. Tačiau mamytė nedavė jai vieno, paties reikalingiausio dalyko, nes ir pati jo neturėjo — Kristaus. Mamytė buvo atsalusi tikėjime, buvo nepraktikuojanti, retai lankė bažnyčią, o dukrelės beveik niekuomet ten nenusivesdavo. Tiesa, kunigas paruošė ją pirmajai komunijai, bet tik tuo ir buvo pasitenkinta. Ji neišmoko mylėti Kristaus. Ko šeimoj žmogus neranda, tą sunku rasti mokykloj ar bažnyčioj!
O tu, mamyte, — galvojau atsisveikindamas Danguolę, — tu, kuri taip žiauriai esi kankinama pavergtoje Tėvynėje, kad tu pamatytum savo ištremtą dukrelę, visą jos sielvartą, visą jos vargą! Kad tu sužinotum, kur ji nuėjo viena palikta be kelrodžio ir be vado, kai negalėjo lydėti jos tavo mylinčios akys. Ką tu pasakytum, ką tu pagalvotum!?... Kas jai tavo turtai, kas jai tavo mokslas?... Štai tas Kristus, kuriuo tu nesirūpinai, tik Jis išgelbėjo tavo dukrelę, ir tai paskutinį momentą, nuo baisios pražūties...
* * *
Dabar dar keletas žodžių apie kitą dukrelę. Studentė X gyveno didmiesty. Tėveliai buvo mirę prieš tremtį. Ji buvo atėjus klausti patarimo pas savo patikimą kapelioną ir susijaudinusi pasakojo savo vargus, protarpiais nosinėle nušluostydama negalinčias ašarų sulaikyti akis. Tai buvo taip pat iš meilės paeinąs vargas.
Sužieduotinis visokiais būdais stengėsi, kad ji, jo paties žodžiais tariant, “būtų visa jo”.
Pažinęs visas jos kovas ir pastangas, buvau nepaprastai nustebintas negirdėtu jaunos mergaitės ryžtumu ir tvirtumu.
— Panele, leiskite man paklausti, iš kur šis visas Jūsų karžygiškumas? Iš kur išmokote branginti tai, kas iš tikrųjų yra brangiausia?
— Mamytė, kapelione, išmokė. Ji pati skaistumą nepaprastai mylėjo ir man iš mažens įkvėpė tokią jam pagarbą, kad dabar kitaip elgtis negaliu. Jaučiu, kad čia lūžus, lūžčiau visa ir visam laikui... Kaip pakelčiau susitepus Kristaus žvilgsnį, kuris man yra viskas?...
Rami gali ilsėtis, mamyte, gimtoje savo žemelėj... Tu atlikai savo pareigą: dukrelė geram kely. Ji tikrai juo nueis skaisti ir graži amžinojo suraminimo karalystėn, kurioje tu jau džiaugies...
Žmonių keliai daugiausia priklauso nuo jų motinų. Jos negali įstatyti savo vaikų į gerus kelius tik tada, kai jos pačios jais neina. Kristus yra kiekvieno žmogaus tikrasis kelias. Bet kas nori kitiems Kristų duoti, pats Jį turi turėti, ne tik per bet kokį į Jį tikėjimą, bet per tikrą meilę. Kas nori Kristų ugdyti kitų širdyse, pats būdamas nuodėmėse, be pašvenčiamosios malonės, elgiasi taip, lyg sodintų gležną medeli į sausą smėlį, visai jo nelaistydamas.
Taigi, ir Jūsų vaikų, Ponia, tvirčiausia apsauga, kaip tvirta pilis, yra Kristus. Jūs galite šiandien tą pilį pastatyti ir apsaugoti nuo tos blogos aplinkos, dėl kurios visai teisingai nuogąstaujate.
Jūsų Kristuje, K. Vabalkšnis
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents.
Application for entry as second class matter is pending.
LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S.J. Administratorius Petras Kleinotas, S.J. Redakcijos ir Administracijos adresas:" 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois Telefonas: HEmlock 4-1677.
Metinės prenumeratos kaina 1 doleris. Paskiras numeris 10 centų.