MAŽASIS MILŽINAS
Keista atrodo šita antraštė. Kaipgi gali būti drauge mažas ir milžinas? Bet iš tikrųjų taip buvo. Dominykas Savio buvo mažas, nes mirdamas dar neturėjo ne penkiolikos metų, bet savo dorybėmis ir dvasinio gyvenimo aukštumu jis buvo tikras milžinas. Bažnyčia tik didvyriui, tik dvasinius milžinus skelbia šventais. Dominykas buvo paskelbtas palaimintuoju šių metų pavasarį. Jis sumušė visus rekordus, tokiame jauname amžiuje pasiekęs altorių garbę. Šventaisiais ir palaimintaisiais yra paskelbtų kankinių, kurie paaukojo savo gyvybę už Kristų, būdami dar jaunesni, negu Dominykas Savio, bet išpažinėjų, t.y. tokių, kurie nebuvo nukankinti, bet mirė natūralia mirtimi, visoje Bažnyčios istorijoje dar nėra buvusių jaunesnių už jį. Vienas iš jauniausių yra Stanislovas Kostka, kurs mirė, būdamas aštuoniolikos metų. Dominykas Savio mirdamas dar neturėjo nė penkiolikos metų. Jis gimė 1842m. balandžio 2d., o mirė 1857m, kovo 9 d.
Pavasarį jis gimė, pavasari ir mirė. O ir visas jo trumputis gyvenimas buvo lyg bepradedąs švisti pavasaris, kuriame jau turėjo laiko gražiai prasiskleisti pirmosios gėlės, gražiausios jaunimo dorybės: skaistybė, linksmumas, draugiškumas.
Kai ateina pavasaris, kiekvienas žmogus pralinksmėja. Kaipgi jis galėtų būti paniuręs, kai šviečia skaisti saulutė, žaliuoja pievos, žydi sodai! Ir Dominykas Savio, kur tik pasisukdavo, visur atnešdavo pavasario džiaugsmą. Jo akyvaizdoje ir labiausiai neišauklėti gatvės vaikai liaudavosi negražiai kalbėję ar žaidę. K i e k v i e n a m jis nusišypsodavo, k i e k v i e n a m rasdavo meilų žodį, kiekvieną savo pavyzdžiu patraukdavo prie to, kas gražu ir kilnu. Tai buvo lyg veidrodis, kuriame atsispindėjo jo mokytojo Šv. Jono Bosco paveikslas.
Palaimintasis Dominykas Savio ir mūsų jaunimui sakyte sako, kad norint apaštalauti, ištraukti iš purvo savo draugų sielas ir laimėti jas Kristui, nereikia būti kokiu žymiu pamokslininku ar misijonierium, tobuliausias ginklas yra geras pavyzdys.
Taip elgtis, kad tavo elgesys netrauktų kitų žemyn, bet vis aukštyn keltų, nėra lengva, nes reikia nuolat susivaldyti ir mokėti kartais pasipriešinti savo prigimties palinkimams. Bet sunkesnėmis progomis kiekvienas tegul save klausia: jei tai galėjo padaryti šis keturiolikos metų berniukas, dėl ko negalėčiau aš?