LIETUVOS LAISVĖS KOVOS METAI Vol. XIX Nr. 9 SPALIS-OCTOBER

STEBINT IR SVARSTANT    * * *    354

TIKROVĖS IR ILIUZIJŲ KRYŽKELĖJ — I    A. Paškus    357

AR PAGRISTAI PRIEŠINAMASI REFORMAI? A. Grauslys    363

SIEKIANT LIETUVOS LAISVĖS — VII M. Krupavičius    367

KRIKŠČIONIJA. Po enciklikos...    K. Trimakas, S. J.    369

Popiežius kalba valstiečiams    A. L.    370

Balsai po “Humanae vitae”    ALKT    371

Katalikų psichologų klausimai    V. B.    380

DANGAUS SKALIKAS    F. Thompson    371

SPAUDOJ: Ar galima naudoti jėgą?    A. L.    381

AKIRAČIAI: Neturiu teisės...    N. Gailiūnienė    382

Jauno Amerikos lietuvio laiškas    383

Žodis tartas, bet...    Al. Gimantas    384

Lietuvio kunigo laidotuvės    V. Kutkus    386

ŠEIMA: Kam ta mama jai vis ant kelio?    Alė Rūta    386

JAUNYSTĖ: Apsispręsti tikėti    K. Trimakas, S. J.    388

ANAPUS: TASSas informuoja apie Čekoslovakiją    390

KNYGOS: V. Volerto “Sąmokslas” (rec.)    N. Jankutė    391

ŠYPSANTIS: “Satelitų” niekšybės paslaptis    393

FILMAI: “The Fifth Horseman”    S. Semėnienė    394

Filmus suglaustai vertinant    394

ATGARSIAI    395

Visos šio numerio iliustracijos yra paimtos iš spaudai ruošiamos knygos, Algimanto Kezio, S. J., fotografijomis iliustruojančios Francis Thompsono poemą “The Hound of Heaven” (viršelis, 353, 361, 371-376).

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (meninė priežiūra), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. (kalbos priežiūra). Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.

KAS GALI atskirti savo tikėjimą nuo veiksmų,
ar savo įsitikinimus nuo darbų?
Kas gali, sustabdęs valandas, dalinti:
“Šitoji Dievui, šita man,
Ši mano sielai, anoji mano kūnui?”
Visos jūsų valandos yra sparnai,
besiplakantys beribės visumos pilnume.

Kasdienybė yra jūsų tikėjimas ir šventykla.
Į ją įeinate pilnu žmogumi.
Atsimink visus žmones,
Nes melsdamasis negali pakilti virš jų
troškimų
nei giliau išgyventi jų neviltį.

Kahlil Gibran.

■ Čekoslovakijos okupacija

     Kraujas virė ir tebeverda, stebint sovietų tankais ir kitų "sąjungininkų" kariniais daliniais okupuojamą Čekoslovakiją, kurios vienintelė "kaltė", yra ta, kad ji pasuko demokratijos keliu. Tik dabar dar stipriau išryškėja faktas, kad rusų komunistinis imperializmas tebėra gyvas ir stiprus.

     Sovietų Sąjungoj tebepasigirsta Čekoslovakiją užstojančių ir sau žodžio laisvės reikalaujančių balsų, bet tie balsai užgniaužiami vis grubesne ranka. Ir tai byloja apie kietą diktatūrą.

     Lietuvoj gi tylu. Tyla ne visada reiškia snaudulį. Ji gali reikšti ir laukimą. O laukti reikia, ypač kai laiko ženklai nepalankūs... Čekoslovakijos okupacija daugelio suprantama kitaip, ne kaip TASSas juos informuoja Tiesoj (žr. šio "L. L." nr. 390 psl.)

■ Pasaulio lietuvių seimas

     Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimas... Su posėdžiais, kalbomis, rinkimais ir nutarimais... Su pagerbimu, paskaitom literatūros ir kamerinės muzikos vakaru, su motorkada ir masine manifestacija, su banketu, pamaldom, skaidrių paroda, didžiuoju banketu...

     Daug būta. O kas atlikta tam tikslui, kuriam tiesioginiai buvo šaukiamas šis lietuvių rinktinių atstovų suvažiavimas iš visų pasaulio kraštų? Išrinkta PLB valdyba ir priimti nutarimai.

     Kai kuriems atstovams iš JAV to gal ir "pakako", nes valdyba čia pašonėj. Bet ir tai — daugumas atstovų net iš JAV pasigedo bendrų visuomeninių rūpesčių svarstymo? O ką bemanė tie užjūrio atstovai, kurie vyko tūkstančius mylių? Tik pabalsuoti... ir duoti trumpą pranešimėlį apie savo krašto lietuvių veiklą, kai į tai nesulaukiama absoliučiai jokio rūpestingo aido. Tai kam važiuoti tūkstančius mylių? Tai kam dar šį seimą vadinti pasaulio lietuvių seimu?

ANTANAS PAŠKUS

Kun. dr. Antanas Paškus, Miunchene studijavęs filosofiją ir psichologiją, profesoriauja Šv. Jono Universitete Niujorke.

I

     Būti radikaliam reiškia eiti prie pat klausimo šaknų. Na, žmonijos šaknis yra žmogus.   — Karlas Marksas

     Amžių bėgyje žmogus ne sykį buvo priėjęs lemtingų kryžkelių, apsisprendęs už vieną posūkį, palikdamas kitus nesugrąžinamų galimybių pasauliui. Šiandien vėl žmonijos smaigalys evoliucijos vyksme pasiekė kelių išsišakojimą. Vėl avangardinis žmogus verčiamas pasisakyti už Kristų, Marksą, Einšteiną ar Freudą; t. y. pasirinkti Dievą, socialistinį rojų, mokslą ar, pagaliau, savo paties išgyvenimuose ieškoti išganymo. Pažįstami dabarties žmogui vadinamieji objektyvinės tikrovės takai. Kovojo jis už Dievą, religijas, tėvynę, politinę laisvę ir materialinę gerovę. Bet visos šios ideologijos kažkodėl jo širdies nenuramino. Užtat jį vilioja naujas iki šiol nebandytas subjektyvinis kelias, nauja iliuzija. Atsipalaidavęs nuo visuomenės varžtų ir ideologijų naštos, užsidaręs savo vidaus tvirtovėje, žmogus tikisi surasiąs taip seniai ieškomą laimę. Ten, tarp subjektyvinės tikrovės sienų, nebūsią nei gąsdinančio Dievo, nei bauginančios praeities, nei rūpestį keliančios ateities. Užuot aukojusis išorinėm vertybėm, būsią galima džiaugtis savais išgyvenimais. Nusisukęs nuo Dievo ir visokių ideologijų, žmogus pradėsiąs gyventi sau, savyje atrasiąs laimę.

     Paprastai istorijos posūkiuose visad randame didelį žmogų: pranašą, genijų ar šventąjį. Dabarties žmogaus kryžkelėj, taip pat, iškyla pranašiška figūra. Tai ne senųjų Atėnų visiems pažįstamo filosofo veidas, bet linksmosios Vienos psichologo siluetas. Ne Aristotelis, bet Freudas tiesia ranką subjektyvinio, psichologinio žmogaus kelio kryptimi. Graikų genijus žadėjo žmogui džiaugsmą tik pasiekus absoliutinį gėrį, Izraelio pranašas užtikrino pasitenkinimą tik sugrįžus į savo vidaus pilį. Taigi Freudas, ne Aristotelis tampa subjektyvinio kelio vadovu. Mūsų uždavinys šiuo metu ir būtų žvilgterėti į dar miglose paskendusio Freudinio kelio kontūrus ir jų reikšmę dabarties krikščioniui.

