Mielasis Skaitytojau,
Bendradarbi, Platintojau,
Kalėdinės ramybes bei taikos Tavo sielai ir laimingesnių Naujųjų Metų už praėjusiuosius Tau linki
“Laiškų Lietuviams” Redakcija
ŽVAIGŽDĖS PASLAPTIS
Dievas tarp žmonių. Skamba, kaip pasaka. O kai sužimba žvakės ant eglučių, altoriai paskęsta auksinėje šviesoje, kai pasigirsta “Sveikas, Jėzau gimusis”, pasaka virsta tikrove. Žmonės laužia plotkas, bučiuojasi, linki laimės. Bet, sudegus žvakėms, stikluose vynui nusekus, šventadieniniams rūbams sugrįžus į naftalinu kvepiančias spintas, ką tik gimusi pasakiška tikrovė vėl iškeliauja į pasakų šąlį.
Tvartelis ir Dangus
Dievas tarp žmonių. Kaip vienas iš mūsų. Pradeda žemės kelionę nuo lopšio, kad tu nesigėdytum savo neturtingos motulės ir prastos gimtinės bakūžėlės. Jis gimsta tvartely, kad tavo širdies tvartelis Dangumi pavirstų. Senasis pasaulis turi užleisti vietą naujam. Neturtas tampa palaiminimu, o tremtis — išganymu. Žmogus turi atgimti. Už tai ir senis Nikodemas giliai susirūpinęs klausė: “Kaip aš savo metuose sugrįšiu į motinos įsčių?” Žmogus turi persiorientuoti. Reikia naujos širdies. Artinkis prie Betliejaus tvartelio. Negrįžk namo, nesupratęs Žvaigždės Paslapties, nes čia tavo laimė ir ateitis.
Stalius ir piemenys
“Kas gali būti gero iš Nazareto?” — galvojo ir šaipėsi išdidžios galvos, kai Dievas tapo žmogumi Nekaltai Pradėtosios įsčiuje. Graži, sąžininga ir kilni buvo Staliaus širdis, nors panagės juodos ir delnai pūslėti. Už tai jis pirmas išvys Pasaulio Stebuklą, kai didžiai šviesi žvaigždė nuplieks juodą nakties dangų. Pas piemenis skubės angelai, linksmą nešdami žinią. Iš išgąsčio suakmenės piemenų veidai, žodis sustings ant liežuvio, kol linksma žinia pabučiuos jų skruostus laimės šypsniu. Rašyt nei skaityt jie nemokėjo. Pilkos buvo jų dienos ir paprasti darbeliai. Gyvenimas be ateities. Bet kad buvo ištikimesni Dangui negu žemei, jiems atviras kelias prie Jėzaus lopšelio. Dovanų jie neš Tam, kuris už stiklą vandens Dangumi moka. Jeruzalėje ges šviesos, skirstysis išsiūžusi minia. Aidės ir numirs paskutiniai muzikos garsai, kai angelų devyni chorai užtrauks Dievo Sūnaus himną.
Paskelbimas kokios nors naujos dogmos yra nepaprastai ilgo, plataus ir išsamaus mokslino, istorinio ir ypač teologinio tyrinėjimo, svarstymo ir stebėjimo vaisius. Daugybė didelių mokslininkų ir žymių teologų per metų metus tiria šios tiesos tikrumą ir būtinumą. Todėl kai Bažnyčia paskelbia kokią nors dogmą, mes galime ramiai nusilenkti jos reikalavimui ta tiesa tikėti ne tik dėl Katalikų Bažnyčios autoriteto, bet ir dėl to, kad ta tiesa yra gerai ištirta, moksliniai pagrįsta ir paties Dievo apreikšta.
