Dovanokite, Tėve, kad aš varginu Jus savo klausimais. Suprantu, kad šiuo reikalu reikėtų kitur kreiptis, bet rašau Jums manydamas, kad Jūsų atsakymas “Laiškuose Lietuviams” bus ir kitiems naudingas.
Mat, neseniai man įvyko nemalonus dalykas su vietiniu klebonu. Mirė mano žmona. Nueinu tartis dėl laidotuvių.
— Man negalima laidoti Jūsų žmonos, — atsako klebonas, — nes ji ne mūsų parapijietė.
— Kaipgi? — nustebęs paklausiau, — juk ji buvo katalikė, lankydavo bažnyčią...
— Neginčiju, gal ji buvo ir labai uoli katalikė, bet jos nėra parapijos sąraše, o man yra draudžiama laidoti, krikštyti ir moterystės sakramentu sujungti ne savo parapijiečius. Dėl ko neprisirašėte prie parapijos?
Mėginau aiškintis, kad tokio papročio Lietuvoj nebuvo, dėl to manėme, kad ir čia nėra būtina rašytis prie parapijų. Be to, dar nesu galutinai įsikūręs.
— Kai buvote Lietuvoje, turėjote Lietuvos parapijų tvarką, o čia reikia laikytis mūsų parapijų tvarkos, — baigė pokalbį klebonas.
Tada atsiprašiau kleboną, prisirašiau prie parapijos, ir jis sutiko laidoti žmoną.
Mielas Tėve, parašykite šiuo klausimu platesnį straipsnį, kad ir kiti, atvykę čia į Ameriką, orientuotųsi, kaip reikia elgtis, nes daug yra tokių, kurie, taip kaip ir aš pirmiau, nežino, dėl ko yra reikalinga rašytis prie parapijų.
Bronius
Mielasis Broniau,
Pirmiausia reiškiu kuo giliausią užuojautą dėl žmonos mirties. Vargšelė nebesulaukė nė tos laimingos valandos, kada būtų grįžusi į savo brangiąją Tėvynę ir ten būtų galėjusi priglausti savo pailsusią galvelę.
Dabar dėl prisirašymo prie parapijos. Žinote, tikrai yra nemalonu, kad tokių dalykų įvyksta, bet geriau įsigilinus ir patyrinėjus vietinių parapijų gyvenimą, reikia pripažinti, kad klebonas turėjo teisę atsakyti laidotuves. Tą patį galima pasakyti ir apie krikštus bei moterystes.
Katalikų Bažnyčia yra tikra organizacija, susidedanti iš jai žinomų narių. Ji turi trejopą valdžią: mokyti, valdyti, teisti. Kad geriau galėtų šias savo pareigas atlikti, visa Bažnyčia šioje žemėje yra suskirstyta diecezijomis ir parapijomis. Klebonas negalėtų eiti mokytojo, valdytojo ir teisėjo pareigų, jei tiksliai nežinotų, kas jo parapijai priklauso. Taigi, kiekvienas katalikas turi būti prie parapijos prisirašęs.
Grynai katalikiškose šalyse, kaip, pavyzdžiui, Lietuva, tie sąrašai ne taip labai yra reikalingi. Ten vyskupas nustato parapijos ribas, priskiria prie jos tam tikrus kaimus ar miestelius, ir baigta. Ten žmonės jau nuo senų laikų gyvena, jie visi yra į parapijos knygas įrašyti, todėl žmonėms ir nereikia rūpintis kokiais ten įsirašymais. Tokios parapijos yra teritorinės.
Bet tose šalyse, kur yra įvairių tautų, rasių, tikybų ir kalbų mišinys, kaip, pavyzdžiui, Amerikoj, teritorinių parapijų nepakanka. Čia toj pačioj teritorijoj yra kartais kelių ar keliolikos skirtingų tautų parapijos. Šios parapijos yra ne teritorinės, bet tautinės. Jas sudaro atskirų tautybių žmonės, todėl klebonas turi žinoti savo tikinčiųjų adresus, kad reikalui esant, galėtų juos aplankyti, jiems padėti.
Taip pat jau ir paprastas mandagumas bei kultūringumas verčia mus prisitaikyti prie kultūringų tos šalies papročių, kurioje gyvename. Juk nuėję jau tik į kokią nors įstaigą, mes nediktuojame savo tvarkos ir papročių, bet prisitaikome prie tos tvarkos, kurios reikalauja ta įstaiga.
Bažnyčios kanonų yra nustatyta (kan. 1094), kad, pavyzdžiui, moterystė visiškai negalioja, jeigu atliekama ne prie klebono, bet prie kito kunigo, kurs neturi klebono įgaliojimo. Taip pat ir iškilmingo krikšto bei bažnytinio laidojimo negalima atlikti be klebono žinios.
Lietuviai su lietuviais
Tarp seniau atvykusių lietuvių ir antrojo pasaulinio karo tremtinių yra jaučiama šiokių tokių skirtumų, kartais gal dėl to ir nenorima jungtis į vieną parapiją. Jeigu taip būtų, palikime tuos antraeilius skirtumus laikui išdildvti ir daugiau dėmesio kreipkime į tai, kas mus jungia. Didžiausias mūsų ryšys yra tas, kad visi esame lietuviai ir katalikai. Jei tarp mūsų nebus vienybės ir meilės, nebūsime naudingi nei lietuvybei nei katalikybei.
