J. Augustaitytė — Vaičiūnienė
Kieksyk buvai pakėlęs ranką,
Bet niekad ji nebuvo taip skaudi.
Kaip sausroje šaltinis, taip gyvybė senka,
Ir niekur niekur tikro žodžio negirdi.
Dar vis tolyn nuo gimto krašto vėjo
Pajuodusiais laivais nuo audrų ir lietaus,
O kam, javai laukuose mūsų užderėjo
Ir kas iš kraujo kilusius į kluonus kraus.
Krūtinėj nešamės ugninę piūtį
Žvaigždynuose įaustame rašte...
Jei neverti gyvent ir būti,
Tai leiski nors numirt savam krašte.
Tegu į poilsiui paklotą guolį
Gaili rasa nuo rūbų kris,
Ir užbaigtą kelionės toli
Apžers žalia laukų ugnis.