Šituose tyrinėjimuose labai svarbus argumentas yra pirmųjų krikščionių tikėjimas. Taigi, prieš paskelbdama Marijos Dangun Ėmimą tikėjimo dogma, Bažnyčia labai kruopščiai ištyrė ne tik pirmųjų krikščionių tikėjimą, bet ir nuo tikrosios Bažnyčios atskilusių stačiatikių. Mat, jeigu ir nuo Bažnyčios atskilę klaidatikiai neatmeta, bet tiki kokią nors mūsų tikėjimo tiesą, tai šis faktas dar aiškiau parodo, kad ta tiesa buvo tvirtai tikima nuo pirmųjų krikščionybės laikų.
Rytų krikščionims, Rusams ir Graikams, atskilus nuo Katalikų Bažnyčios, jų tikėjimo dogmos sustingo, mažai besivystė, todėl, susipažinę su jų tikimais dalykais, mes žinosime, kad tai buvo tikima dar prieš bet kokį skilimą visoje Bažnyčioje.
Nepaprastai turtingos ir nuo senų laiku beveik nepasikeitusios mūsų atsiskyrusių brolių, rytų krikščionių, liturginės apeigos ir maldos yra svarbiausias jų tikėjimo tiesų, šalia Šv. Rašto, šaltinis. Tose maldose mes randame išreikštas tiesas, kurios buvo gerai žinomos ir tikimos jau net ketvirtame šimtmety. Taip ir apie rytų krikščionių tikėjimą į Dievo Motinos paėmimą Dangun su kūnu ir siela galime spręsti iš jų liturginių maldų.
Dievo Motinos mirtis
Įvairiose, dažniausiai Marijos švenčių maldose ir giesmėse, mes randame gilų nusistebėjimą, kad Dievo Motina būtų galėjus ir turėjus mirti. “Koks stebuklas! Gyvenimo šaltinis dedamas į karstą!” O kitas autorius klausia pačią Dievo Motiną: “Kaipgi Tavo nekaltas ir mūsų gyvybės Davėją pagimdęs kūnas galėjo mirti?” O Šv. Jonas Damaskietis, lyg norėdamas palengvinti tikėjimą šiuo dalyku, sako: “Jeigu ir jos dieviškasis Sūnus, kurio žodžiu atsirado Dangus, laisvu noru prisiėmė mirtį, kaipgi būtų galėjusi to vengti Jį nekaltai pagimdžiusioji?”
Todėl ir aštunto šimtmečio poetas Kozmą Majumskis tvirtina: “Tu, sekdama savo Sutvėrėją ir Sūnų, nors buvai virš visų kūrinių, pasidavei kūrinių įstatymams.” O Šv. Germanas vaizduoja apaštalus taip besikreipiančius į Dangun paimtą Švenčiausią Mergelę: “Kadangi tu Dievo paliepimu ir motiniškos meilės traukiama buvai pašaukta eiti į Dangų, mes džiaugiamės ir tuo, kas tau taip garbingai įvyko ir tuo, kas mums iš to bus — tu tapai mums amžino gyvenimo įrodymu ir vadove pas Dievą.”
Gyvename didelių išradimų laikotarpyje. Atomo skaldymo paslapčių atidengimas džiugina žmoniją, nes įkinkius tą milžinišką jėgą žmonijos gerovei, bus galima garvežius varyti, šilimos energiją teikti, gydyti žmones nuo vėžio bei kitų baisių ligų ir t.t. Tačiau drauge su šios paslapties atidengimu pakibo ant žmonių galvų baisus pavojingas grasinimas. Visi žinome, kokias baisias pasekmes gali atnešti atominė bomba, jeigu ji bus panaudota griaunamajam tikslui. Tai buvo Įrodyta Japonijoj Hirošimos ir Nagasaki miestuose.
Nežiūrint visa to, pasaulis turėjo ir tebeturi toki ginklą, kurs galėtų pralenkti ir atominius išradimus. Tas ginklas —- tai spauda. Su juo galima labai daug gero padaryti, bet galima ir neįsivaizduojamo blogio pasiekti.
Čia man peršasi į galvą charakteringa apysakaitė, girdėta vieno pamokslo metu, kur kunigas, kalbėdamas apie gerą ir blogą spaudą, labai ryškiai apibūdino ją iš blogosios pusės.
