Vol. XIX Nr. 6. BIRŽELIS-JUNE LIETUVOS LAISVĖS KOVOS METAI
50-TA VASARIO 16 PAVAKARĖ A. Baranauskas 211
STEBINT IR SVARSTANT * * * 222
LIETUVIŠKŲ PARAPIJŲ ATEITIS Pr. Garšva, M.I.C. 224
KRIKŠČ. MEILĖ — TIKĖJIMO MOTINA A. Grauslys 227
SKONIS IR SAIKAS MŪSŲ LAIKYSENOJE St. Yla 232
KAI KANKLES TIK BANDAI TU... (eil.) G. Tulauskaitė 234
SIEKIANT LIETUVOS LAISVĖS — IV M. Krupavičius 236
JAUNYSTĖ: Jaunimas ir religija I. Kairytė, I. Laisvėnaitė, kt. diskusijų dalyviai 238
AKIRAČIAI: Kavanaugh — Bažnyčios kritikas J. Kubilius, S. J. 245
Lietuviai Detroito sinode — I Vyt. Kutkus 248
ŠEIMA: Skaitmenų kalba Paruošė G. Valiulienė 257
KNYGOS: Stengiantis būti žmogišku A. L. 261
A. Ramūno “Sutemos ir aušros” A. Rūta 261
Šio numerio iliustracijos: Nukryžiuotojo veidas, lietuvių liaudies menas (I viršelio psl.); J. Dagio medžio drožinys “Taip jie paliko
Lietuvą 1944 m. (221); A. Zailsko kalnų nuotraukos (231, 239, 241-244, 250); prel. Pr. Juro atvaizdas (263).
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (techninė redaktorė), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. (kalbos priežiūra). Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U. S. A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.
ALBINAS BARANAUSKAS
Tu buvai, gyva, buvai langai su žvakėm, ant tavo
Šešėliuotu kaimišku skruostu bulviakasio naktis, iš
Pievos pempių atspindžiai, už žagarų tvoros nešnekūs
Panaktiniai saulėgrąžos, senai nuvytę Lauko gatvėj amžinybėn.
Tu prasidėjai, kaip gerokai pavėlavus popietė.
Nuotraukoje šalti nesėdimi suolai po dar
Atpažįstamu beržu, beržu iš nežinios į geltoną
Rudenio nežinią, kaip tvorų tylintis ir
Dar berniukiškai graudus pažadas, kaip
Dvivagiu žiemon įartas įkypas sklypos: šitaip
Užmigo mano gimtasai kraštas.
Prisikėlimas įvyks sienų baltavimo šventoriuje
Po derlių suvaliusiais medžiais prieš pašalant devintą
Dieną, kai jau nieks gerai neatsimins. Mes užžengsim
Į paveikslo rėmus švęsti niekad
Nepasibaigiančiojo sugrįžimo. Bet Lietuvai
Vėl prasidės laikas.
■ Diskusijų kultūra
Kultūringose diskusijose — net jei kai kam atrodytų jas prasidėjus "ne ant tos kojos" — paaiškėja daug vertingų dalykų, nes jose skirtingais žvilgsniais susikryžiuoja daugelio žmonių išmintis bei patirtis. Galime šio to pasimokyti ir iš premijuoto N. Gailiūnienės straipsnio sukeltų diskusijų (žr. šio "L. L." nr. 251 psl.).
Vienas diskusijų dalyvis pasisakė susidaręs įspūdį, kad premijuoto straipsnio "autorė lyg jaustųsi už popiežių šventesnė, už filosofijos, teologijos ir sociologijos žinovus išmintingesnė". Kai kam tai atrodė stiprus kaltinimas, o tų eilučių autoriui — tik įprastinis "priimtas" išsireiškimas. Iš šio ir panašių faktų ryškėja žmones esant palinkusiais savo žodžius aiškinti nuolaidžiau, negu kitų. Seka pirmoji išvada: visad prisiminti, jog ir kiti savo pasisakymus aiškina nuolaidžiau, negu mes.
Antra, nors "L. L." kovo nr. 102 psl. buvo aiškiai išdėstytos tiek "L. L." redakcijos, tiek konkurso komisijos narių nuomonės apie premijuotąjį straipsnį, tačiau nemaža kas tų pastabų "nepastebėjo" ar "nesuprato" (kaip pvz. Girkalnis "Vienybėje", 1968. IV. 12 rašydamas, kad "L. L." premijuoto straipsnio mintimis "nusirašo nuo koto"). Iš to antra išvada: spręsti, ką kiti sako, iš to, ką tikrai pasako, o ne iš to, kaip patiems "atrodo".
