PRADEDANT 1968 METUS
“L. L.” tikrai įdomiai leidžiami, jie skiriami prasilavinusiems žmonėms arba “vidurinei klasei”, miestiečiams... Daugumas lietuvių miestuose gyvena. Todėl ir toliau jie tokie turėtų išlikti.
Vokiečiai turi tikrai gana daug ir gerų teologinių-kultūrinių žurnalų; gal būt, dar neblogų, skiriamų liaudžiai, nors ir čia daugumas gyvena jau miestuose, bet tikrai neturi jokio žurnalo “vidurinės klasės” žmonėms, kaip kad yra “Laiškai Lietuviams”. Čia tikrai gali vokiečiai su pavydu žiūrėti į “Laiškus Lietuviams”. Kartu jie turėtų pasimokyti, kad tokiose sunkiose sąlygose svetur dar galima tokį žurnalą išleisti.
Kun. D. Kenstavičius, Vokietija
Tikiuosi, kad “L. L.” nenugrims į infantilistinę psichozę “of self pity” and “of crying baby”. Tokia psichoze šiuo metu yra užsikrėtusi liberalinė Amerikos katalikų spauda, kurioje už viską kaltas popiežius ir Bažnyčia, ir tik ji viena — kad kunigai negali vesti, kad draudžiama birth kontrolė, divorsai, kad ji leidžia įstatymus, kuriuos reikia vykdyti, kad ji dar pripažįsta viršininkus... 1968 m. tikimės iš Tamstų daugiau pozityvių, katalikybę statančių ir stiprinančių informacijų, mažiau pasaulietiškos meilės ir jos istorijų, mažiau negatyvių žinių iš Bažnyčios gyvenimo, mažiau akademinio nonsenso.
Kun. K. Steponis, Burbank, Calif.
“L. L.” žurnalas auga tiek savo išorine išvaizda, tiek gyvenamojo momento gražiu turiniu, kas šio laikotarpio ieškantiems su giliu susirūpinimu, kas vyksta aplink mus, daug padeda susivokti ir pasekti, kuriuo keliu eiti.
Daugelis rodome didelį susirūpinimą rytojumi, o ypač gyvendami didžią netikrovę, bet nedaugelis norime dėti aukos, ypač asmeninės, kad tas rytojus būtų gražesnis. Linkiu “L. L.” eiti užsibrėžtu keliu... Tik tiesus ir atviras žodis gali nutrinti tas dulkes, kurių perdaug persisunkęs sumaterialėjęs žmogus.
J.Juras, Čikaga
Prašau nuo 1968 m. pradėti siuntinėti “Laiškus Lietuviams”... Man labai patinka ten vedamoji mintis... Kas tai naujo, skiriasi nuo kitų laikraščių.
Sofija Cirtautienė, Detroit, Mich.
KUR TĘSINYS APIE MEILĘ?
Su dėmesiu skaičiau tęsinį apie meilę, kuris ėjo dvejus metus. Iš jo tiek daug sielai peno sėmiausi, tiek daug pamokančių minčių. Labai gaila, kad paskutiniame numeryje, kurį šiandien gavau, jau tęsinio nebuvo.
Taip pat kartais labai ką nors pamokančio galima rasti skyriuje “Prie šeimos židinio”.
Ona Vasienė, Cleveland, Ohio
NUSTEBO DĖL BAIMĖS
Nustebau perskaičius “Skaitytojo žodyje” baimę dėl kunigienių (žr. “L. L.” lapkr., 437 psl.) ir dar daugiau, pasidalinus tuo klausimu su kitomis poniomis, tokios galvosenos populiarumu.
Jūsų vienas atsakymas, kad vedybos yra našta, nėra tikslus. Tai našta, apie kurią visi svajojame ir jos šilumoje bręstame. Gal todėl ir kunigams reikia greičiau duoti pasirinkimo teisę, kad gavęs daugiau šilumos šeimoje, būtų tvirtesnis kunigas. Nes visiems, ir vedusiems, ir nevedusiems, kunigams ir pasauliečiams, kelias į Dievą yra tik vienas, Kristaus gyvu pavyzdžiu, savęs užsimiršimo kelias.
Gailutė Valiulienė, Čikaga Savo trumpa pastaba, kad vedybos yra "auka ir našta", norėjome atsverti laiške minimus "sau palengvinimus".— Red.
KAS ARČIAUSIA PRIE ŠIRDIES
“L. L.”, 1967 m., Nr. 10. Užtenka tik žvilgterėti į vieną kitą šio žurnalo puslapį, kad tuoj pat suvoktum leidinio įvairumą, jo temų įdomumą ir pasirinktinai griebtum skaityti, kas arčiausia prie širdies...
Draugas, XII. 23