Kartą Liucipierius, susikvietęs visus velnius į posėdi, davė jiems pipirų už blogą pareigų atlikimą. Posėdyje dalyvavusi visa pragaro įgula: pradedant lieknais ir pajėgiais velniūkščiais, baigiant šleivais ir kuprotais. Liucipierius priekaištavęs susirinkusiems, kad jie per maža sielų palenkia pragaro naudai. Tuo pačiu metu buvęs duotas įsakymas visam “velnynui” vykti į pasaulį ir, po nustatyto laiko sugrįžus, atraportuoti jam, ką kuris iš jų yra nuveikęs...
Atėjo laikas — ir velniai grižo. Vienas iš jų pasidžiaugė, kad vyrą su žmona supykdęs, kitas — kad kaimieti paskatinęs keikti, trečias — palenkęs jaunuoli į girtuokliavimą, ketvirtas — įpratinęs kažkokį žmogų tingniauti ir t.t.
Liucipierius, klausydamasis velnių raportų, neatrodė susižavėjęs. Jis pakraipė galvą ir pasakė, jog visa tai yra menkniekiai. Po visų raportų, kiek tolėliau nuo raportavusiųjų, buvo pastebėtas bekiurksąs šleivas, kreivas, senyvas velniūkštis. Liucipierius jį paklausė: “Na, o tu ką nuveikei?”
Šis, iš pradžių kiek nedrąsiai, pradėjo: “Aš, Jūsų šviesybe, prikalbėjau vieną žmogų, kad jis pradėtų leisti blogą laikraštį”...
Nežinau, kas Tu esi: vyras, ar moteris, senas, ar jaunas, bet prašau, leisk man Tau pasiskųsti. Aš neturiu nė vieno žmogaus, prie kurio širdies prisiglaudęs galėčiau išsiverkti, išsikalbėti ir pasijusti suprastas.
Neturiu žmogaus, nors žmonėse nardau, kaip žuvytė vandenyse, o ne kur nors dykumose klajoju ir ne girių tankumynuose slapstausi.
Neturiu žmogaus, kurs mane suprastų, nes esu ne toks, kaip visi. Ir todėl, kad aš ne toks, vieni manęs neapkenčia, kiti bijo, treti nedrįsta, o net ir geriausieji bičiuliai varžosi. Taip aš ir lieku vienas, vienui vienas žmonių miniose.
Tačiau dėl to aš nesiskundžiu. Tokį gyvenimo kelią nutiesė man Viešpats. Jis mane atskyrė nuo tėvo ir motinos, nuo brolių ir seserų, nuo artimiausiųjų draugų, Jis nori, kad aš būčiau vienas, laisvas Jo planams įgyvendinti. Su tuo aš mielai sutikau ir niekada nė akimirkos nesigailėjau sutikęs.
Mano vienuma yra laimė. Vienas esu, bet niekada ne vienišas. Toje vienumoje radau ištikimą, švelnų ir galingą draugą — Viešpatį ir jis yra mano širdies laimė. Ar Tu įstengsi suprasti, kaip gali atsirasti skundo, laimės kupinoje širdyje? O taip yra. Laiminga mano širdis yra pritvinkusi pilna skundo — net plyšta — ir kaip aš norėčiau, kad tą skundą išgirstų kiekvienas brolis žmogus, kiekviena sesė širdis.
Ar Tu negalėtumei man pasakyti, kodėl kai kurie žmonės manęs neapkenčia? Kodėl jie laiko mane apgaviku, veidmainiu, tinginiu, išnaudotoju, parazitu, savo laimės priešu?
Kada aš juos prigavau? Kada nuskriaudžiau? Kada sakiau jiems netiesą? Kada aš, kaip dėlė, siurbiau jų kraują, ar ašaras, ar turtą? Kada ir ką aš padariau jų laimei sugriauti?
