LIETUVOS LAISVĖS KOVOS METAI Vol. XIX Nr. 8 RUGSĖJIS-SEPTEMBER
STEBINT IR SVARSTANT * * * 310
PROTESTANTŲ ĮVERTINIMAS KATALIKŲ DEKRETO P. Dilys 312
PAULIUS VI APIE GIMIMŲ KONTROLIAVIMĄ K. Trimakas, S. J. 314
VYTAUTO DIDŽIOJO GODOS (eil.) L. Andriekus, O.F.M. 319
FOTOGRAFIJA - NAUJAKŪRYBINĖ TECHNIKA J. Mieliulis 323
POKALBIS apie psichinius negalavimus — II Vyt. Bieliauskas, A. Liaugminas ir kt. 326
SIEKIANT LIETUVOS LAISVĖS — VI M. Krupavičius 333
ŠEIMA: Gimdymo įspūdžiai R. ir V. Motekaičiai 335
JAUNYSTĖ: Teatras mane visada domino... Ž. Bilaišytė, M. Smilgaitė ir R. Vasiukevičius 336
ATSAKANT: Kiek kenkia LSD ir marijuana? Harvardo pr. 338
ŠYPSANTIS: Ant paveikslų randu antspaudus Ant. Nakas 341
AKIRAČIAI: Du laiškai apie celibatą S. A. ir ev. kun. 342
Bendrauti, neišsižadant neprikl. Lietuvos A. Garūnas 343
Kaip galėjome atimti lūšnas iš negrų? Juozas 344
FILMAI: Teologo žodis filmo menininkams W. Burgardt, S. J. 349
Filmus suglaustai vertinant 350
Šio numerio iliustracijos: Alg. Kezio, S. J., nuotraukos (I viršelio psl., 30d, 316); P. Jurkaus iliustracijos (319-322); K. Izokaičio fotografijos (325, 335); J. Kasakaičio nuotraukos (329-332, 340); jaunųjų vaidintojų atvaizdas (337), Br. Markaičio, S. J., A. ir G. Miliauskų atvaizdas (352).
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (techninė redaktorė), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. (kalbos priežiūra). Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U. S. A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.
Kai kam apkaltinus Pasaulio Bažnyčių Tarybą per daug užsiimant socialiniais ir politiniais pasaulio reikalais, Roberto Tucci, S. J., pirmasis katalikas, kalbėjęs PBT ansamblėjoj, pareiškė IV PBT suvažiavime Uppsaloje:
Katalikai sveikina pastangas, siekiančias, kad bažnyčios pagelbėtų šių laikų pasauliui, savo varge ieškančiam tikrai žmogiško sprendimo taikos, vystymosi, santykių tarp generacijų, rasinių konfliktų, atviros ar užslėptos priespaudos ir smurto milžiniškoms problemoms.
■ Suvažiavimas Uppsaloj
Ne tik dvasinis atsinaujinimas bei vienybė tarp krikščionių, bet ir socialinė žmonių gerovė, santaika tarp rasių, pagalba neturtingiems ir neišsivysčiusiems kraštams, karo sustabdymas Vietname — tokie tai buvo rūpesčiai, apėmę protestantų, ortodoksų ir kitų krikščionių sudarytos Pasaulio Bažnyčių Tarybos IV suvažiavimą liepos 4-20 Uppsaloj, Švedijoj.
Nors Katalikų Bažnyčia oficialiai šiai Bažnyčių Tarybai nepriklauso, tačiau šiame suvažiavime daugiau negu bet kada dalyvavo ir katalikai — ir kaip oficialūs stebėtojai - patarėjai, ir kaip paskirti pilnateisiai Tikėjimo ir Tvarkos komisijos nariai. Ypač didelio atgarsio susilaukė italo jėzuito Roberto Tucci, Civilta Cattolica žurnalo redaktoriaus, kalba visai PBT ansamblėjai. Jis kalbėjo apie galimybę, jog ir Katalikų Bažnyčia galėtų įstoti į PBT, tik yra problemų: 1) struktūrinė, t. y. kaip Katalikų Bažnyčia turėtų būti atstovaujama (savo skaičiumi ji būtų pati didžiausia, turinti maždaug tiek narių, kiek visos PBT dabar priklausančios bažnyčios kartu); 2) perorientavimo, t. y. eiliniams tikintiesiems turėtų būti išaiškinama, jog įstojimu į PBT nėra atsisakoma savo tikėjimo savitumų (PBT neturi autoriteto, valdančio visas jai priklausančias bažnyčias, o teišleidžia rekomenduojamas, bet ne privalomas gaires).
Uppsalos suvažiavimas pasisakė už artimesnį bendravimą su Katalikų Bažnyčia, ypač kovojant prieš socialinį ir ekonominį neteisingumą pasaulyje.
■ ... o kaip pas lietuvius?
Jau II Vatikano suvažiavime dalyvavo protestantai stebėtojai, o Pasaulio Bažnyčių Tarybos IV suvažiavime Uppsaloj — katalikai stebėtojai - patarėjai. Tai matant, vis labiau imama pasigesti oficialesnių ryšių tarp lietuvių katalikų ir evangelikų organizacijų bei jų vadovybių.
Rodos, jau yra atėjęs laikas, kad ir į didžiuosius religinių organizacijų kongresus ar sinodus būtų kviečiami kitų krikščionių vadovaujantys asmenys garbės svečiais, o į svarbesnius svarstomuosius suvažiavimus — jų atstovai - stebėtojai - patarėjai. Nuoširdžiu pasveildnimu, atvira kalba, dalyvavimu bendruose svarstymuose juk irgi ugdomas tarpusavis pažinimas ir glaudesni ryšiai, reikalingi visiems žmonėms, o tuo labiau krikščionims.
Gal pirma taip krikščioniška galėtų būti Amerikos Romos Katalikų Federacija, šaukdama savo Kongresą spalio 26 Čikagoje?
POVILAS DILYS
I
Svarbūs yra tarp krikščionių beužsimezgą geri — sakytume, krikščioniški — santykiai. Svarbios yra ir juos aptariančios gairės, o taip pat ir kitų nuomonės apie jas. II Vatikano suvažiavimas išleido tokias visuotines gaires katalikams. Ką apie jas galvoja kiti krikščionys? Į tai atsako lietuvis evangeliku kunigas, šiame numeryje pats svarstydamas, o sekančiame peržvelgdamas kitu žymiųjų protestantų pasisakymus.
Mūsų XX amžius neabejotinai įeis į Bažnyčios istoriją kaip ekumeninis laikotarpis. Žodis "ekumenizmas" buvo seniau mažai vartojamas, bet dabar, ekumeniniam sąjūdžiui įgaunant vis didesnę reikšmę, girdime apie jį beveik kiekviename bažnytiniame susirinkime. Pradžioje ekumeniniu, t. y. bažnytiniu supratimu, visą žmoniją liečiančiu veiksmu, galėtume pavadinti tik pasaulinį misijos sąjūdį, bet greit po I Pasaulinio karo "ekumenizmu" vadiname jau specifinius santykius pačioje Bažnyčioje, t. y. susitikimus su kito krikščioniško tikėjimo broliu, pasikeitimą mintimis, bandymą neapriboti Bažnyčios veiklos vienos valstybės ribose, žiūrėti į kiekvieną bažnyčią iš tarptautinio taško, artėti dvasiniai, o visa tai daryti dėl vieno kilnaus tikslo: pildyti paties Jėzaus Kristaus maldoj išreikštą troškimą: "Kad visi būtų viena" (Jon. 17, 21).
Naujas ekumeninis įsisąmonijimas įsigalėjo bažnyčioje, ir todėl dabar kalbame apie modernų ekumeninį judėjimą. Į tą sąjūdį paskutiniu laiku su nepaprasta dinamika įsijungė Romos Katalikų Bažnyčia. To veikimo apvainikavimas yra Antrojo Vatikano suvažiavimo III-sios sesijos pabaigoje, 1964 m. XI. 21 d., Romoje paskelbtas Dekretas apie ekumenizmą (Decretum de oecumenismo).
