BROLI,
     Dar, turbūt, niekuomet pasaulis nebuvo taip pilnas neteisybės, kaip šiandien. — Kiek pavergtų ir žudomų tautų, kiek nekalto kraujo, gailių ašarų ir dangaus keršto besišaukiančių vaitojimų.
 
     Kiek melo, veidmainystės, neapykantos ir kitų nuodėmiu. Atrodo, lyg pragaro galybė būtų išėjusi į pasaulį visa naikinti. Daug žmonių jai talkininkauja ir nėra kas ją sulaikytų, pasipriešintų ar bent pasipriešinti norėtų. Gi tie, kurie turėtų stoti į beatodairinę kovą yra “pavargę”. Jie pasirenka geriau ramų ir patogų, nors jau ir trumpą gyvenimą, nes tas, kurs neša mirtį, jau arti pergalės.
 
     Tarsi, jie nieko daugiau nenorėtų žinoti ir girdėti, tik: “Valgykim ir gerkim, rytoj mirsime.” Visa tai matant, ir Tau bus ne kartą kilusi mintis, kaip anai moteriškei, kuri sakė: “Kodėl Viešpats Dievas nepavažinėja perkūnu skersai ir išilgai per žemelę, kad neliktų gyvas nė vienas žmogus? Kam leidžia toliau tokias niekšybes daryti.” Taip nėra tik dėl to, kad Dievas yra ne tik teisingas, bet ir gailestingas. Dievas būtų pagailėjęs Sodomos
ir Gomoros, jei būtų rasta ten bent 10 teisiųjų. Jis pasigailėjo sugedusio miesto Ninivės, nes gyventojai, pranašo Jono Įspėti, darė atgailą. Jo gailestingumas neteisiesiems yra didelis ir šiandien. “Dievas yra kantrus, nenori nusidėjėlio mirties, bet laukia, kad pasitaisytų.” O kad atgailos dvasia dar gyva mūsų dienomis, tai liudija, kad buvo išgirstas — tebūnie šie Šventieji Metai visiems didelio apsiplovimo ir atsilyginimo metai — į atgailą kviečiąs Šventojo Tėvo balsas. Ėmė plaukti iš visų kraštų maldininkų minios į Šventąjį Miestą. Ir vėsią žiemos dieną, nebodami lietaus, ir karštą vasarą, braukdami gausų prakaitą nuo veido, traukia maldininkai Romos gatvėmis, lanko Bazilikas, kad laimėtų atlaidus, kad išmelstų pasauliui grįžimą. Kiekvieną kartą, kai girdžiu iš atgailojančių krūtinių tą gūdų Kyrie eleison, Christe eleison, tvirtai tikiu, kad dėl atgailą darančiųjų šios baisios bandymų ir bausmės dienos bus sutrumpintos.
 
      Žiauri gyvenimo tikrovė šaukia, kad Kristaus pergalė, toli gražu, dar nėra sunaikinusi viso blogio pasaulyje. Nukrikščionėjusių pulkus didina ne vien tik nieko negalvojantieji, bet kartais ir gana didelio išsilavinimo asmenys. Net ir mūsų pačių, krikščionių, širdyse Kristaus mokslas ir jo iš numirusių prisikėlimas nebesukelia tokio tvirto tikėjimo ir vilties, kurie galėtų įveikti bet kokius puolimus.
 
      Ir štai, noromis nenoromis, į protą ir širdį skverbiasi mintis, nejaugi du tūkstančius metų išgyvenusi krikščionybė būtų nustojusi savo gyvos, išganingos ir patraukliosios jėgos? Nejaugi Kristaus išlietas kraujas būtų taip giliai susisunkęs į žemę, kad būtų netekęs pašventinamosios galios jos paviršiuje gyvenančiai žmonijai?
 
