LIETUVOS LAISVĖS KOVOS METAI Vol. XIX. Nr. 2 VASARIS-FEBRUAR.
ANUOMET IR DABAR, 1918 — 1968 * * * 48
VILTIS VĖL ATGAUTI NEPRIKLAUSOMYBĘ S. Sužiedėlis 50
SIEKIANT LIETUVOS LAISVĖS M. Krupavičius 51
APIE INICIATYVĄ IR NESUSIPRATIMUS M. Biržiška 53
KOVOSE UŽ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ P. Genys 55
AMERIKOS LIETUVIŲ VEIKLA 1918 M. L. Šimutis 55
SUKAKTIS R. Domarkaitė, M. Dranga, R. Kviklytė 59
ANKETOS ATSAKYMAI apie bendr. su tautiečiais iš Lietuvos 60
ASMENYBĖ IR JOS NEGALAVIMAI — I A. Liaugminas 74
MORALĖ NAUJOS SITUACIJOS KRYŽKELĖJ — II St. Yla 76
ŠEIMA: Darnumo vedybose beieškant Dr. P. Popenoe 78
KRIKŠČIONIJA: 4 Europos kraštuose ir kt. A. L. 80
ATSAKANT: Protestantai ir katalikai Redaktorius 85
KNYGOS: Ką N. Jankutė atrado... G. Ivaškienė 87
FILMAI: Filmus suglaustai vertinant * * * 87
Šio nr. iliustracijos: A. Aleksandravičiaus 1921 m. skulptūra “Už Lietuvos nepriklausomybę'’ (viršelio 1 psl.); iš P. Rimšos ciklo “Karas” (45); Kauno kareivinių kapinėse, 1921 (48); Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktas (50); 1918 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės atsišaukimas ir savanorių pasižadėjimas (54, atsp. iš “Savanorio”, 1918-20); 1918 m. Amerikos Lietuvių Seimo rezoliucija (56); A. Aleksandravičiaus skulptūra “Už Lietuvos nepriklausomybę, 1921 (65); Pirmoji Lietuvos Valstybės Taryba, 1918 m. pasirašiusi Nepriklausomybės aktą. Lietuvos artilerija fronte prieš lenkus 1920 m., 1918 m. Amerikos Lietuvių Seimas Niujorke, (66-67); Kaimo karo ligoninė 1920 m. (68); Fronte žuvusio leitenanto Kumpio išlydėjimas iš aerodromo (68); Vasario 16 iškilmės 1920-1921 m. (73). Nuotraukos iš Pasaulio Lietuvių Archyvo, LVS Ramovės Laisvės Kovų Muziejaus ir Broniaus Kviklio rinkinio).
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (techninė redaktorė), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonai: RE 7-8400 ir RE 7-8401. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $4.00, single copy 40e. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.
MININT LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS paskelbimo 50 metų sukaktį, mūsų žvilgsnis krypsta tiek į praeiti, tiek į dabartį. Prisimindami praeitį, žvelgiame į Nepriklausomybės skelbėjus (šio nr. 66 psl.), į jų ryžtingą žodį (49), į jų pastangas (51-53). Didžiuojamės Nepriklausomybės gynėjais (66, 68), savanoriškai atsakiusiais į teriojamos tėvų žemės šauksmą (54, 55). Ryžtamės sekti anuos užjūrio tautiečius, kurie parėmė pirmuosius tėvynės žingsnius į laisvę (56, 55-58). Mūsų žvilgsnis krypsta į nepriklausomybės netekusią Lietuvą (60-70). Kaip ir kuo mes galime jai padėti?...
■ Lietuviai pasisako Detroite
Mūsų dėmesys šiuo metu ypač krypsta į Detroitą. Ir štai kodėl: jame vyksta arkivyskupijos sinodas, įgalinąs praktiškai kiekvienam katalikui pasisakyti religiniai visuomeniniais reikalais. Kadangi arkivyskupijoj yra dvi lietuvių parapijos, detroitiškiai lietuviai turi galimybės irgi pasisakyti tais klausimais — pirmiausia parapiniuose, paskui rajoniniuose, o galutinai — visos arkivyskupijos balsavimuose.
Vyt. Kutkaus spaudoj paskelbti lietuvių šv. Antano parapijos balsavimo daviniai parodo lietuvių nuotaikas tiek dėl bažnytinių permainų, tiek dėl tautiškumo Bažnyčioje (tiesa, pažymėtina, kad balsavo ne vien lietuviai, bet ir tai parapijai priklausantys amerikiečiai).
Pastebimas noras demokratiškesnės bažnytinės santvarkos: 165 balsavo už teisę kunigams ir vienuoliams nominuoti vyskupą vyskupijoj (65 prieš); 131 — už teisę parapiečiams kas penkmetį rinkti kleboną (98 prieš).
Aiškiai jaučiamas stiprus noras, kad lietuviams ir kitom tautinėm mažumom būtų garantuotas religinis aptarnavimas tautiniu pagrindu: 109 balsavo už vyskupijos įsteigimą JAV lietuviams katalikams (27 prieš); 103 — už tai, kad JAV vyskupų konferencijoje vienas vyskupas pasiimtų koordinuoti tautines parapijas (25 prieš); 106 — už referentą tautinių parapijų reikalams arkivyskupijos kanceliarijoje (22 prieš); 209 — už lygų traktavimą egzilų kunigų, taip kaip ir vietinių (25 prieš); 156 — už teisę parapiečiams tautinėse parapijose nubalsuoti, kiek ir kurios Mišios bus laikomos tautine kalba (47 prieš); 114 — už tai, kad tautinės parapijos būtų aprūpintos ne tik tos tautos kalbą gerai mokančiais, bet ir jos žmonių dvasią bei reikalus suprantančiais kunigais (22 prieš).
Kitais klausimais: 146 — už teisę kunigams laisvai apsispręsti vesti ar ne (80 prieš); 85 — už teisę vedusiems žmonėms apsispręsti dėl "vedybinės meilės išreiškimo būdų ir metodų" (31 prieš); 151 — prie aktyvesnį moterų vaidmenį liturgijoje, pvz patarnauti Mišioms ar būti diakone (80 už 124 — prieš tai, kad būtų persvarstyti kanonų įstatymai, leidžiantys tik vyrams priimti šventimus (87 už).
Spaudoj rašoma, kad "balsavimuose dalyvavo tik vidutinis skaičius parapiečių. Kadangi sąlygos, rodos, buvo tikrai palankios, o tautinis bei religinis reikalas svarbus, balsavime turėjo dalyvauti visi, kas tik galėjo.
Antra vertus, sveikintinas Vyt. Kutka už informavimą lietuvių visuomenės, o taip pat kiti lietuviai atstovai už aktyvų dalyvavimą rajoniniuose susirinkimuose, kurie aptars tolimesnį siūlymų likimą (žr. Darbininką, II. 13).
1918-1968
LYGINANT anuos Nepriklausomybės paskelbimo laikus su šiais, nejučiomis kyla visa eilė klausimų. Keliolika jų pateikėme skirtingų pažiūrų asmenims. Keletas jų yra atsakomi šiame žurnalo numeryje. Kiti tebelaukia atsakymo.