Robert McAfee Brown kelią iki Dekreto vadina "Romos keliu" (žr. jo The Ecumenical Revolution; An Interpretation of The Catholic - Protestant Dialogue, 1967, priedas). Anksčiau Romos Katalikų Bažnyčioje viešpatavo neigiamas nusistatymas ekumeninėms pastangoms už tos Bažnyčios ribų. Popiežius Benediktas XV buvo pakviestas dalyvauti pirmame pasauliniame Tikėjimo ir Tvarkos ("Faith and Order") kongrese. 1919 m. V. 16 d. jis labai šiltai priėmė Episkopalų Bažnyčios atstovus iš JAV, bet jo atsakymas buvo neigiamas: "Romos Katalikų Bažnyčios doktrina ir praktika bažnyčios vienybės atžvilgiu yra žinoma; todėl jai neįmanoma suplanuotame kongrese dalyvauti" (Dialogue On The Way..., red. G. A. Lindbeck, 1965, 186 psl. Panašiai skamba popiežiaus Pijaus XI 1927 m. enciklika Mortalium animos ir parėdymai apie katalikų laikyseną Pasaulinės Bažnyčių Tarybos suvažiavimų atžvilgiu (Amsterdame 1948 m. ir Evanstone 1954 m.).
Skaityti daugiau: PROTESTANTŲ ĮVERTINIMAS KATALIKŲ BAŽNYČIOS DEKRETO APIE EKUMENIZMĄ
Kaip ji buvo parengta ir sutikta
KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. ].
Visoj Bažnyčios istorijoj, tur būt, joks kitas popiežiaus viešai paskelbtas nutarimas nesusilaukė tokios greitos ir stiprios reakcijos, kaip Pauliaus VI liepos 29 išleista "Žmogaus gyvybės" (Humanae vitae) enciklika, draudžianti ir toliau gimimų kontroliavimą dirbtinėmis priemonėmis. Reakcijos greitumas, žinoma, dalinai priskirtinas greitom žmonių susižinojimo priemonėm. Tačiau patį reakcijos pobūdį — pasisakymus ne tik už, bet ir prieš — iššaukė pats klausimo opumas bei popiežiaus nutarimo aplinkybės.
Klausimo opumas yra savaime suprantamas: gimimų kontroliavimas liečia: 1) pačius intymiausius vedybinio gyvenimo partnerių santykius bei jų šeimos prieauglį ir 2) visuotinai svarbų žmonijos gausėjimą.
Popiežiaus nutarimų aplinkybės buvo tokios: viešajai opinijai vis labiau atkreipiant dėmesį į žmonijos gausėjimą, tobulėjant dirbtinėms gimimų kontroliavimo priemonėms, plečiantis jųjų vartojimui, pagaliau ir vis labiau vystantis teigiamesnėms pažiūroms į Vedybinį gyvenimą, Katalikų Bažnyčia turėjo tarti savo žodį vedybinės moralės klausimais. Iki tol galiojo Pijaus XI ir Pijaus XII draudimai vartoti bet kokias dirbtinas priemones gimimams reguliuoti.
II Vatikano suvažiavimo pradžioj persvarstymo reikalą iškėlė melkitų patriarchas Maximos IV, kanadietis kardinolas Leger ir belgų kardinolas Suenens. Išėmęs iš suvažiavimo kompetencijos, popiežius šio klausimo svarstymą pasiėmė pats, pagalbon pasikviesdamas specialistų komisiją. Komisija nepriėjo vieningos nuomonės, bet didele dauguma (70 iš 84) buvo už draudimo atliuosavimą. Popiežius vis žadėjo paskelbti nutarimą, bet vis delsė. Tuo tarpu milijonai žmonių turėjo gyventi, tūkstančiai kunigų turėjo besiteiraujantiems patarti. Nors popiežius buvo pasakęs, kad, ligi jis nutars, draudimas tebegalioja, visa eilė ne tik eilinių, bet ir tarptautinio masto teologų ėmė kitaip argumentuoti, visa eilė išpažinčių klausytojų ėmė tikintiesiems kitaip patarti, pasinaudodami dėsniu, jog nuostatas, kuriuo suabejojama, nesaisto; pagaliau vienas kitas, vyskupas, pvz. Miuncheno kardinolas Doepfner, išleido tam tikras laikinas laisvesnes pastoracines gaires.
Skaityti daugiau: PAULIAUS VI ENCIKLIKA APIE GIMIMŲ KONTROLIAVIMĄ
LEONARDAS ANDRIEKUS
NAUJOJ ŠVIESOJ
Iš spaudai rengiamo Leonardo Andriekaus, O.F.M., eilių rinkinio "Po Dievo antspaudais". Iliustracijos Pauliaus Jurkaus.
Vytauto Didžiojo godos
POPIEŽIUI
I
Jie aiškino Marienburge,
Kaip meiliai laimini minias,
Kurios į Kryžių karą traukia
Kovoti prieš mane.
Galvojau, kad nelaimintum,
Jei sužinotum,
Ką jie mums daro
Šventkario pamišime—
Tada iškeiktum juos,
O Lietuvą žegnotum,
Ir spaustum prie širdies
Jų nusiaubtas žemes.
Šaukiau:
Nelaimintum, nelaimintum
Ugny apgruzdusių sodybų
Nei girioj apkraujuotų samanų -
Iš mano tieskalbos
Jie šaipėsi Marienburge—
Aš nebuvau dar tavo,
Viešpatie, sūnus...
II
Ilgai nelaukus,
Vilgė mano galvą
Dievo šaltiniai
Ir šventa Chrizma.
Sveikino karaliai tavo naują sūnų,
Paukštė, į Šiaurės žemę skrisdama...
JUOZAS MIELIULIS
Jau XVIII-ajame amžiuje mokslininkai žinojo, kad kai kurie sidabro junginiai, ypatingai sidabro nitratas, pajuosta šviesoje. Bet pirmieji eksperimentai, kuriuos galėtume vadinti fotografiniais, buvo pradėti tiktai 1802 metais. Tuo laiku anglų mokslininkas Thomas Wedgwood darė stiklo tapybos kopijas ant sidabro chloridu padengto popieriaus. Su juo kartu dirbo ir fizikas Humphrey Davy. Jiedviem pasisekė šviesos pagalba pagaminti siluetus ant fotografinio popieriaus. Su labai primityvia kamera jiems pavyko padaryti ir daiktų nuotraukas. Vėliau, jau su lenzės pagalba, Davy padarė saulės disko fotografiją. Tuo laiku chemija buvo dar nepakankamai pažengusi ir dėl to jie neturėjo priemonių nufotografuotam paveikslui užfiksuoti. Atvaizdas buvo trumpalaikis. Po kurio laiko šviesoje visas paveikslas pajuosdavo.
Tik po 33 metų, atseit 1835 metais, anglų išradėjas William Henry Fox Talbotas pastebėjo, kad stiprus paprastos druskos skiedinys gali ištirpinti šviesos negavusį sidabro chloridą. Tuo būdu ant popieriaus palieka tik šviesos paveiktos vietos. Viena iš Talboto 1835 metais padarytų nuotraukų yra dar išlikusi.
Nuotrauka Kastyčio Izokaičio
Nors Talbotas ir yra laikomas tuo pionieriumi, kuris moderniajai fotografijai padėjo pagrindus, jo metodas nėra pirmasis. Prieš jį buvo prancūzų mokslininkas Joseph Nicephore Niepce ir jo pasekėjas Louis Jacques Maude Daguerre. 1822 metais Niepce išrado litografinį spausdinimo būdą, vadinamą heliograviūra. Jis uždengdavo fotografines plokšteles permatomu popieriumi, ant kurio būdavo nupieštas paveikslas, ir jas išstatydavo saulėje. Šitas spausdinimo būdas buvo labai naudingas fotografijai, ir kai kurie jo principai dar ir šiandien yra naudojami. Bet fotografijai jis buvo nepakankamas. Niepcei faktinai jau pavyko kameros pagalba padaryti nuotraukas, bet jose buvo tik daiktų siluetai dangaus fone. Vienai nuotraukai reikėjo 12 valandų išlaikymo. Jo metodu fotografuoti buvo galima tiktai vasarą, nes žiemą diena per trumpa. Niepcei mirus, jo eksperimentus tęsė jo bendradarbis Daguerre. Jis naudojo sidabro jodidu padengtas plokštes. Bet jos buvo nepakankamai jautrios. Ir po labai ilgo išlaikymo jis negaudavo ryškaus vaizdo. Tačiau vieną rytą jis pastebėjo, kad viena plokštė, kuri buvo palikta spintoje per naktį, nežiūrint trumpo išlaikymo, rodė labai aiškų vaizdą. Pasirodė, kad toje spintoje buvo indas su gyvsidabriu, kurio garai susikondensavo ir nusėdo ant plokštės ir tuo būdu išryškino vaizdą. Daguerre šį procesą ištobulino ir 1839 metais paskelbė. Šis procesas buvo vadinamas daguerrotipija.