      Pripažįstant žmonių nukrikščionėjimo ženklus, visgi reikia pasakyti, kad krikščionybė ir šiandieną, lygiai kaip pirmaisiais savo gyvavmo metais, tebėra tokia pat jauna ir patraukli ir galinga. Nelaimė yra ta, kad mes ją labai paviršutiniškai tesuprantame ir todėl ji neturi mums tos gyvybinės reikšmės, kokios ji turėtų pakankamai giliai ir plačiai suprasta. Kristaus Evangelija, jei ir nėra visai pamiršta, tai lieka daugelio sąmonėje neišryškinta, miglota. Juridine ir statistine žodžio forma išreikštos dogmos kartais atrodo atsiliekančios nuo gyvenimo, kurs, nuolat verždamasis pirmyn, atskleidžia žmonijos sąmonei vi naujas perspektyvas. Žmonija klajoja proto išvedžiojimuose, susiraizgo ir pamiršta įsigilinti į tikrosios savo išminties šaltinį - Evangeliją. Būtinai reikia grįžti mums prie svarbiausių mūsų tikėjimo paslapčių ir mėginti rasti jose gilesnį mūsų gyvenimo supratimą.
 
 Atpirkimo reikšmė
 
      Viena iš pačių pagrindinių katalikiškojo gyvenimo paslapčių yra mūsų atpirkimas. Dažniausiai mes apie jį taip kalbame, tartum jis būtų įvykęs ir visai baigtas dalykas. Pamirštame, kad atpirkimas nėra baigtas, kad jis turi būti įgyvendinamas kas dieną kiekvieno žmogaus gyvenime ir kad net visas pasaulis ilgisi ir laukte laukia atbaigiamas. Kaip dažnai šv. Povilas kartoja savo laiškuose tą mintį, kad Kristus pasieks visos savo pilnybės, kad jis bus atbaigtas tik tada, kai jis suims į save visus sutvėrimus ir juos grąžins Dievui. Mes gi turime padėti jam tai įvykdyti, “mes turime papildyti savo kūne, ko netenka Kristaus kančioms” (Kol. 1, 24). Kaip ir viso pasaulio kūrimas nėra baigtas, o vyksta nuolatos toliau, taip ir atpirkimas tebeina toliau ir eis iki jo pabaigos. “Visas sutvėrimas tebedejuoja ir gimdo” ir tas atgimdymo darbas Kristaus nebus baigtas, iki visa nebus Kristuje, (omnia constat in Christo), iki pasaulis nebus sudievintas ir grąžintas Tėvui.
Visiems ir visoms,
 
      Kurie, ar tai trumpesniu, ar ilgesniu laišku atsiliepėte į manuosius, aiškinančius Dievo planus moterystės gyvenimui, tariu nuoširdžiausią ačiū! O tokių atsiliepimų jau ateina iš įvairių pasaulio kraštų! Didelės paguodos teikia, kad ir toks paraginimas: ’’Kunige Jonai, rašyk daug, daug tuo klausimu, o Šventoji Dvasia Jums padės!“ Paguoda ir džiaugsmas ne vien dėl gryno pagyrimo, kurs, be abejo, patinka kiekvienam žmogui, bet ypač dėl to, kad jis yra aiškus ženklas, jog rašytojas yra sučiupęs žmonėms širdį labai kniečiantį klausimą.
 
      Ačiū Dievui, iki šiol atsiliepimai buvo palankūs. Bet nors būtų buvę ir nepalankių, vis tiek jie būtų mielesni už kapinyno tylą. Kai tavęs niekas nė žodeliu neužkliūva, tai imi abejoti, ar kas iš viso tave skaito, ar beverta toliau rašyti.
 