DIEVO MIRAŽAS

     Sykį Freudas taip rašė Marijai Bonaparte: "Kai tik žmogus pradeda abejoti gyvenimo prasme bei verte, jis jau yra ligonis, nes objektyviai nei vienas (iš šių dalykų) neegzistuoja" (žr. I. L. Freud, Letters of Sigmund Freud, New York, 1960, 436 psl.). Žmogaus, kaip ir kiekvieno gyvio, egzistencija, Freudo supratimu, baigiasi mirtimi, bejausme nirvana. Dievas, pomirtinis gyvenimas, dangus ir pragaras esą tik vaikiškos, primityvios vaizduotės padariniai, o ne objektyvi tikrovė. Kiekvienas civilizuotas žmogus, Freudo įsitikinimu, pereina šitokią religinės iliuzijos stadiją, bandydamas žmogaus ir visatos mįslę išrišti infantiliškom sąvokom: Kūrėju, angelais danguje ir velniais pragare. Subrendęs ir išsimokslinęs asmuo tokiom pasakom jau nebegyvena. Jis jaučiasi pakankamai saugus pasaulyje ir be dangiško Tėvo globos. Tik vaikas puola į paniką, paliktas vienas namuose. Užtat tik vaikui, ne suaugusiam, reikalinga religija, garantuojanti visagalio Tėvo apsaugą ir Jį pavaduojančių auklių (dvasininkų) priežiūrą žemėje. Dėl to, Freudo manymu, kiekvienas tikintysis ir esąs savitiškas neūžauga, neurotikas, nes jis neįstengiąs nusikratyti Dievo iliuzija ir pažvelgti į pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra — pasaulis be Dievo. Kankina tikintįjį ir kaltės jausmai bei visokie dievybės įtarinėjimai, nes jis nepajėgiąs gyventi be baudžiančioj o Tėvo pakaitalo. Tuo tarpu subrendusiam darbo žmogui terūpi tik dienos reikalai. Nekvaršina jis sau galvos nei Dievu, nei vadinamaisiais galutiniais žmogiškos egzistencijos rūpesčiais. Todėl Philip Rieff, vienas garsiųjų psichologinio kelio šauklių, ir pataria, sekdamas Freudą, išmesti didžiųjų gyvenimo mįslių visus senus raktus ir tapti realistais, apsiribojant kukliom viltim ir galinčiais patenkinti troškimais (žr. jo The Triumph of the Therapeutic, New York; Harper, 1965, 40 psl.). Nesą juk aukštesnių pasaulyje tikslų už ilgai trunkantį pasitenkinimą. Jau pats laikas protingajam žemės gyvūnui atsistoti ant savų kojų, neieškant Dangaus paspirties.

Antrojo Vatikano susirinkimo temomis - 1

ALFONSAS GRAUSLYS

     Jau praėjo treji metai nuo II Vatikano susirinkimo pabaigos, tačiau plačioji krikščionių visuomenė, neturėjusi galimybės nei sugebėjimo sekti jį vis plačiau ir gausiau liečiančios literatūros, jį vertina labai paviršutiniškai, o dažniausiai ir visai klaidingai. Panašiai yra ir lietuvių visuomenėje, kuriai galimybės buvo dar menkesnės. Juk II Vatikano susirinkimo dokumentųantroji dalis iš spaudos išėjo vos prieš trejetą mėnesių. Vargiai ar yra bent vienas nuošimtis mūsų, lietuvių, tarpe, skaičiusių šiuos dokumentus. Tad ką bekalbėti jau apie pilnesnį įsigilinimą į juos.

     Nenuostabu, kad didžioji mūsiškių dauguma jau vien dėl pažinimo ir rimto planingo informavimo stokos šiuo svarbiu klausimu yra visai pasimetusi: vieni yra už Bažnyčios skelbiamą reformą, kiti gi prieš ją, tačiau kaip vieni, taip ir kiti savo nuotaikoms ar net ir nusistatymams pagrįsti neturi rimtų pagrindų. Juk žmonių daugumai visa reforma — tai tik kunigo atsisukimas į žmones mišių metu ir tautinių kalbų įsileidimas į oficialias pamaldas, o prie viso to dar retkarčiais spaudoj aprašomi kai kurių kunigų ir vienuolių maištingi bei nedrausmingi pasireiškimai įvairiuose kraštuose. Pačių didžiųjų programinių reformos gairių ir faktų bei tų skaitlingų ir grėsmingų pavojų, kurie vertė Bažnyčią reformomis susirūpinti, jie nežino ir nenujaučia. Tuos pavojus pažinus, jiems paaiškėtų ir II Vatikano susirinkimo reikšmė bei to įvykio istorinė didybė. Gal tada jie galėtų pritarti ir tam Prancūzijoje paskelbtos anketos atsakytojui, pareiškusiam, kad šis visuotinis Bažnyčios susirinkimas mūsų laikais yra daug svarbesnis įvykis už pastangas pasiųsti žmogų į mėnulį.

     Štai kodėl II Vatikano susirinkimo temomis reikia kalbėti ir jas svarstyti. Tų temų galėtų būti labai daug. Taip, pavyzdžiui, reikėtų atskirais straipsniais paaiškinii, kas yra naujo bei reikšmingo to susirinkimo dokumentų tekstuose, nurodant, kokių išdavų galima iš to tikėtis tolimesniam Bažnyčios gyvenimui. Nemažiau įdomu ir naudinga būtų žinoti ir apie tas naujas, kad ir į dokumentus neįjungtas idėjas, kurios nuskambėjo šv. Petro bazilikoje susirinkimo metu, o taip pat ir tą diskusijų eigą, kuri tuos dokumentus paruošė. Būtų naudinga panagrinėti visą eilę susirinkime nagrinėtų temų, kaip pvz. apie popiežiaus ir vyskupų santykius, Mariją Bažnyčios kulte, pasauliečius ir moteris, socialinius klausimus šiandieniam pasauly, karo ir taikos klausimą, krikščionių bažnyčių vienybės galimumus, neturtą Bažnyčioje ir Bažnyčios neturtą ir kt. Tikintieji galėtų susipažinti su žymiais susirinkimo kalbėtojais bei sveikos pažangos Bažnyčioje skatintojais, su didžiaisiais teologais, kurie savo raštais neoficialiai šį susirinkimą bei jo reformas ruošė, su protestantų teologų bei stebėtojų pasisakymais apie susirinkimą, su tais atsiliepimais ir pasisakymais, kurie nuskambėjo atskirų kraštų vyskupų ruošiamose spaudos konferencijose ir t. t.

Tautinio sąmoningumo žadintojai priešaušriniam laikotarpy

MYKOLAS KRUPAVIČIUS

     Kas buvo ta šviesuomenė? Daugiausia jaunimas: Maskvos, Petrapilio ir Varšuvos universitetų studentai, Seinų ir Kauno kunigų seminarijų klierikai, Marijampolės ir Šiaulių gimnazijų gimnazistai. Veiverių mokytojų seminarijos seminaristai, Petrapilio dvasinės akademijos studentai, jaunieji kunigai ir kai kurie jau baigę aukštuosius mokslus.

     Kalbu čia ne apie visus išvardintų mokyklų mokinius ir studentus, bet tik apie tuos, kurie iš tų mokyklų stojo į tą žūtbūtinę kovą už savo tėvynės ir tautos teises, už Lietuvos laisvę ir tautinę kultūrą. Kiekviena tokia mokykla davė kovotojų eilėms po didesnį ar mažesnį kovotojų skaičių. Kiek atsipeikėję po Muravjovo Koriko žiaurių persekiojimų, jie išėjo į kovos lauką.

     Lietuviai stojo tik gyvu ir spausdintu žodžiu šarvuoti, gi pavergėjas su gerai ginkluota kariuomene, policijos ir žandarų korpusais, valstybiniu aparatu, kalėjimais ir sibirais. Pasirodė, kad spausdintas žodis buvo galingesnis ir caro Galijotui pavojingesnis, negu ginklai ir korpusai. Galutinai sunkioj, pareikalavusioj daug kančių, kraujo ir mirčių, kovoj lietuviškas Dovydas laimėjo.