Juk aš nesu išsitaręs prieš juos nė pusės nepalankaus žodelio. Pagaliau, daugelio jų aš nesu nė iš tolo matęs! Ir vis tiek, vos tik jie mane susitinka, kad ir pirmą kartą, tuojau jų veidas suakmenėja, apsiniaukia tartum rūsčiausias debesis, akys žaibuoja panieką, pyktį! Kodėl? Už ką?
Nejaugi jie yra visiškai tikri, kad aš esu veidmainys, kad aš netikiu, ką žmonėms iš sakyklos skelbiu?
Taip, jei esu toks, tai esu vertas giliausios paniekos. Tokiems ir V. Jėzus sviedė baisų: “Vargas jums veidmainiai!...” Bet kaip jie įsitikino, kad aš veidmainys? Ar jie gyveno su manimi po vienu stogu nors keletą savaičių? Ar jie dirbo su manimi vieną darbą ir pastebėjo, kad aš tyčia gyvenu ir elgiuosi kitaip, negu kalbu? Ar jie pastatė seklius stebėti mano kiekvieną pajudėjimą, ištirti kiekvieną mintį ir jausmą? Kodėl jie nestoja man į akis, kodėl jie nedrebia man į veidą mano veidmainystes ir kodėl neduoda man progos jiems atsakyti? Ar to nereikalauja paprasčiausias teisingumas? Jei to nedaro, kaip gali laikyti mane veidmainiu?
“Blogybė vyrams... Didesnė blogybė moterims... Didžiausia blogybė...” Blogybė..., blogybė... — taip ir nebeišeina man iš galvos tie Jūsų žodžiai, Kunige Jonai, apie skyrybas. Pavyzdžiai labai stiprūs. Išvados teisingos. Nuoširdus tonas. Atrodytų, kad viskas tvarkoje. Bet, prisipažinsiu, kad širdis kažkodėl nepatenkinta Jūsų atsakymu ir gana. Galvoju vienaip, galvoju kitaip, iki vsiškai susi-painioju.
Be abejo, yra bloga persiskirti. O ar nebloga gyventi nesantaikoje? Bloga vyrams, blogiau moterims, blogiausia vaikams — pavartojant Jūsų paties laipsniavimą. Kaip dažnai kone kiekviena tu nekaltų kūdikių dienelė skęsta ašarose! Koks blogas besiriejančių tėvų pavyzdys! “Obuolys netoli rieda nuo obelies”. Išsiskyrus, būtų vaikams ramiau ir jie būtų apsaugoti nuo sugedimo pačiame gyvenimo pumpurėlyje. Bet išsiskyrus, kalnais sustoja kitos negerovės, apie kurias rašėte savo paskutiniame laiške. Taigi, ir taip blogai, ir kitaip negerai!
Už vieną kitą šviesos spindulėli tuo klausimu iš anksto dėkoja Vis dar nepatenkintas
Juozas L.
Pone Juozai!
Išmintingas žmogus, verčiamas rinktis vieną iš dviejų blogybių, renkasi mažesniąją. Bloga gyventi nesantaikoje ir bloga išsiskirti. Jei jau iš tiesų nebelieka nieko kito pasirinkti, reikia žiūrėti, katra tų blogybių bus mažesnė. Jūsų suraminimui galiu pasakyti, jog pati Bažnyčia yra pramačiusi, kad kartais bus reikalinga poroms išsiskirti. Kanonai 1129 ir 1131 išskaičiuoja eilę priežasčių, pateisinančių skyrybas.
Pirmiausiai, Bažnyčia leidžia skirtis dėl svetimoterystės, kai ji yra tikrai žinoma. Nepakanka įtarimo! Ta teisė atsiskirti žūva, jei kita pusė nusikaltimui pritarė, jei pati buvo nusikaltimo priežastis, jei įsakmiai, ar nors tylėdama atleido, ar, pagaliau, jei ir pati lygiai nusidėjo.