      Taip, atsirado ir tokių, kuriems nepatiko labai aiškus pabrėžimas pirmutinio moterystės tikslo — vaikučių gimdymo. Sako, pav.: “gauni įspūdžio, kad moterystė yra tik vaikų perykla!” Atsirado netikinčių, kad galima moterystėje gyventi “kaip brolis su seseria”.. Kiti pasigedo antraeilių moterystės tikslų paminėjimo. Visi tie prieštaravimai nėra Kun. Jonui taikomi priekaištai. Skaitytojai atrodo supratę, kad aš ne savo pažiūras dėstau. Jie nori išsklaidyti paskutinius neaiškumų debesėlius. Tokie laiškai yra labai brangūs, nes jie parodo tikrąsias žmonių sunkenybes, gyvenimo painiavas ir pasitikėjimą autorium, kad jis ras jiems reikalingą atsakymą. Juo daugiau tokių laiškų, juo geriau! Tada ir manieji taps dar gyvenimiškesni. Tada vis pajusite, kaip tas Bičiulis Argentinoje, kad “Laiškai Lietuviams” yra “mūsų laiškai”, kad “mes patys juos redaguojame, o dvasiški Tėveliai tik rodo mums reikiamą krypti.” To, tik to geidžia “Laiškų” leidėjai ir pats kunigas Jonas.
 
Dar ne viskas!
 
      Kantrybės, kantrybės! Viename kitame laiške neįmanoma išsemti visų šeimyninio gyvenimo reikalų. Jei Viešpats leis toliau gyventi, tai bus galima daugiau parašyti ir paliesti visus rūpimus klausimus. Šeimos laimei sukurti neužtenka žinoti Dievo planus. Reikia rasti tinkamų priemonių jiems įgyvendinti. Aršiausias šeimų ardytojas yra nesantaika. Todėl be galo svarbus klausimas yra, kaip palaikyti ar atstatyti taiką. Jaunuoliams turėtų rūpėti, kaip praktiškai pasirengti moterystei, kaip susirasti tikrąjį gyvenimo draugą-ę ir t.t. Į visa tai bus atsižvelgta, tik duokit laiko ir turėkit kantrybės palaukti.
 
      Po šitos ilgokos įžangos grįžtu prie paskutiniojo laiško temos: “Mes negalime turėti vaikų”. Girdi, “daktaras neleidžia, per silpna sveikata.” Būtų geriau, jei į tai atsakytų kuris nors mūsų gydytojų. Kunigui liesti medicinos sritį, tai ar ne tas pats, ką malūninkui imti siūti batus! Ar norės mielieji Skaitytojai priimti čia jo žodį už tiesą? Nepriimkite! Leidžiu kalbėti eilei žymiausių pasaulio gydytojų, o aš pasitenkinu perrašytojo vaidmeniu.
Mano mielas Drauge!
 
      Manau, kad Tu, pažinęs vieną kitą Mendelio gyvenimo bruožą, norėsi sužinoti, kodėl jis tapo nemirtingas gamtos moksluose. Įvairiose kalbose visaip yra kartojamas jo vardas. Vokiečiai, pav., šiandien sako “mendeln”, reiškia sekti Mendelio dėsnius. Anglai ir amerikiečiai sako: “mendelian” arba “mendelizing characters” t.y. mendeliniai požymiai. Yra bendrai pripažinta taisyklė, kad didieji išradimai neateina iš netyčių. Jeigu ir sakoma, kad tas ar kitas išradimas padarytas pripuolamai, tai tas dar nereiškia, kad išradėjas nebūtų galvojęs dienas naktis apie tas problemas. Mendelis turėjo mokslininko ypatybių. Vienos jų buvo įgimtos, kitos įsigytos.
 
      Visų pirma jie labai mėgo gamtą. Jam rūpėjo, kaip gimsta ciklonai, kaip auga gėlės ir visi gamtos reiškiniai. Antra, jis labai daug skaitė. Sakoma, kad jis niekados nemėgęs romanų, pasakų ir niekada neskaitydavęs jokių kitokių knygų, kaip tik moksliškas. Prieš pradėdamas mokslo darbą, jis jau žinojo, kas buvo kitų padaryta. Jo vienuolyno knygynas liudija, ką jis buvo perskaitęs. Knygų skaitymas yra labai reikšmingas, nes kitų mintys išjudina ir paties protą veikti. Trečia jo savybė buvo nepaprasta tvarkos meilė. Gražus ir aiškus braižas, visi brėžiniai padaryti kuo rūpestingiausiai. Kartą jis paprašė, kad kas kitas atliktų meteorologinius aparatų skaitymus. Vėliau pastebėjo, kad daviniai buvo paduoti neteisingi. Nuo to laiko jis savo darbų niekam nebepatikėjo, viską pats atlikdavo. Ketvirta, jis labai gerai susipažino su eksperimentų (bandymų) problemomis, t.y. jis aiškiai žinojo, ką tie bandymai turi nulemti.
 