     Ši kova prasidėjo dar prieš "Aušros" pasirodymą. Ne šio rašinio tikslas atvaizduoti visą priešaušrinį periodą. Tik prabėgoms konstatuosiu kai kuriuos faktus. Seinų seminarijos klierikai rašo lietuvių kalbos žodyną. Baigę seminariją, išsiskirstė, bet žodyno rengimą tęsė kun. Simanas Skinkys. Savo surinktus žodžius perdavė Petrui Kriaučiūnui. Kun. M. Dabrila parengė kunigams "Vade mecum". Kun. Simanas Narkevičius labai gyvai aprašė savo Santakos kaimo papročius ir parašė piemenėlių himną "Mažas piemenėlis didis vargdienėlis" ir "Šiaurus vėjas baisiai ūžia". Eilėraščius kūrė ir kun. K. Barkauskas. Dažniausiai vertė iš brevijoriaus himnus. Kun. S. Skinkys juos pasiuntė Petrapilio Mokslų akademijai. Kun. Antanas Baranauskas, kun. Antanas Vienažindys, kun. Silvestras Gimžauskas reiškėsi savo eiliuotais patriotiniais kūriniais. Kun. Motiejus Brundza parašė ir išleido Suvalkuose lietuvišką elementorių. Maždaug tuo pačiu laiku ją išleido Mažojoj Lietuvoj kun. Lukas Staugaitis. Antanas Višteliauskas-Vištalis davė lietuvių kalba "Vitolio Raudą".

     Iš tų laikų dar primintini kun. Užupis, kun. Antanas Tatarė, Petras Kriaučiūnas, kun. Juška su savo "Svodbine Rėdą", Akelaitis ir daugelis kitų. Vieni tų raštų pasaulio šviesos neišvydo, kiti buvo spausdinami ir platinami, dar kiti rankraščiais ėjo iš rankų į rankas, kaip pvz. Vienažindžio dainų-dainelės. Garsus knygnešys kun. Martynas Sederevičius savo ir kitų raštus pats vežė į Tilžę ir, juos atspausdinęs bei parsigabenęs, platino pats ir per savo pagalbininkus. Tokių knygų jis išspausdino keliolika.

KRIKŠČIONIJA

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

     Popiežiaus Pauliaus VI encikliką "Humanae vitae", draudžiančią dirbtinomis priemonėmis gimimų kontroliavimą, vieni katalikai priėmė, kiti — kaipo ne neklaidingą — nepriėmė (žr. pirmosios reakcijos apžvalgą "L. L.", rugsėjo nr., 314 psl.).

     Šią nesantaiką Bažnyčioje skaudžiai pergyvena nemaža tikinčiųjų, kunigų, vyskupų ir pats popiežius. Pradžioj Paulius VI suteikė savąjį palaiminimą ne tik encikliką priėmusiems, bet ir su juo nesutinkantiems. Vėliau savo kalbose jis ėmė smerkti jo enciklikai prieštaraujančiųjų Bažnyčią "ardančią kritiką". Ne kartą jis stipriai pareiškė, jog tai ne jo, bet Dievo įstatymas.

     Deja, visa problema pagrindinai yra ta, kad Katalikų Bažnyčioj yra daug nuoširdžiai galvojančių, kad enciklikoj skelbtas draudimas yra ne Dievo įstatymas, bet Pauliaus VI nuosprendis, įtaigotas tiek praeities popiežių nutarimų, tiek jo konservatyvių patarėjų negausaus būrelio. Taip galvojantieji remiasi štai kuo: 1) ši enciklika, paties popiežiaus pranešimu, nėra neklaidinga; 2) joje visai nesiremiama Šv. Raštu nei kokiuo kitu Dievo apreiškimo šaltiniu; 3) draudimas joje remiasi tik abstrakčiu protavimu pateiktais argumentais, kurie kai kurių vyskupų ir daugelio svarių teologų nepripažįstami kaip įtikinantys.

     Dėl to ir vyksta visa krizė ir visa kontroversija.

     Daugelis vyskupų — ar iš įsitikinimo, ar iš gryno solidarumo popiežiui — skatina tikinčiuosius, tiek kunigus, tiek pasauliečius, paklusti. Vis dėlto tik labai retais atvejais baudžiami viešai paprieštaravusieji. Tūkstančiai tikinčiųjų, teologų ir kunigų yra raštu ar žodžiu viešai pareiškę savo nesutikimą: įvairiuose kraštuose buvo nubausta gal tik pora tuzinų kunigų ir teologų.

     San Jose laukas yra gan toli nuo Bogota miesto, kuriame vyko eucharistinis kongresas. Šiame lauke neseniai pastatyta nauja Sutatenzos radijo stotis, kurios pagalba Kolumbijos valstiečiai mokomi skaityti, rašyti ir tapti sveikesniais bei sumanesniais žemdirbiais. Į ši lauką rugpiūčio 23 d. susirinko du šimtai tūkstančių valstiečių iš viso Kolumbijos krašto. Su jais susitikti iš Bogota atvažiavo i eucharistinį kongresą atvykęs popiežius Paulius VI. Susirinkusius jis pasveikino paprastai ir nuoširdžiai: “Aš lenkiuosi prieš jus ir jumyse atpažįstu Kristų, gyvą ir kenčiantį”.

     Pietų Amerikos valstiečio gyvenimas nepaprastai sunkus — ir ne vien dėl klimato ar primityviu žemės darbo metodu. Valstietį slegia ir neteisingas žemės paskirstymas — geriausios žemės plotai priklauso saujai turtingų dvarininku, o valstybės jėga naudojama užtikrinti valstiečio paklusnumą jį išnaudojančiai santvarkai. Savaime suprantama, padėtis turi keistis: arba taikiu žemės reformos keliu kaip Čilėje, arba jėga keičiant esamą santvarką. Pastaroji nuomonė vis labiau įsivyrauja radikalių katalikų, net kunigų tarpe.

     Popiežius savo kalboje valstiečiams kaip tik ir žvelgė į šią itampa: “Daugelis, ypač jaunųjų tarpe, reikalauja greitų visuomenės struktūros pakeitimų, nes dabartinės struktūros neleidžia pasiekti teisingumo nei asmenims, nei bendruomenei. Kai kurie daro išvadą, kad Lotynų Amerikos esminė problema išsprendžiama tik jėga.

VYSKUPAI

    Naujosios Zelandijos vyskupai: “Enciklika nėra sudaryta vien bet kokia kaina laikyti tradicinę liniją. Ji yra tvirtas principų patvirtinimas”.

    Australijos vyskupai: “Enciklikos doktrina yra autentiška ir autoritetinga. Dėl to kiekvienas Bažnyčios narys privalo priimti šį popiežiaus sprendimą. Atsisakyti tai padaryti būtų didelis nepaklusnumo veiksmas”.

    Belgijos vyskupai: Ši enciklika nėra neklaidinga; dėl to “mes nesam įpareigoti besąlyginiai ir absoliučiai pritarti”. Doktrinos, mokomos popiežiaus, dėl jam suteiktos galios, principe iš tikinčiųjų reikalauja religinio valios ir proto paklusnumo...’” ... Tačiau tas, kuris yra kompetentingas šiuo klausimu ir gali suformuluoti asmenini ir gerai pagrįstą sprendimą... gali prieiti prie kitų išvadų. Tokiu atveju jis turi teisę sekti savo įsitikinimus...”