Nemaža lietuvių išeivių yra nustoję vilties, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę. Rečiau pasitaiko teigiančių, kad nepriklausomybei atgauti dabar yra geresnės sąlygos negu XX-ojo amžiaus pradžioje. Jūsų nuomone, ar anuomet, ar dabar sąlygos yra palankesnės Lietuvai atgauti nepriklausomybę? (Atsako Simas Sužiedėlis str. "Viltis vėl atgauti nepriklausomybę", 50 psl.)
Kokių pasaulėžiūrų žmonės dirbo anuomet Lietuvos nepriklausomybei atgauti ir koks buvo katalikų vaidmuo tame darbe? (Atsako prel. M. Krupavičius str. "Pastangos siekiant Lietuvos laisvės", 51 psl.)
Anuomet Lietuvos laisvės siekusieji asmenys buvo susiskirstę į skirtingų pažiūrų grupes. Taip yra ir dabar. Kaip vertinti tokį susiskaldymą? (Atsakoma Mykolo Biržiškos mintimis "Apie iniciatyvą ir nesusipratimus", 53 psl.)
Paskelbus nepriklausomybę anuomet, prieš ką lietuvių tautai teko kovoti tai nepriklausomybei išsaugoti? Kaip susikūrė Lietuvos kariuomenė? Iš kur savanoriai? Kokia buvo jų dvasia? (Atsako pulk. Petras Genys str. "Kovose už Lietuvos nepriklausomybę", 55 psl.)
Kaip JAV gyvenantieji lietuviai padėjo Lietuvai atgauti nepriklausomybę anuomet ir ką dabartiniai išeiviai gali ir turi daryti tiek JAV, tiek kituose pasaulio kraštuose? (Atsako Leonardas Šimutis str. "Amerikos Lietuvių veikla 1918 m. ir vėliau", 55 psl.)
Ką jums reiškia ši Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 50 metų sukaktis? (Iš jaunimo atsako Rūta Domarkaitė, Mykolas Drunga ir Ramunė Kviklytė, 60 psl.)
SIMAS SUŽIEDĖLIS
KLAUSIMAS: Nemaža lietuvių išeivių yra nustoję vilties, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę. Rečiau pasitaiko teigiančių, kad nepriklausomybei atgauti dabar yra geresnės sąlygos negu XX-ojo amžiaus pradžioje. Jūsų nuomone, ar anuomet, ar dabar sąlygos yra palankesnės Lietuvai atgauti nepriklausomybę?
Kai lyginama dabartis su praeitimi, tai turima galvoje tie patys veiksniai, kurie kliudė ar padėjo Lietuvai atgauti nepriklausomybę. Kliudė caristinės Rusijos okupacija, trukusi 120 metų ir užtrynusi Lietuvos vardą pasaulyje. Kliuvo istorinės Lenkijos pretenzijos į Lietuvos žemes ir palaidotos unijos kėlimas iš grabo. Grėsė imperialistinės Vokietijos galybė ir karinė okupacija su parengtais kolonizacijos planais. Drumstė iš dalies ir negausios lietuvių šviesuomenės suskilusi orientacija tarp Rytų ir Vakarų pasaulio. Vis tai buvo nepalankūs veiksniai. Iš palankiųjų tegalima buvo atsiremti dviem: išlikusiu tvirtai lietuvišku kaimu ir pasaulyje sustiprėjusiu demokratiniu judėjimu, palankiu tautų laisvam apsisprendimui. Kovojusieji už Lietuvos laisvę tuo daugiausia ir rėmėsi. Bet tai nebuvo lemiamas veiksnys, nes didžiosios valstybės, pripažindamos laisvo apsisprendimo principą, praktiškai lietuvių tautai nelabai norėjo pritaikyti. Lemiamu veiksniu buvo subyrėjimas abiejų imperijų — Rusijos ir Vokietijos, kurios supo Lietuvą. Jei bent viena po I pasaulinio karo būtų išlikusi nesukrėsta, Lietuva nebūtų atgavusi tokio laipsnio nepriklausomybės, kokią išsikovojo savo ginklu. Taigi, visas nepalankias sąlygas atsvėrė Vokietijos pralaimėjimas ir Rusijoje kilęs chaosas.
Prelatas Mykolas Krupavičius savo šakota visuomenine. politine ir socialine veikla daug pasidarbavo Lietuvos nepriklausomybei atgauti (seimų dalyvis 1917-1926), jos gerovei kalti (žemės reforma) bei prarastai nepriklausomybei vėl atkovoti (VLIKo pirmininkas 1945-1955).
PREL. MYKOLAS KRUPAVIČIUS
KLAUSIMAS: Kokių pasaulėžiūrų žmonės dirbo anuomet Lietuvos nepriklausomybei atgauti ir koks buvo katalikų vaidmuo tame darbe?
Kalbėsiu tik apie politinius sambūrius. Paskirų asmenų neliesiu. Konstatuosiu tų sambūrių sprendimus Lietuvos laisvės reikalu. Nesileisiu j jų kritiką ir apeisiu jų realizavimą. Kalbėsiu tik apie tuos politinius sambūrius, kurie turėjo įtakos į lietuvių bendruomenę ir rado vietos istorijoje. Neieškosiu tų mažų grupelių, kurios kada-ne-kada ir kur-ne-kur pasireikšdavo, nepalikdamos jokių pėdsakų bendruomenėje ir pražūdavo, kaip sapnas.
1. KATALIKAI.
Ne kartą kilo ištroškusi laisvės Lietuva, norėdama nusikratyti ruso okupanto jungu. Tie sukilimai įdomūs. Bet kadangi jiems vadovavo svetimi Lietuvos idealams žmonės, kuriems rūpėjo ne laisva Lietuva, bet sujungta su Lenkija, tad pro juos teks praeiti tylomis.
Kun. A. Mackevičiaus vadovautas 1963 m. sukilimas buvo vienintelis tame amžiuje, kuris siekė Lietuvos išlaisvinimo iš carų okupacijos ir dvarininkų vergijos. Jo sukilimo programa buvo paskelbta manifeste trumpai: žemė ir laisvė. Tą šūkį tame pačiame manifeste ir savo prakalbose ir pamoksluose taip aiškino: iškovoti lietuvių tautai politines teises, tautai savarankiškumą ir pagerinti sunkią valstiečių padėtį (Lietuvos Enciklopedija, XVII t.). Tad jo sukilimas buvo grynai lietuviškas. Jis buvo grynai lietuviškas ne tik dėl to, kad Mackevičiaus būriuose buvo vartojama tik lietuvių kalba, bet svarbiausia dėl to, kad jis siekė Lietuvai nepriklausomybės ir atsijungimo nuo Lenkijos. Neklystant galima pavadinti jo sukilimą ir katalikišku. Mackevičius ir mūšiuose dėvėjo sutaną ir dažnai stulą. Jo būrių lyg himnas buvo Dievas mūsų gelbėtojas.
