Kuo daugiau trukšmo, tuo labiau pasigendama ramybės. Joks žmogus nepatyrė tiek trukšmo, kaip modernusis žmogus. Todėl ramybė jam labiausiai reikalinga. Ji yra galima tik vienumoj ir susitelkime. Be susitelkimo neranda tinkamos dirvos maldos grūdas. O malda yra labai svarbus, gal svarbiausias dalykas.
Modernusis žmogau, ar meldiesi?
Jėzus po dienos vargų ir žmonių trukšmo visuomet maldai ieškodavo kalnų vienumos ir nakties ramybės. Didįjį Mokytoją sekė visi šventieji. Todėl ir jų darbai davė šimteriopą vaisių ir nešė visai žmonijai palaimą.
Modernusis žmogau, ar neužmiršai sulenkti kelių? Vargas, jei tu manai, kad atėjo laikas maldą padėti į istorijos archyvus. Mes turime teisės visi tavimi skųstis. Ar nežinai, kad be maldos gyventi reiškia gyventi be Dievo. O gyventi be Dievo yra tas pat, ką ir bedieviškai gyventi. Argi nejauti pasaulyje bedieviško gyvenimo pasekmių?
Tu džiaugiesi kultūros laimėjimais, civilizacijos prašmatnybėmis ir sakai: tolimesnė pažanga visiškai atstos Dievą. Deja, tavo žodžiai — ne išmintis, o tikras paikumas. Be Dievo negali būti jokios tikros pažangos. Biblija prasmingai pasakoja, kaip kartą žmonės sumanė be Dievo, techniškomis priemonėmis, pasiekti tikrąją laimę. Jie pradėjo statyti labai aukštą bokštą ir manė juo įlipsią į Dangų. Bet neįlipo, tik suardė savo vienybę, prarado bendrą kalbą, jų pastangos žlugo ir visas darbas nuėjo niekais.
Žinok, išdidusis žmogau, jei maldoje nenusilenki prieš Dievą, daugiau antrąja ranka suardai, ką pirmąja pastatai.
Tu didžiuojiesi demokratiškumu. Myli laisvę ir niekam nenori priklausyti. Abejoju, ar tavo yra pakankamai suprasta laisvės sąvoka. Teisingai skundiesi, kad modernusis gyvenimas tau uždeda sunkias kasdienines pareigas. Taip, tavo pareigos nėra juokai. Bet jei tu Dievą išbrauki iš savo gyvenimo, argi jis netampa sunki ir nedėkinga baudžiava? Vien gyventi, kad kentėtum ir vargtum, nėra verta žmogaus. Tempti jungą tik dėl jungo būtų visai neprotinga.
Tu myli savo sukurto modernaus gyvenimo malonumus bei džiaugsmus ir manai, kad kelyje į tą džiaugsmą Dievas yra lyg upė skersai kelio be tilto ir be liepto.
Be Dievo ieškai džiaugsmo! Manai jį surasi? Žmogaus džiaugsmas be Dievo yra tik trumpas užsimiršimas. Trumpas užslopinimas laikinais malonumais jo širdyje bestaugiančios bedugnės tuštumos. Ar nematai, kad bedievio džiaugsmų galas beveik visuomet yra nuodėmė ir kaltė. O nuodėmė yra didžiausia žmogaus kankintoja.
Tad sulenk kelius prieš Viešpatį. Tavo malda tebūna teisingos ir nuolankios širdies išraiška. Jei to atsisakai, tu pradedi nelaimingąją savo gyvenimo Odisėją, be vilties kada nors pasiekti savo amžinąją Tėvynę. Tu keliauji per skausmų dienas be To, kurs padeda. Todėl tavo poilsis — juodos ir verkiančios naktys. Jei sutinku žmogų, kuris sako: “Aš nesimeldžiu, aš nenoriu, aš negaliu melstis”, mano lūpose sustingsta bet koks suraminimo žodis. Išeities nėra. Ašigalio ledai krūtinę kausto...