    Vokietijos vyskupai: Enciklika neša “popiežiaus autoriteto ženklą, nors ji nėra būtinai neklaidinga... Dėl priežasčių, kurios turi būti rimtai imamos, katalikai gali (t. y. jiems leista) tikėti, kad jie privalo nesilaikyti sprendimo, kuris Bažnyčios paskelbtas be neklaidingumo”. Kunigai savo pastoraciniame darbe tarp tikinčiųjų “turi gerbti atsakingus jųjų sąžinės sprendimus”. Visi tikintieji kviečiami, pagal padėtį ir kompetentingumą, dalyvauti diskusijose, kurios bus naudingos išaiškinti Pauliaus VI encikliką ir vedybinę moralę.

    Italijos vyskupų prezidiumas: Enciklikos nutarimas yra “esminis elementas”, suformuojant sąžines... Kontraceptyvų vartotojai, kurių “nuklydimai nekyla iš egoistinio vaisingumo atmetimo, bet daugiau iš sunkumų, kaip suderinti atsakingos tėvystės ir tarpusavės meilės reikalavimus, negali būti traktuojami... tarsi jie vadovautųsi vien egoizmu ar hedonizmu”.

    Austrijos vyskupai: Kadangi “Humanae vitae” nekalba apie mirtiną nuodėmę, šios enciklikos nurodytos normos nesilaikantieji “neturi jaustis kiekvienu atveju atskirti nuo Dievo meilės, ir jiems leidžiama priimti Šv. Komuniją be išpažinties”.

    Vyskupas iš perpildytos Japonijos: “Enciklika mus labai apvylė. Mes visaip mėginom ir bandėm pareikšti popiežiui savo įsitikinimą... Jam atrodė netinkama mūsų prašymus patenkinti”.

    Seniausias - tvirčiausias. Seniausias Vakarų Vokietijos vyskupas, 87 m. Simon Konrad Landersdorfer, jau prieš enciklikos paskelbimą davęs savus pastoracinius nurodymus, jai išėjus, vėl pakartojo savo kunigams, kad katalikai kai kuriose aplinkybėse (“dėl rimtų priežasčių”) gali naudoti dirbtinas gimimų kontrolės priemones ir priimti šv. Komuniją.

    Amerikos Katalikų Psichologų Sąjungos nariai, susirinkę savo metiniame suvažiavime San Francisco, rugsėjo 2 pareiške savo susirūpinimą kai kuriais psichologiniais klausimais, liečiančiais Pauliaus VI enciklikos “Humanae vitae” turinį, ypač kiek tai liečia žmogaus asmens supratimą. Šį savo susirūpinimą jie išreiškė sekančiu pasisakymu:

    “Kaip psichologai, turį reikalo su žmogiškomis problemomis, mes jaučiame savo atsakomybę pasisakyti žmogaus asmenį liečiančiais klausimais. Kaip katalikai psichologai, mes jaučiame pareigą padėti Bažnyčiai, žmonių mokytojai. Šių įpareigojimų šviesoj mums svarbu išnagrinėti Bažnyčios pasisakymus apie žmogų ir, kur tik įmanoma, jai pagelbėti pozityviomis sugestijomis. Pripažindami tokią savo atsakomybę, mes, Amerikos Katalikų Psichologų Sąjungos suvažiavimo dalyviai San Francisco, keliame sekančius klausimus, liečiančius neseniai paskelbtą “Humanae vitae” encikliką:

    1.    Kokia yra žmogaus prigimties teorija, kuria enciklika remiasi? Ar ši teorija pakankamai atspindi šių dienų psichologijos galvojimą ir tyrinėjimus?

    2.    Ar enciklikoj aptartoj žmogaus sąvokoj neslypi nepasitikėjimas jo jausminiu (afektyviniu) gyvenimu?

    3.    Ar enciklika tinkamai perduoda tradicinius judeo-krikščioniškus bei šių dienų psichologinius įsitikinimus apie žmogaus asmens psichosomatinę (kūno-sielos) vienybę?

    4.    Ar enciklika pateikia sau neprieštaraujančią žmogaus asmens pažiūrą ir ar ji kai kada nesiremia “galių” psichologija, kuri jau nebėra laikoma pakankama?

    5.    Ar enciklikoj pakankamai suvokiama vyro ir moters psichologija, o taip pat psichologinių tyrinėjimų reikšmė šioj srity?

Aš bėgau nuo Jo, per naktis
ir per dienas;

Aš bėgau nuo Jo labirintiniais
Savo minties keliais; ir savo
    ašarose
Aš slėpiausi nuo Jo, ir po sruvenančiu
     juoku.

FRANCIS THOMPSON

Francis Thompson (1859-1907) yra anglų rašytojas, savu laiku buvęs bastūnu, klajojusiu Londono gatvėse. Daugelio kritiku nuomone, jo “The Hound of Heaven” yra pati stipriausia religinė poema anglų kalba. Visos šio “L. L.” nr. nuotraukos yra iš ruošiamos knygos, iliustruojančios tą poemą Algimanto Kezio, S. J., fotografijomis.

Aš skubėjau vaizdingomis viltimis...

Ir šoviau, kritau,
    baimių bedugnių titaniškon glūdumon,
Nuo tų stiprių Kojų, kurios sekė,
    sekė mane.

SPAUDOJ

Ar prispaustiesiems galima naudoti jėgą išsivaduoti iš socialiniai neteisingos santvarkos ar priespaudos? Šis klausimas — ne teoretiškas. Jis vis labiau keliamas pačių krikščionių, net ir kunigų — ypač sprendžiant Pietų Amerikos socialines negeroves. Popiežius Paulius VI, atsilankęs Pietų Amerikoje, pasakė, jog jėgą tiems tikslams panaudoti yra nekrikščioniška. Apačioj spausdiname dar du pasisakymus: jaunų katalikų klausimą ir protestanto perspėjimą.

Jauni katalikai:

Kaip suderinti jėgą su meile?

     “Revoliucija nėra tai, apie ką diskutuoji. Ją tik vykdai”. Studentai, kurie jėga atmeta sukalkėjusias visuomenės struktūras, tradicines asmens ir institucijų elgesio taisykles ir net pažiūrą, kad gyvenimas esminiai yra racionalus, nėra jau taip visiškai klaidingi. Kur jėga yra vienintelis likęs įrankis pakeisti įsitvirtinusį ir nebepakenčiamą socialinį neteisingumą, ji turi kilti spontaniškai, nes gi suplanuotą jėgos panaudojimą perdaug dažnai seka moralinis supuvimas. “Tik plyta ir lazda, kurias žmogus pakelia pykčio pagautas, jo nesuteps kaip žmogaus. Ginklai gi, kurie duodami žmonėms į rankas, bus naudojami prieš juos pačius” — Francisco Juliao, šiaurės rytų Brazilijos valstiečių ištremtas vadas, žino, kad riaušėms sukelta minia yra minia, kuri verčiama lenktis naujiems stabams...

     Mes tačiau negalime tikėtis gyventi šiame pasaulyje nesusipurvinę sau rankų: jėgos naudojimas užsimeta pats ant mūsų ir su savim atsineša naujų neaiškumų. Mes linkę pasirinkti, kur jėga galop leistina ir kur ne. Mes esame prieš karą, ‘teisingą’ ar ‘neteisingą’, bet dažnai pasisakom už ‘teisingą’ revoliuciją. Biafroj jėgą panaudoti neleistina; Angoloj ir Rhodezljoj — leistina. Kaip ivesti prasmingus skirtumus? Kaip suderinti jėgos naudojimą (nežiūrint, kaip bebūtų reikalinga) su meile, pagrindine dorybe? (Iš jaunų katalikų organizacijų tarptautinės federacijos Pax Romana žurnalo “Convergence” vedamojo; 1968, Nr. 4.)

AKIRAČIAI

Tik labai retai tiesa randama iškalta akmenyje. Dažniausiai ji, klausimą apsvarsčius iš įvairių pusių, suformuluojama žmonių diskusijomis. Tam yra šis "Akiračių" skyrius. Vargiai vienas yra apie viską absoliučiai teisingas. Vargiaivienas yra apie viską absoliučiai klaidingas.Red.

