“Blogybė vyrams... Didesnė blogybė moterims... Didžiausia blogybė...” Blogybė..., blogybė... — taip ir nebeišeina man iš galvos tie Jūsų žodžiai, Kunige Jonai, apie skyrybas. Pavyzdžiai labai stiprūs. Išvados teisingos. Nuoširdus tonas. Atrodytų, kad viskas tvarkoje. Bet, prisipažinsiu, kad širdis kažkodėl nepatenkinta Jūsų atsakymu ir gana. Galvoju vienaip, galvoju kitaip, iki vsiškai susi-painioju.
Be abejo, yra bloga persiskirti. O ar nebloga gyventi nesantaikoje? Bloga vyrams, blogiau moterims, blogiausia vaikams — pavartojant Jūsų paties laipsniavimą. Kaip dažnai kone kiekviena tu nekaltų kūdikių dienelė skęsta ašarose! Koks blogas besiriejančių tėvų pavyzdys! “Obuolys netoli rieda nuo obelies”. Išsiskyrus, būtų vaikams ramiau ir jie būtų apsaugoti nuo sugedimo pačiame gyvenimo pumpurėlyje. Bet išsiskyrus, kalnais sustoja kitos negerovės, apie kurias rašėte savo paskutiniame laiške. Taigi, ir taip blogai, ir kitaip negerai!
Už vieną kitą šviesos spindulėli tuo klausimu iš anksto dėkoja Vis dar nepatenkintas
Juozas L.
Pone Juozai!
Išmintingas žmogus, verčiamas rinktis vieną iš dviejų blogybių, renkasi mažesniąją. Bloga gyventi nesantaikoje ir bloga išsiskirti. Jei jau iš tiesų nebelieka nieko kito pasirinkti, reikia žiūrėti, katra tų blogybių bus mažesnė. Jūsų suraminimui galiu pasakyti, jog pati Bažnyčia yra pramačiusi, kad kartais bus reikalinga poroms išsiskirti. Kanonai 1129 ir 1131 išskaičiuoja eilę priežasčių, pateisinančių skyrybas.
Pirmiausiai, Bažnyčia leidžia skirtis dėl svetimoterystės, kai ji yra tikrai žinoma. Nepakanka įtarimo! Ta teisė atsiskirti žūva, jei kita pusė nusikaltimui pritarė, jei pati buvo nusikaltimo priežastis, jei įsakmiai, ar nors tylėdama atleido, ar, pagaliau, jei ir pati lygiai nusidėjo.
Galima išsiskirti ir tada, kai vienas vedusiųjų “įsirašo nekatalikų sekton, kai neleidžia katalikiškai auklėti vaikus, kai gyvena negarbingą ir nusikaltėlio gyvenimą, kai gresia didelis pavojus kūnui ar sielai, kai žiauriais dūkimais padaro perdaug sunkų bendrąjį gyvenimą ir panašiais kitais atvejais”. Bet kad išsiskyrimas neįvyktų galvotrūkiais, rimtai neapsisvarsčius, reikia prašyti vyskupą leidimo; nors nenusideda, jei kas atsiskiria ir be leidimo, kai dėl kokių nors priežasčių negali į jį kreiptis.
Žinoma, vyskupo duotasis leidimas skirtis nepanaikina moterystes ryšio! Vyras ir moteris pasilieka surišti iki grabo lentos ir todėl negali iš naujo vesti ir tekėti. Tik tokiu būdu Bažnyčia gali išsaugoti nepaliestą, paties Dievo surištą, neatmezgamąjį mazgą, tik taip gali apginti nekaltąją pusę nuo skriaudiko, neatlygindama nedorėlio taip labai geidžiamomis naujomis jungtuvėmis.
Štai, mano supratimu, teisingas ir išmintingas kelias iš Jūsų jaučiamosios “bėdos”. Bet aš bijausi, kad ir tai dar nepatiks Jūsų širdžiai, kaip nepatinka daugeliui kitų. Mat, dažniausiai, žmonėms labiau rūpi vėl apsivesti, negu atsikratyti nesugyvenamo vyro ar žmonos. Tokie visada bus nepatenkinti Kūrėjo nustatyta tvarka ir visada ras priežasčių skirtis, nors tos “priežastys” būtų vaikiškos ir juokingos. Ar patikėsite, kad toliau duodamieji pavyzdžiai yra paimti iš teismų protokolų, o ne iš juokų kalendoriaus?
Vyras reikalauja skyrybų, nes žmona pavadino jį “šešku”, “rudu šunim” ir pasakė, kad jis turįs “kiniečio akis”. Kito žmona, vos pora mėnesių po vestuvių, nudžiovė vyro dirbtinius dantis ir negrąžina be dviejų dolerių. Jis geriau skirsis, bet neduos nė cento.
