■ Čekoslovakijos okupacija
Kraujas virė ir tebeverda, stebint sovietų tankais ir kitų "sąjungininkų" kariniais daliniais okupuojamą Čekoslovakiją, kurios vienintelė "kaltė", yra ta, kad ji pasuko demokratijos keliu. Tik dabar dar stipriau išryškėja faktas, kad rusų komunistinis imperializmas tebėra gyvas ir stiprus.
Sovietų Sąjungoj tebepasigirsta Čekoslovakiją užstojančių ir sau žodžio laisvės reikalaujančių balsų, bet tie balsai užgniaužiami vis grubesne ranka. Ir tai byloja apie kietą diktatūrą.
Lietuvoj gi tylu. Tyla ne visada reiškia snaudulį. Ji gali reikšti ir laukimą. O laukti reikia, ypač kai laiko ženklai nepalankūs... Čekoslovakijos okupacija daugelio suprantama kitaip, ne kaip TASSas juos informuoja Tiesoj (žr. šio "L. L." nr. 390 psl.)
■ Pasaulio lietuvių seimas
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimas... Su posėdžiais, kalbomis, rinkimais ir nutarimais... Su pagerbimu, paskaitom literatūros ir kamerinės muzikos vakaru, su motorkada ir masine manifestacija, su banketu, pamaldom, skaidrių paroda, didžiuoju banketu...
Daug būta. O kas atlikta tam tikslui, kuriam tiesioginiai buvo šaukiamas šis lietuvių rinktinių atstovų suvažiavimas iš visų pasaulio kraštų? Išrinkta PLB valdyba ir priimti nutarimai.
Kai kuriems atstovams iš JAV to gal ir "pakako", nes valdyba čia pašonėj. Bet ir tai — daugumas atstovų net iš JAV pasigedo bendrų visuomeninių rūpesčių svarstymo? O ką bemanė tie užjūrio atstovai, kurie vyko tūkstančius mylių? Tik pabalsuoti... ir duoti trumpą pranešimėlį apie savo krašto lietuvių veiklą, kai į tai nesulaukiama absoliučiai jokio rūpestingo aido. Tai kam važiuoti tūkstančius mylių? Tai kam dar šį seimą vadinti pasaulio lietuvių seimu?
JAV ir Kanados lituanistinių mokyklų mokytojų studijų savaitė konkrečiais rezultatais buvo tikrai sėkmingesnė, negu Pasaulio LB Seimas. Kodėl? Ogi todėl, kad mokytojai pasirinko ramią, svarstymams tinkamą vietą ir atsivežė su savim darbo nuotaiką. Seime šių abiejų dalykų kaip tik buvo pasigesta. Ne be reikalo tiek daug seimo atstovų — o ypač iš tolimesnių kraštų — pasisakė seimu nusivylę.
Tėviškės Žiburiai (IX. 12) negerovių priežastim nurodė laiko stoką. Taip, tai tiesa, bet dar tiksliau — seime negeroves kėlė jo tikslo praradimas ar bent jo suprastinimas. Gal kai kam atrodo, kad seime užtenka išrinkti valdybą ir sulipdyti keletą nutarimų. PLB konstitucija sako daug daugiau. Tą patį sako sveika nuovoka: kai susirenka rinktiniai lietuvių atstovai iš visų pasaulio kraštų, jie visai natūraliai dalinsis visuomeniniais rūpesčiais, patirtimi ir bendrai ieškos praktiškų išvadų savo problemoms. Tik jiems turi būti sudarytos tam palankios sąlygos.
Apie tas sąlygas reikalas ir eina. Kaip matyti iš praėjusio seimo (o taip pat iš ankstyvesniųjų), seimą norima padaryti didingu subuvimu, su banketais, koncertais, manifestacijom. Savy tai yra puikus dalykas, bet kaipo priedai prie PLB atstovų pasitarimų jie išblaško ir eikvoja laiką.
Žiūrint pirminių seimo tikslų, tiksliausia būtų seimo pasitarimams skirti 3-4 ar 7 dienas ramioj, svarstymams tinkamoj vietoj (pvz. Dainavos stovykloj), o po to savaitgalį paskirti didingam visų lietuvių subuvimui kuriam dideliam mieste.
Tada proginė, pramoginė ir manifestacinė triukšminga nuotaika nenustelbs per metų metus susitelkusių visuotinių visuomeninių rūpesčių... Tada bus laiko — per penkerius metus bent kartą sukūrus vienkartinę progą — atstovams iš viso pasaulio kraštų ramiai ir rimtai pasidalinti rūpesčiais, juos aptarti ir gal ką naudingo nuspręsti.
■ Kas “atsivertė”?
