Paskelbimas kokios nors naujos dogmos yra nepaprastai ilgo, plataus ir išsamaus mokslino, istorinio ir ypač teologinio tyrinėjimo, svarstymo ir stebėjimo vaisius. Daugybė didelių mokslininkų ir žymių teologų per metų metus tiria šios tiesos tikrumą ir būtinumą. Todėl kai Bažnyčia paskelbia kokią nors dogmą, mes galime ramiai nusilenkti jos reikalavimui ta tiesa tikėti ne tik dėl Katalikų Bažnyčios autoriteto, bet ir dėl to, kad ta tiesa yra gerai ištirta, moksliniai pagrįsta ir paties Dievo apreikšta.
Šituose tyrinėjimuose labai svarbus argumentas yra pirmųjų krikščionių tikėjimas. Taigi, prieš paskelbdama Marijos Dangun Ėmimą tikėjimo dogma, Bažnyčia labai kruopščiai ištyrė ne tik pirmųjų krikščionių tikėjimą, bet ir nuo tikrosios Bažnyčios atskilusių stačiatikių. Mat, jeigu ir nuo Bažnyčios atskilę klaidatikiai neatmeta, bet tiki kokią nors mūsų tikėjimo tiesą, tai šis faktas dar aiškiau parodo, kad ta tiesa buvo tvirtai tikima nuo pirmųjų krikščionybės laikų.
Rytų krikščionims, Rusams ir Graikams, atskilus nuo Katalikų Bažnyčios, jų tikėjimo dogmos sustingo, mažai besivystė, todėl, susipažinę su jų tikimais dalykais, mes žinosime, kad tai buvo tikima dar prieš bet kokį skilimą visoje Bažnyčioje.
Nepaprastai turtingos ir nuo senų laiku beveik nepasikeitusios mūsų atsiskyrusių brolių, rytų krikščionių, liturginės apeigos ir maldos yra svarbiausias jų tikėjimo tiesų, šalia Šv. Rašto, šaltinis. Tose maldose mes randame išreikštas tiesas, kurios buvo gerai žinomos ir tikimos jau net ketvirtame šimtmety. Taip ir apie rytų krikščionių tikėjimą į Dievo Motinos paėmimą Dangun su kūnu ir siela galime spręsti iš jų liturginių maldų.
Dievo Motinos mirtis
Įvairiose, dažniausiai Marijos švenčių maldose ir giesmėse, mes randame gilų nusistebėjimą, kad Dievo Motina būtų galėjus ir turėjus mirti. “Koks stebuklas! Gyvenimo šaltinis dedamas į karstą!” O kitas autorius klausia pačią Dievo Motiną: “Kaipgi Tavo nekaltas ir mūsų gyvybės Davėją pagimdęs kūnas galėjo mirti?” O Šv. Jonas Damaskietis, lyg norėdamas palengvinti tikėjimą šiuo dalyku, sako: “Jeigu ir jos dieviškasis Sūnus, kurio žodžiu atsirado Dangus, laisvu noru prisiėmė mirtį, kaipgi būtų galėjusi to vengti Jį nekaltai pagimdžiusioji?”
Todėl ir aštunto šimtmečio poetas Kozmą Majumskis tvirtina: “Tu, sekdama savo Sutvėrėją ir Sūnų, nors buvai virš visų kūrinių, pasidavei kūrinių įstatymams.” O Šv. Germanas vaizduoja apaštalus taip besikreipiančius į Dangun paimtą Švenčiausią Mergelę: “Kadangi tu Dievo paliepimu ir motiniškos meilės traukiama buvai pašaukta eiti į Dangų, mes džiaugiamės ir tuo, kas tau taip garbingai įvyko ir tuo, kas mums iš to bus — tu tapai mums amžino gyvenimo įrodymu ir vadove pas Dievą.”
Šv. Andriejus iš Kretos didžiai nustebęs kreipiasi į Nekaltąją Mergelę: “Kokios rankos bus vertos tave palaidoti? Kas drįs paliesti ir nešti tave, nešiojusią Visuresantįjį? Kokias maldas mes kalbėsime prie tavo karsto ir kokias giesmes giedosime apie tavo mirtį?”
Dievo Motinos paėmimas į Dangų
Rytų krikščionių įsitikinimas, kad Dievo Motina mirė, tėra tik viena dalis tos liturginėse maldose minimos istorijos. Marijos Dangun Ėmimo šventėje, kuri yra viena iš pačių seniausių krikščionybės švenčių ir ypač rytuose skaitoma prie pačių iškilmingiausių, daugiau yra kalbama apie jos garbingą paėmimą į Dangų, negu apie jos mirtį. Jau minėtas Andriejus iš Kretos kviečia visą Bažnyčią į šią šventę: “Siono Motina, Dievo išrinktoji, užgiedok laidotuvių giesmę, bet neraudok nusiminimo skausme, nes pilna džiaugsmo, o ne liūdesio yra šios dienos šventė.”
Šv. Germanas vaizduoja Jėzų Kristų, raminanti savo mirštančią Motiną šiais žodžiais: “Patikėk man savo kūną taip, kaip aš patikėjau savo Dievybę tavo įsčiui. Drąsiai paguldyk savo kūną Getsemanės darže, nes tuoj po to būsi vėl pernešta į gyvenimą.” Liturgijos maldų tvirtinimą, kad “nepritiko tai, iš kurios gimė gyvybės Davėjas, pasilikti mirties valdžioje”, Šv. Gregorijus aiškina tokiu būdu: “Jeigu siela, turinti pašvenčiamąją Dievo malonę, pakyla nuo žemės iki Dangaus, kaip tai žinome iš daugelio pavyzdžių ir tam tikime, tai kaip būtų galėjęs likti nepaimtas į Dangų nuo žemės tas kūnas, kurs ne tik priėmė, bet ir pagimdė vienatini ir amžiną Dievo Sūnų, visų malonių neišsenkamą šaltinį?”
Jau septintame šimtmetyje Euzebijus Cezarietis rašo: “Mergelė Marija, Kristaus Motina, buvo paimta pas Sūnų į Dangų, kaip rašo daugelis, kuriems tai buvę apreikšta.” Todėl rytų liturgijoje mes randame dažnai pasikartojančią džiaugsmingą giesmę Marijai: “Tavo gimdymas sekė stebuklingą pradėjimą be vyro, tavo mirties, per stebuklą, nesekė supuvimas. Dvigubas stebuklas tavo gyvenime, o Dievo Motina!”
Ne tik liturgija, bet ir rytų bažnytinis menas labai mėgo vaizduoti Dievo Motinos mirti ir jos Dangun Ėmimą. Dažnai paveiksluose yra vaizduojami apaštalai, nustebę bežiūri į tuščią karstą, o viršuje parodomi angelai, benešą Dievo Motinos kūną į jos Sūnaus prieglobstį.
Iš šio trumpo žvilgsnio į mūsų atsiskyrusių nuo tikrosios Bažnyčios brolių liturgines maldas ir giesmes aiškiai galime matyti, kad jie tvirtai tikėjo ir tiki Marijos Dangun Ėmimo tiesą. Šis jų tikėjimas plaukia jau iš pirmųjų krikščionybės laikų. Taigi, jau ir iš šio fakto aiškiai matome, kad Katalikų Bažnyčia, paskelbdama Marijos Dangun Ėmimą tikėjimo dogma, nieko naujo neįveda, tik patvirtina ir iškilmingai paskelbia nuo seniausių krikščionybės amžių tikėtą ir Dievo apreikštą tiesą.
Vl. Mikalauskas, S. J.