PSICHINIAI NEGALAVIMAI... IR TAUTYBĖ, LIGONINĖS, MASINĖ NEUROZĖ, MAISTAS IR RAMINANTYS VAISTAI
V. KLEIZA: Šis klausimas — dr. Liaugminui. Jūs minėjote, kad tarp tėvų ir vaikų turi būti artimesni, šiltesni ryšiai. Man įdomu, kiek tautiškumo klausimas prisideda prie šitų ryšių stipresnio sudarymo ar, iš kitos pusės, gal sukelia tą konfliktą, kadangi tėvai daugiau ar mažiau pasisako už lietuviškumą, vaikai jau auga šio krašto kultūroje ir tam tikra prasme yra sukeliamos problemos, kurios tikrai prie stipresnių ryšių neprisideda. Įdomu, ar yra koks nors būdas, kaip tą problemą būtų galima išspręsti.
PROF. LIAUGMINAS: Tautiškumo sąvoka nelygi tautiškumo sąvokai. Aš turiu prieš akis vieną pavyzdį. Viena apie 12 metų mergaitė turėjo kleptomaniją — ji vogdavo viską ir iš visur, ir meluodavo, kur tik pasisekdavo. Ir pirmą tokį incidentą ji turėjo seselių mokykloje. Mokykloje joms davė piešti vėliavą. Namuose, aišku, ir šeštadieninėje mokykloje ji piešdavo vėliavas. Tėvai irgi labai tautiškai nusiteikę ir veikėjai visuomenėje. Ir kai pasakė nupiešti vėliavą, aišku, ji nupiešė lietuvišką. Seselė ją taip smarkiai užpuolė, taip smarkiai išniekino prieš visą klasę, kad ji nežino, kur ji gyvena ir t. t. (Nežinau, ar jos buvo lietuvės, ar ne). Tai ta mergaitė ir gavo kompleksą... Iš kitos pusės, toks tautiškumo ugdymas, kad Lietuvoj viskas gerai buvo, ... ten aukščiausi kalnai, ten aukščiausios bažnyčios — tai nuteikia vaiką negatyviai šio krašto atžvilgiu. Reikia pasakoti, kad čia mes turim, ko ten neturėjome. Čia mes turime daug patogumų, bet neturim laiko, visi skuba, bėga, neturi laiko vienas su kitu susieiti ir pasikalbėti. Toks "ura" patriotinis auklėjimas vaiką įstato į konfliktą mokykloj su vietine atmosfera, su kitais vaikais.
Tas būtų neigiamas reiškinys. Yra kiti pusiau neigiami reiškiniai. Pastebėta, kad, kur didesni lietuvių sambūriai ir kur lietuviškai visi kalba, ten vaikai vengia kalbėti lietuviškai, kai tuo tarpu vaikai, kurių tėvai gyvena už lietuviškų kolonijų — tai paradoksiškai skamba — kalba lietuviškai prie amerikiečių drąsiau. Kodėl? Kodėl vaikas vengia tos tautinės kultūros? Dėl to, kad kaimynas, kuris čia gimęs, yra prasigyvenęs turtingiau, o tavo tėvas tik sargas, arba fabrike dirba — tai į jį žiūri, kaip į žemesnį. Tai vaikas nori pakilti aukščiau, pakilt iki kaimyno vaiko lygio. Dėl to jis truputį gėdinasi kalbėti. Nuosekliai skiepijant tautybę, tautybė suriša vaiką su tėvais.
V. KLEIZA: Šis klausimas — prof. Bieliauskui. Ar, Jūsų manymu, mūsų visuomenė šiuo metu neišgyvena tam tikros masės neurozės ar bent tam tikro sutrikimo? Kai kuriuos reiškinius yra labai sunku išaiškinti stebint mūsų lietuvišką visuomenę — ar tai mūsų nusistatymą santykiuose su kraštu, ar tai civilinių teisių klausimą... Kartais lyg pasireiškia baimės kompleksas ir tai gal yra masės neurozė. Įdomu, ką Jūs galvojate.
MYKOLAS KRUPAVIČIUS
Lietuvos socialdemokratų partija buvo marksistinė. Jos lyderis Kairys ne be reikalo buvo vadinamas jų frakcijos narių Čepinsko ir Poviliaus marksizmo rabinu. Jis budriai saugojo, kad partija neiškryptų iš marksizmo ribų. Tokiu būdu ji turėjo būti internacionalinė, tarptautinė. Tačiau iš esmės ji buvo tautinė, lietuviška, patriotinė. Kaipo tokią, ją pažino ir vertino pats Antrasis internacionalas. 1895 m. Damaševičius, įgaliotas partijos, Vokietijoj darė pastangų, kad sekančiame Internacionalo kongrese galėtų dalyvauti ir Lietuvos socialdemokratai. Vokietė Rožė Liuksemburgaitė ir rusas Plechanovas pasipriešino tam prašymui. Jie atestavo Lietuvos socialdemokratų partiją kaip nacionalistinę, su nacionaliniu atspalviu ir separatistinę. Ją jie laikė siekiančią atsiskirti nuo Rusijos ir bendrai nereikalingą, nes internacionalo programą Lietuvoje vykdanti jo įgaliota Socialdemokracja krolewstwa Polskiego i Litwy — Lenkų karalystės ir Lietuvos socialdemokratija. Lietuvos socialdemokratams pavyko įstoti į Antrąjį internacionalą pilnateisiais nariais tik 1923 m. (Lietuva budo, 294 psl. ir Lietuvos Enciklopedija IX, 24 psl.).
Prof. Mykolas Biržiška savo straipsnyje "Kas įgaliojo", išspausdintame Vienybėje, tarp kita taip rašo apie savo partijos išgyvenimus: "Buvo ir maištaujančių prieš bendrąją dominuojančią liniją, būdavo taip pat daug ginčų bei konfliktų... Kartais kai kuriems tekdavo net nuo savo grupės atsiskirti. Taip ir jis pats turėjęs įteikti pareiškimą socialdemokratų partijos sukairėjusiai ano meto vadovybei, kai ji pareikalavo išstoti iš Valstybės Tarybos, o Steponas Kairys paprasčiausiai į partijos įspėjimą nekreipęs dėmesio" (Tėviškės Žiburiai, 1958. III. 6). Kairys už tokį nesiskaitymą su partijos centro komiteto (kuris tuo metu buvo, anot Biržiškos, labai sukairėjęs) reikalavimais Prano Eidukevičiaus buvo pašalintas iš partijos. Eidukevičius, jau tada bolševikuojantis, vėliau persimetė į bolševikų partiją. Vėliau Kairys buvo į partiją sugrąžintas.
Kas mano buvo kalbėta apie socialdemokratų nusistatymą Lietuvos laisvės atžvilgiu, lietė tik tuos socialdemokratus, kurie I Didžiojo karo metu buvo atsidūrę Rusijoj ir kurie juos atstovavo Petrapilio Seime. Likę gi Lietuvoj socialdemokratai nuo nepriklausomybės linijos nenukrypo. Įėję į Valstybės Tarybą, pasirašė Vasario 16 nepriklausomybės aktą, kovojo su okupantais vokiečiais ir kentėjo lygiai, kaip ir kitų politinių partijų atstovai. Tad petrapilinis šešėlis negali kristi ant visos socialdemokratų partijos.