Kun. Felikso Jucevičiaus okupuotos Lietuvos sunkią priespaudą vaizduojančius kelionės įspūdžius Tėviškės Žiburiuose (IX. 5, 12) daug kas cituoja, komentuoja, net persispausdina. Kai kas dar prideda, kad autorius, pamatęs okupuotą Lietuvą "atsivertė" iš "per didelio noro bendrauti su kraštu".
Tiesa gi yra ta, kad "atsivertė" ne tų įspūdžių autorius, bet apie jį klaidingai galvojusieji, dabar pagaliau jį pripažinę tokį, koks jis visad buvo — t. y. tas pats, kuris Montrealio Expo 67 parodos metu iš okupuotos Lietuvos atvykusiems lietuviams atviram laiške Tėviškės Žiburiuose nurodė skaudų faktą, kad nėra Lietuvos paviljono, o tik Sovietų Sąjungos... O jo kelionė ir jos įspūdžių aprašymas tik įkūnijo tai, ką jis žodžiais pasakė savo paskaitoj Čikagoj, kad, kaip nelaimėj esančiam, pvz. sergančiam, reikia visom priemonėm padėti, taip reikia padėti ir tautiečiams Lietuvoj. Ar ne gera jo pagalba?
Šie faktai verčia rimtai susimąstyti apie per ankstyvus pravardžiavimus "raudonais" ir "kolaborantais" (apie tai žr. "Šypsantis" skyrių šio "L. L." nr. 393 psl.).
■ “Lyg tyčia kažkas...”
Darbininke (IX. 10) vienas kunigas laiške išlieja daugelio širdgėlą dėl to, kad šią vasarą jau antras lietuvis kunigas lietuvių parapijoj lietuvių kunigų laidojamas angliškomis Mišiomis: "Nors kun. Goro mirtis nebuvo tokia tragiška, kaip kun. Dagilio, bet laidotuvės taip pat buvo ir liūdnos ir tragiškos... Atrodo, lyg tyčia kažkas nori žeisti ir lietuvio savigarbą, ir jo tautinius ir religinius įsitikinimus ir iš naujo draskyti giliai atvertą žaizdą".
Abejais atvejais pasitaikė pateisinimų; kad nėra ko jaudintis, nes čia "ne Lietuva", juk Mišiose "buvo ir amerikiečių", kad "nebuvo laiko pasiruošti" ir "nebuvo lietuviško mišiolo".
Visi šie pateisinimai yra menkaverčiai. Dabartinėj Katalikų Bažnyčios santvarkoj autoritetas yra sudėtas į jos tarnų — vietinių vyskupų ar klebonų — rankas. Sprendimas galutinai nuo jų priklauso ir kokia kalba bus Mišios. Jis negali būti savivališkas: pagal krikščionišką ir žmonišką dvasią, išreikštą II Vatikano dokumentuose, reikia visų pirma atsižvelgti į žmones.
O žmonių nuovoka, kuri remiasi tvirtais faktais, yra teisi. Jei jie jaučia, kad mirė jiems tarnavęs tautietis kunigas ir kad jie, susirinkę jo laidoti, sudaro daugumą, tai yra visai natūralu jausti, kad Mišios turi būti jų kalba. Į tai ir reikia atsižvelgti. Bet kurių atsakingų Bažnyčios tarnų nesiskaitymas su šiais faktais reiškia savivaliavimą prieš Katalikų Bažnyčios nurodymus.
■ Spaudos metraštis
Jei išeivijoj nebūtų lietuvių spaudos, greit nebeliktų lietuvių. Betgi taip pat nebūtų tos spaudos, jei nebūtų į ją rašančiųjų.
Su ta mintimi, rodos, Lietuvių Žurnalistų Sąjungos centro valdyba savo deklaracijoj paskelbė idėją išleisti metraštį "užfiksuoti dabartini laisvajame pasaulyje gyvuojančios lietuvių spaudos veidą..."
Idėja verta įkūnijimo. Prisidedant norisi idėją ryškinti, kad tame metraštyje fiksuojamame lietuvių spaudos veide turėtų atsispindėti ne tik informacinis spaudos pobūdis, bet — dar labiau — jos reikšmė, padedant išeiviams lietuviams orientuotis ir vystytis visose svarbiose gyvenimo srityse — tautybės, kūrybos, dvasinės kultūros...
■ Policija ir provokacijos
Demokratų konvencijos metu Čikagoje įvykę susirėmimai tarp demonstrantų ir policijos paliko kartų skonį, kurio ir laikas neišplauna. Šitam nemaloniam epizode vienintelis dalykas, kuriuo galima džiaugtis, yra tai, kad susirėmimai nepareikalavo nei vienos gyvybės.