Ninos Gailiunienės atsakymas Juozui

     Redakcijai paskatinus diskusijas tęsti, mano rašinį kritikuojantį laišką atsiuntė Juozas (žr. “L. L.” rugsėjo nr., 344 psl.). Laiško turinys nesiskiria nuo ankstyvesnių mano kritikų. Jo turinį pats teisingai sutraukė į vieną sakinį: “N. G. (yra) blogųjų paukščių rūšies, nes savo lizdą teršia”.

     Į diskusijas su Juozu eiti atsisakau del šių priežasčių:

     1)    Prieš tokį tvirtinimą apsiginti negalima.

     2)    Juozas laiške daug kur prieštarauja pats sau. Štai keli pavyzdžiai: Vienoje vietoje jis tvirtina, kad dypukai Čikagoje negyveno rūsiuose ir lūšnose (mano pabraukta), o pas Marquette Parko lietuvius. Kitoje vietoje jau sako, kad aš pamačiau dypukus tiktai tada, kai išlindo iš rūsių ir lūšnų ir apsigyveno nuosavuose namuose ir rezidencijose.

     Arba vėl: vienoje vietoje jis piktai atsikerta, kad dėl mano sprendimų Marquette Parko lietuvių rajone namų kainos nekris. (Aš buvau savo straipsnyje sugestijonavusi, kad Marquette Parko namų savininkai išsigando, kad kainos gali kristi, įsikėlus negrų šeimai į kaimynystę). Kitoje vietoje jau rašo, kad negrai veržiasi į baltųjų rajonus, kad “...nuvertintomis kainomis įsigytu mūsų baltųjų namus ir žemės sklypus...” (mano pabraukta). Tas aiškiai rodo, kad Juozas rašė savo laišką pagautas pykčio. Tokiais momentais žmogus dažnai pasako daugiau, negu iš tiesų norėjo pasakyti.

     3)    Šalia pykčio Juozo laiške jaučiama daug kartumo. Kodėl? — žino tik jis pats. Rašo, kad 12 metų nešiojo statines su šiukšlėmis ir kitus valymo darbus dirbo. Nežiūrint tokio sunkaus darbo, sakos neturįs namo nei jokio nekilnojamo turto nuosavybės.

"Lietuviškos spaudos neskaitau aš ir kiti iš mano generation... negalime tikėti ta spauda.'

     Nors laiškas asmeniškas, jį spausdiname dėl visų bendro gėrio, kuris paaiškės beskaitant ir bus nurodytas laiško gale. Laiškas gramatiškai gerokai pataisytas, bet stengtasi palikti autoriaus stilių bei dvasią. Red.

Dear Mrs. Gailiunas,

     Jūsų adresą gavau iš mano draugo, kuris gyvena kur netoli Jūsų miesto. Aš negaliu diskutuoti Jūsų article “L. L.” žurnale del 2 priežasčių: 1) turiu sunkumų su rašymu lietuviškai,

     2) nenoriu embarrass mano tėvus prieš kitus dypukus ir turėti trouble namuose.

     Skaitytį ir suprasti lietuviškai neturiu sunkumų. Lietuviškos spaudos neskaitau aš ir kiti lietuviai iš mano generation. Priežastis yra, kad mes negalime tikėti ta spauda. Visi articles yra vienos pusės. Ten tik tas teisinga, kas tarnauja lietuviams. Tik vieni lietuviai yra geri, o visi kiti Amerikoje yra arba blogi arba durni.

     Jūsų article ir diskusijas perskaičiau iš priežasties, kad mano tėvai su jų draugais jį kritikavo su dideliu piktumu. Tas rodė, kad tas article turėjo būti geras. Ir aš buvau teisingas. Ką Jūs parašėte yra 100% true.

     Į mano mintį įėjo tik vienas pasakymas: “Gerai, kad mūsų jaunimas neskaito lietuviškos spaudos. Jis matytų, kokia didelė bedugnė tarp to, ką mes sakome ir ką darome” (Aš kvotinau iš atminties).

     Tokios tiesos dar niekas nedrįso parašyti. Bet ir neskaitę, mes matome tą dvigubą veidą pas lietuvius. Aš Jums duosiu some examples:

     1. Kad aš baigiau school ir nuėjau į college, kad aš negeriu ir nerūkau ir nepavirtau į hippy, mano tėvai turėtų dėkoti prez. John F. Kennedy ir sen. Robert Kennedy dieną ir naktį. Kai Kennedy buvo president, aš buvau tik pradėjęs būti teenager. Aš nemanau, kad aš kada mylėsiu kokį vyrą daugiau, kaip late pres. J. F. K. O mano tėvai neleido, kol jis gyveno, pakabinti prez. J. F. K. paveikslo ant sienos because, jie aiškino, “demokratai pardavė Lietuvą Maskvai”.

Kaip lietuvių tarpe kalbama apie Pauliaus VI encikliką

Šiuo rašiniu neargumentuojama prieš Pauliaus VI encikliką, draudžiančią gimimus kontroliuoti dirbtinomis priemonėmis, bet informuojama, kokios nuomonės vyrauja daugelio lietuvių tarpe. Papildant rašinį, galima suminėti, jog tenka nugirsti ir pasisakymų, vertinančių popiežių už jo drąsą. paskelbiant šį ''nepopuliarų' sprendimą.
— Red.

     Nėra ko slėpti: paskutinioji popiežiaus enciklika gimimų kontrolės klausimu katalikų tarpan įnešė gana daug nerimo, netikrumo ir savotiško kartelio, nepasitenkinimo. Ypač šiais laikais, kai išvis nenorimi pripažinti jokie auto-ritetai, kai šaukiama ir norima daugiau laisvių, kartu nenorint prisiimti jokios su tuo ateinančios atsakomybės, aišku, negalima buvo tikėtis, kad tiesūs ir aštrūs enciklikos žodžiai susilauktų plataus pripažinimo. Gal niekad modernių laikų gyvenime popiežiaus enciklika nesusilaukė tiek daug kritikos, puolimų, kiek paskutinioji, liečianti tokius jautrius, labai jau intymius vedusiųjų gyvenimo klausimus. Ką jau bekalbėti apie pasauliečius, jei pačių teologų tarpe kyla visa eilė rimtų balsų, nenorinčių sutikti su enciklikos kai kuriomis mintimis ar reikalaujančių kiek kitokio kai kurių vietų interpretavimo.

     Neatsilieka ir lietuviškoji visuomenė. Šios vasaros pabaigoje šio rašinio autoriui teko lankytis eilėje vietovių ir, susitinkant su savaisiais tautiečiais, bediskutuojant vienus ar kitus grynai lietuviškus klausimus, beveik kaip taisyklė, visada buvo kalbama ir tuo “gimimų kontrolės” reikalu. Kad ir nenorint daryti visą lietuviškąją visuomenę liečiančių išvadų, vis dėlto reikėtų pripažinti, kad, visumoje žvelgiant, bendroji girdėtoji nuomonė ne visai norėtų sutikti su enciklikos mintimis, liečiančiomis sutuoktinių tarpusavės meilės reiškimo būdus. Nebuvo, pavyzdžiui, kelių nuomonų dėl negimusios gyvybės žudymo — abortų: visi smerkia, piktinasi ir visiškai pritaria Bažnyčios mokymui, kuri draudžia bet kuriuos veiksmus, kurie galėtų prisidėti prie prasidėjusios gyvybės sunaikinimo. Bet jau visai kitos nuomonės, liečiančios gimimų kontrolę. Net ir encikliką išleidus (jei girdėti pasisakymai buvo nuoširdūs), atrodo, bus bandoma ją interpretuoti savo sąžinės balso įtakoje, tikint, kad vėliau ar anksčiau dabartinė Bažnyčios pozicija bus sušvelninta, atsižvelgiant į naujuosius atradimus medicinoje. Atrodo, daugelį gerokai nustebino tikrai netikėtas popiežiaus, Vatikano leidžiamų laikraščių ir kitų oficialių Romos pareigūnų nuolatinis ir pakartotinas enciklikos gynimas, lyg ir ne visai pasitikint ar esant tikriems... Juk nei viena enciklika iki šiol nesulaukė iš pačių leidėjų pusės tiek papildomų aiškinimų, lyg ir gynimosi. Nenuostabu, kad tai kaip tik iššaukia Įvairių dvejojimų ar net ir savotiškų enciklikos vietų aiškinimų, kurie, rasi, nebūtinai turi atitekti pačią teksto esmę. Taigi, svyravimai, netikrumas ir toliau nesibaigia.

