Neseniai išleistoje knygoje “Bažnyčia ir Valstybė Anglijoje” Yorko anglikonų arkivyskupas Dr. Garbett paduoda tiesiog gąsdinančią statistiką. Jis sako, kad oficialioj valstybės bažnyčioj “Church of England” prieš 1933 m. buvo apie šeši milijonai narių, o šiandien jai tepriklauso tik nepilni du milijonai dar tebepraktikuojančių. Vos tik pusė visų tėvų krikštija savo vaikus. Apie keturi penktadaliai Anglijos gyventojų nepriklauso jokiai religijai.
Anglikonų bažnyčią į tokią apverktiną padėtį įstūmęs jos vadų abejingas laikymasis tikėjimo ir dorovės dalykuose.
Noroms nenoroms čia ateina į galvą Kristaus pasakymas, kad “kiekviena šakelė, nupiauta nuo vynmedžio, nudžius”.
Ir vienas vokiečių protestantų pastorius kartą skundėsi: “Katalikų bažnyčioj matai, kad žmonės meldžiasi, o pas mus, žiūrėk, išklausė pamokslo, pagiedojo ir tuoj visi skuba namo; nė vieno neatsiranda, kurs mokėtų bent penkias minutes susikaupti ir pasimelsti”.
Galime džiaugtis, kad mes esame sujungti su tikruoju vynmedžiu, bet turime ir susimąstyti... Jei mes nebūsime gaivinami to vynmedžio syvų — Kristaus įsteigtų sakramentų, jei mūsų bažnyčios nebus maldos namai, bet tik “biznio” įstaigos, mes nudžiūsime ir nukrisime.