“Mane visada domino platesnis menas”, — rašo Jurgis Kasakaitis, — “ypač skulptūra ir architektūra. Buvau net pradėjęs studijuoti technikos fakultete, manydamas tapti architektu, bet gyvenimo sąlygos vertė persimesti į teisės mokslus. Palinkimą į mena man nuo pat vaikystės įkvėpė motina, kuri pati buvo dailininkė. Gal tas domėjimasis menu paskatino mane jau gimnazijos suole pamėgti fotografiją, kuriai esu ištikimas beveik visą laiką iki šiol. Nors spalvota fotografija man nesvetima, bet vis tik iki šiol pirmenybę atiduodu juoda-balta fotografijai. Šios abi fotografijų rūšys yra labai skirtingos ir reikalauja — jei taip galima išsireikšti — visai kitokiu akiu. Juoda-balta fotografiją prilyginčiau skulptūrai, nes čia beveik galima išgauti trijų matavimu vaizdą; o spalvotą — tapybai. Juoda-balta fotografijos pagrindiniai elementai yra linija, kontrastas ir šviesų-šešėlių žaidimas, o spalvotos fotografijos — spalvų derinimas”.
Jurgis Kasakaitis, gyvenąs Čikagoje, yra dalyvavęs foto parodose Kaune ir Čikagoje. Šiame “Laišku Lietuviams” numeryje įdėtos jo nuotraukos yra iš jo paskutinės parodos, vykusios VI. 29 — VII. 31 Balzeko lietuviu kultūros muziejuje Čikagoje, (329-333, 340 psl.).
Jurgis Kasakaitis. VIRPĖJIMAS.
Jurgis Kasakaitis. ATAKA (šiame psl.);
ŠEIMA
Nuotrauka Kastyčio Izokaičio
Jauna pora pabandė Lamaze metodą
Dažnai jauna nėščia moteris yra taip paguodžiama: “Vargšele, kiek tau teks kentėti!” Toks vyresniųjų dūsavimas įkalba būsimajai motinai baimę natūralaus įvykio. Gimdymui artėjant, baimė veda į raumenų įtempimą ir baigiasi skausmu.
Lamaze gimdymo metodas nugali šią simpatiškąją nervų sistemą, ir tada gimdymas moteriai palieka tiktai ypatingai sunkus fizinis bei protinis darbas, kuriam jos vyro pagalba gali daug padėti.
Lamaze metodas yra pagrįstas Pavlovo teorija: “Refleksai gali būti išmokyti reaguoti proto reguliavimu”. Šis šešių klasių kursas vyrui ir žmonai duoda pakankamai žinių apie gimdymo procesą, apie jo laikotarpius ir ką kiekvienu laikotarpiu vyrui ir žmonai daryti, kad žmonai nebūtų skausmų.
•JAUNYSTĖ
Lietuvių Bendruomenės Jaunimo Teatrasgegužės 18, 19 ir 25 d. pastatė Anatolijaus Kairio tragediją komiškai "Curriculum vitae". "L. L." pateikė keletą klausimų jos pagrindiniams vaidintojams. Atsakė Rimvydas Vasiukevičius (21 m.), Živilė Bilaišytė (17) ir Marytė Smilgaitė (18).
KLAUSIMAS: Kokia, Tavo nuomone, yra "Curriculum vitae", vaidinimo pagrindinė idėja?
RIMVYDAS: Savo pagrindine idėja “Curriculum vitae” svarsto ne tik Lietuvos okupaciją, bet ir viso pasaulio tautas, kurios yra svetimųjų pavergtos.
ŽIVILĖ: “Curriculum vitae” nupiešė lietuvio egzilo tragediją. Čia buvo parodyta mano tėvų generacija su savo problemomis ir jų vaikai, kuriems buvo perduotos egzilinio gyvenimo sunkenybės.
M. Smilgaitė. R. Vasiukevičius, D. Beliūnaitė, J. Jakštytė, Ž. Bilaišytė.
Nuotr. V. Noreikos.
MARYTĖ: Veikalo pagrindinė idėja yra konfliktas tarp idealo ir tikrovės. Mūsų siekimai ir svajonės grįžti atgal į Lietuvą paskęsta kasdieninio tremties gyvenimo problemose. Vaidinimas atveria mūsų likimo priežastis ir to gyvenimo tragediją.
KLAUSIMAS: Koks vaizdas vaidinime Tau paliko giliausią įspūdį? Kodėl?
RIMVYDAS: Man giliausią įspūdi paliko dvi vaidinimo scenos. Antram veiksme Svajūnas ir Svajūnė gauna audienciją pas viešbučio administraciją. Tas asmuo (Juodoji Ponia) nesupranta mūsų kalbos, tai tarnas pasisiūlo išversti mūsų prašymus. Mes skundžiamės, kad mus kaltina entuziazmo stoka gyvenime, kad mums neduoda kambario (tautos laisvės), nors kitiems (Afrikos ir Azijos tautoms!) duoda. Tarnas “išverčia”, kad mes sakome, jog esame patenkinti, dėkojame už pastogę ir kad ateinančiuose rinkimuose balsuosime už ją. Tai parodo, kad mūsų vargai čia, Amerikoje, mūsų pasišventimas išgelbėti savo tautą, komunizmui yra tik tuščia kalba... Antrojo veiksmo gale Juodoji Ponia dar kartą ateina ir klausia, ar mes neturime vokiškų monetų ar nacių pasižymėjimo ženklų. Čia aiškiai parodoma, kad ji ateina mus inkriminuoti. Šios dvi scenos man paliko giliausią įspūdį dėl to, kad jos parodo, kaip komunistai reaguoja į lietuvius išeivijoje.
MARYTĖ: Man du vaizdai patiko: kelionė ir sapnų pokalbis. Kelionė antroje scenoje — tiesos ieškojimas. Per ištisą pasaulį Svajūnai klaidžiojo beviltiškai, ieškodami pagalbos, bet juos tik apsupo rimti diplomatų protokolai ir iškilmingi beprasmiai oficialūs priėmimai. Gale kelionės liko tik atsidavimas likimui neapsakomam širdies nuovargyje... Bet pati didžiausią įspūdį man padarė pirmo sapno pokalbis: Svajūnė: Svajūnai, argi mes ne karaliai? Svajūnas: Tikime, kad mūsų gyslomis teka karališkas kraujas... Svajūnė: Argi ne visus karalius ištinka tragedija?... Svajūnas: Mes... Tikim... Į... Stebuklus.
ATSAKANT
Harvardo Universiteto Sveikatos Skyriaus pranešimas
Gerbiamoji Redakcija,
Skaitome nuolat amerikiečių spaudoje, kad studentų tarpe plinta marijuanos ir L.S.D. vartojimas. Net nustebau paskaitęs “Ateity” (1968 m. kovo nr. ), kad 25% lietuvių studentų taip pat juos vartoja.
Nėra kalbos, kad marijuana ir L.S.D. yra kenksmingi. Tačiau vietinėj spaudoj kartais pasitaiko prieštaraujančių žinių. Prašau “Laiškuose Lietuviams” apie tai plačiau parašyti.
Jonas Skardevičius
Atsakydamiį šį klausimą, spausdiname trumpą, tikslų ir autoritetingą Harvardo Universiteto Sveikatos Skyriaus pranešimą, parašytą dr. D. L. Farnsworth ir dr. C. Prout. Būtų naivu galvoti, kad niekas iš lietuvių studentų ar šiaip jaunimo nėra mėginęs L.S.D. ar marijuanos, tačiau iš patikimų šaltinių sužinota, jog anuomet ''Ateity" suminėtas procento skaičius neturi jokio rimto pagrindo. — Red.
Kolegijų studentų ir aukštesniųjų mokyklų mokinių tarpe pasidarė beveik mada vartoti L.S.D. (Lysergic Acid Diethylamide), marijuaną ir panašias svaiginančias medžiagas. Ypač juos vartoja norintieji įstatymų laužymu įrodyti savo asmeninę nepriklausomybę, padaryti nemalonumo savo tėvams arba ieškantieji naujų fizinių bei psichinių dirginimų. Tad yra naudinga susipažinti, ką medicina sako apie marijuanos ir L.S.D. vartojimą.