AKIRAČIAI

Skaudi žinia žaibo greitumu aplėkė Detroito lietuvių koloniją ir visą Ameriką, kai liepos 9 automobilio katastrofoje mirė kun. Bronius Dagilis. Jis buvo visų Detroito lietuvių nuoširdžiai mylimas, nes jis buvo geros širdies tikras lietuvis kunigas...

Čia tik norėčiau iškelti, kokią skaudžią pamoką patyrė tiek a. a. kun. Br. Dagilis, tiek jo brolis Antanas, tiek daugelis Detroito ir visos Amerikos lietuvių laidotuvių šv. Mišių metu. Ar ne gyvenimo ironija, kad tokio lietuviško kunigo laidotuvių šv. Mišios buvo atnašaujamos angliškai? Taip. Lietuviškoj lietuvių pinigais statytoje parapijoj lietuvių vyskupui, lietuvių klebonams ir kitiems kunigams atnašaujant šv. Mišias už mirusį lietuvį kunigą, dalyvaujant virš 300 lietuvių, šv. Mišios atnašaujamos angliškai. Jiems buvo lietuviškai perskaityta tik evangelija ir pasakytas pamokslas bei sugiedota pora giesmių.

Ši karti gyvenimo ironija turėtų mus sukrėsti ir pažadinti ateičiai. Juk Vatikano II suvažiavimas leido mums ir kitoms tautoms šv. Mišias atnašauti savo tautine kalba...

Nebandysiu čia aiškinti, kodėl taip atsitiko ir nelinksniuosiu jokių pavardžių, nes nenoriu pažeisti nei kieno autoriteto, nei užsitraukti rūstybę...

Gal a. a. kun. Bronius Dagilis tam ir mirė, kad įžiebtų mūsų širdyse vieningumo ir susipratimo dvasią ir suteiktų mums daug energijos, ginant savo šventas teises lietuviškose parapijose, nes Dievo keliai mums, mirtingiesiems, nėra žinomi. Niekas kitas už šias mūsų teises nekovos. Ko nepadarys dabartinė lietuviškoji karta, to gal visai neturės galimybių padaryti sekančios kartos. O jei išnyks lietuvybė ir lietuvių kalba lietuviškose parapijose, išnyks ji ir visame šiame krašte. Tad, mieli lietuviai, darykime, ką galime šiandien.

Vytautas Kutkus, Detroit

ŠEIMA

Ištraukos iš spaudai ruošiamo Alės Rūtos romano "Vieniši pasauliai”

    Ak, tada buvo kitas laiko matavimas! Vaikystėje plūduriavo šiltoj motinos ir savųjų aplinkoj, tik bundanti, tik pramerkianti akį į pasaulį. Tada buvo ilgos ir mielos valandos, — nesibaigiantis žaidimas. Mokėsi, vėliau mokytoja pasidarė. Laikas išritino iš grynų malonumų rato. Pareigos lankstė ir vyniojo laiką. Darbai mezgė ir veržė, lyg ryšuli tamprios virvutės. Į gimtą miesteli atsikėlė Raivedžiai. Jų sūnus Vytautas parvažiavo iš Kauno atostogų uniformuotas, baltomis pirštinėmis, — visas jaunuoles sužavėjo. Damulė, jauna mokytoja, įkrito į jo takus. Kariūnas atsilankydavo dažniau. Drauge būnant laikas tirpdavo lyg vaškas, atsiskyrus dienos ištįsdavo nepakenčiamomis miglomis. Tai buvo svajonių ir išsipildymo laukimas.

*  *  *

    Ji įsiklausė. Tikrai. Raktas brakštelėjo duryse. Palengvėjimo banga nuslinko jos kūnu.

    Reiškia, niekas neatsitiko. Katastrofa, pagrobimas, nei kitokie baisūs dalykai. Duktė sugrįžo. Laimingai.

    Ar niekas neatsitiko? — Damulės galva kilo iš po antklodės, ir įtemptos akys nusekė pro praviras duris prapilkuojantį mergaitės šešėlį.

    — Ar niekas? Su kuo ji buvo išėjusi? Kur? Kas tie žmonės? Kokios mintys sunkiasi į mergaitės galvą, į jauną sielą? Ar visur skubančios kojelės neparsinešė miesto purvo? Miesto, kurio Damulė bijojo, kaip žvėries. Kas ją palydėjo, parvežė? Kas tai per žmogus?

*  *  *

    Ar čia jos, Damulės, duktė miegojo, tokia pažįstama iš veido bruožų ir jau taip nutolusi vidumi? Tokia paslaptinga ir uždara? Raivedienės veidas trūkčiojo. Virpančia ranka pajudino jį mergaitę už peties:

    — Griežele, kelkis ir skubėk! Jau laikas!

    —    No! I don’t want to... — Ši sumurmėjo, nustumdama motinos ranką.

    —    Šok iš lovos! O tai nesuspėsi į pamoką.

    —    Aš girdėjau! Boy! Atsikelsiu, nesirūpink.

    —    Atžėrė piktai. Pravėrė akis, nusižiovavo. Už durų šlepsėjo žingsniai. Damulė aptilo.

JAUNYSTĖ

Kai daugiau neigiamų idėjų, ieškančiam proga tikėti stipriau

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

    Šią vasarą turėjau puikią progą studentų ateitininkų stovykloje Lake Ariel, Pennsylvanijoje, artimiau pabendrauti su lietuvių jaunimu, studijuojančiu JAV ir Kanados universitetuose. Norėdamas juos geriau pažinti, užmezgiau su jais artimesni pokalbį apie aktualius religijos klausimus: tikėjimą, permainas Bažnyčioje, šių laikų sąlygas tikėti... Į visą eilę mano klausimų raštu atsakė šešiolika studentų (berniukų ir mergaičių buvo maždaug po tiek pat).

Ar gerai, kad Katalikų Bažnyčioje vyksta reforma?

    Visi vienbalsiai atsakė, kad gerai. Kai kurie išreiškė savo entuziazmą šauktukais, pakartojimu “gerai, gerai”, arba pridėdami “labai”.

Kas gera toje reformoje?

    Daugiausia kartų buvo išvardintas didesnis krikščionių sąmoningumas (5), liturginiai pakeitimai (5) ir pasninko panaikinimas (3). Pavyzdžiui: “gilesnis įsijautimas”; “padaro, kad tikintys žmonės galėtų lengviau suprasti tikrą religinę reikšmę”; “artimesnis bendravimas per mišias — giesmes, atsakymai...”

    Po vieną kartą buvo suminėta: Bažnyčios priartėjimas “prie mūsų generacijos”, pasauliečių svarbesnė vieta Bažnyčioj, jos sumodernėjimas, jos atsisakymas “dogmų ir mitų”, seselių vienuolių drabužių pakeitimas.

    Vienas studentas tiksliai visas geroves apibūdino šiais žodžiais: “priartėjimas prie Dievo ir Bažnyčios humanizacija”.

ANAPUS

Kaip okupantas, užimdamas kitą kraštą, informuoja anksčiau užimtuosius. Dėsniai patvirtinami spaudos ištraukomis iš sovietų okupuotos Lietuvos.