Galima išsiskirti ir tada, kai vienas vedusiųjų “įsirašo nekatalikų sekton, kai neleidžia katalikiškai auklėti vaikus, kai gyvena negarbingą ir nusikaltėlio gyvenimą, kai gresia didelis pavojus kūnui ar sielai, kai žiauriais dūkimais padaro perdaug sunkų bendrąjį gyvenimą ir panašiais kitais atvejais”. Bet kad išsiskyrimas neįvyktų galvotrūkiais, rimtai neapsisvarsčius, reikia prašyti vyskupą leidimo; nors nenusideda, jei kas atsiskiria ir be leidimo, kai dėl kokių nors priežasčių negali į jį kreiptis.
Žinoma, vyskupo duotasis leidimas skirtis nepanaikina moterystes ryšio! Vyras ir moteris pasilieka surišti iki grabo lentos ir todėl negali iš naujo vesti ir tekėti. Tik tokiu būdu Bažnyčia gali išsaugoti nepaliestą, paties Dievo surištą, neatmezgamąjį mazgą, tik taip gali apginti nekaltąją pusę nuo skriaudiko, neatlygindama nedorėlio taip labai geidžiamomis naujomis jungtuvėmis.
Štai, mano supratimu, teisingas ir išmintingas kelias iš Jūsų jaučiamosios “bėdos”. Bet aš bijausi, kad ir tai dar nepatiks Jūsų širdžiai, kaip nepatinka daugeliui kitų. Mat, dažniausiai, žmonėms labiau rūpi vėl apsivesti, negu atsikratyti nesugyvenamo vyro ar žmonos. Tokie visada bus nepatenkinti Kūrėjo nustatyta tvarka ir visada ras priežasčių skirtis, nors tos “priežastys” būtų vaikiškos ir juokingos. Ar patikėsite, kad toliau duodamieji pavyzdžiai yra paimti iš teismų protokolų, o ne iš juokų kalendoriaus?
Vyras reikalauja skyrybų, nes žmona pavadino jį “šešku”, “rudu šunim” ir pasakė, kad jis turįs “kiniečio akis”. Kito žmona, vos pora mėnesių po vestuvių, nudžiovė vyro dirbtinius dantis ir negrąžina be dviejų dolerių. Jis geriau skirsis, bet neduos nė cento.
— Tu turi ant savo galvos 125479 plaukus!—sako jonas, sutikęs Petrą.
— O iš kur tu žinai, kiek aš plaukų turiu ? — paklausia Petras.
— Jeigu netiki, tai susiskaityk!—atkerta Jonas.
Tikrai atrodo juokinga, kad jeigu vienas, ką nors išsigalvojęs, tvirtina, kitas turėtų surasti argumentų tam tvirtinimui įrodyti. Jeigu kas ką nors tvirtina, tai jis turi ir pareigą argumentais savo tvirtinimą paremti. Panašiai yra su darvinizmu bei monistine evoliucija. Darwin tvirtina tiek daug dalykų, o argumentus mes patys turime susirasti. Jeigu mes abejojame, tai Darwinas ir kiti evoliucionistai pyksta. Darvinizmas ir monistinė evoliucija tiek daug tvirtino, tiek daug tvirtino, tiek daug keisčiausių išvadų padarė, kad sumaišė ir suraizgė visą biologijos mokslą. Tik dabar pradeda horizontai šviestis.
Be abejo, evoliucijos teorija turėjo didžiausios reikšmės biologijai. Ji paskatino ir anatomijos studijas, paleontologiją, geologiją, embriologiją, zoogeografiją, antropologiją ir kitus panašius mokslus. Visos gamtos šakos susipynė i vieną grandinę. Evoliucija privertė sukurti gamtos filosofiją. Kas buvo gamtos mokslai prieš šimtą metų? Svarbiausia yra tai, kad žmonės jais visai nesiįdomavo. Evoliucijos teorija pastatė visai naujus reikalavimus eksperimentų ir indukcijos metodų naudojimui. Pasidarė labai sveika kompeticija. Mūsų katalikai mokslininkai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės, labai daug pasidarbavo biologijos moksluose. Dabar eina kova už pasaulėžiūrą gamtos mokslų srityje.
