Didžiai Gerbiamas Kunige,
Jūs norėjote, kad aš atvirai pasakyčiau, ko šiandien pasaulietis laukia iš kunigo, atėjęs į bažnyčią paklausyti pamokslo. Stengsiuosi atsakyti, ką manau aš ir ką esu iš kitų patyręs.
Du žmogaus palydovai
Visiškai reikėtų sutikti su vieno kunigo pamokslininko pasakymu, kad žmogus, gyvendamas šioje žemėje, turi tik du savo ištikimuosius palydovus: džiaugsmą ir liūdesį. Jie lydi žmogų plačiaisiais jo gyvenimo vieškeliais ir siaurais takeliais. Kiekvieno žmogaus troškimas yra kuo daugiausia turėti džiaugsmo valandėlių ir kuo mažiausia liūdesio. Deja, šis paskutinis mūsų palydovas — liūdesys yra daug dažnesnis svečias. Geriausi jo talkininkai yra mūsų gyvenimo nepasisekimai, vargai ir nelaimės.
Žmogaus gyvenimas, kaip sakoma, yra kova už būvį arba veržimasis prie gėrio, prie laimės, prie džiaugsmo. Bet paklauskime, kas žmogui suteikia laimę ir džiaugsmą. Tai yra didelis ir sunkus klausimas, bet kartu ir labai paprastas. Žmogus žmogui nelygus. Vienas trokšta labai daug ir labai didelių dalykų: turtų, garbės, linksmybių. Jis tikisi, kad tie dalykai jį padarytų laimingą, suteiktų džiaugsmo. Kitas pasitenkina ir kuklesniais reikalavimais, jam užtenka turėti giedrią ir ramią sąžinę, išgirsti iš kito paguodos ir suraminimo žodį, surasti po ilgų darbo ir vargo dienų bent trumpą valandėlę skaidresnių prošvaisčių, kūninio ir dvasinio poilsio.
Kūninio poilsio žmogus gali susirasti pats, bet dvasinio poilsio jis laukia iš kunigo, ypač sekmadienį atėjęs į bažnyčią.
Ko pasaulietis laukia iš pamokslininko?
Kiekvienas, nuėjęs į bažnyčią, šalia maldos ir susikaupimo valandėlių, be abejo, ir iš pamokslininko laukia ko nors netikėtesnio, sakyčiau, net sukrečiančio. Bažnytinė auditorija, sužiurusi į kunigą sakykloje, nori išgirsti iš jo iškilmingų, autoritetingų ir imponuojančių minčių.
Pradėjus kunigui skaityti tik evangeliją, jau iš jo balso ir iš jo laikysenos tikintieji sprendžia, kokias mintis ir kokį pamokslą iš jo lūpų išgirs. Mano manymu, pamokslo forma ir mintys turi būti iškilmingos, net perlais apipintos. Juk yra skelbiamas paties Dievo žodis, nagrinėjamos amžinosios tiesos, žodžiais žmogui perduodama tikėjimo ir gyvenimo atrama.
Pamokslo metu bažnyčioje bus, be abejo, įvairių klausytojų: vieni — ramioj ir skaidrioj dvasios būklėj, kiti — abejingi ir palūžę, treti — visiški pesimistai. Jie mano sau: “Dirbu, dirbu ir ko geresnio galiu sulaukti?” Ne paslaptis, kad šiuose kraštuose, kur mes esame atblokšti, dažnai žmogus tampa vien šaltos geležinės mašinos draugas. Jis eina į darbą visokiausiu laiku ir įvairiausiomis pamainomis. Gal ne vienas, eidamas vakare į darbą, atsidūsta ir sielos gilumoje pagalvoja: “Ir vėl prieš akis juoda darbo naktis...” Taigi, tokios mintys gali kartais žmogų ir ne visai šviesiai nuteikti. Tad štai dabar ir norėčiau pasakyti:
— Kunigai, pamokslininkai, mokėkite sujudinti tikinčiųjų dvasią! Padarykite jų sielos gilumoje perversmus! Juos įtikinkite, kad darbas nėra pražūtis, kad darbu mes siekiame ne tik fizinės, bet ir dvasinės gerovės. Tas vargas nėra amžinas, sulauksime ir šviesių dienų.
Kitiems ne darbas liūdesio sukelia, jie gal daugiau sielojasi dėl netektos Tėvynės. Taigi, ir jiems reiktų paguodos žodelio, pastatyti juos į ryžtingą kelią, įkvėpti drąsos kovoti, kentėti... Mano manymu, tai yra didžiausia dabartinių pamokslininkų pareiga.