Prof. Mykolo Biržiškos mintys
Vasario 16 akto signataras prof. M. Biržiška "Vienybės" Nr. 7 straipsnyje "Kas įgaliojo" primena, kad nei Basanavičiaus, nei kitų tautinio atgimimo pionierių niekas neįgaliojo ką veikti, bet jie patys ėmėsi tokio darbo, kuris jiems atrodė būtinas ir kuris pasirodė naudingas visai tautai. Juk neturėjo juridiškai pagrįstų įgaliojimų nei 1905 m. Vilniaus Didžiojo Seimo dalyviai, nei 1917 m. Vilniaus Konferencijos dalyviai, bet jie padarė didelių nutarimų. Toliau mūsų politinio ir kultūrinio gyvenimo veteranas primena, kad ir anais laikais ne visada buvo vienbalsiai visų sutariama. Buvo ir maištaujančių prieš bendrąją dominuojančią liniją, būdavo taip pat daug ginčų bei konfliktų, bet galutinoje išvadoje būdavo randama išeitis. Kartais kaikuriems tekdavo net nuo savo grupės atsiskirti. Taip ir jis pats turėjęs įteikti pareiškimą socialdemokratų partijos sukairėjusiai ano meto vadovybei, kai ji pareikalavo išstoti iš Valstybės Tarybos, o Stp. Kairys paprasčiausiai į partijos įspėjimą nekreipęs dėmesio.
Ta proga profesorius primena, kad gruodžio 11 d. priimtoji nepriklausomybės paskelbimo formulė, sutinkanti su konvencijomis su Vokietija, buvusi priimta ne vien tiems 4 kairiesiems priešinantis, bet ir 4 kitiems, už balsuojant tik 12. Tarp tų 4 kairiųjų ir kitų 4 nekairiųjų skirtumas buvęs tik toks, kad jie nepasitraukę iš Tarybos, kaip padarė protestuodami 4 kairieji. Bet anie 4 likusieji Taryboje, nors pasidavę daugumos nutarimui, taip pat veikę, atkalbinėję kitus nuo anos formulės ir taip bendrų pastangų rezultate atsiradęs Vasario 16 Aktas.
KLAUSIMAS: Paskelbus nepriklausomybę anuomet, prieš ką lietuvių tautai teko kovoti tai nepriklausomybei išsaugoti?
PULKININKAS GENYS: Nesakyčiau išsaugoti, bet apginti. O apginti dėl to, kad visi kėsinosi: kėsinosi bolševikai, pasitraukiant vokiečiams, kėsinosi bermontininkai, o po to lenkai. Jei vokiečiai nebūtų pradžioj padėję, nebūtume atsilaikę prieš bolševikus. Padėjo, kol sustiprėjom. Rusus išvarėm iki Dauguvos. Atsirado bermontininkai. Juos išvarėm iki Rytprūsių. Tada vėl lindo lenkai. Prieš juos kovojom, iki buvo sudaryta sutartis.
KLAUSIMAS: Vos atsikūrus valstybei, juk nebuvo kariuomenės, bet kovojo savanoriai. Iš kur tie vyrai atėjo?
PULKININKAS GENYS: Jei nebūtų buvę karo, nebūtų buvę Lietuvos kariuomenės. Kai kas gali manyti: susirinko berneliai iš kaimo ir tuojau visus priešus išvarė. Taip nebuvo. Turėjo būti koks nors branduolys. Jis susidarė iš lietuvių karininkų, kurie buvo rusų kariuomenėj. Pradžioj jų užsiregistravo Vilniuj prie Tarybos. Dėl karjeros būtų buvę daug geriau likti rusų armijoj. Vienas kitas ir liko. Bet daugumas veržėsi j Lietuvą, tarnauti Lietuvai... O pačių kareivių, tai iš visur; pavyzdžiui, Dzūkijos daugiausia — bežemių, Suvalkijoj — ūkininkų... Ir mokinių, net ištisos klasės stojo... Iš pirmiausiai stojusių mokinių Karo mokykloj buvo parengti pirmieji karininkai iš Lietuvos.
LEONARDAS SIMUTIS
KLAUSIMAS: Kaip Jungtinėse Valstybėse gyvenantieji lietuviai padėjo Lietuvai atgauti ir išlaikyti nepriklausomybę anuomet ir ką dabartiniai išeiviai gali ir turi daryti šiuo atžvilgiu?
1918 metai lietuvių tautai buvo lemiantys, ryžtingos ir žūtbūtinės kovos metai, kuriais visa tauta nesulaikomai pajudėjo atkurti savo seną Lietuvos valstybę. Savo žygius pradėjo vasario 16 d., paskelbdama Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Lietuvos išeivija, pažymėtinai Amerikos lietuviai, tuomet dar ir nežinodami apie didįjį įvykį — Nepriklausomybės akto paskelbimą, lygiai ta pačia kryptimi ir tokiu pat užsidegimu kibo į darbą ir kovą, kaip ir jų broliai Lietuvoje. 1918 m. jie iškėlė ir plačiai skelbė šūkį: "Lietuva bus laisva dabar arba niekuomet". Paremti didiesiems tautos uždaviniams ir vykdyti savo šūkį, Amerikos lietuviai 1918 m. atliko šiuos reikšmingus žygius:
1. Kovo mėnesį sušaukė didįjį Visuotinį Amerikos Lietuvių seimą Niujorke.
2. Gegužės 3 d. Baltuose rūmuose JAV prezidentas priėmė lietuvių delegaciją išklausyti prašymą paremti mūsų tautos pastangas išsilaisvinti.
3. Dideliu intensyvumu telkė lėšas Lietuvai laisvinti ir šelpti.
4. Spalio 26 d. Philadelphijoj drauge su kitomis pavergtomis ir laisvės siekiančiomis tautomis Amerikos lietuvių atstovas pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją.
Skaityti daugiau: AMERIKOS LIETUVIŲ VEIKLA 1918 METAIS IR VĖLIAU
PASISAKO JAUNIMAS
RŪTA DOMARKAITĖ: Jaunam žmogui, Lietuvos niekad, nemačiusiam, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 50 metų sukakties proga kyla sentimentai, skirtingi nuo tų, kuriuos jaučia vyresnioji karta. Tačiau yra pagirtina, kad vis dėlto kyla sentimentas, labai gilus ir nuoširdus.
Daugumas mūsų esame užaugę išeivijoje ir Lietuvą pažįstame tik iš knygų. Bet mūsų meilė ir pagarba didingai tautai, garbingai praeičiai, kilniom tradicijom ir viskam, kas yra lietuviška, yra nemažesnė, kaip Lietuvą mačiusių ir joje gyvenusių.
Šiais ypatingais Lietuvos nepriklausomybės metais prisimename, kad prieš 50 metų Lietuva buvo laisva ir stipri. Bet ta pačia proga turime prisiminti, kad, nors kraštas okupuotas, tauta — gyva!
Per mūsų darbus dabarty ir ateity Lietuvos vardas liks gyvas. Mūsų pareiga yra rūpintis 50 metų nepriklausomybės sukaktimi, kad ir tos sukakties proga Lietuvos atžvilgiu jaunimas turėtų palankų nusistatymą ir sentimentą.
MYKOLAS DRUNGA: Jubiliejinių metų šventimas neturi prasmės, jei neatsišviežina ir neprisipildo jo šviesa mūsų pačių kasdieninis gyvenimas, kasdieninis atsinešimas pavergtos tėvynės atžvilgiu. O šviesos esame vis labiau ir labiau reikalingi, kai ilgų išeivystės bei tremties metų išdavoje gimsta pagundos daug ką pamiršti, daug ko išsižadėti. Ypač skaudžiai kankinančiu įkyrumu mus vilioja pagunda vienu ar kitu būdu susitaikyti su faktu, jog bolševikai iš Lietuvos yra padarę kalėjimą.