Viena moteris skundžiasi teismui: vyras nieko kito neveikia, tik visą laiką sprendžia laikraštinius galvosūkius. Palieptas imtis darbo, išėjo ir nebegrįžta. Kitas vyras, didelis kortų mėgėjas, vieną vakarą užpyko ant žmonos už jos nevykusį lošimą, pašoko nuo kėdės ir užmetė jai už apikaklės degančią cigaretę. Žmona skundžiasi teismui, kad toks vyro elgesys esąs didžiausias žiaurumas. Kaip jis galįs drįsti laikyti ją peleninės vietoje! Ir teismas jai leidžia skirtis! Dar kita žmonelė negali pakęsti, kad vyras laisvu laiku atsistojąs po jos langu ir mėtąs akmenukus. Ir ji skiriasi. O štai vienas vyras, išeidamas darban, visada prigrasina žmonelę niekur neišeiti iš namų. Sugrįžęs, kiekvieną kartą, kelia triukšmą, kam ji nebuvusi namie. Žmonai didžiausia mįslė, kaip vyras sužino, kad ji išeina aplankyti savo kaimynių. O kartą pastebi, kad visų jos batukų padai sužymėti kreidos kryžiukais, kurie nežymiai atsispaudžia cemento takelyje! Teisėjas leidžia skirtis. Kitai leidžia skirtis už tai, kad vyras įspyrė jos mylimam šuniukui; kita, kad vyras neina su ja į “piknikus" ; dar kita, kad vyras visada per arti viena prie kitos išduriąs pieno dėžutėje skylutes, nors jau kartkartėmis prašiusi išdurti jas atokiau.
Panašių pavyzdžių būtų galima prirašyti puslapių puslapius. Ką jie reiškia? Nagi tai, kad “įsileidus velnią bažnyčion, jis lips ir ant altoriaus”. Kad sykį leidus suardyti moterystę dėl kurios nors rimtos priežasties, žmonės prisiieškos įvairių įvairiausių “rimtų priežasčių”, ir iš vedybų beliks vienos skeveldros.
Tiesa, ne visi skiriasi dėl tokių nerimtų priežasčių. Bet ir rimčiausiu atveju, tiek vyrai, tiek moterys vadovaujasi savimyla. “Taip, savimyla veda prie daugumos išsiskyrimų”, rašo viena, pati išsiskyrusi, moteris. Ir ji prideda: “Tėvai elgiasi tartum išlepinti savanaudžiai vaikai: turi būt jų viršus ir tiek! Kiek tai kainuos kitiems — jiems nerūpi. Savimyla eina ranka rankon su puikybe. Neretai skiriamasi savo užgautai puikybei patenkinti. Advokatai irgi nelaisvi nuo savimylos. Uždarbis jiems gan dažnai svarbesnis už klijento labą. Teisėjai ne visada rimtai ištiria besiskundžiančiųjų kaltinimus ir lengvai leidžia skirtis”.
“Ne, skyrybos niekada nėra geras dalykas. Ar vienas, ar abu ieško lengviausiai pridengti ir apginti savo silpną dorovinį karakterį, be jokios atodairos, kokios bus to jų žingsnio pasekmės ir kančios kitiems. Aš taip sakau, nes pati per paskutinius 20 metų iškentėjau tikras Alyvų darželio kančias. Kai mano mylimiausio širdies vaiko labas būtų turėjęs stovėti pirmoje vietoje, aš kaip apakusi, užsispyrusi, pilna savimylos, tartum be galvos, šokau skyrybų prarajon, iš kurios nebegalima išsikapanoti. Kaip dažnai tokie besiskirią tėvai iš kailio neriasi, jokių aukų nesigaili skyrybų byloje laimėti kokią nors retą šeimos turėtą senieną, brangų deimančiuką, ar net savo mylimą šunytį, o vaikų labas paliekamas paskutinėje vietoje. Ar tai ne savimyla? Tas žodis yra dar per švelnus. Geriau sakykime tiesiai, tai yra aiškiausias išsigimimas, vertas griežčiausio visuomenės ir teismų pasmerkimo. Gyvenimas sugeba prisitaikyti įvairiausioms sąlygoms. Bet išsiskyrusių tėvų ir vaikų gyvenimas nebeįeina į normalias vėžes. Paneigdami tėvų pareigas, mes sujaukiame ne tik savo pačių, bet ir savo vaikų likimą.” Šitą laišką pasirašo: “Sąžinės graužiama motina ir močiutė”.
