AKIRAČIAI
Klausimas nėra taip lengvai išsprendžiamas
Ligšiolinis katalikų kunigas, eidamas Kristaus keliais, išsižadėjo savęs ir pasišventė tarnauti vien savo Bažnyčiai. Tai iškėlė jo autoritetą daug aukščiau už kitų tikybų kunigų autoritetą (greičiausiai iš pavydo taip labai mėgsta kitų tikybų spauda liesti grynai katalikų kunigų problemas). Ir tik toks aukštas religinis autoritetas padarė jį tikru dvasišku tėvu ir įgalino jį giliai veikti į žmones. Kunigui vedus, savaime aišku, šis autoritetas smuktų su visomis tokio smukimo pasekmėmis. Smuktų svarbiausia dėl to, kad susvyruotų pagrindinė “uola”, nuo kurios yra skelbiama, jog “šis trumpas žmogaus gyvenimas yra tik pasiruošimas amžinam gyvenimui, todėl reikia išsižadėti žemiškų malonumų”... ir čia jis pirmas savo gyvenimu duoda pavyzdi kitiems. Tik antroj vietoj stovi materialinis vedusio kunigo klausimas, kuris teisingai “L. L.” jau buvo paliestas. Tarp kitko buvo ir paaiškinta, jog lėšas šeimos išlaikymui uždirbs pats kunigas. Aišku, šis lėšų klausimas suks jiems galvas, atims laiką ir energiją, kurie iki šiol buvo pašvenčiami parapijai. Šeimos reikalai (o jie labai platūs ir opūs: žmona, vaikai, mokyklos, ligos ir t. t.) pavergia šeimos galvą ir daro jį priklausomą nuo šeimos. Tik nevedęs kunigas gali visas pasišvęsti Bažnyčios reikalams.
Tai aš noriu patvirtinti tik vienu vieninteliu pavyzdžiu, kurio ir užteks. Hitleriui valdant Vokietiją, kovoje už Bažnyčią ten per tą laiką žuvo 129 katalikų kunigai. Kadangi liuteronų skaičius Vokietijoje yra didesnis už katalikų, galima buvo laukti bent nemažesnio skaičiaus ir jų kunigų, per tą laiką žuvusių už tikėjimą, o tuo tarpu jų žuvo vos... 2. Neabejoju, jog ir pas liuteronus buvo nemažai kunigų, norėjusių ginti savo persekiojamą Bažnyčią, bet, prieš didvyriškai stojant į kovą su režimu, noromis nenoromis iškildavo jiems klausimas: “O ką pasakys žmona, kas bus su ja ir su vaikais, jei aš bekovodamas įkliūsiu?” Be to, “šeimos šilumoje” (kaip viena skaitytoja “L. L.” išsireiškė; 1968, I, 41) bene pasunkėtų paslapčių išlaikymo klausimas?
Tiesa, laikinai reiškiasi stoka pašaukimų į dvasiškių luomą. Vienok Šv. Tėvas, kuris geriau už mus tuos klausimus žino, pasakė: “Geriau mažiau kunigų, bet gerų”.
Žinoma, palengvinti pereinamą sunkią dvasiškių padėtį reikia reformuoti kunigų darbą, kad jį būtų galima atlikti mažesniam kunigų skaičiui.
Dr.S. A., Toronte
Norėdami patikrinti, ar iš tikro II Didžiojo karo metu už religiją žuvo tik du liuteronai kunigai Vokietijoj, paprašėme informacijos iš lietuvių evangelikų kunigų. Iš vieno gavome šio turinio atsakymą:
Neturėjau laiko rasti oficialių davinių, tačiau, mano žiniomis, kacetuose ir kitur žuvo virš 3 lenkų liuteronų kunigų, ir, atrodo, apie 100 vokiečių liuteronų kunigų.
O celibato klausimas nėra taip lengvai išsprendžiamas, kaip dr. S. A. iš Toronto rašo.
Kiek aš žinau, celibato šaltinis glūdi pagonybėje. Joje iš senų laikų viešpatavo nuomonė, kad santykiavimas su moteriške daro žmogų nešvarų ir todėl jis negali eiti kunigo pareigų. Paskui jau krikščionių Bažnyčios sinode Elviroje (apie 306-312 m.) griežtai buvo reikalaujama, kad kunigai, kurie turi žmonas, privalo su jomis nesantykiauti.
Katalikų Bažnyčia remiasi Mato evangelija (19, 12: “yra eunukų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės”). Pirmuoju šv. Povilo laišku korintieciams, (7; 1, 7, 28-38: “Kas nevedęs, tas rūpinasi Viešpaties dalykais... palengvina melstis Viešpačiui...”). Prisimintina, kad abiejose vietose kalbama bendrai, ne specialiai apie kunigus.
Bet taip pat Šv. Raštas reikalauja, kad “vyskupas... turi būti... vienos moters vyras, geras savo namų viršininkas, laikąs savo vaikus klusnume ir visokioje skaistybėje. Nes jei kas nemoka valdyti savo namų, kaip jis rūpinsis Dievo Bažnyčia?” (I Timot. 3, 2-5; panašiai Tit. 1, 6). Kaip matome, Naujasis Testamentas nėra vienodos nuomonės.
Katalikų Bažnyčioje taip pat buvo tendencija tvirtinti, kad kunigo rankos privalo būti švarios, kai jis celebruoja šv. mišias. Tik vėliau imta tvirtinti, kad kunigai privalo daugiau žiūrėti į dvasinį gyvenimą ir tai jie gali lengviau padaryti, jeigu neturi šeimos.
Ar geriau, ar blogiau yra Bažnyčiai, jeigu yra celibatas? Tai didelis klausimas. Žinoma, jeigu yra šeima, tai gali pasitaikyti ir šeimyninių skandalų, nesusipratimų, skyrybų, rūpesčių ir t. t. Bet, iš kitos pusės, yra daug palaimingų dalykų: pavyzdys parapijai, didesnis kunigo gyvenimo supratimas, o taip pat pasaulis yra apdovanojamas daugeliu didžių vyrų, kurie gimsta kunigų šeimose. Vokietijoje skaičiau knygą apie tai, kad protestantų kunigų šeimos davė pasauliui daug genialių žmonių. Jie ten buvo išvardinti. Man atrodo, kad per celibatą mes visi praradome tūkstančiu tūkstančius genialių žmonių — rašytojų, poetų, mokslininkų, muzikų ir kt., kurie tikrai būtų gimę, jeigu katalikų kunigai nebūtų laikęsi celibato.
Evangelikų kunigas