Kaip šis susitaikymas, ši kapituliacija praktiškai reiškiasi? Ne tik nepaslankumu kelti prieš šį kalėjimą moralinį protestą, bet taip pat ir užmiršimu, jog kalėjime sėdi ne tik jo viršininkai, sargai ir budeliai, bet ir jų kankinami ir mūsų konkrečios pagalbos trokšte ištroškę kaliniai. Kapituliuoti prieš faktą, kad sovietai iš mūsų tėvynės yra padarę kalėjimą, tai reiškia nedėti jokių pastangų bent atsilankymu mesti šviesos ir vilties spindulėlį į tamsiąją kalinių buitį, tai reiškia (savimeiliškai ir patogiai) galvoti, jog, kadangi kalėjimo sargas yra priešininkas, o prie kalinių negalima prieiti, neprašius sargo, tai ir neverta bandyti kalinius lankyti.
Atsakymai į anketą
Praėjusių metų gruodžio men. "L. L." numeryje buvome įdėję anketą apie bendravimą su tautiečiais okupuotoje Lietuvoje. Iki nustatyto termino esame gavę 23 atsakymus į anketą. Nors parašas nebuvo būtinas, bet kai kurie po atsakymais į anketą pasirašė. Po kai kuriais atsakymais buvo net du parašai — vyro ir žmonos. Atrodo, kad atsakiusieji atstovauja įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmones.
Čia pakartosime anketos klausimus ir po kiekvienu klausimu nurodysime, kiek ir kaip į tą klausimą atsakė ir kokius pateikė vienokio ar kitokio atsakymo motyvus. Redakcija šiuo kartu savo nuomonės nepareikš, laukdama, kad pirmiausia savo nuomonę pareikštų šiuo klausimu susidomėjusieji skaitytojai.
1. Ar su lietuviais, gyvenančiais Lietuvoje, mes galime ir turime bendrauti, palaikyti kokius nors ryšius?
Į šį klausimą visi vienbalsiai atsakė: taip. Vienas psichologijos daktaras ir jo žmona pastebėjo, kad reikia skirti bendravimo (santykiavimo) ir bendradarbiavimo sąvokas. Bendravimas yra tik tam tikrų ryšių bei kontakto palaikymas, nesaistomas ilgalaikio įsipareigojimo ir iš to išplaukiančio abipusio įtaigojimo. Toks bendravimas su kraštu yra dabar gana plačiai išsivystęs, rašant laiškus, siunčiant siuntinius, vieni pas kitus apsilankant. Bendradarbiavimas reiškia tam tikrą sutarimą, siekiant bendrų tikslų. Būtinos bendradarbiavimo sąlygos yra lygybė, atvirumas ir nuoširdus sutarimas. Nepaisant kai kurių skirtumų, bendradarbiai turi turėti bendrų darbų, planų bei siekimų. Bendravimas yra pirmas žingsnis į bendradarbiavimą, apie kurį dabar dar per anksti galvoti, nes dabartinė atmosfera dar per daug užteršta nepasitikėjimu ir įtarinėjimais.
Mes šioje anketoje ir tekalbame apie bendravimą, bet ne apie bendradarbiavimą. Kai kurie primena, kad į šį pirmąjį klausimą ir veiksnių konferencija Clevelande yra teigiamai atsakiusi: "Laisvieji lietuviai privalo kuo glaudžiau bendrauti su tauta". Tai vienintelis Clevelando rezoliucijos punktas, nesusilaukęs opozicijos.
Dauguma atsakiusiųjų galvoja, kad tas bendravimas yra būtinas. Čia negali būti jokių ginčų ar nuomonių skirtumo. Jeigu nepalaikysime ryšių su savo pavergtais tautiečiais, tai po kiek laiko tarp mūsų ir jų išaugs tokia siena, kurios niekas neperlips. Tada jau mes jiems nieko negalėsime padėti.
Skaityti daugiau: APIE BENDRAVIMĄ SU TAUTIEČIAIS OKUPUOTOJE LIETUVOJE
NEPRIKLAUSOMYBĖS PASKELBĖJAI: (66 psi. viršuj). Pirmoji Lietuvos Valstybės Taryba, 1918 m. vasario 16 d. pasirašiusi Nepriklausomybės aktą (50 psl.): iš kairės i dešinę sėdi: J. Vileišis, dr. J. Šaulys, kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. Šaulys, Stp. Kairys, p. Smilgevičius. Stovi: K. Bizauskas, J. Vailokaitis, D. Malinauskas, kun. Vl. Mironas, M. Biržiška, kun. A. Petrulis, S. Banaitis, P. Klimas, A. Stulginskis, J. Šernas, Pr. Dovydaitis. JOS GYNĖJAI: (66 psl. apačioj) Lietuvos artilerija fronte prieš lenkus 1920 m. JOS RĖMĖJAI: (67 psl. apačioj) Visuotinio Amerikos Lietuvių Seimo dalyviai, 1918 m. kovo 13-14 d., Niujorke (žr. 56 psl. šio seimo rezoliuciją, prašančią JAV prezidentą Woodrow Wilsona ir kitas valstybes pripažinti Lietuvos nepriklausomybę).
Jei ateitų akademikai
... jei ateitų, jei grįžtų pas šį jaunimą daugiau jaunųjų brandžių akademikų, jei jie nepabūgtų save dalinti tarp savo jaunų šeimų ir jaunų draugų iš gimnazijos ar universitetų suolų, mes galėtume laukti ir naujai išaugančių stiprių, pajėgių asmenybių visose mūsų lietuviškojo gyvenimo srityse... ir patys jaunieji akademikai, susilietę stipresnio ir brandesnio uždavinio plotmėj su jaunesniuoju jaunimu, pasijunta atradę naują visuomeninės mokyklos "krikštą", naują savęs realizavimo kelią" (St. Yla, Draugas, sausio 20).
Kaip su smegenų pakeitimu?
"Moraliniu atžvilgiu širdies perkėlimas yra lengvai sprendžiamas klausimas, palyginus su tomis problemomis, kurios iškils, kai vieno asmens smegenys bus pakeičiami kito žmogaus smegenimis. Profesorius Robert White, dirbąs Clevelando Miesto Bendrinės Ligoninės smegenų tyrimo laboratorijose, yra sėkmingai sukeitęs beždžionių smegenis. Savo pasikalbėjime su italų korespondente Oriana Falliaci jis teigia, kad tai yra įmanoma padaryti ir su žmonėmis. Jo nuomone, tokią operaciją pirmiausia pabandys japonai. Jis pats to nedrįsta daryti, kadangi dar nėra pilnai įsitikinęs, jog tai moraliai pateisinama.
... Jei tokia operacija bus sėkminga, ar "naujasis" žmogus atsimins tai, ką jis žinojo su savo senaisiais smegenimis? Kokius naujus faktus jam atskleis pakeistų smegenų atmintis? Kokie charakterio ir galvojimo skirtumai gali pasirodyti šio pakeitimo išdavoje? Jau statant šiuos klausimus galima suprasti, kodėl prof. R. White dvejoja. Tačiau to nebandant, kaip pajėgsime sužinoti, ar šie jo abejojimai turi rimtą pagrindą?"
