J. Augustaitytė — Vaičiūnienė
VELYKINIAI VARPAI
Tamsos karaliai už langų užleistų
Velykas žemėj paskutini kartą švęs.
Prieš rytą naujos rasos akmenis aplaisto
Ir nužeria šviesiu sparnu žvaigždes.
Ateina Jis vinims paženklintame kūne
Ir taria: — Naują rytmetį nešu!
Kalnai nulenkia išdidžias viršūnes
Ir sako: —Vėl po ilgų šimtmečių šviesu.
Įdiekit po langais krauju mirkytus diegus:
Jie juodas bedugnes bematant užlapos. . .
Iš miestų ir kaimų išeina nuodėmė paliegus
Išgąsdinta žmogaus ir Dievo nuostabios aukos.
Pasauli, džiaukis, kad alyvos sprogsta,
Kad tu su Kristum į Golgotą užlipai,
Kad saulė nužėrė Jeruzalės šventyklos bokštą,
Kad skamba vėl pajudinti varpai.
Tik tau, lietuvi, šiandien širdį spaudžia,
Ir tu liūdnom akim į tėviškės kraštus žiūri:
Tavo Tėvynėje velykiniai varpai negaudžia,
Nei savo žemės nei namų tu neturi.
Golgotoje dar likęs kryžius juodas. . .
Suklupę minios laukia, kada kelsis Lietuva.
Jos akys kruvinos prisikėlime beieškančios paguodos,
Krūtinėje plasnoja dar širdis gyva.