Yra dar trečia galimybė
Šio laiško pradžioje tyčia pabraukiau sakinį: “jei jau iš tiesų nebelieka nieko kito pasirinkti, reikia žiūrėti, kuri tų blogybių bus mažiausia”: ar gyventi nesantaikoje, ar skirtis. Bet, mielas Juozai, dažniausiai galima pasirinkti trečią dalyką. Galima ir reikia visomis jėgomis stengtis rasti būdą susitaikyti ir sugyventi! Tos pastangos yra lygiai privalomos abiem. Abiejų yra šventa ir sunki pareiga saugotis viso to, kas galėtų sumažinti viens kito meilę ir suskaldyti šeimą. Abejų pareiga yra puoselėti visa tai, kas palaiko taiką ir laimę. O jei jau viską išbandžius, pasirodo nebeįmanoma sukurti pilnos laimės, tai vėl yra abiejų šventa pareiga kantriai nešti savo gyvenimo kryželį, stengtis viens kito neužgauti, atjausti ir viens kitam padėti.
Bendras gyvenimas šeimoje visuomet reikalauja daug savęs išsižadėjimo, pasiaukojimo, nukentėjimo, atleidimo, pastangų viens kitam įtikti. Nelaimei, didelė daugybė porų elgiasi kaip tik priešingai! Kodėl? Todėl, kad vienas nori visada “turėti viršų”; kitas nenori bendradarbiauti, nenori nieko pridėti šeimos laimei palaikyti ir visko laukia iš kitų; dar kitas nenori nešti kasdienio pilkojo gyvenimo nuobodžio, gyvenant vis su tuo pačiu asmeniu.
Kartkartėmis matome žmonių, kurie darbe, biznyje kantriausiai, net su šypsena priima perspėjimus ir pabarimus, stengiasi įtikti net nemaloniausiems ir įkyriausiems pirkėjams, pataikauti jų kaprizams, bet, namo parėję, nepakenčia nė nekalčiausios pastabėlės, nesukėlę audros. Jei vedusieji tiek pasistengtų viens kitą pagerbti ir viens kitam patikti ir taip mandagiai elgtis namie, kiek jie stengiasi būti malonūs ir mandagūs su svetimaisiais, skyrybos būtų toks retas dalykas, kaip vasarą sniegas. Bet kur tau! Niekas nenori nieko pakęsti, nieko atleisti, mandagumo nepripažįsta, nenori pavargti šeimos laimei sukurti ir dejuoja, kad namuose pragaras! Kad taip darytų vaikai, nebūtų ko stebėtis. Bet kad šitaip “galvoja” ir elgiasi neva subrendę vyrai ir moterys, net aukštuosius mokslus baigę inteligentai, — daugiau negu liūdna. Pikta!! Ir kadangi jie užsispiria gyventi kaip neišmanėliai, Dievas ir Bažnyčia turi jiems pataikauti, laiminti jų kvailybes! Tokiems reikia pasakyti: “Ponai, kaip pasiklosite, taip išmiegosite. Vėjus sėjate, audras piausite — žinokitės”.
Ar Bažnyčia, taip sakydama, bus beširdė? Ne. Kristus, tas didysis žmonijos mylėtojas, moko taip pasielgti. Jis pats ir gyvu žodžiu ir pavyzdžiu parodė pasauliui laimės kelią. Siųsdamas apaštalus skelbti savo “gerąją naujieną”, pridėjo: “kas įtikės ir apsikrikštys, tas bus išganytas. Kas neįtikės, tas bus pasmerktas”. Kas tiki ir moterystės gyvenime vadovaujasi Kristaus apreikštomis tiesomis, tas “bus išganytas”, tas paragaus Dievo vaikų laimės jau net šiame gyvenime. Kas tas tiesas atmeta, tas neišvengiamai turės gerti karčią nusivylimų taurę.
Ar Jūs neužsigausite, Pone Juozai, jeigu aš baigsiu šį laišką viena asmeniška pastabėle? Rimtai norint suprasti Dievo išmintį pasaulio sutvarkyme ir jo duotuose įsakymuose, reikia vengti traukti Viešpatį savo teisman, reikia saugotis ieškoti priekabių, o iš anksto prisipažinti, kad mūsų išmintis yra per silpna viską kiaurai perprasti. Todėl mes privalome labai kukliai kreiptis į jį patį, visos išminties šaltinį ir prašyti reikalingos šviesos, prašyti to Šventosios Dvasios “patepimo”, be kurio mūsų širdis niekada nebus pilnai patenkinta, nors protas ir gana aiškiai suprastų dėstomų tiesų teisingumą. Kataliko žmogaus tyrinėjimai yra sykiu malda. Kas šitaip ieško tiesos, tas ją randa, o radęs džiaugiasi.
Kunigas Jonas