(Max Lerner, Chicago Sun Times, 1967, gruodžio 14).
Ar artėjame į vienalytį amžių?
Pažvelgus į šių dienų jaunuolių aprangą, sunku atskirti berniukus nuo mergaičių. "Viena iš priežasčių yra priešingos lyties baimė", pastebėjo dr. Ralph Greenan, klinikinės psichiatrijos profesorius: "Ilgaplaukės mergaitės ir berniukai ieško savo antrojo dvynio, bet ne mylimojo ar mylimosios. Jie jaučiasi saugūs tik su tais, kurie panašūs į juos pačius".
Skirtumas tarp lyčių palaipsniui mažėja. Jei tikėtume istorikais, kurie sako, kad mados nėra tuštybės išdava, bet žmonių gilesnių polėkių veidrodis, mes galime rimtai pagalvoti apie ateitį, kur pirmiau atsižvelgsime į žmogų, o tik antroje eilėje į vyrą ar moterį (Chicago Daily News, vasario 3).
Prie Kauno katedros, 1920 m.
Senajame karo muziejuje Kaune, 1921 metais.
Paradas Kaune, 1921 metais.
(Visos nuotraukos iš Broniaus Kviklio rinkinio).
DR. ALBINAS LIAUGMINAS
Žmogus, kaip visiems žinoma, yra junginys dviejų pradų: kūno ir sielos. Tarp jų yra kuo tampriausia sąveika: kūno reiškiniai apsprendžia sielos, o sielos — kūną. Pvz. fizinis skausmas veikia slegiančiai į mūsų ūpą, o liūdesys iššaukia ašaras; sugėdintas asmuo parausta. Šios dvi reiškinių rūšys yra taip glaudžiai susijusios, kad nebėra tiesiog įmanoma atskirti, kur vieni baigiasi ir kiti prasideda. Juk šiandien yra žinoma visa eilė fizinių ligų, kurių priežastys esti psichinės, pvz. daugely atvejų skilvio žaizdos, astmos, isterinis kurio organo paralyžius ir kt. Čia fiziniai simptomai fizinėm bei cheminėm priemonėm neįmanoma pagydyti, kol nėra pašalinta juos gaminanti psichinė priežastis.
Nors šiedvi reiškinių rūši yra taip tampriai susijusios, tačiau jos sudaro savitus struktūrinius vienetus: organizmą ir asmenybę. Pirmojo negalavimus studijuoja medicina, o antrojo — klinikinė psichologija bei psichiatrija. Kaip organizmas, taip ir asmenybė turi savitus normalaus veikimo dėsnius ir taip pat skirtingas priežastis bei veiksnius, kurie jų vidinę harmoniją griauna. Kaip gyvo kūno organizmas dėl vienos kurios svarbesnės priežasties gali netekti savo integralumo, patapdamas tuoj mirštančių palaidų ląstelių krūva, taip lygiai ir asmenybė kraštutiniais atvejais gali skilti arba visiškai sugriūti. Tada, nors kūnas dar būtų visiškai sveikas, tokio asmens elgsena nebeprilygsta net žemiausios klasės gyvio veiksmams. Gyvis, kokio raidos laipsnio jis bebūtų, niekad savęs nepuola, o žmogus, susirgęs psichiniai, gali save sunaikinti arba kėsintis į kito gyvybę be jokios naudos sau. Čia, aišku, vienas iš kraštutinių atvejų.
Kaip fizinių negalavimų yra įvairių laipsnių, pradedant paprasta sloga ir baigiant neišgydomomis ligomis, taip lygiai esti ir su sutrikimais asmenybėje. Abiem atvejais iš mažo negalavimo, jei nesisaugoma arba neieškoma tuoj specialisto pagalbos, pasidaro didesnis, kurs gali baigtis nebepagydomu.
STASYS YLA
TĘSINYS IŠ PRAEITO NUMERIO
Situacija krikščioniškoje moralėje
Krikščioniškieji moralistai negali apeiti situacijos klausimo vien dėl to, kad žmogus turi moralinius principus, normas, pareigas taikyti praktiškajame gyvenime, atsidūręs vienoj ar kitoj padėty. Padėtis, kurioje žmogus sprendžia ir apsisprendžia, kaip geriausiai pasielgti, yra daugiau pritaikomoji, procedūrinė, o nebūtinai apsprendžiamoji. Situacija pastato žmogų kryžkelėn ir jis arba daro kompromisą, nusikalsdamas principui ir nepatenkindamas sąžinės, arba dėl situacinių kliūčių vis dėlto išlieka nepažeidęs dorinės savo vertės. Svarbiausias klausimas bet kurioj situacijoj yra šis, kaip rasti teisingą moralinį sprendimą, o ne palikti žmogų, kad jį apspręstų tik akla situacija.
Principinis moralinis sprendimas ilgą laiką buvo laikomas racionaliniu. Manyta, jog žmogaus elgsenai vadovauja protas, dėl to jis labiausiai ir buvo šviečiamas, parengiamas susivokti tiek principuose, tiek situacijose. Vadinas, moraliniai principai ir jų geras supratimas laikyta svarbiausiais moralinio ugdymo elementais. Kai žmogus žino gero ir blogo ribas, kai jis suvokia kaip jam elgtis, kai jis pakankamai subręsta savo pažinimu naudotis, tada manyta jis būsiąs doras. Šios pažiūros laikėsi ne tik Kantas ir eilė filosofų - moralistų, bet didele dalimi ir krikščioniškoji moralinė. Pastaroji tačiau vieno pažinimo nelaikė pilnai pakankamu dėl žmogiškosios prigimties trapumo. Jau šv. Paulius teigė sekąs ne tuo, ką pažįsta esant gera, nes jį traukiančios kitos jėgos, priešingos pažinimui. Krikščioniškoji moralė dėl to iškelia malonės reikšmę dorinio elgesio įstiprinimui. Tuo tarpu racionalistai švietėjai buvo tiesiog pavergti minties, kad šviesus, išlavintas, pažinimu pasikaustęs protas yra pilnai pakankamas vadovauti žmogaus elgsenai.
Šią racionalistinę pažiūrą stipria kritika yra palaužęs prieš 50 metų vokiečių filosofas Max Scheleris (plg. jo Der Formalismus in der Ethik und Materialwertethik, 3 ed., Halle, 1927). Šalia proto Scheleris iškelia emocijas; prieš grynąjį Kanto protą jis stato gryną jausmą, gryną meilę, susižavėjimą gėriu, tam tikrą ambiciją būti geru, entuziazmą daryti gera. Visa tai labiau įkvėpia mintį ir ją lenkia, negu mintis pati viena pajėgtų. Ir šia prasme emocijos nemažiau išreiškiančios žmogaus dvasios polėkį, negu pati mintis.
ŠEIMA
DR. PAUL POPENOE
Dr. Paul Popenoe yra Amerikiečių Instituto Šeimos Ryšiams (American Institute for Family Relations) prezidentas. Savo plačia patirtimi jis dažnai dalinasi su kitais įvairiuose amerikiečių žurnaluose. Čia spausdiname vieną ištrauką, kurią paruošė Gailutė Valiulienė.