Pirmoje šio rašinėlio dalyje išdėstysime darvinizmo teoriją, o antroje naujesnes pažiūras.
I. Darvinizmas
Mes neieškosime evoliucijos pradžios nei graikų filosofijoje nei Bažnyčios Tėvuose. Jeigu jie apie evoliuciją ir kalbėjo, vis dėlto tam terminui nedavė tos reikšmės, kurią jis šiandien turi.
Evoliucija reiškia išsivystymą, pasikeitimą, perėjimą iš vienos stadijos į kitą. Jeigu iš vienos celės, pavyzdžiui, pasidaro organizmas, turįs daug celių, mes sakome, kad čia įvyko evoliucija. Čia paprastesnis dalykas pasidarė sudėtingesnis. Bet jeigu mes pažvelgsime į arklį, kuris prieš kelis milijonus metų turėjo ant savo kojų penkis pirštus, paskui keturis, paskui tris, o dabar tik vieną beturi, ir čia įvyko evoliucija. Tačiau čia iš sudėtingesnio pasidarė paprastesnis.
Evoliucija dalinasi į ontogenetišką (ontogenesis) ir filogenetišką (phylogenesis). Ontogenetišką evoliucija yra individo evoliucija, pradedant nuo kiaušinėlio. Čia mes kalbame apie filogenetišką evoliuciją, tai yra apie rūšių išsivystymą. Filogenetišką evoliuciją dar galime dalinti į monofiletinę ir polifiletinę. Darvinizmas tesilaiko tik monofiletinės evoliucijos, t. y. visos dabar egzistuojančios rūšys yra kilusios iš vienos gyvos celės.
Didžiai Gerbiamas Tėve,
Jau pieš keletą mėnesių pradėjau draugauti su labai rimtu jaunuoliu. Mudu esame įsitikinę, kad šios draugystės tikslas yra moterystė. Bet, žinoma, dar ne taip greitai. Aš dar tik šiais metais pradėjau lankyti universitetą, o jis už pusantrų metų baigs. Mano tėvai apie šią draugystę nieko nežino. Jei sužinotų, manau, uždraustų su juo susitikti.
Oficialiai dar nesame susižiedavę, bet manome susižieduoti. Norėčiau žinoti, kas susižiedavus yra leista, kas ne.
Už atsakymą nuoširdžiai dėkinga
Nijolė
Brangioji Nijole,
Atjaučiu Tavo sielos būklę. Esi patenkinta ir laiminga, suradus tą rimtą jaunuolį, su kuriuo manai sukurti šeimos židinį, bet drauge esi ir nerami, nes manai, kad eini prieš tėvų valią, nežinai, kas Tau yra leista, kas draudžiama santykiuose su busimuoju sužadėtiniu.
Tėvų valia
Tėvai turi pareigą rūpintis vaikų auklėjimu, turi juos saugoti nuo visokių fizinių ir moralinių pavojų, bet turi taip pat pasirūpinti ir jų ateitimi. Tėvai neturi sukliudyti, bet privalo padėti, kad vaikai kuo lengviausiai galėtų pasiekti savo trokštamą idealą — savo pašaukimą. Išsirinkti pašaukimą yra kiekvieno grynai asmeninis dalykas. Tėvai gali tik patarti, bet jokiu būdu nesutrukdyti ir neprimesti vaikams savo valios.
Kiekvienas jaunuolis turi teisę tapti kunigu ar vienuoliu arba vesti; ir vesti tą ar kitą. Kiekviena mergaitė gali tekėti, už ko nori. Žinoma, tėvai, būdami vyresni, geriau pažįsta gyvenimą, dažnai gali duoti vaikams naudingų patarimų, bet per daug kišdamiesi į vaikų asmeninius palinkimus, ne retai padaro visą jų gyvenimą nelaimingą. Juk tame ar kitame pašaukime, su tuo ar kitu asmeniu gyvens ne tėvai, bet vaikai. Taigi, vaikai turi pilną teisę pasirinkti pašaukimą, pasirinkti vedyboms tą asmenį, kurį nori.