 Didysis klausimas
 
      Didysis Mendelio klausimas buvo: ar atsiranda gyvuliuose ir augaluose naujos rūšys ir jei atsiranda, tai kokiu būdu.
 
      Linnė (1707-1778), žymusis botanistas, manė, kad tiek tėra gyvulių ir augalų rūšių, kiek Dievas leido pasaulio pradžioje. Išeina, kad naujų rūšių neatsiranda, kad gyvių ir augalų pasaulis nesikeičia.
 
      Lamark (1744-1829) įrodinėjo, kad naujos rūšys atsirandančios, ar tai bekeičiant aplinką (pav., perkeliant augalą iš šilto ar karšto klimato į šaltą), ar tai ypatingas naudojimas bei nenaudojimas kaikurių organų (žirafos kaklas pailgėjęs, jai besiekiant lapus vis nuo aukštesnių medžių). Paskui tos įsigytos savybes perduodamos gimdymo keliu naujoms kartoms.
Gerbiamasis Kunige Jonai!
 
      Dažnai galima išgirsti: “Žiūrėkit, koks kilnus ir doras tas žmogus; advokatas ir augina 7 vaikus.” Ir kunigai kiekviena proga skatina gausias šeimas. Panašią nuomonę skleidžiate ir Jūs savo skyrelyje “Prie Šeimos Židinio”. Tiesa, kadaise pats Dievas yra pasakęs “Veiskitės ir dauginkitės...’ Bet mūsų laikams šie Dievo žodžiai nebegalioja. Tada buvo pasakyta: “...ir pripildykite žemę.” Šiandien ji daugelyje vietų yra pripildyta, net perpildyta. Žmonių perteklius yra giliausioji paskutiniųjų baisių karų priežastis. Iš jo kyla beveik visos šių dienų socijalinės problemos. Argi nėra nusikaltimas sveikam protui, ar neužmerkimas akių tikrovei, ar nėra aklas pataikavimas savimylai gimdyti ir auginti daug vaikų, kad jie prisidėtų prie vargo padidinimo pasaulyje ir taptų mėsa patrankoms?
 
      Idealiai galvojant, gal ir būtų kokia išeitis. Bet tėvai gimdo vaikus ne idealui, o tikrovei.
 
Susirūpinęs lietuvis iš Belgijos
 
Mielas Susirūpinęs Lietuvi,
 
      Ta ir yra viena iš didžiausių mūsų laikų nelaimių, kad tėvai nebegimdo idealui, o tikrovei, kad daugiau ir daugiau žmonių užgesina visus žiburius ir nori gyventi patamsyje. Bet kur mes atsidursime, šitaip galvodami ir elgdamiesi? Teks su vilkais vilkiškai staugti! Rusijos ir kuone visos Azijos komunistų glėbin patekę tautos turėtų tuoj, “sveiku protu galvodamos”, ne kiek nebesipriešinti savo naujiems valdovams, o visa gerkle šaukti: “Valio Stalinui!”. Ir kam mūsų tautelei besispirti daug galingesniam priešui? Kodėl nepasiduoti skaudžiai “tikrovei” ir kodėl neiti kapan su senųjų gladijatorių šūkiu: Avė Caesar, morituri te salutant! — Sveikas Cezari, Tave sveikina mirsiantieji! Pasidavimas “tikrovei” nėra žmogaus prigimtyje. Visais laikais žmonija kovojo su tikrove ir tik taip iškilo iš primityvaus gyvenimo iki mūsų dienų civilizacijos ir kultūros. Taikymasis prie blogos aplinkos reiškia susmulkėjimą, nususimą, išsigimimą.
 