Visi vedusieji laiks nuo laiko turi problemų. Ne tai svarbu. Svarbu, ką jie iš jų pasimoko.
Prieš Marianai Taylorienei ateinant vieną popietę į mano kabinetą, težinojau apie ją tik viena — kad prieš savaitę laiko beveik ašarose kalbėjo telefonu, prašydama vizito.
— Aš niekuomet nesitikėjau, kad man reikės kreiptis pas vedybų patarėją, — ji kalbėjo, — tačiau nežinau kur kitur beieškoti pagalbos.
Ji sėdėjo fotelyje prie rašomojo stalo — jauna, patraukli moteris, maždaug 25 metų amžiaus, tamsiais plaukais, maloniu, susirūpinusiu veidu.
— Nežinau, nuo ko pradėti, — tarė ji, — geriausia gal nuo pradžios. Robertas ir aš susituokėme prieš penkis metus ir iki šiol galvojau, kad esame idealiai laimingi. Bet atrodo, kad dabar viskas pašlijo.
Po to, kai užtikrinau, kad daug žmonių ateina ieškoti vedybų patarėjo pagalbos ir tai nebūtinai reiškia, jog jų problemos yra sunkios ar neišrišamos, ji tęsė toliau:
— Mes turime mažą sūneli Mykoliuką, beveik dviejų metų, ir abu labai jį mylime:
Londono "The Times" korespondentas Peter Nichols Romoje 1962-65 m. rašė reportažus apie Vatikano II susirinkimą. 1967 m. rudenį jis aplankė penkis Europos kraštus, kuriuose katalikai sudaro gyventojų daugumą. Savo įspūdžiais pasidalino su "The Times" skaitytojais 1967 m. gruodžio 29-30. Čia pateikiame tų įspūdžių santrauką.
Prieš dvejus metus baigėsi Vatikano II susirinkimas. 1965 metų gruodžio mėnesį vyskupai grižo namo, patenkinti savo įtemptu darbu. Jie žadėjo paaiškinti savo kunigams ir tikintiesiems, kurie neturėjo progos dalyvauti susirinkime, kokia nauja era išaušo, kokios naujos durys buvo atidarytos, nauji horizontai atsivėrę. Aplankęs Portugaliją, Olandiją, Vokietiją, Austriją ir Lenkiją, Nichols atranda, kad vyskupai vėl žygiuoja už savo kaimenių, o ne jų priekyje.
• Vokietija
Po įspūdingo pasirodymo Vatikano II susirinkime. Centrinės problemos: trintis tarp vyskupų ir teologų; mišrios vedybos.
Vyskupų entuziazmo stoką vadovauti negalima aiškinti mieguistumu ar noru ilsėtis ant susirinkimo laurų. Kiekviename iš tų penkių kraštų tam yra skirtingos priežastys. Stipriausi murmėjimai prieš vyskupų neveiklumą girdimi Vokietijoje. Susirinkimo metu vokiečiai vyskupai sudarė gal pačią įspūdingiausią susirinkimo dalyvių grupę: drąsios minties ir savimi pasitikį, nes šalia savęs turėjo rimtus teologus - patarėjus, aštriai nusiteikę Romos kurijos atžvilgiu ir bendrai ekumeniški, nes pats gyvenimas išmokė gyventi su protestantais, sudarančiais antrą pusę Vokietijos gyventojų. Susirinkimui pasibaigus, Vokietijos vyskupų konferencijos vadovybę iš Koelno kardinolo Frings perėmė jaunas, pilnas energijos ir geros nuovokos Muencheno arkivyskupas kardinolas Doepfner.
Scena buvo paruošta veiksmui, tačiau to veiksmo Vokietijoj pasigendama. Mišios įvestos pilna kasdienine kalba, altoriai atsukti į žmones ir parapijos laikosi susirinkimo liturginių reformų. Ekumeniniai susitikimai palengvėjo ir padažnėjo. Pavyzdžiui, šįmet Tuebingene katalikų ir liuteronų fakultetų studentai pirmą kartą drauge suplanavo savo bendrą veiklos programą.
Kiekvienas kraštas turi savo dominuojančią problemą, kurios šviesoje įvertinamas vyskupų darbas. Vokietijoj tokia centrinė problema yra konfesiniai mišrios vedybos. Nuo Liuterio laikų beveik iki Antrojo pasaulinio karo Vokietijoj veikė principas “cuius regio, eius religio” (kieno valdžia, to ir religija), ir krašto dalys paprastai buvo beveik ištisai liuteroniškos arba katalikiškos. Paskutinis karas visa tai pakeitė. Todėl vedybos tarp katalikų ir protestantų yra natūrali gyventojų susimaišymo pasėka. Krašto katalikai jaučia, kad dabartinis priėjimas prie mišrių vedybų yra perdaug juridiškas ir agresyvus. Pavyzdžiui, reikalavimas išgauti formalius pažadus dėl vaikų katalikiško auklėjimo esąs ne vietoje šiame amžiuje, kada taip pabrėžiama asmens atsakomybė. Teologai kalba, kad jie mišrių vedybų klausimą buvo gerai paruošę susirinkimui, tik vyskupai neįstengė užtenkamai įtikinančiai argumentuoti posėdžių salėje.
Du metrai sąžinės
Prieš metus Vilniaus Lenino prospekto namo Nr. 2/1 gyventojams buvo pranešta:
— Išsikraustykite. Remontuosime.
Žmonės suskato ieškotis naujos buveinės.
— Kur jūs? — sulaikė vėl nauja komisija. — Kraustytis neverta. Per vasarą bus suremontuota.
Ne toks jau didelis buvo tas remontas — pertvarkyti apšildymo sistemą, paremontuoti sienas... Per kelias savaites namą, kuriame gyvena 11 šeimų, apjuosė didžiuliai kanalai, butuose buvo išplėštos grindys, o sienose išmuštos kiaurymės vamzdžiams pratiesti...
Atėjo ruduo... sienos tebebuvo skylėtos, o grindys išluptos. Gyventojai sunerimo:
— Ar suspėsite iki žiemos?
— Iki penkiasdešimtmečio būtinai!
...gyventojams pasiūlyta pakentėti. Kentėjo jie ir švęsdami Naujus metus. Tebekenčia ir dabar, kai šaltis grybžtelėjo iki 25 laipsnių.
— Kur jūsų sąžinė? — gėdina statybininkus žmonės. — Galėjote dar vasarą užbaigti.
— Negalėjome, — atkerta jie. — Trūksta dviejų metrų vamzdžio.
Ko trūksta, tai trūksta statybos valdybos darbuotojams — sąžinės! (“Tiesa”, sausio 16 d.).
Sūdyti pusbačiai
Klaipėda. Neseniai į uostamiesčio žuvies parduotuvę plūstelėjo naujos produkcijos siunta. Tai — silkė, maišyta su žvirgždu. Landus reporteris nustatė štai ką. Druska, kuria sūdoma silkė, laikoma po atviru dangumi. Jos kloduose gausu žemių, suodžių, lentgalių, puspadžių, senų darbo drabužių ir kt. gėrybių. Gerai, kad viską galima sūdyti, bet, jei už tokį sūdymą dar atitinkamai pasūdžius žvejybos uosto viršininką V. Silajevą — būtų tikrai žavinga! (“Šluota”, 1967, 23 nr.).