Nepirk katės maiše!
Bet ne tik katės — nieko nepirk maiše, pirma neatrišus ir nepažiūrėjus, kas tame maiše yra. Todėl ir renkantis pašaukimą, reikia jį gerai ištirti. Norint su kuo nors susirišti visam gyvenimui, reikia žinoti, su kuo rišiesi, turi stengtis tą asmenį gerai pažinti. Taigi, ir priešvedybinė draugystė yra ne tik naudinga, bet būtinai reikalinga. Jos neturi teisės drausti nei tėvai, nei kunigai, nei kas kitas.
BAŽNYČIA IR NAUJOS DOGMOS
Sužinojęs iš laikraščių, kad Popiežius neseniai paskelbė Marijos Dangun Ėmimo dogmą, norėčiau paklausti vieno kito dalykėlio, kurie man yra nesuprantami. Man atrodo, kad Kristus paskelbė savo mokslą visiems laikams ir norėjo, kad niekas jo nekeistų. Bažnyčios pareiga tą mokslą saugoti ir aiškinti žmonėms, bet neįvesti naujų dalykų. Mes turime tikėti tik Kristaus, o ne Bažnyčios paskelbtas tiesas.
Taip pat manyčiau, kad šios naujos dogmos paskelbimas krikščionybei jokios naudos neatneš, priešingai, bus žalingas, nes pasunkins Protestantams ir Pravoslavams susijungti su Katalikų Bažnyčia.
J. S.
Manau, kad Tamsta jau būsi skaitęs pereitame “L. L.*’ numeryje apie Marijos Dangun Ėmimo dogmą, todėl čia tų minčių nekartosiu. Ten buvo paaiškinta, kad ši tiesa nėra nauja, nes jau nuo senų laikų Bažnyčioje ji yra žinoma.
Jeigu, kas sako, kad naujų dogmų paskelbimas yra prieš Kristaus mokslą, turėtų taip pat sakyti, kad ir astronomai, atrasdami naujas žvaigždes, eina prieš Dievo nustatytą tvarką. Juk tikėjimas sako, kad Dievas sutvėrė žemę, dangų ir visas žvaigždes. Kiek žvaigždžių Dievas sutvėrė, tiek jų dabar ir yra. Atrodo, kad astronomijos mokslas, atrasdamas vis naujas žvaigždes, nori lyg papildyti, pakeisti Kūrėjo darbą, įnešti į Dievo nustatytą tvarką naujenybių. Kiekvienam yra aišku, kad toks samprotavimas būtų labai vaikiškas ir juokingas.
Bet ar nepanašiai yra ir dogmatinėj srity? Dievo apreikštos tiesos ir Kristaus paskelbtas mokslas nesikeičia. Tačiau ne visos Dievo apreikštos tiesos kiekvienam yra pirmu pažvelgimu aiškios. Taigi, Bažnyčios pareiga yra viską išaiškinti, atidengti tas tiesas, kurios jau nuo pačios krikščionybės pradžios yra Bažnyčioje, bet daugelio yra nepastebimos, lyg tos tolimos žvaigždutės.
Taip pat būtų klaidinga, jei kas galvotų, jog Kristaus paskelbtas mokslas turi būti toks paprastas, kad jį galėtų suprasti kiekvienas žmogus be jokio kitų aiškinimo. Kad kiekvienas nemokyčiausias ir negabiausias žmogus suprastų visas tikėjimo tiesas, tai tos tiesos turėtų būti be galo primityviškos. Bet pagaliau ir primityviškiausioms tiesoms reikia aiškinimo. Juk net toks paprasčių paprasčiausias dalykas, kaip “du ir du yra keturi” yra vaikui mokytojo aiškinamas.
Kristus, skelbdamas savo mokslą, nesakė, kad kiekvienas jį gali aiškintis ir suprasti, kaip jam patinka, bet liepė apaštalams — mokytojams eiti į visą pasauli ir mokyti visas tautas, aiškinti visiems Jo mokslą.