MARIJUANA
Marijuana (žinoma ir kitais vardais, kaip hašišas, bhana ir “pot”) yra gaminama iš kanapinio augalo, lotyniškai vadinamo cannabis sa-tiva, sudžiovintos žieduotos viršūnės. Ji sukelia haliucinacijas. Medicininiams reikalams nevartojama. Ją galima rūkyti, kramtyti ir uostyti. Marijuana veikia daugiausia į centrinę nervų sistemą. Prie jos nepagydomai neįprantama kaip prie narkotikų. Rūkant marijuanos veikimas pasireiškia po kelių minučių ir tęsiasi 3-5 valandas. Jos veikimas ne visada vienodas: kartais vietoj pakilios nuotaikos pajuntama depresija. Taip pat pagreitėja pulsas, pakyla šiek tiek kraujo spaudimas, atsiranda apetitas saldumynams, o kraujuje daugiau cukraus.
ŠYPSANTIS
Apie Kleopatrą, mano muzikos ir tapybos asistentę
Paaiškėjus, jog ši Jurgio Kasakaičio nufotografuota katė "su charakteriu" (žr. gretimą psl.) yra Antano Nako nuosavybė, kreipėmės į jos savininką, prašydami poros pastabų apie ją. Ant. Nakas, matyt, norėdamas laimėti pereitame "L. L." numeryje paskelbtą juokų konkursą ir tapti šio skyriaus redaktorium, atsiuntė šį išsamų aprašymą. — Red.
Mano Kleopatra, kaip ir visa jos giminė, priklauso tigrų giminei ir, kaipo tos rūšies garbinga atstovė, turi savo “9 gyvenimus” ir būdo bruožus: individualumą, švelnumą, prisirišimą, lankstumą, klastingumą, išdidumą, paslaptingumą, motiniškumą ir kitas geras ir blogesnes savybes (redaktoriaus pastaba: visaip skaičiavau, bet negalėjau suskaičiuoti, kaip čia gaunasi tie “devyni gyvenimai” ir būdo bruožai, bet skaitytojų prašau nenusiminti: jei ir jūs nesuskaičiuojat, prašau pasižiūrėti į Kleopatros fotografiją gretimame puslapyje — ten atsispindi visi išvardyti ir neišvardyti bruožai). Daug poetų ir rašytojų kačių garbei sukūrė puikių eilėraščių (Paul Verlaine, Colette ir kt.), o muzikai žaismingų kompozicijų (joms, tur būt, priskirtina ir vadinamoji “kačių muzika”; be to, ir visa p. Nako kūryba yra įkvėpta Kleopatros — Red.).
Skaityti daugiau: ANT PAVEIKSLŲ RANDU JOS KOJŲ ANTSPAUDUS . . .
AKIRAČIAI
Klausimas nėra taip lengvai išsprendžiamas
Ligšiolinis katalikų kunigas, eidamas Kristaus keliais, išsižadėjo savęs ir pasišventė tarnauti vien savo Bažnyčiai. Tai iškėlė jo autoritetą daug aukščiau už kitų tikybų kunigų autoritetą (greičiausiai iš pavydo taip labai mėgsta kitų tikybų spauda liesti grynai katalikų kunigų problemas). Ir tik toks aukštas religinis autoritetas padarė jį tikru dvasišku tėvu ir įgalino jį giliai veikti į žmones. Kunigui vedus, savaime aišku, šis autoritetas smuktų su visomis tokio smukimo pasekmėmis. Smuktų svarbiausia dėl to, kad susvyruotų pagrindinė “uola”, nuo kurios yra skelbiama, jog “šis trumpas žmogaus gyvenimas yra tik pasiruošimas amžinam gyvenimui, todėl reikia išsižadėti žemiškų malonumų”... ir čia jis pirmas savo gyvenimu duoda pavyzdi kitiems. Tik antroj vietoj stovi materialinis vedusio kunigo klausimas, kuris teisingai “L. L.” jau buvo paliestas. Tarp kitko buvo ir paaiškinta, jog lėšas šeimos išlaikymui uždirbs pats kunigas. Aišku, šis lėšų klausimas suks jiems galvas, atims laiką ir energiją, kurie iki šiol buvo pašvenčiami parapijai. Šeimos reikalai (o jie labai platūs ir opūs: žmona, vaikai, mokyklos, ligos ir t. t.) pavergia šeimos galvą ir daro jį priklausomą nuo šeimos. Tik nevedęs kunigas gali visas pasišvęsti Bažnyčios reikalams.
Tai aš noriu patvirtinti tik vienu vieninteliu pavyzdžiu, kurio ir užteks. Hitleriui valdant Vokietiją, kovoje už Bažnyčią ten per tą laiką žuvo 129 katalikų kunigai. Kadangi liuteronų skaičius Vokietijoje yra didesnis už katalikų, galima buvo laukti bent nemažesnio skaičiaus ir jų kunigų, per tą laiką žuvusių už tikėjimą, o tuo tarpu jų žuvo vos... 2. Neabejoju, jog ir pas liuteronus buvo nemažai kunigų, norėjusių ginti savo persekiojamą Bažnyčią, bet, prieš didvyriškai stojant į kovą su režimu, noromis nenoromis iškildavo jiems klausimas: “O ką pasakys žmona, kas bus su ja ir su vaikais, jei aš bekovodamas įkliūsiu?” Be to, “šeimos šilumoje” (kaip viena skaitytoja “L. L.” išsireiškė; 1968, I, 41) bene pasunkėtų paslapčių išlaikymo klausimas?
Tiesa, laikinai reiškiasi stoka pašaukimų į dvasiškių luomą. Vienok Šv. Tėvas, kuris geriau už mus tuos klausimus žino, pasakė: “Geriau mažiau kunigų, bet gerų”.
Žinoma, palengvinti pereinamą sunkią dvasiškių padėtį reikia reformuoti kunigų darbą, kad jį būtų galima atlikti mažesniam kunigų skaičiui.
Dr.S. A., Toronte
Norėdami patikrinti, ar iš tikro II Didžiojo karo metu už religiją žuvo tik du liuteronai kunigai Vokietijoj, paprašėme informacijos iš lietuvių evangelikų kunigų. Iš vieno gavome šio turinio atsakymą:
Neturėjau laiko rasti oficialių davinių, tačiau, mano žiniomis, kacetuose ir kitur žuvo virš 3 lenkų liuteronų kunigų, ir, atrodo, apie 100 vokiečių liuteronų kunigų.
Dar vienas atsakymas į "Laiškų Lietuviams" anketą
Turime atsiminti, kad jau dabartinės Lietuvos gyventojai, kurie žino apie nepriklausomą Lietuvą iš patyrimo bei atsiminimų, yra tik mažuma. Už 25-35 metų jau visi Lietuvos gyventojai bus išaugę okupacijos laikais, o juk ateities Lietuva gali būti atkurta tik Lietuvoje ir tą atkūrimą gali įvykdyti tik Lietuvoje gyvenantieji, o išeivijos lietuviai gali tik padėti, o turėti įtakos laisvos Lietuvos atkūrimui yra tik vienas kelias — bendrauti su Lietuvoj gyvenančiais lietuviais; ir kuo ilgiau nebus atkurta laisva Lietuva, tuo bendravimo reikalingumas padidės.
Kokia nauda iš bendravimo? Tik bendraudami galime turėti įtakos į Lietuvos gyventojus, tik bendraudami galime pažinti išaugusiųjų okupacijos laikais galvojimo skirtumus ir tuo būdu neatitrūkti nuo realybės. Išeivijos jaunoji karta bendraudama sustiprins savo lietuviškus tautinius jausmus ir, pažindama Lietuvą bei jos žmones, galės geriau padėti siekti laisvos Lietuvos. Pavojai — nerealu yra galvoti, kad pavienis ar grupinis bendravimas reikštų Lietuvos inkorporacijos pripažinimą. Vienintelis pavojus būtų, jei už bendravimą pareikalautų bendradarbiavimo.