      Pagaliau ir Kristus neatėjo prisitaikyti prie esamosios tikrovės ir pataikauti vyraujančioms pažiūroms, bet atnešė kardą, suskaldžiusi gimines, draugus. Atnešė ugnį, ir jis norėjo, kad ta ugnis kūrentųsi.
Mielieji mano Bičiuliai-Džanai ir Andriau,
 
      Gana pavėluotai gavau skaityti Judviejų laiškus tilpusius 1 ir 3 “Laiškų Lietuviams” numeriuose. Dar tebegyvenu Vokietijoje, tremtinių stovykloje, kuri, po penkerių metų gyvavimo, šiomis dienomis baigiama panaikinti. Oi kaip nudžiugau, tokio nuoširdaus ir atviro leidinėlio sulaukęs. Tiek daug ten gyvenimiškų temų paliečiama ir tai taip nuoširdžiai, atvirai, kaip tik du geri bičiuliai, toli vienas nuo antro atskirti, tegali savo sielvartus ir džiaugsmus kits kitam išlieti.
 
      Žinoma, ir Judviejų laiškai tikrai draugiškos nuotaikos persunkti, o draugams juk galima ir patepti, ir papiauti... Mielasis Džanas pajudina gana opią žaizdelę, vėliau skundžiasi, kad jo žodžiai gerokai ir padulkinę. Bičiulis Andrius pro tas “dulkes” bando šiek tiek pūstelėti, kad būtų aiškiau. Tikrai gražu, tik, mano supratimu, ne visai aišku.
 
      Dar caro priespaudos laikais salantiškis Bendikas savo elementoriuje pasakojo apie du draugus, kurie susipyko besiginčydami. Gi visa susipykimo priežastis buvo ta, kad vienas kalbėjo apie tvorą, antras apie akėčias. Kažkas panašaus juntama ir Judviejų laiškučiuose, kur vienas kalbate apie gimtinę, antras apie tėvynę, bet abu vartojate tą patį vardą - tėvynę. Kas gi yra tėvynė? Džanas pirmame laiške kalba apie “mano” ir “tavo” tėvynę, antrame-sakosi esąs “dviejų tėvynių žmogus”. Andrius, nors bendrai kalba apie tikrąją tėvynės sąvoką, bet Džano abejonės neišsklaido ir jam neatsako į tą nuoširdų prašymą, “įrodyti jo minčių klaidingumą”. Negalėčiau nieko pasakyti dėl pareikštų minčių, jų esama ir labai gražių, teisingų, bet tėvynė nėra tas pats, kas ir gimtinė. Gimtinė yra šalis ar kraštas, kuriame esame gimę, o tėvynė tai šalis, kur tėvų tėvai gyveno, kur gyvena mūsų tauta, kur tos tautos kalba, tradicijos, papročiai, tautos kultūra ir charakteris vystėsi, formavosi. Taigi, mielas Džanai, tėvynė ir gimtinė nėra tas pats, ir žmogus negali turėti dviejų tėvynių, lygiai kaip ir dviejų gimtinių. Juk jau senovės romėnai sakydavo, kad “klaidingai galvoja tie, kurie sako, kad ten tėvynė kur gerai: ir teisingai tie, kuriems ten gerai kur tėvynė.”
 