1.    Skelbia, kad visiškai ne okupuoja, bet "išlaisvina" ir suteikia pagalbą, gresiant pavojui iš kitų.

     “TASS-as įgaliotas pareikšti, kad Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos partiniai ir valstybiniai veikėjai kreipėsi į Tarybų Sąjungą ir kitas sąjungines valstybes ir paprašė suteikti broliškai Čekoslovakijos liaudžiai neatidėliotiną pagalbą, taip pat ir pagalbą ginkluotosiomis pajėgomis. Šį kreipimąsi padiktavo grėsmė, kurią kontrrevoliucinės jėgos, susimokiusios su socializmui priešiškomis užsienio jėgomis, sukėlė socialistinei santvarkai Čekoslovakijoje ir konstitucijos nustatytam valstybingumui.

     Tarybų Sąjungos vyriausybė ir sąjunginių šalių... vyriausybės... nusprendė patenkinti minėtą prašymą... Tarybų Sąjungos kariniai daliniai kartu su minėtų sąjunginių šalių kariniais daliniais rugpiūčio 21 d. įžengė į Čekoslovakijos teritoriją. Jie bus tuojau pat išvesti iš Čekoslovakijos..., kai tik... kilusi grėsmė bus pašalinta ir teisėta valdžia ras, jog nėra reikalo, kad šie kariniai daliniai toliau ten būtų” (“Tiesa”, 1968 m. rugpiūčio 22).

2.    Kai okupacinė kariuomenė jau krašte, tada, jei negalima krašto vadų pašalinti dėl jų populiarumo, tai jie ištempiami ''atviroms ir draugiškoms deryboms" "apsvarstyti savitarpiškai dominančių klausimų".

     “Rugpiūčio 23 d. į Maskvą apsvarstyti savitarpiškai dominančių klausimų draugiško oficialaus vizito atvyko Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos prezidentas Liudvikas Svoboda...

     Rugpiūčio 23 d. Maskvoje prasidėjo derybos tarp Čekoslovakijos delegacijos... ir TAKP bei Tarybinės vyriausybės vadovų.

     Derybos vyksta atvirai ir draugiškai” (“Tiesa”, rugpiūčio 24).

KNYGOS

Skaitytojo žvilgsnis į premijuotą Vytauto Volerto romaną

     Su pirmaisiais savo romanais Vyt. Volertas įnešė mūsų išeivijos literatūron labai neįprasto, bet jau seniai reikalingo vėjo, būtent, didmiesčio buities. Nebe žaliuose laukuose, bet asfalto raizgynėse ir dangoraižių šešėly pynėsi tų knygų fabulos, o su problemomis grūmėsi veikėjai, kurių dauguma buvo net ne lietuviai. Nenuostabu, kad ir trečioji “Draugo” premijuota Volerto knyga “Sąmokslas” yra didmiesčio kasdienybės detalė: pikta, apgaulinga, skaudi ir žiauri neatlaidžioje kovoje už būvį.

     Tam, kuris įpratęs literatūrinės tikrovės ieškoti tik žmogaus - lietuvio bei jo lietuviškosios aplinkos arba gamtos santykyje, “Sąmokslas” atrodys labai svetimas. Tačiau gyvenimas bėga pirmyn, ir jo autoriui padiktuota dabartinės realybės atkarpa rodosi daug tikresnė už nebegrąžinamos praeities pašvaistes. Šiuo atžvilgiu Vyt. Volerto “Sąmokslas” maloni dovana mūsų knygų lentynai, kurioje dar vis per mažai veikalų, žvelgiančių į dabarties žmogų dabarties aplinkoje.

     “Sąmokslo” fabula — detalizuota fabriko vadovybės buitis: pirkimai, pardavimai, konkurencinė įtampa, finansavimo rūpesčiai, tvirtai įpinti į trijų pagrindinių veikėjų gyvenimus. O tie atskiri, atskirų ir labai skirtingų žmonių gyvenimai vėl tampriai rišasi. Visus tris jungia ne tik ta pati darbovietė, bet ir didelė pinigo meilė. Nors jų gyvenimo filosofija skiriasi (senasis fabrikantas Bill — “jei žmonės vargsta, reikia padėti, nes ir man padėjo...”; lietuvis “dypukas” Joe — “giliai tarp žmonių slėptis, tylėti — šių dienų išlikimo laidas”; George — “...visas pasaulis kovojo prieš jį... jį aukštybėms prigimtinę teisę atsinešusiam!”), tačiau visagalei mamonai jie lankstosi vienodai. Pinigas, kiekvieno savaip suprastas, vis dėlto yra jų gyvenimo tikslas. Jie visi trys nuolat siekia to skambančio pelno, nesuprasdami ir nematydami, kad “ne vien tik duona žmogus gyvas”. Kaip tik dėl to jų gyvenimas savotiškai tragiškas, jų laimėjimai — laikini.

     Visa tai ypač ryšku, sekant “Sąmoksle” George Hennessy žingsnius. Tai didybės manijos kankinamas žmogus, liguistai noris prasiveržti į “pirmąsias eiles”, į turtą ir prestižą ne kietu darbu, bet apgavystėmis. Jo meilė mamonai ryškiai viršija Bill ir Joe siekimus. George trokšta turto aistringai, nirtulingai, net skausmingai. O šis vis atstumia jį lyg neištikima meilužė, atitekdamas kitiems. Kitiems, George įsitikinimu, nevertiems tos laimės apgavikams, norintiems jį, prabangaus gyvenimo vertą George pražudyti, nužeminti, išjuokti. “Sąmokslas velkė! Jin buvo įsijungusi žmona, kaimynai, pažįstami. Visa aplinka. Net miręs Bill, seifo kombinaciją paslėpdamas, neužmiršo akmens kely paritinti...” (70 psl.).

VIETOJ PAMIDORŲ — “SATELITAI”

     Žiloj akmens amžiaus senovėj priešai buvo apmėtomi akmenimis; jau labiau išprūsėjusioj praeity — pamidorais. Dar vėliau, bent lietuvių išeivių visuomenėj — “kolaboranto” pavadinimais, o vėliausiai — “raudonaisiais satelitais”. Visai neseniai buvo sudarytas ir paštu išsiuntinėtas specialus eiliuotas sąrašas, kuriame Įtikinėjama, jog lietuvių išeivių visuomenėje nieko nebeliko — tik raudonieji “satelitai”, išskyrus tik tuos, kurie turi specialią misiją “satelitus” iššifruoti ir išvanoti. Apačioj spausdiname pavyzdžius iš to iššifruotųjų sąrašo. Norėdami prisidėti prie iššifruojamųjų medžioklės, pateikiame vieną charakteringą medžioklės epizodą, kažkaip čia atsitiktinai prisimindami kitą, aprašytą šio “L. L.” nr. 355 psl. “Kas atsivertė?”

IŠ “SATELITŲ” SĄRAŠO

Kad tėveliai-jėzuitai
Ir kiti vienuolių stonai
Retkarčiais jau padūmoja:
"Neblogai ir Marksas loja."

Ypač kai jau nuskambėjo.
Kad Lietuvon nustryksėjo
Vienas dvasiškas tėvelis,
Medų mėgstantis bernelis.

Tad supliuško mūs veikėjai.
Bendruomenių įkūrėjai,
Ir tuojau kapituliavo.
Užuot kovęsi lig galo.

NIEKŠYBĖS PASLAPTIS

     —    Jis “raudonas”.

     —    Kodėl?

FILMAI

     “The Fifth Horseman Is Fear” yra pirmasis JAV rodomas Čekoslovakijos gamybos filmas, surežisuotas 41 m. amžiaus Zbynek Brynych. Tai darbas tikro meisterio: šis filmas yra taip realiai pastatytas, kad stebėdamas jį tiesiog gyveni filmo herojaus gyvenimu.