Krepšininkų iškyla pasitarnavo tuo, kad iškėlė diskusijas bendravimo klausimu ir išryškino tam tikrą išeivijos žmonių grupę, kuriuos būtų galima pavadinti “ultrapatriotais”, kurie bendravimą ar net bendravimo diskutavimą laiko nepatriotišku ar net išdavikišku ir kiekvieną, kuris nesutinka su jų nuomone, vadina “paraudusiu”.
Skaityti daugiau: BENDRAUTI, NEIŠSIŽADANT TIKSLO-NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS
Dar vienas balsas diskusijose su Nina Gailiūniene
Kas liečia bažnytinius, teologinius išvedžiojimus, aš su N. Gailiūniene nesiryžtu diskutuoti, nes apie tai maža ką suprantu. Bet, kad ji, nukrypusi nuo bažnytinės temos, pradėjo vanoti lietuvius tremtinius, tai mano šventa pareiga, kaipo Lietuvos atsargos kario, tik ne karininko (o juk vienas Lietuvos atsargos karininkas pensininkas ir viena Lietuvos mokytoja N. G. rašinį labai išgyrė), 12 metų nešiojusio statines su šiukšlėmis ir kitus valymo darbus dirbusio (N. G. tvirtinimais, atėmusio darbą iš negro), neturinčio namo nei jokio nekilnojamo turto nuosavybės, tik mylinčio ir gerbiančio savo gimtąjį kraštą Lietuvą ir kiekvieną lietuvį ir lietuvę, kurie teisėtai gina savo lietuviškus reikalus, į N. G. rašinį ir tuo reikalu vedamas diskusijas atsakyti.
Mes, DP, Čikagon atvykome į lietuvių apgyventus rajonus, daugiausia į Marquette Parką. Tai kaip, N. G. tvirtinimu, mes galėjome atimti rūsius ir lūšnas iš negrų, kad negrų čia visai nebuvo?
Kurie nesirenka darbų rūšies ir laiko, kurie darbus atlieka sąžiningai, tie visi dirba, taip pat ir negrai. O kurie nori tik iš pašalpų gyventi, dauguma negrai, tiems darbas — liga, ir jie visad darbų ieško, o gavę darbus neilgai dirba, patys išeina nepatenkinti darbais arba atleidžiami dėl įvairių priežasčių, baltaodžiams jų nei neišstūmus, nei jų darbų neatėmus.
N. G., atvykusi Amerikon, rūpinosi tik savimi. O kokioje padėtyje buvo atvykusios šeimos su mažais vaikais, tai to nematei ir nežinojai. Tik pamatei ir sužinojai, net nebuvusi Čikagoje, kai dipukai išlindo iš rūsių ir lūšnų. Kai pasistatė ar nusipirko rezidencijas, gražius savo namus, pavyzdingai susitvarkė kiemus, gėlynus. DP ne tik rezidencijose gyvena, bet daugumas ir savo vaikus išmokslino.
• Popiežiaus tikėjimo išpažinimas
Baigiantis tikėjimo metams, birželio 30 popiežius paskelbė Dievo žmonių tikėjimo išpažinimą. Pateikiame ištraukas:
“Skelbdami šį išpažinimą, mes žinome, jog tikėjimo reikaluose šiais laikais tam tikrose srityse vyksta neramumų. Jos neišvengia įtakos giliai besikeičiančio pasaulio, kuriame tiek daug tvirtinimų yra disputuojama ir diskutuojama. Mes pastebim, kad net katalikai pasiduoda permainos ir naujenybių aistrai. Savaime suprantama, kad Bažnyčia turi nuolatinę pareigą vis giliau studijuoti nesuvokiamas Dievo paslaptis ir vis tinkamiau jas skelbti viena kitą sekančiom kartom. Bet vykdant tyrinėjimo neatidėliojamą pareigą, tuo pačiu metu reikia rūpintis nepakenkti krikščionių doktrinos mokslui. Juk tai suneramintų ir pritrenktų daug tikinčiųjų sielų, kaip kad nelaimei matom atsitinkant šiomis dienomis.
Mes tikim vieną Dievą, Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, Kūrėją..., mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris yra Dievo Sūnus... Jis mirė už mus ant kryžiaus..., išganydamas mus savo atperkamuoju krauju. Mes tikim, kad Marija... yra įsikūnijusio Žodžio Motina. Mes tikim, kad Adome visi nusikalto... kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus kryžiaus auka mus atpirko nuo gimtosios nuodėmės ir visų asmeninių nuodėmių... Mes tikim, kad Bažnyčia yra reikalinga išganymui, nes Kristus, kuris yra vienintelis Tarpininkas ir išganymo Kelias, prisistato mums savo Kūne, kuri yra Bažnyčia...”
Šis popiežiaus visų “Dievo žmonių” vardu tartas tikėjimo išpažinimas nuskambėjo aiškiom tradicinėm katalikų sąvokom. Daugelio katalikų jis buvo priimtas dėkingai. Visa eilė vyskupų iš įvairių (ypač sovietų satelitų) kraštų — iš Brazilijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Jugoslavijos, Lenkijos, Meksikos ir Portugalijos — pasiuntė padėkos ir lojalumo laiškus.
Vis dėlto olandų spauda pastebėjo, kad kai kurie popiežiaus tvirtinimai teologų yra per-svarstomi, pvz. kad gimtoji nuodėmė “yra perduodama su žmogaus prigimtim”, kad Bažnyčia yra “matoma bendruomenė, įsteigta su hierarchiniais organais” ir kt.
Nežiūrint to, anot senojo prancūzų filosofo Jacques Maritaino, šis popiežiaus išpažinimas tikėjimo krizės laikais “suteiks paguodos daugeliui nerimo prislėgtų sielų.
Pas mus, lietuvius
Jungiant veiksnius ir viršūnes: “Vienas pagrindinių trečiojo PLB seimo klausimų turėtų būti šis: kokią poziciją užims PLB valdyba ir visa Bendruomenės organizacija sekančiame penkerių metų laikotarpyje? JAV-se daugelis mano, kad Bendruomenė yra tik grynai kultūrinė organizacija, neturinti maišytis į politiką ir reprezentaciją, tačiau daugelyje kitų kraštų Bendruomenė yra viskas. Šie kraštai mano, kad JAV-se yra per daug veiksnių, kurie ne visada sutardami, visi kartu nepadaro tiek, kiek galėtų padaryti vienas gerai organizuotas, visų pripažintas, iš pajėgiausių asmenų sudarytas finansiškai stiprus centras...
Konstatavus išskirtinę Bendruomenės padėtį, jau su šiuo seimu reikia pradėti Bendruomenę stiprinti... jau ateinančiame seime pakeisti Bendruomenės konstituciją, įvedant naują organą — PLB tarybą. Tai būtų nuolatinis didžiąsias pasaulio lietuvių problemas sprendžiantis organas, pakeičiantis šiuo metu gana pripuolamai vykdomas veiksnių konferencijas. Nuolatinis PLB tarybos nariais būtų pakviesti VLIKO, ALTos, didžiųjų organizacijų ir sąjūdžių pirmininkai. Kitą PLB tarybos narių dali, sutarta proporcija, išrinktų PLB seimas. PLB valdyba būtų PLB tarybos vykdomasis organas” (A. Rinkūnas, “Tėviškės Žiburiai”, liepos 18).
Šokis gali tapti malda: “Kai šokis virsta įkvėpimu šokėjui ir žiūrovui, kai jis pakelia žmogų iš kasdienybės ir prakalba neaptariamu grožiu bei gėriu, tada mes galime klausti, ko gi jam trūksta priartėti prie naujos — aukščiausios transformacijos, kurioje jis galėtų tapti malda — tuo dialogu su Dievu, kuris išsiskleidžia ne tik žodžiais, bet ir bežodžiu pergyvenimu?