Žmogau be maldos ir be Dievo, kodėl stengies užmiršti, kad tavo dienos — trumpa kelionė? Liūdniausias tarp visų tavo liūdesių bus tau paskutinės gyvenimo valandos. Kiekvieno pastangos tave paguosti bus it žirniai beriami į sieną. Nemėgsti dabar Dievo šviesos, tada apgaubs tave amžina, beribė, be galo ir be krašto tamsa ir didysis sielvartas liks per amžius.
Išgirsk draugo įspėjantį žodį! Dar ne vėlu. Dar tavo dienos. Pradėk. Rasi didį gyvenimo turtą!
Kai ligonis po ilgo gulėjimo keliasi iš lovos, jam skauda sąnarius. Per prievartą jis juos turi pradėti mankštinti. Nemaža laiko praeis ir daug pastangų turės padėti, kol taps judrus sportininkas. Tas pat ir su tavo dvasia. Prisiversk. Kantriai iš tverk. Laimėsi. Neatidėliok. Gali pavėluoti. Dabar tavo ištisos dienos, vėliau nežinai, ar minutę gausi...
Pradėjęs, išmok gerai melstis. Iš geros maldos — jėga gerai gyventi. Tolstojus savo dienorašty pastebi: “Krikščionys ne Dievui nori tarnauti, bet nori, kad Dievas jiems tarnautų”. Teisinga. Bažnyčia tuo skundžiasi.
Jei būtumėm nuoširdūs, turėtumėm prisipažinti, kad mūsų maldose yra perdaug savanaudiškumo. Už tai kalba nelaimingaisiais mūsų laikais tiek daug nusiminusių veidų ir tiek viltį praradusių širdžių.
Šias mintis pergalvoju, atsimindamas mūsų tremties stovyklas, jų vargus ir nuotaikas. Jas užrašau žavinčiose Bavarijos apylinkėse, sužydusiose visu gegužės puikumu. Gražus kraštas: upės su sureguliuotomis vagomis, nusausintos pelkės su išdirbtais laukais ir garbanomis kylančiais javais, kalvos ir šlaitai užželdinti žaliais miškais. Tai katalikiškas kraštas su senomis gotiškomis bažnyčiomis. Taip daug gero ir gražaus čia gali rasti.
Pavasario rytas. Kryžiaus dienos. Štai procesija. Keliu, tarp puikių žydinčių pievų ir žaliuojančių medžių su kunigu priešakyje eina besimeldžiančių bavarų virtinė: vyrai, moterys, vaikai. Ko jie prašo? Kad Dievas apsaugotų jų darbo vaisius nuo audrų ir sunaikinimo. Tai malda dėl žemiškos duonos. Jie karštai jos prašo. Neseniai pasibaigė duonos racijonavimas, ir jie žino, kaip sunku, kai jos trūksta.
Taip, peikti dėl to jų negali. Ar pagirti būtų už ką, galėtų pasakyti tik Dievas, kurs mato jų širdis. Į juos žiūrint, mane ėmė noras sušukti: “Jei pirksi arklį, gausi ir pavadį, jei tik pavadį, arklio nebus!” Ir Kristus liepė prašyti “antiesybinės duonos” (Mato 6, 11) t. y., maisto mūsų dvasiai. Tik tada įvyks, ką Viešpats kitoj vietoj pastebi: “Ieškokite visų pirma Dievo karalystės, o visa kita bus jums pridėta.”
Išmokim gerai melstis. Malda yra gyvenimas. Nebūkim, kaip neišauklėti, nepaklusnūs vaikai, kurie visokiais būdais stengiasi išsilaisvinti iš tėvų globos. Jausdamiesi Didžiojo Tėvo vaikais, dėkim savo ranką Jo mylinčion rankon ir leiskime Jam save vesti. Juk Jo keliai yra tikriausieji mūsų keliai. Neklausvkim jausmų, jei kitaip jie kužda. Mūsų kelrodis yra protas, apšviestas tikėjimo šviesa.
Tai yra tikrosios maldos dvasia ir didžiausioji gyvenimo išmintis. Pažinti Dievo valią ir ją vydyti yra didžiausias gyvenimo uždavinys ir vienintelis šių žmogaus dienų tikslas.
G. S. J.