Tik lietuviškos parapijos gali dar kiek ilgiau palaikyti lietuvybę. Be jų ji dar greičiau žus, negu mes manome. Jeigu ir parapijos ne šimtmečius ją išlaikys, tai nors ilgesniam laikui pratęs. O vėliau gal Dievas duos kokį išsigelbėjimo galimumą.
Jeigu dar iki šiol nebuvo visiškai užslopinta lietuvybė Amerikoje, tai turime būti dėkingi lietuviškoms parapijoms ir prie jų įsteigtoms mokykloms, kuriose moko seselės lietuvaitės. Jeigu mes matome, kad amerikonėjimo banga vis labiau ir labiau skandina lietuvybę, tai, neieškodami kitų kaltininkų, turime sutikti, kad toks jau čia yra bendras visų tautų likimas. Bet mes nusidėtume Dievui ir Tėvynei, jei tą likimo bangą savo kalte padidintume ir pagreitintume. Tai būtų lyg tas “mercy killing” mūsų lietuvybei, kurį taip smerkia visas kultūringas pasaulis.
Net ir tie, kurie jau nebekalba lietuviškai, laikydamiesi prie lietuviškų parapijų, vis dar šiek tiek jaučiasi lietuviai.
Žiūrėk, airiai pražudė savo gražią keltų kalbą, bet jų prisirišimas prie parapijų iki šiol išlaikė juos ne tik gerais katalikais, bet ir gerais airiais. Galėtume pasimokyti ir iš žydų vienybės. Jie užmiršo savo kalbą, bet tikėjimas ir tautybė juos tarpusavy glaudžiai riša, ir žiūrėk, ką jie gali visame pasaulyje! Tur būt, girdėjote, kad jie nutarė surinkti net penkis bilijonus dolerių Palestinai paremti!
Todėl ir mes užmirškime visokius pašalinius ir menkos vertės skirtumus bei nesusipratimus. Junkimės religijos ir tautybės pagrindais, tada niekas mūsų nenugalės.
Kas išlaikys parapijas?
Dar vienas dalykėlis, kuris ne retai atbaido nuo įsirašymo į parapiją — tai jų išlaikymas. Penktasis Bažnyčios įsakymas mus rimtai įpareigoja padėti savo bažnyčiai ir jos tarnams. Kiekvieno Bažnyčios įsakymo paniekinimas yra sunki nuodėmė. Nuostabu, kad to kartais nenori suprasti net geriausi katalikai.
Kai kas teisinasi, jog Lietuvoj nereikėjo šelpti parapijų, tai dėl ko reikėtų jas šelpti tokioj turtingoj Amerikoj? Turime atsiminti, kad reikėjo ir Lietuvoj, tik ne tiek daug, nes Lietuvos parapijų padėtis buvo visai kitokia, negu Amerikos. Ten prie kiekvienos parapijos buvo didesnis ar mažesnis žemės sklypas, be to, klebonas pasikalėdodavo po parapiją, o ir valdžia šiek tiek padėdavo. Pragyvenimas buvo daug pigesnis, negu čia. Amerikos parapijos neturi nei žemės nei valdžia visiškai jų neremia, užtat visa išlaikymo našta gula ant parapijiečių.
Ar būtų gražu, jei vieni prisirašę prie parapijų, visomis jėgomis stengtųsi padėti joms ir jų vedamoms mokykloms, o kiti tik juoktųsi ir kritikuotų rinkliavas bei rašymąsi prie parapijų, sakydami, kad joms tik biznis terūpi? O kai prispiria reikalas, vis dėlto ir jie kreipiasi į kleboną, reikalaudami kuo daugiausia patarnavimų.
Pagaliau tai yra nuolatinė ir jau pasenusi Bažnyčios priešų giesmė: Lietuvoje jie šaukdavo, kad parapijoms nereikia žemės, čia šaukia, kad nereikia pinigų. Jie, būdami bejėgiai pasipriešinti dieviškajai Bažnyčios galiai, bando kovoti bent prieš medžiaginį jos gyvenimą, žinodami, kad jei parapija skurs medžiaginiai, negalės tinkamai rūpintis nei dvasiniais parapijiečių reikalais.
Dėl to Dievo bei artimo meilė ir teisingumas šaukte šaukia į Dangų ir į kiekvieno sąžinę, kad visomis jėgomis stengtumės išlaikyti lietuviškas parapijas. Be mūsų pagalbos jos tikriausiai žus, o su jomis žus ir mūsų lietuvybė.
Dėl šios priežasties ir toliau gyveną lietuviai turėtų prisirašyti prie lietuviškų parapijų, sekmadieniais lankyti jų bažnyčias, remti jų organizacijas. Žinoma, gal būtų patogiau nueiti kur nors į artimesnę airių ar italų bažnyčią, nes Mišios visur tos pačios. Bet žinokime, kad Kristus maloniau mūsų lauks ten, kur mus kviečia didesnis reikalas ir pareiga, o ne tik paprastas patogumas.
J. Bružikas, S. J., misijonierius
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” PLATINIMO VAJUS
nuo šių metų gruodžio mėn. 15 dienos iki ateinančių metų birželio 1 dienos.
Daugiausiai surinkusieji užsimokėjusių prenumeratorių gaus vertingas premijas:
1. Televizijos aparatą,
2. Šaldytuvą (Refigerator),
3. Radijo aparatą.
Kiti, surinkę didesnį skaičių skaitytojų, taip pat bus apdovanoti.
Tad visi į darbą!