Gal ne visi šokėjai iš pusantro tūkstančio bus pasirengę ar nusiteikę tokiai religinei transformacijai. Bet tiek darbo ir aukos sudėję, šokėjai ir šokių mokytojai, labiau negu žiūrovai supras, jog tobulybė menuose prašyte prašosi aukuro, ant kurio galėtų sudėti, kaip Čiurlionis savo “Aukure”, kūrybinį rezultatą”
(iš kun. St. Ylos žodžio, pasakyto JAV ir Kanados III tautinių šokių šventės pamaldose liepos 7 Čikagoje; “Draugas”, liepos 13).
Pas amerikiečius
Plinta trumpalaikė samprata: “Dabar taip dažnai moksluose pasitaikanti vos dešimt metų pasiekusi samprata plinta visur tvirtindama, kad niekam nereikia nieko kito žinoti, išskyrus tai, kas atsitiko jo paties gyvenime, jo paties žvilgsniu apimamam akiraty, padidintam ir iškreiptam masinėm susižinojimo priemonėm” (Lewis Mumford, “New Yorker”).
Ne piliakalnis, bet bulviarūsis?
Ilgą laiką okupuotoje Lietuvoje nebuvo kreipiama dėmesio į gamtovaizdžių, piliakalnių priežiūrą nei į provincijoj esančių istorinių ir architektūrinių paminklų ir pastatų apsaugą. Piliakalniai buvo užariami, kartais visai išardomi. Gamtovaizdį puošiančios medžių salelės ir paskiri medžiai galulaukėse ir tarplaukėse dažnai tapdavo melioratorių aukomis. Pradėję griūti seni dvaro rūmai nevienu atveju tapo trūkstamos statybos medžiagos, ypač plytų, šaltiniu! Nors paskiri jautresni ir kultūringesni asmenys jau seniai kėlė balsą prieš krašto gamtovaizdžio ir senovės paminklų naikinimą, sistematingos organizuotos akcijos nebuvo. Vienok paskutiniųjų kelerių metų bėgyje spauda vis dažniau ir garsiau ima pasisakyti prieš šią negerovę. Čia spausdiname keletą pastabų iš satyros ir humoro žurnale "Šluotoj" (1968, Nr. 10) spausdinto rašinio "Tam, kas darko krašto grožį, šluotkočiu per sprandą vožiam"!"
Nuo seno mokslininkai buvo įsitikinę, kad Vilkijos apylinkėse, tarp Strūnos ir Voverių upelių, pūpso Užbalių piliakalnis. Tačiau mokslininkų įsitikinimui skaudžiai triuškinantį smūgį sudavė Kauno rajono vykdomasis komitetas, kuris savo raštu Kultūros ministerijai pranešė. nustatėme, kad piliakalnio nėra... Patikrinimo metu rasti trys veikiantieji rūsiai bulvėms... Bet tai nėra piliakalnis”. Nustebę ir sumišę Mokslų akademijos, Istorijos instituto bei Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybų atstovai tuoj pat nuvyko į Strūnos ir Voverių upių santaką, Čia jie išvydo nors ir suluošintą, bet vis dėlto Užbalių piliakalnį. Nors mokslininkai išsijuosę įtikinėjo, kad piliakalnis yra ir reikia jį saugoti, tačiau rajono vykdomojo komiteto nuomonė nepakito. Jis laikosi savo versijos: tai ne piliakalnis, o “trys veikiantieji rūsiai”.
Įmonių, Visuomeninių Organizacijų Ir Privačių Piliečių Dėmesiui! Pranešame, kad nuo šių metų antrojo ketvirčio architektūrinio paminklo — buvusių Pabaisko dvaro rūmų plytų atleidimas (griovimas - ardymas, pardavimas (?) — M. B.) jau užbaigtas, nes iš buvusių 170 kambarių beliko vienas bokštas. Šio bokšto plytų atleidimas nebus vykdomas, nes į jį spėjo įsikraustyti Pabaisko tarybinio ūkio darbininkai. Suinteresuotiems asmenims, tebenorintiems įsigyti šio bokšto plytų, siūloma kreiptis adresu: Pabaiskas. Tarybinis Ūkis.
Kupiškio Rajono “Aukštaičio” kolūkio įsipareigojimai.Siekiant sparčiau davesti iki dar istoriškesnio lygio mūsų kolūkyje esanti senojo Palėvenės vienuolyno ansambli, kuriame įsikūrusi kolūkio kontora, įsipareigojame: Turėdami omenyje, kad planingai griūvančio mums patikėto vienuolyno išvaizda įgauna vis labiau senovinį pavidalą ir tuo pačiu mūsų apylinkėms suteikia nepakartojamą žavesį, ir toliau dėsime visas pastangas jo neremontuoti, kad glaustais terminais (trumpiausiu laiku — M. B.) ši buvusi liaudies opiumo citadelė taptų kokybinių plytų griuvėsių kalnu. 2) Įvesti etatą nuolatiniam budėtojui, kuris pastebėjęs, jog staiga griūva paskutinis vienuolyno priestato stogas (po kuriuo randasi mūsų kontora), savalaikiai (laiku — M. B.) įspėtų kontoros darbuotojus, kad jie suspėtų pasišalinti be aukų”.
FILMAI
Walter J. Burghardt, S. J.
Daug girdime neigiamos kritikos apie filmus: kad jie paviršutiniški, kad jie nepadorūs. Toj kritikoj daug tiesos apie tam tikrą lengvam pasipelnijimui gaminamų filmų rūšį. Tačiau būtų neteisinga tą filmų rūšį laikyti vienintele. Yra ir gilesnių, daugiau ar mažiau bandančių tikrovę pavaizduoti filmų.
Krikščioniškos spaudos užduotis yra ne tik parodyti, kas filmuose neigiamo ir vengtino, bet dar labiau— kas juose gero. Juk tik tokiu būdu bus ugdomi sąmoningi filmų žiūrovai. Ugdant sąmoningus žiūrovus, augs geresnių filmų pareikalavimas.
Turėdami tą spaudos tikslą prieš akis, spausdiname Walter J. Burghardt, S.J., kalbą, pasakytą filmų premijų įteikimo iškilmėse, surengtose JAV Krašto Bažnyčių Tarybos Transliacijos bei Filmų Komisijos ir JAV Krašto Filmų Katalikų įstaigos (NCOMP) Niujorke kovo 3d. — Red.
Aš dėviu teologo togą. Esu čia, kaip gyvenąs simboliais (žodžiais, sakramentais, Bažnyčia) ir žaidžiąs būties paslaptimis (dvasia ir medžiaga, dieviška ir žmogiška, Dievu ir žmogum). Kaip teologas, šiandien noriu jums padėkoti, kad jūs kur kas stipriau ir giliau negu aš, įvykdote mūsų bendrą užduotį — atskleisti žmogiškąją patirtį ir jo prasmę: “Ką visa tai reiškia?”
Noriu pabrėžti: amerikiečių filmo menas jau užaugo. Ir tai sakau ne nusileisdamas iš aukšto, nes dar nėra taip visai aišku, ar amerikiečių teologija jau irgi tapo suaugusi. Bet jūs jau tapot. Trumpu laiku nuo paviršiaus atsisukot į būties paslaptis, į žmogaus gyvenimo gelmės niuansus, į iš gyvastingumo kylančias kančias ir ekstazes. Jūs neriate į meilės, neapykantos, kraujo ir mirties gelmes. “The Pawnbroker” filme lombardininko lūpomis išreiškiate, kas yra nusivylimas: “Iš manęs buvo atimta visa, ką tik mylėjau — ir aš nemiriau”. “Two for the Road” filme davėt naują dimensiją dviem biauriems žodžiams: “bitch (kalė) ir “bastard” (povainikis) — jais su neįtikėtinu jautrumu jūs apreiškėte ir viltį, ir pragarą.
THE AMBUSHERS. Nepavykęs Matt Helm serijos filmas, kuriame Dean Martin vaidina herojų.
AND THERE CAME A MAN. Sunkus ir nelabai pasisekęs pusiau dokumentinis veikalas apie popiežiaus Jono XXIII vaikystę ir mokslo metus. Įkalbėta anglų kalba. Suaugusiems gal įdomu.