     Atrodo, kad šio filmo demonstravimas šiuo laiku, kai viso laisvojo pasaulio akys nukreiptos į herojiškąją Čekoslovakiją, josios drąsias pastangas nepriklausomybės siekti ir kankinės mirties po rusiškuoju tanku, dar sustiprina sentimentus šiai laisvę mylinčiai tautai.

     Veiksmas vyksta nacių okupuotoje Prahoje II pasaulinio karo metu, bet pati tema yra lygiai tokia pat reikšminga šiandien — 1968 m. ar bet kuriuo kitu laiku, kada tik tauta yra po kitos valstybės policijos padu.

     Šis filmas iškelia sąžinės, neryžtingumo, abejingumo, bailumo ir herojizmo problemas.

     Filmo herojus yra malonus, pusamžis gydytojas (puikiai vaidinamas Miroslavo Machaceko), žydas, kuriam naciai uždraudė praktikuoti mediciną. Jis dirba dideliame sandėlyje tarnautoju, surašydamas žydų konfiskuotą turtą. Pradžioje, lyg sapne, nė žiūrovas nesusigaudo kur besąs, kai tas žydelis eina per kambarius, pilnus laikrodžių, smuikų ir porcelano puodukų. Pas šį gydytoją atnešamas sužeistas partizanas. Jis aptvarsto sužeistąjį, slepia jį ir eina per Prahą, ieškodamas morfijaus, kad sumažintų nelaimingojo kančias. Ši kelionė per miestą yra lyg bridimas per padugnes: viešuosius namus, beprotnamį ir naktinį klubą.

BOOM.Tai Tennessee Williams veikalas “The Milk Train Doesn’t Stop Here Anymore”, specialiai pritaikytas filmui, kuriame vaidina Elizabeth Taylor ir Richard Burton. Dėl fantastiškų situacijų ir neįtikėtinų charakterių veikalas laikytinas nepasisekusiu: vien aktorių sugebėjimai ir Joseph Losey’s puiki režisūra palaiko dėmesį. Intryga vystoma mirštančios milijonierės (Elizabeth Taylor) prabangioje viloje Italijoje. Richard Burton vaidina avantiūristą, kuris gyvena iš turtingų moterų — jis ir šia situacija mėgina pasinaudoti. Filmas spalvotas, gal įdomus suaugusiems, bet netinkantis jaunuoliams ir vaikams.

THE BRIDE WORE BLACK.Įdomus prancūzų gamybos angliškai įkalbėtas filmas. Vestuvių dieną našle tapusi moteris (Jeanne Moreau) atsikeršija penkiems asmenims, kurie yra atsakingi už jos vyro atsitiktinę mirtį. Gera Francois Truffant režisūra. Filmas labai geras suaugusiems ir subrendusiems jaunuoliams, bet ne jaunesniems kaip 14-kos metų.

CAMELOT.Malonus muzikalinis filmas, atvaizduojąs legendarinį Guenevere (Vanessa Redgrave) ir Sir Lancelot romansą. Karalių Artūrą vaidina Richard Harris. Filmas spalvotas, gražiai pastatytas. Įdomus visiems.

CHARLIE BUBBLES.Albert Finney režisavo ir vaidino šiame įdomiame britų gamybos filme apie rašytoją, kuris neįstengia savęs atrasti. Filmas spalvotas ir puikus suaugusiems, bet ne jaunuoliams ir vaikams.

O LIETUVIŠKIEMS REIKALAMS?

     Pasidairykit aplinkui, ypač tarp mūsų lietuvių, kurie tik po šio karo atsidūrė Amerikoj. Tai daugiausia dar buvę jauni žmonės. Dabar įsigytas užmiesty vilas nedrįsta be dekoratoriaus įrengti ir apkabinėti sienas visokiais blizgučiais... o kiek moterų, peržengusių 60 metų, kurios vaizduojasi esančios šešiolikametės ir save “atjauninti” perka perukus, atitinkamas suknias, auskarus, žiedus... O kai reikia kelis dolerius lietuviškiems reikalams, tai dažniausiai skundžiasi, kad visur visi tik prašo pinigų ir pinigų.

Ig. Ma. (užrašyta ant "Dainavos" jaunimo stovyklos 1967 m. pajamų ir išlaidų apyskaitos lapo)

DAR VIENA PATIRTIS

     N. Gailiūnienė rašo pavyzdžius iš romanų veikėjų... Pritariu Igno Petrausko mintims (žr. “L. L.”, birželio nr., 253 psl.). Esu iš daugelio girdėjęs, kad išėję iš bažnyčios, nebejaučia dvasinio atsigaivinimo. Sako: “Atlikau veiksmus pagal režisūrą ir išėjau lauk dvasioje sausas...”

     Anksčiau žmogus nusikalsdavo ir buvo neramus, dabar triumfuojantis, nes žino, kad dabartiniai progresyvistai sukurs tokią filosofiją, būk tai atsakinga yra visa bendruomenė, ne atskiras žmogus. Kristus niekur nėra pasakęs, kad visi turės atsakyti.

     N. Gailiūnienė jautriai aprašė savo pirmuosius išgyvenimus Amerikoje. Tik norėtųsi paklausti, ar tai priklausė nuo josios ir kitų lietuvių DP. Atsiradau ir aš Čikagoje. Gavau darbą po 4 savaičių “sprinksinėje”. Prie vieno pečiaus galo stovėjau aš, prie antro juodukas. Po pusmečio mane perkėlė prie linijos varžtų karpyti ir linges kilnoti. Darbas buvo toks “žavingas”’, kad naktį pajusdavau baisius skausmus rankose... O trys ar keturi juodukai prie to paties stalo dirbo daug lengvesnius darbus...

     Problemą yra. Ji teišsprendžiama auklėjimu mokyklose ir geru įstatymų vykdymu.

A. Kareiva, Čikaga

LABDARA STUDENTAMS VOKIETIJOJE

Lietuvių medžiaginė būklė Vokietijoje vidutiniškai yra, be abejo, menkesnė negu kitose Europos valstybėse, nekalbant apie JAV, Kanadą bei Australiją. Iš tremtinių Vokietijoje pasiliko silpnesnysis, komisijų emigruoti nepriimtasis elementas, kaip nesveikų tėvų ir mažamečiais vaikais gausios šeimos. Mokosi lietuvių jaunimas Vasario 16 gimnazijoje ir vokiečių mokyklose, bet dėl finansinių sunkumų maža kas gali eiti aukštuosius mokslus. Neseniai yra įsteigta Lietuvių šalpos draugija “Labdara”. Nors įstatuose numatytas ir paramos teikimas jos reikalingiems tautiečiams, bet, valdybos nusistatymu, pagrindinis draugijos tikslas bus rūpintis lietuvių kilmės moksleivija. Negausių draugijos narių akys krypsta į užjūrio tautiečius. Kviečiame stoti į narius (metinis mokestis DM 12), skirti stipendijas, globoti pavienius moksleivius, parinkti aukų pobūviuose ar skirti rengiamų pramogų pelno dalį. Adresas: Litauische Hilfsverein LABDARA, e. V. J. Glemža, 7 Stuttgart-Bad Cannstatt, Steinhaldenstr. 147. Banko sąskaita — Staedt. Girokasse Stuttgart Konto Nr. 1185168, Stuttgart 1. Postfach 387.

LEIDĖJŲ PRAŠYMAS

Leisdami “Laiškus Lietuviams”, Tėvai Jėzuitai susilaukia ne pelno, bet nuostolio. Metinė prenumerata yra per žema: iš jos žurnalas negali išsiversti. “Laiškų Lietuviams” leidėjai prašo visų galinčių skaitytojų žurnalą paremti aukomis, o labiau pasiturinčiųjų — stambesne auka tapti žurnalo viso numerio mecenatais.