Oratores fiunt!..
Gal ne vienas iš kunigų pasakys, kad tai yra ne taip lengva, kad ne kiekvienas tai gali, ne visi kunigai yra apdovanoti pamokslinio meno dovanomis ir gražiu minčių dėstymu. Taip, visa tai gerai suprantame, bet lotynų patarlė sako, kad “poetae nascuntur, oratores fiunt”, t. y., kad tik poetai jau gimsta su “poetiška gyslele”, o pamokslininku, kalbėtoju gali kiekvienas tapti, reikia tik darbo ir pasiruošimo.
Pamokslininko žodžiai visados turėtų būti drąsūs, ryžtingi. Mintys turėtų sverti “po kilogramą”. Neužtenka žodžių, reikėtų nurodyti ir pavyzdžių. Ypatingai kunigo pavyzdys, visas jo gyvenimas, jo as; muo turėtų būti tikintiesiems nuolatinis ir iškalbingiausias pamokslas. Jo veide turėtų švitėti giedra, ramus atviras žvilgsnis, kilni dvasia.
Gera, jei kunigas jau iš prigimties yra geras kalbėtojas, bet tai nėra būtina. Jei kunigas kalbės ir paprasčiausiai, bet tie paprasti žodžiai eis iš širdies, jis žmones sujaudins ir įtikins. Mes ir savo tarpe turime gražių šios rūšies pavyzdžių. Nekalbėdamas apie tuos pamokslininkus ir misijonierius, kurie dar ir dabar darbuojasi tarp lietuvių vienoj ar kitoj vietoj, noriu paminėti tik vieną a. a. kun. Alfonsą Lipniūną, nužudytą Lietuvos okupantų. Jo ir išvaizda ir iškalba buvo labai paprastos. Bet jis buvo nepamainomas pamokslininkas. Jis nebuvo koks ypatingas gražbylys, kalbėdavo labai paprastu stiliumi, bet kalbėdavo taip nuoširdžiai, jog klausytojai tartum juste pajusdavo, kad pamokslininkas nori su jais pasidalinti savo širdies dalelytėmis.
Pamoksluose jis liesdavo pačius paprasčiausius reikalus, kasdieninius reiškinius. Iš tų paprastų dalykų jis sukurdavo lyg kokį gražų veikalą ir padarydavo įtikinančias išvadas.
Kartu su Evangelija kun. Lipniūnas kartais atsinešdavo į sakyklą laikraštį, ir net leidžiamą nacių ar bolševikų. Iš tų laikraščių jis rasdavo, ką pacituoti ir greitai sumegzdavo, kokias išvadas iš to padaryti. Žmonėms tai be galo patikdavo ir duodavo naudos.
Baigdamas noriu paminėti vieną pasakojimą iš legendarinio Lietuvos kunigo, giesmės “Pulkim ant kelių” autoriaus, kun. Antano Strazdelio gyvenimo. Iš šio pasakojimo matysime, kad jeigu klebonas nebars parapijiečių, bet savo raginimuose vartos gudrumo ir sąmojaus, tai galės daug ko pasiekti net ir materialiniuose parapijos reikaluose.
Vienoj parapijoj buvusi labai sena bažnyčia. Būtinai reikėję statyti naują, bet klebonas jokiu būdu negalėjo priprašyti parapijiečių, kad savo aukomis prisidėtų prie bažnyčios statymo. Tada jis pasikvietė kun. Strazdeli ir paprašė, kad per pamokslą jis paveiktų žmones. Strazdeliui įlipus į sakyklą, tarp skylėtų lubų ir kiauro stogo čirškėjo krūva žvirblių. Jis ilgai nieko nesakęs, tik į žvirblius žiūrėjęs. Pagaliau, atsisukęs į altorių, garsiai sušuko:
— Jėzau, Jėzau, tai sulaukei laikų, kad ir žvirbliai Tau čia ramybės neduoda, nešlovę daro. Bėk Tu iš čia ir aš bėgsiu!...
Ir taip taręs, pamažu ėmė iš sakyklos lipti žemyn. Tada žmonės ėmė balsu šaukti:
— Kunigėli, kunigėli, nebėk, pastatysime naują bažnyčią!
Ir žmonės tuojau bažnyčios statymu susirūpino...
Pranys Alšėnas