— Ponia, jūs tikrai galite didžiuotis savo vyru. Jis yra tobulas karininkas. Neilgai jis tebuvo mano pulke, bet ir tuo trumpu laiku negalima buvo nepastebėti jo ypatingų gabumų. Jo pasišventimas darbui, pagarba viršininkams, nuolat gera nuotaika ir kuo sąžiningiausiai atliekamos pareigos rodė ji esant aukso kariu. Niekad nebūtų buvę galima įtarti ji esant tik rezerviniu karininku. Jo komanda aiški, nuoširdi, tvirta. Vyrai juo žavisi. Tik pažiūrėk į juos tenai. Ponia, aš jums sakau: tie vyrai nė akimirkos nesvyruotų paaukoti už jį savo gyvybę! Tikrai jis grįš su kapitono laipsniu ir medaliais papuošta krūtine.
Tokiais šiltais žodžiais pulko vadas Perrochat gyrė žmonai Juozą Olle Laprune, išvykstantį į frontą. Ir iš tiesų, tas jo neapvylė. Jis su savo būriu prislinko ir įsikasė per 30 žingsnių nuo vokiečių apkasų ir kovėsi, kaip tikras didvyris. Po mūšio generolas, siųsdamas pranešimą karo vadui, labai išgyrė kuopos narsumą, o jos karininką prašė pakelti į kapitonus. Deja, atėjęs paaukštinimas rado jį kritusį kitame mūšyje, pačiame savo kuopos priešakyje.
Atsiminkim tą liudijimą, toliau skaitydami šito kariškio meilės istoriją. Juozas buvo ne tik tobulas karininkas, bet ir tobulas mylėtojas. Jis mylėjo stipria, gryna, karšta ir krikščioniška meile, kokią šiandien sunku sutikti. Štai, keletas labai charakteringų jo meilės bruožų.
Kas svarbiausia meilėje?
Eilinis vaikinas ir mergaitė mano, kad pakanka viens kitą pamilti ir jau atviros durys į moterystę. Ne taip galvojo Juozas. 1913 metais jis buvo Prancūzijos ambasados antrasis sekretorius Romoje. Susipažino jis su panele Alicija Gavoti. Po ilgesnio draugavimo jam buvo aišku, kad jis tikrai myli. Ir Alicija prisipažino negalėsianti nieko kito taip nuoširdžiai mylėti, kaip Juozą. Rodos viskas tvarkoje. Imk ir vesk. Bet jaunasis diplomatas sako mergaitei:
— Dabar mudu susiduriame su didele kliūtimi. Mane drąsina tai, kad aš žinau, jog abu ieškome tik Dievo valios. Vienintelis dalykas, kuri mudu turime dabar sužinoti, yra, ar Jis (Dievas) nori, kad mudu tarnautume Jam kartu. Bandykime išrišti tą mįslę kuo geriausiai. Pirmiausia abu melskimės. Dievas negali atsakyti mudviem reikalingos šviesos, jei tik nuoširdžiai jos prašysime.
Na, ir meldėsi juodu. Beveik kasdien ėjo prie šv. komunijos. Tarėsi ir su savo dvasios vadais. Visų buvo viena nuomonė: Dievas nori, kad juodu paduotų vienas kitam ranką ir eitų drauge per gyvenimą. Tikrai, kur yra gryna meilė, ten yra trys suinteresuoti: vyras, moteris ir Dievas. Svarbiausias iš tų trijų yra Dievas. Jo valia yra šventa.
Ką Juozas žada Alicijai
Supratęs Dievo valią, Juozas išdėsto mergaitei savo moterystės idealą, planus. Juos skaitydamas, negali nesistebėti to vyro drąsa ir savotiškumu. Štai, ką jis drįsta pasakyti:
— Žinok gerai, Alicija, jaunos moters gyvenimas su manim bus nuolatinis savęs išsižadėjimas ir auka. Aš visiškai priklausau savo Romos pašaukimui, (diplomatinei tarnybai. J. K.). Jam aš paaukosiu viską, net ir pačius svarbiausius savo asmens interesus. Aš statysiu antron vieton viską: savo namelius, net ir tave pačią, jei tu ryžties už manęs eiti. Savo darbui aš paaukosiu mūsų brangiausias ir protingiausias svajones, šeimos patogumus, ramybę, laiką, vakarus, viską, viską.
Koks tu neišmanėlis, Juozai! Kada vaikinas yra viliojęs mergaitę tokiais žodžiais? Žadėk begalinę laimę, visus patogumus, aukso kalnus! Tu žadi reikalauti visiško pasiaukojimo! Ir kuri moteris sutiks stovėti antroje vietoje? Kas sutiks šitaip aukotis?
Juozas suprato tokios aukos sunkumą. Todėl jis prisipažįsta:
— Aš meldžiausi, kad tu eitum už manęs. Bet labiausiai aš meldžiausi, kad mudu galėtume drauge darbuotis visa širdimi, visomis jėgomis, kad mudu niekada neieškotume tik savo naudos ir kad niekada, o niekada mudu nesusvyruotume, kai teks kada nors aukotis.
Vyriškas žodis! Juozas žino, kad moterystėje aukos yra neišvengiamos. Kad, neišsižadant savo malonumų, pažiūrų, troškimų ir patogumų šeimyninio gyvenimo bendram labui, nebus galima turėti laimingos moterystės. Todėl jis ir pasako jau prieš vedybas, ko jis laukia iš būsimos žmonos. Pats štai ką jai žada:
— Nedaug ką aš galiu tau pažadėti. Bet žinok gerai, ir tas truputis, kuri aš galiu pažadėti, bus visuomet tavo. Ir aš pasistengsiu, kad jis būtų tavo vis labiau ir labiau. Aš būsiu tavo visose gyvenimo sunkenybėse, kuriomis Dievas mudu rengs šiame mirtingame gyvenime nemirtingam mudviejų sujungimui amžinybėje.
Kaip gražiai Juozas jungia jaunuolio meilę su amžinybės meile! Jis nepamiršta, kad žemiškoji meilė, yra kelias į amžinąją meilę, ir vedusieji privalo padėti vienas antram ją pasiekti. Jis jauste jaučia, kad žmogiškoji meilė negali būti kliūtis dieviškai meilei. Jam aišku, kad dieviškoji meilė kilnina ir be galo sustiprina žmogiškąją. Todėl po savo sužieduotuvių jis sako:
— Suliejome savo sielas į vieną, kad dabar tą bendrą sielą sulietume į neribotą mūsų Viešpaties meilę, kuriame ir dėl kurio mudu vienas antrą mylime.
Ir tu ir aš žinome, kad mūsų prisirišimas prie vienas kito negali tapti kliūtimi Dievo meilei. Priešingai, tik vienas antro meilėje galėsime pilnai įgyvendinti mudviejų didžiausią pareigą visiškai mylėti Dievą.... Dievas stato tik vieną sąlygą mūsų meilei, tai yra, kad ji energingai keltų mudu prie Jo. Dėl to mudviejų meilė mudu verčia viską paaukoti Jo meilei.
Prieš du tūkstančius metų Kristus pasakė: “Jei kas myli Mane, tas laikys Mano žodžius, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir pasidarysime pas jį buveinę”. (Jo. 14, 23.) Juozo žodžiai Alicijai yra lyg aidas iš paskutinės vakarienės. Jie parodo giliai krikščionišką sielą, kuri vaikštinėdama šios žemės slėniuose, veržiasi i saulėtas, dieviškosios meilės nušviestas aukštumas.
(B. d.)