      Andrius mini tautas, kurios per daugelį metų nesusiranda “antrosios tėvynės”. Sykį Šiaulių gimnazijos abiturientams, per baigiamuosius egzaminus buvo duota tema: “Mano tėvynė”. Toje klasėje buvo ir žydė, kuri rašomąjį darbą labai gerai parašė. Ir nuostabu! Jau šimtus metų jos tėvai ir tėvų tėvai gyveno Lietuvoje, bet ji rašė: “Mano tėvynė yra ten, kur bėga Jordanas, kur Dovydas ir Saliamonas karaliavo. Mano tėvynė Palestina, o gimtinė - Lietuva”. Tikrai, ji praleido savo jaunystę ir vaikystę Lietuvoje, klausėsi šios šalies paukštelių giesmių, upelių čiurlenimų, Lietuvos laukais žengė pirmuosius žingsnius, maitinosi jos duona, glaudėsi po lietuviška pastoge..., o vis dėlto Lietuva nebuvo jos tėvynė, nors ji ir labai gražiai lietuviškai kalbėjo bei rašė. Negalėčiau ginčyti, kad ji nė sapnuose nebūtų mačiusi savo tėvynės Palestinos, bet esu tikras - jei matė, tai tik sapnuose, nes juk neretai sapnuojama tai, kas mylima, apie ką dažnai galvojama. Tad nesistebėkime, jei ir antrą tūkstantį metų gyvendama svetimuose kraštuose, būdama įvairiausių valstybių piliečiais, žydų tauta liko žydais, nes jų tėvynė visada buvo Palestina. Gražus ir girtinas dalykas, Mielas Džanai, mylėti savo gimtinę, bet aš nemoku suprasti nebejautimo meilės savo tėvynei. Tremtinių stovyklose yra nemaža lietuvių, kurie gimė ar net ir gyveno Rusijoje, Lenkijoje, Latvijoje bei kur nors kitur, bet jie ir šiandien tebėra lietuviai, o jų tėvynė Lietuva.

 

 

      Krikščionių būrys atsikvėpė, lyg būtų jiems sunkius akmenis nuo krūtinių nuėmę... Šiandien, ačiū Dievui, viskas laimingai pasibaigė. “Duonos laužymas”-taip vadino pirmieji krikščionys mišias-užbaigtas. Ne taip, kaip aną sekmadienį, kada įsibrovė persekiotojai pačiu iškilmingiausiu metu. Vos tik buvo “Duonos laužymo” dalyviai užbaigę bendrą ir balsiai kalbamą pakylėjimo maldą “tikiu, tikiu ir išpažįstu, kad čia mūsų Viešpats Dievas Emanuel”, kaip išgirdo budinčiojo Tercijaus balsą: “policija, policija!” Matyt, išgirdo maldos žodžius ir įsiveržė. Tada suėmė mišias belaikanti presbyterą (kunigą) Arkadijų ir jų seserį Anastaziją, nes jie nespėjo pasislėpti. Arkadijas tebekalėjo, o Anastazija jau buvo tapusi cirko liūtų auka.
 
      Naujasis presbyteras Aristobulas, baigęs mišias ir bendrai su visais susirinkusiais sukalbėjęs maldą už Anastaziją ir kalinamąjį Arkadijų, prabilo:
 
      —    Mano Broliai ir Seserys! Jūs girdėjote pabaigoje “duonos laužymo” pasakytus mano žodžius “ite missa est” - eikite, Jėzaus auka baigta. Bet nemanykite, kad aš norėjau jums vien tik pasakyti, kad jūs, po ilgų Viešpaties garbei apeigų, jau galite ramiai sau eiti namo.
 
      —    Sakydamas, kad mūsų Viešpaties auka baigta, aš norėjau kartu jums priminti, kad dabar prasideda mūsų gyvenimo auka, mūsų gyvenimo mišios.
 
      —- Jūs žinote, kaip mūsų Viešpats Jėzus už mus aukojasi. Taip, jūs žinote. Jo šventojoje aukoje patys dalyvavote. Štai, Viešpats baigė savo auką už mus. Dabar prasideda mūsų gyvenimo auka už Jėzų.
Bažnyčios įsakymai
 
Malonus Redaktoriau,
 
     Gražiai atsakai į kitų klausimus. Neatsisakyk ir man paaiškinti, ar Katalikų Bažnyčios įsakymus Dievas tikrai patvirtino ir jų nesilaikančius baus pragaru. Aš, pav., abejoju, ar gali būti sunki nuodėmė sekmadieniais be svarbios priežasties nenueiti į bažnyčią, neduoti pinigų kunigui, kuris už mane jų daug daugiau turi, t.y. neremti bažnyčios, penktadieniais valgyti mėsą ir t.t.
 