ATSAKANT
Gerbiamieji,
Malonėkite aiškiai parašyti į abu klausimus, rašytus šio leidinio 354 psl., “Antra vertus, ir protestantams darosi aiškiau, kad ne viskas, kas iš popiežiaus, yra bloga, ir kad ne viskas, kas iš Liuterio, gera”. (“L. L.” 1967, spalis).
Skaitytojas
Malonus Nežinomasis Skaitytojau,
Kadangi prašote aiškumo, atsakysime, kiek galima aiškiau — faktais. Kai kurie jų jau buvo paminėti mūsų žurnale.
Pirmiausia, apie tuos faktus, kuriuose parodoma, kad “protestantams darosi aiškiau, kad ne viskas, kas iš popiežiaus, yra bloga”. Vienas žymiųjų JAV protestantų religijos profesorių dr. Robert McAfee Brown siūlo popiežiaus encikliką “Populorum Progressio” laikyti “pirmaeiliu šaltiniu Pasaulio Bažnyčių Tarybos (WCC) suvažiavime Uppsaloj sekančią vasarą (“Commonweal”, liepos 14, 428 psl., cit. “L. L.”, 1967, 8 nr., 306 psl.). Ten pat profesorius užsimena, kad Susivienijusių Presbiterijonų Bažnyčia į savo viešą deklaraciją įdėjo ištrauką iš kitos Pauliaus VI enciklikos. Apie tą pačią “Populorum Progressio” encikliką labai palankiai pasisako “Una sancta” redaktorius, liuteronų pastorius R. J. Neuhaus, pavadindamas popiežių Paulių VI “visų Kristaus sekėjų ganytojišku vadu” (žr. Liuteronų Teologijos Mokyklos Čikagoj naujojo žurnalo “Context” pirmą numerį, 1967, 25 psl.). Episkopalų vyskupas C. Kilmer Myers teigia, kad popiežius reikalingas visai Bažnyčiai, kaipo “vyriausias krikščionių šeimos pastorius” (“L. L.”, 1967, spalis, 355 psl.), o anglikonų primatas Canterbury arkivyskupas Michael Ramsey teigia: “...manau, kad visa krikščionija galėtų priimti popiežių kaip pirmininkaujantį (presiding) vyskupą tarp pasaulio vyskupų” (“L. L.”, lapkr. 399 psl.).
Skaityti daugiau: PROTESTANTAI APIE POPIEŽIŲ KATALIKAI APIE LIUTERĮ
KNYGOS
Kartą mažasis Algiukas ištvermingai ieškojo vėjo ir jį galop atrado.
Nei kiek už senio vėjo atradimą nelengvesnis yra ir vaizdaus žodžio, sklandaus sakinio išieškojimas. Tik jų pagalba rašytojas gali pilnutiniai išreikšti jo paties viduje susikaupusius vaizdus ar mintis. Ypač sunkus tai uždavinys vaikų literatūros rašytojui, kurio kūriniai turi užgriebti mažųjų vaikų pasaulį, atitikti jo aktualijas ir žodyno ribotumą.
Rašytoja Nijolė Jankutė to pasiekė savo naujausioje knygelėje, pavadintoje “Kaip Algiukas vėjo ieškojo”. Tai bene geriausia iš lig šiol Amerikoje parašytų, 4 — 7 m. amžiaus lietuviukams skirtų knygelių. O ir iliustracijomis jinai turtinga. V. Varaneckaitės - Aleknavičienės piešiniai gana gyvai lydi pasakojimą, kviečia mažyti “skaitytoją” dažnai vartyti tą knygelę. Didelis, stambus šriftas vilioja ir “rimtesnius” skaitytojus.
Knygelė sudaryta iš dešimties pasakojimų, kurių vieną — jo Storybę “Blynų Karalių” — galima visai drąsiai rikiuoti klasiškų pasakų tarpan.
Apsakymėliai įdomūs ir mergytėms ir berniukams. Keturi iš jų tiesioginiai liečia vaikų išgyvenimus. Skaitytojai jų veikėjuose lengvai atranda save pačius. Tik gal kiek neįtikėtinai per gera ir nuolanki Aldutė “Triratuko” apsakymėlyje.
Visgi patys gyviausi veikėjai yra gyvūnėliai. Ar tai bus Meškiukas Bukutis, ar Ežys Kukutis, ar Pelytė, ar Svirpliukas, ar net beveik gyvas Cukriukas — jie geriau pavyko rašytojai negu žmonių vaikai. Gal ir drąsiau jais operuoti, nes jų nevaržo jokie psichologiniai dėsniai. Ir taip jie išeina žavūs, su natūraliu jauniklių naivumu.
Nijolės Jankutės stilius išsikristalizavo į lengvai skaitomą, gyvai vaizdingą, švelniu humoru ataustą pasakojimą. Jei pirmojoje jos knygoje “Žebriuko nuotykiai miške” kliuvo per ilgi skyreliai ir per daug stipriai šaržuoti veikėjai, suprantamesni tėvams, negu mažiems vaikams, tai šioje knygelėje tų trūkumų nebėra. Autorė nekalba į skaitytojus iš savo pasaulio. Vaizdeliai ir veikėjų bruožai beveik visai įtikinantys, natūralūs. Atrodo, jog kitaip ir negalėjo būti, kad pvz. varnėnas sliekų atsargą laiko šaldytuve ar kad pelytė miega degtukų dėžutėje...
Skaityti daugiau: APIE TAI, KAIP ALGIUKAS IEŠKOJO IR NIJOLĖ JANKUTĖ ATRADO...
FILMAI
WHO’S AFRAID OF VIRGINIA WOOLF?Šis labai stiprus Edward Albee vaidinimas apie istorijos profesoriaus (Richard Burton) ir jo aštrialiežuvės žmonos (Elizabeth Taylor) vedybinę nesantaiką gerai pastatytas filmo ekrane. Filmas tinka tik gerai subrendusiems žiūrovams ir ne jaunesniems kaip 18 metų.
WHO’S MINDING THE MINT? Komedija apie JAV pinigų liejyklos darbininką, kuris, netyčia praradęs 50,000.00 dol., juos mėgina grąžinti. Filmas gana juokingas, nors pats veikalas ir jo moralė pilni skylių. Pramoga suaugusiems, bet netinka jaunuoliams nei vaikams.
WILD, WILD PLANET.Spalvotas italų gamybos filmas, vaizduojąs baisius mokslinius išradimus. Gali patikti tokio tipo filmų mėgėjams, bet vaikams gal per daug bauginantis.
THE WITNESSES.Nacių karo nusikaltimai Varšuvoje atskleidžiami stipriame dokumentaciniame filme, su asmeniškais kelių išsigelbėjusiųjų paliudijimais. Pasakota Michael Tolan ir Viveca Lindfors. Filmas labai gerai paruoštas. Netinka vaikams.
WOMAN TIMES SEVEN.Shirley MacLaine vaidina septynias moteris šiose paviršutiniškose ir kartais neskoningose istorijose, filmuotose Paryžiuje. Filmas spalvotas, menkos vertės, netinkantis jaunuoliams nei vaikams.