Lietuvių tautos didžioji dalis, likusi pavergtoje tėvynėje, yra perdėm patriotiška, ištikima didiesiem laisvės idealam... ir yra verta visiško mūsų pasitikėjimo. — Dr. K. Valiūnas, VLIKo pirmininkas
Štai okupuota, tačiau dar dirbanti ir kovojanti Lietuva. Jai mes turime padėti, su ja tad mes turime palaikyti ryšius. Nes be jų mes ne tiktai neatliksime savo istorinės misijos, bet pakirsime savo egzistencijos šaknis. Ryšiais su tauta mes duodame ir gauname gyvybines sultis. — St. Lozoraitis, Jr.
Demonstrantai atvyko į Čikagą, viešai skelbdamies norį paraližuoti demokratų partijos konvenciją, — ir ne vienas jų vadų turėjo realesnį antrą tikslą — išprovokuoti incidentą, kuris parodytų dažnai apšaukiamą policijos brutalumą, ta proga sukeltų visuomenės pasipiktinimą policijos elgesiu ir padėtų radikalizuoti platesnius visuomenės sluoksnius, negu iki dabar buvo pavykę. Pirmasis tikslas nepasiektas, gi antrasis — su kaupu. Televizijos ekrane parodytos policininkų eilės su energingai naudojamomis lazdomis tikrai sukėlė jausmų audrą.
Čia vietoje du klausimai. Pirmiausia: ar televizija parodė pilną konfrontacijos vaizdą? Atrodo, kad ne: kameros nepagavo nei demonstrantų keiksmų, nei ant policininkų metamo mėšlo. Antras klausimas: ar galima visą policijos elgesį priskirti tik tvarkos palaikymui ar išprovokuotai žmogiškai silpnybei? Atrodo, kad irgi ne. Bent kai kuriais atvejais — ir tai pripažino pats Čikagos burmistras — kai kurie policininkai peržengė tvarkai palaikyti reikalingą saiko ribą. Būtų buvę geriau išvengus ir tų atvejų, kad provokuotojams nebūtų buvę nė mažiausio preteksto apkaltinti tvarkos palaikytojus.
■ Badas Biafroje
Afrikoje ne vienam krašte ateina bado laikas rugpiūčio mėnesį prieš pat naujo derliaus nuėmimą. Žmonės kenčia alkį, bet žino, kad greitai vėl galės sočiai pavalgyti. Tačiau Biafroje bado laikas nesibaigia — čia apie tūkstantis miršta kasdieną badu. Štai Uturu miestelyje katalikų seminarija yra paversta ligonine 300 badaujančių vaikų. Kas rytą yra iškasamos kapuose duobės, kurios vakare jau užpildytos mirusiais vaikučiais. Iš Awgu ligoninės daktarė Anne Seymour rašo: "Mažiukai, nors nejaučia, kas jiems dedasi — jie tik silpsta, kol mirtis juos išlaisvina. Didieji žino. Kathy, protinga vienuolikos metų mergytė, verkė dieną ir naktį. Ji į mūsų ligoninę buvo atnešta jau pažengusioj bado stadijoj. Tas maža, ką mes jai galėjom duoti, nebuvo gana. Po savaitės agonijos ji mirė".
Badui Biafroje priežastis yra nuožmus civilinis karas. Biafra, kurios gyventojus sudaro Ibo gentis, daugiau kaip prieš metus atsiskyrė iš Nigerijos federacijos. Atsiskyrimui priežasčių buvo daug. Ne mums yra vertinti, ar tai buvo išmintinga. Atsiskyrusius federacijon grąžinti stengiasi federalinė kariuomenė, naudodama britų kulkosvaidžius ir sovietiškus MIGus. Karu siekiama Ibo gentį sunaikinti: lėktuvai bombarduoja bažnyčias ir ligonines, šaudo į vaikus mokyklų kiemuose. Biafra visai izoliuota — maisto trūksta visiems, tačiau baltymų trūkumą suaugusieji gali lengviau pakelti; vaikams gi gresia mirtis arba sužalojimas.
Badaujantiems vaikams reikalinga skubi pagalba. Nors federalinė kariuomenė šaudo į maistą gabenančius lėktuvus, vis tiek skridimai nakties metu nesustabdomi. Šalpos darbui reikia lėšų, nes visi žinome, kad bomboms pinigai lengviau atsiranda, negu duonai. Prisidėti savo auka reikėtų ir kiekvienam iš mūsų. Kad ir mažą auką galime pasiųsti "Emergency Appeal for Biafran Children", Catholic Relief Services, 350 Fifth Avenue, New York, N. Y. 10001, arba "Nigeria - Biafra Emergency Relief", CARE, 660 Fifth Avenue, New York, N. Y.