A. Strazdaitis
 
     Teologija įrodo, kad yra Dievas, kad Kristus yra Dievas, kad Jis įsteigė savo Bažnyčią. Įsteigęs Bažnyčią, jos vadams Kristus pasakė: “Kas jūs klauso, manęs klauso, kas jus niekina, mane niekina” (Luko 10, 16). Jeigu visa tai tiki, tai lengvai gali suprasti, jog Kristus, tai sakydamas, patvirtino Bažnyčios mokslą ir jos įsakymus. Tokiu būdu jau iš anksto Bažnyčios įsakymus Kristus padarė savo įsakymais.
 
     Šventą dieną švęsti liepia trečias Dievo įsakymas. Bažnyčia savo įsakymais tik paaiškina, kaip reikia švęsti, t.y. susilaikyti nuo sunkaus darbo, išklausyti Mišias ir t.t. Visi Bažnyčios mokytojai drauge su Popiežium yra lyg kokia teisininkų kolegija, įsteigta paties Kristaus. Ši kolegija neklaidingai interpretuoja (aiškina) visus tikėjimo ir doros klausimus. Dėl to neklaidingai, kad Kristus jau iš anksto patvirtino visa tai, ką ši kolegija sakys ir prižadėjo jai savo pagalbą, apsaugojančią ją nuo klaidingo mokslo.
 
     Galimas dalykas, kad kunigas, kurs iš Tavęs prašo pinigų, jų turi daugiau už Tave, bet jam daugiau jų ir reikia. Jis turi išlaikyti bažnyčią, parapijos mokyklą ir kitus bažnyčios tarnus. Bet apie tai plačiau buvo rašyta antrame “L.L.” numeryje.
 
Kas čia per biznis?
 
     Misijonierius kartą per pamokslą sakė, kad Mišios yra jokiais žemiškais turtais neįvertinama Kristaus dieviškoji auka. Tad kam kunigai Mišias pardavinėja, o žmonės už 2-3 dolerius jas perka ir giriasi: “Užpirkau Mišias, mano Mišios bus tada ir tada”. Kas čia per biznis?
 
J. Karlėnas
 
     Tikrai, Mišios yra jokiais žemiškais turtais neįvertinama Kristaus dieviškoji auka. Jų negalima pirkti ne tik už tris dolerius, bet net nė už milijonus dolerių. Jei kas jas mėgintų pirkti arba parduoti, padarytų sunkią simonijos nuodėmę. Tad dėl ko kunigai ima pinigus už Mišias? Ne už Mišias imami tie pinigai, tik duodama kunigui auka už jo patarnavimą. Sakoma, kad “kas altoriui dirba, iš altoriaus turi ir gyventi”. Kunigas tarnauja žmonėms, jiems teikdamas sakramentus, laikydamas už juos Mišias, mokydamas tikėjimo tiesų. Niekas jam už tai algos neduoda, todėl žmonės jį turi išlaikyti savo aukomis. Būtų daug gražiau, kad nei už Mišių atlaikymą, nei už sakramentų teikimą, nei už laidotuves nebūtų paskirta, kiek reikia aukoti. Bet žmonės, nesuprasdami parapijos reikalų ir būdami dažnai perdaug šykštūs, visai nieko neduotų arba duotų labai mažai, už tat yra nustatoma bent mažiausia auka, kurią reikia duoti už šį ar tą kunigo patarnavimą. Jeigu kas yra tikrai neturtingas ir negali duoti nė tos mažutės aukos, kunigas jam patarnaus ir nemokamai. Bet už tai kiti, kurie yra turtingi, turėtų duoti daugiau, negu nustatyta. Jei žmonės būtų duosnesni ir ne toki egoistai, tai tuojau pranyktų iš parapijų ir bažnyčių ta “biznio” išvaizda.