NEMATO PAGRINDO ĮTAKAI
“L. L.” lapkričio numery, recenzuodamas P. Augiaus monografiją, V. Ramonis kelia klausimą apie Chagallio įtaką Augiaus Paryžiuje sukurtoms “Žemaičių vestuvių” iliustracijoms. Atsivertęs V. Ramonio minimas Chagallio iliustruotas La Fontaine’o “Fables”, nematau pagrindo tokiai įtakai ieškoti.
L. Urv., Aidai, gruodis, 459 psl.
NE “DRAUGUOS” TĘSINYS
“L. L.” skaitau nuo pirmo numerio pasirodymo. Per tuos keliolika metų techniškai ir savo išvaizda toli pažengė. Ar toki “L. L.” pažengė savo turiniu, nesiryžtu atsakyti. Daugis tikėjosi, kad jis bus Kaune ilgus metus ėjusios “Draugijos” žurnalo tęsinys. Tačiau šitų lūkesčių jie nepateisino...
Pasigendu rimtesnių autorių, kaip D. Jasaitis, kunigai d-rai Baltinis, Celiešius, Juška ir visa jų plejada, kaip toks kun. F. Gureckas, kurį “Laivas” pasigavo.
Dr. P. Mačiulis, Sunnyvale
PAČIUS SKAITYTOJUS ĮTRAUKTI
Siunčiu pora pastabų dėl bendradarbiavimo. Su nekantrumu lauksiu anketos rezultatų, nes keliami klausimai nėra vien akademiški. Bendrai imant, patinka, kad bandote daugiau pačius skaitytojus įtraukti ir juos “išprovokuoti”. Jau pats žurnalo pavadinimas implikuoja, kad skaitytojai karts nuo karto atsakytų į reguliariai gaunamus “Laiškus”.
(Dr.) Romualdas Kriaučiūnas, Bradley, Ill.
KAIP VEDĘS KUNIGAS UŽSIDIRBTŲ
“L. L.” red. atsako: “...vedę kunigai patys užsidirbs” (“L. L.”, 1967, lapkr., 437 psl.).
Tai keistas atsakymas... tai kur kunigas eitų užsidirbti? Vędusio kunigo užsidirbimas būtų tokis: jis už savo patarnavimus imtų iš parapijiečių daugiaus, ir tokiu būdu, jis “užsidirbtų” iš parapijiečių kišeniaus...
"L. L." skaitytojas, Rockford
LEIDĖJŲ PRAŠYMAS
Leisdami “Laiškus Lietuviams”, Tėvai Jėzuitai susilaukia ne pelno, bet nuostolio. Metinė prenumerata yra per žema: iš jos žurnalas negali išsiversti. “Laiškų Lietuviams” leidėjai prašo visų galinčių skaitytojų žurnalą paremti aukomis, o labiau pasiturinčiųjų — stambesne auka tapti žurnalo vieno numerio mecenatais.
PADĖKA
“L. L.” leidėjai Tėvai Jėzuitai dėkoja skaitytojams, auka parėmusiems žurnalo leidimą. Po 6 dol. aukojo J. Raišys, V. Lukoševičius, E. Matutienė (visi iš Čikagos); V. Sniolis (Cleveland); J. Klimas (E. Čikaga); J. Bytautienė (Ann Harbor); Po 5 dol. aukojo P. Šošienė (Čikaga); Po 3 dol. — A. Pudymaitis, kun. M. Kirkilas (Čikaga); P. Martinkaitienė (Cicero); V. Stankus (Kanada); P. Mikalajūnas, K. Majauskas, F. Černius, M. Čižikas, A. Naujomas, B. Be-leškienė, J. Lesevičius, V. Kazlauskas, S. Charžauskas, V. Žiobrys (visi iš Čikagos); J. Riauba, M. Choromanskis, A. Šidlauskas, S. Danaitis (Kanada); J. Bakšys, R. Viskantas (Ind.); T. Zailskienė, V. Ališauskas, J. Kizlauskas (Cicero); B. Vizbaras, O. Vileniškas, V. Grybauskas, M. Bichnevičius (Mass.); E. Jurgaitis, L. Vansaus-kienė (Ill.); A. Baltrukėnas (Ohio); P. Jonaitis (N. Y.); B. Kūkalis, E. šerkšnas, C. Petrulis (Conn.); T. Staugaitis (N. J.); A. Leščinskienė (Detroit).
Po 2 dol. aukojo J. Vaineikis, V. Mykolaitis, A. Želvys, O. Romanas, F. Jurjonienė, J. Vailokaitienė, E. Izokaitienė, P. Gruodis, P. Juodikis, R. Mačernis, J. Juras, J. Kizys, S. Vaišvila (visi iš Čikagos); E. Nemickienė, R. Viskanta, S. Kalvaitis (Indiana); M. Pečiulis, K. Stundžia (Kanada); S. Reliuga, kun. R. Šimaitis, B. Kripkauskienė (Michigan); A. Žukauskas, S. Riekutė (Cicero); kun. A. Babonas (Pa.), V. Kamaitis (Mass.), E. Arlauskas, I. Mantautas (Conn.), T. Landsbergienė (Md.), V. Kamantas, J. Balbatas (Ohio), O. Dargienė (N. J.) ir O. Jankevičiūtė (N. Y.).
TAUTOS KANKINIŲ KOPLYČIA
Įrašyk savo vardą Lietuvių Tautos Kankinių koplyčioje, šv. Petro bazilikoje, Romoje. Lietuvių tautos kankinių atminimui Aušros Vartų šv. Marijos — Gailestingumo Motinos koplyčios darbai jau pradėti. Koplyčia bus baigta 1968 metais, jeigu laiku surinksime lėšas. Visi lietuviai, ne tik suaugę, bet ir vaikai, prisidėkime savo auka prie šio mūsų tautos kankinių paminklo. Aukoms adresas: Lithuanian Martyrs’ Chapel Fund, 2701 W. 68 St., Chicago, Ill. 60629. Amerikoje aukos yra nurašomos nuo mokesčių (tax deductible) .
PAKEIČIANT ADRESĄ
“L. L.” administracija prašo skaitytojų iš anksto jai pranešti apie savo adreso pakeitimą: nuo šių metų pradžios paštas pakėlė mokestį už grąžinimą adresatą nepasiekusių žurnalo kopijų (1 egz. — 22c.).
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Sesuo M. Jurgita Saulaitytė. KAI MES NUTYLAM. Pirmasis eilėraščių rinkinys, suskirstytas į 4 dalis: Dabar, Ten, Čia, Mes. Spaudė Immaculata Press, Putnam, Conn. 83 psl.
Liuima, S. J. Rašo J. Jakštas, kun. J. Reitelaitis, A. Šešplau-kis, P. Rabikauskas, S. J., Br. Zumeris ir kt. 411 psl.
Antanas Ramūnas. IŠ SUTEMŲ Į AUŠRĄ. Iliustruotas rinkinys autoriaus idėjų, eilių ir straipsnių; pagal įvadinį žodį, “vyraujamai pedagoginio pobūdžio knyga”. 453 psl.
Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos METRAŠTIS. III. 1967 m. Roma. Redaguoja A.