THE ANNIVERSARY. Nuobodi komedija apie motiną, kuri neleidžia savo trim suaugusiems sūnums vesti savarankišką gyvenimą. Spalvotas, menkos vertės filmas, skirtas tik suaugusiems.
ANZIO. Filme mėginta atvaizduoti sąjungininkų išsikėlimą prie Anzio II Didžiojo karo metu, bet ši Hollywoodo versija su faktais nelabai skaitosi. Robert Mitchum vaidina cinišką karo korespondentą, kuris su apžvalgos būreliu priešo užpuolamas. Tolimesni jų nuotykiai nėra įdomūs. Taip pat nelabai vykusiai filmo pabaigoje primesta prieš karą nuteikianti mintis. Filmas spalvotas, nieko naujo nepateikiąs suaugusiems ir jaunuoliams, o vaikams nerekomenduojamas dėl netinkamos kalbos vartojimo.
BENJAMIN. Elegantiškai atvaizduota XVIII šimtmečio Prancūzija, naivaus berniuko išgyvenimuose, atvykusio į savo turtingos tetos dvarą gyventi. Šis spalvotas filmas yra pagamintas prancūzų, bet įkalbėtas anglų kalba. Labai geras suaugusiems ne žemiau 18 metų.
BERSERK.Baisus kriminalinis menko lygio filmas su Joan Crawford. Nepatartinas žiūrėti tiems, kurie neperneša sadizmo. Jaunuoliams ir vaikams visai netinka.
BONNIE AND CLYDE. Atvaizduojama pagarsėjusi pora, kuri siautė depresijos laikais, terorizuodama JAV pietvakarių gyventojus vagystėm ir žmogžudystėm. Filmas nemaloniai nuteikiantis. Faktai iškraipyti. Filmas neblogas pamatyti suaugusiems, bet netinka jaunimui ir vaikams.
Mūsų tautiečiai nėra įpratę rašyti laiškus redakcijai. Net parašius kokį "skandalą" ar "paleidus bombą", raštu teatsiliepia vos keli. O tačiau paskučiausieji pasisako— ar tai pokalby, ar — kas daug rečiau pasitaiko — rašyta pastaba redakcijai, šiaip užsimenant ir nenorint savo pavardės skelbti. Trumpos pastabos apie praėjusius numerius kaip tik ir yra paimamos iš tokių nugirstų ar parašytų pastabų. Jas spausdinam, nes manom, kad jos įdomios skaitytojams, parodančios kaip įvairiai skaitytojai reaguoja į spausdinamas mintis. — Red.
TRUMPAI APIE BIRŽELIO NUMERĮ
Viršelis prakalba — tylus, susimąstęs mūsų tautos Kristus — birželio kančių palydovas...
Labai gera tiksliai dokumentuoti ir daugelio slepiamą nusistatymą “mirštančių mažumų” atžvilgiu. Visuomet būtų dar stipriau įdėjus bent vieną originalią citatą (žr. “Reikia tvirtų tiltų“, 223 psl.). Ir tas pasiryžimas, kuris “remtųsi ne neapykanta kitiems, bet noru išsaugoti, tai, kas sava ir brangu” (“Prieš negrų demonstracijas”, 222 psl.).
O jaunimas nori veikimo tikėjime iš gyvenimo (“Jaunimas ir religija”, 238 p.). Šį numerį perskaičius, ne vienas pamatys, kokia plati dirva veiksmui ir koks pribrendęs laikas visų darbui.
Gailiuos, kad per vėlai perskaičiau kun. Kubiliaus piktos knygos apžvalgą (“Kavanaugh — Bažnyčios kritikas”, 245 psl.). Jis tėvišku orumu sugeba įžvelgti į pykčiu apakinto žmogaus silpnumą.
BIRŽELIO NUMERIS
Naujas numeris pradedamas (beveik staigmena!) eilėraščiu. O Albinas Baranauskas moka išreikšti ir mums tokias įprastines temas taip, kad ir tos temos ima savotiškai ir atšviežėja. Tai liudija šį kartą ir pirmojo žurnalo puslapio eilėraštis “Penkiasdešimta Vasario Šešioliktos pavakarė”...
Dėmesio vertas blaiviai parašytas ir šaltiniais paremtas Prano Garšvos, MIC straipsnis “Lietuviškų parapijų ateitis Amerikoje”. Kondensuotai, bet labai tiksliai paliečiamos čia pačios aktualiosios šios temos problemos realiame dabarties kontekste... Stasys Yla bičiuliškai susirūpinęs skonio ir saiko trūkumu kasdieninėje ir šventinėje mūsų laikysenoje. Po ilgesnės tylos dviem naujų eilėraščių puslapiais prabyla į poezijos mėgėjus Gražina Tulauskaitė. Jos grįžimas ypač sveikintinas... Didelį skaitytojo smalsumą sužadina Jono Kubiliaus, S. J. puikiai suręstas straipsnis apie savotišką skandalą sukėlusį Bažnyčios kritiką Kavanaugh... Numeris iliustruotas meistriškomis Arūno Zailsko kalnų nuotraukomis. Leidinys gražus ir turiningas. Tačiau kaip žinome, tobulumui ribų nėra... Sakysim, ima kartais ir sušlubuoja tam tikro lygio išlaikymas, einant į kompromisą su vidutiniškumu, net prastumu. Kartais šitai gali sudaryti įspūdį, kad visos mūsų parašytos knygos vertos tik teigiamų recenzijų, o labai nelygių verčių meno darbus galima rodyti visai lygiagreta...
Draugas, liepos 6
JAUNIMO CENTRO STATYBA
Fotografijoje matome tėv. Br. Markaiti, buvusį lietuvių jėzuitų provincijolą, įteikiant p. Antanui ir Genovaitei Milauckams garbės fundatorių pažymėjimą 1967 m. Jaunimo Centro vakarienės proga. Antanas Milauckas po ilgos ligos mirė šių metų liepos 17 d. Reiškiame gilią užuojautą Genovaitei Milauckienei ir jos šeimai. Mirtis atskiria mus ir nuo artimiausių žmonių, bet gyvenimas negali sustoti. Negali sustoti nei Jaunimo Centro statybos paruošiamieji darbai. Statybos planų konkursas pasibaigė ir dabar jau ruošiami darbo planai. Šį rudenį reikia pradėti statybą. Laiko liko nedaug. Reikia skubėti su visais darbais. Dar daug pinigų trūksta. Tad aš norėčiau Jūsų prašyti: padėkite mums. Pasiųskite tuoj savo auką.
Mes esame labai dėkingi a. a. Antanui Milauckui ir poniai, kurie skyrė net 18 tūkstančių dolerių statybai, o taip pat visiems mūsų geradariams — iš toli ir arti — kurie prisidėjo ir žada dar prisidėti prie statybos. Tie, kurie prisidės bent tūkstančiu dolerių prie Jaunimo Centro statybos, bus atžymėti specialioje lentoje. Jie yra gyvosios lietuvybės išlaikytojai išeivijoje ir viltis tėvynėje belaukiantiems laisvės ir nepriklausomybės.
Statybos komiteto vardu Tėvas Jonas Kubilius, S. J.
LIETUVIŠKAI VOKIŠKAS ŽODYNAS
Šiomis dienomis Vakarų Vokietijoje išėjo pirmasis tomas naujo lietuvių kalbos standartinio veikalo — prof. Aleksandro Kuraičio Lietuviškai - Vokiško žodyno, pavadinto “Thesaurus Linguae Lituanicae”. Jame surinktas senosios ir naujosios lietuvių kalbos žodžių lobynas. Pratarmė ir įžanginis žodis išversti į lietuvių kalbą dr. L. Baldauf - Jurgutytės, Miuncheno Universiteto lietuvių kalbos lektorės. Norintieji patys šį veikalą įsigyti arba jį pasiųsti saviesiems bet kur pasauly (kad ir Lietuvon) prašomi kreiptis šiuo adresu: Dr. L. Baldauf-Jurgutytė, 8018 Grafing bei München, Adalbert-Stifter Str. 14, Germany-West. Pirmojo tomo kaina DM. 170.— (pagal šios dienos kursą — $42.50).