Kai kurie yra nustoję vilties mūsų, lietuvių, tarpe opiu klausimu turėti kultūringas ir naudingas diskusijas. Mes tos vilties nenustojome ir tikimės nenustoti. Dėl to "L. L." puslapiai diskusijoms lieka atviri. Ar tokios diskusijos iš tikro yra įmanomos, įrodysime patys, kultūringai ar nekultūringai diskusijose dalyvaudami.
Prie diskusijų kultūros teprisideda ir čia suminėtos pastabos.
■ Prieš negrų demonstracijas
Prieš dvejus metus, įvykus pirmosioms negrų demonstracijoms Marquette Parke, Čikagoje, rašėme: "Mums atrodo, kad 1) savo kampą ne tik galime, bet ir turime išsaugoti, ir 2) kad jam išsaugoti nereikia plytgalių, bet kietasprandžių... kol įsileidus kartu krinta savų namų vertė, kol rajonas tampa nualintas ir ne toks saugus, tol yra pateisinama ar net reikalinga saugoti savo kampą... reikia ne plytgalių, bet kietasprandžių... Tokių, kurie turėtų ramų, bet tvirtą pasiryžimą nepasitraukti. Ir tas pasiryžimas remtųsi ne neapykanta kitiems, bet noru išsaugoti tai, kas sava ir kas brangu. ("L. L.", 1966, rugsėjis, 310-311). Tos nuomonės tebesilaikom ir šiandien.
PRANAS GARŠVA, MI.C.
Pranas Garšva, M.I.C., yra Tėvų Marijonų Čikagoje leidžiamo lietuviu dienraščio redaktorius-moderatorius.
Lietuviškų parapijų ateities problema šiame krašte nėra lengva. Sprendžiant šią problemą ir ieškant būdų lietuviškų parapijų egzistencijai pratęsti, reikalinga žvelgti į religinius ir tautinius nusiteikimus, sielovados ir parapiečių atsakingumo pajautimą, hierarchijos ir pasauliečių religinį sąmoningumą. Dabarties tikrovėje dar iškyla po Vatikano II susirinkimo įvestos reformos, iš kurių išplaukia tokios naujos Bažnyčios gyvenime apraiškos, kaip nauja liturgija, vyskupų ir kunigų pareigos, pasauliečių atsakomybė krikščioniškoje pasiuntinybėje.
To visko neįmanoma apimti trumpu straipsniu — tam būtų reikalinga platesnių studijų ir atsakymų į daugelį nežinomųjų. Bet bent trumpai reikia pažvelgti į po visuotinio Bažnyčios susirinkimo besikeičiančias nuotaikas ir pagrindines išleistų konstitucijų bei dekretų mintis.
Lietuvių kalba liturgijoje
Pagrindinė Bažnyčios liturginė kalba niekada nebuvo visiškai vienoda. Apaštalų kalba buvo aramajiška, bet ją greitai pakeitė tuo metu plačiai vartojama graikų kalba. Lotynų kalba įsivyravo Vakarų Bažnyčioje tik tada, kai Romos imperijos dauguma tapo krikščioniška. Rytuose iki šiol išliko kelios liturginės teisėtai vartojamos kalbos. Tačiau net ir Vakarų Bažnyčioje kalbos klausimas buvo gana painus, nes lotynų kalba ilgainiui liko tik pagrindinių pamaldų — Mišių, brevioriaus, sakramentų teikimo, palaiminimų ir kt. — pastovioji dalis, tuo tarpu pamokslai, populiarus giedojimas ir kiti religiniai aktai buvo atliekami gyvąja kalba.
Istorija primena daugelį dar nesibaigiančių tautinių kivirčų dėl kalbos religinėse apeigose, pvz. lietuvių ginčai su lenkais, baskų su ispanais, valonų su flamais, o taip pat ir tautinių mažumų nesutarimai net Amerikos imigrantų tarpe.
Dar aštriau liturginės kalbos klausimas atsistojo po reformos, kada didžiuma liturginių aktų atliekami gyvąja kalba. O kai šiuo metu lietuviškos parapijos jau yra tapusios dvikalbėmis, tai tiek pamaldų kalba, tiek ir jų laikas sunkiai tegali visus patenkinti.
Tikėjimą apsprendžiantys veiksniai - IV
ALFONSAS GRAUSLY S
Dėl to nesusipratimo ir nemokėjimo į šią meilę giliau įžvelgti jie nežino, kad, mylėdami artimą, jie tuo pačiu, kad ir nesąmoningai, atsiveria bent pradinei Dievo meilei; antra vertus, mylėdami Dievą, t. y. to paveikslo, į kurio panašumą sutvertas žmogus, Originalą, jie, šios meilės pilnumo bei tikrumo siekdami, negali nepamilti ir jo kopijų — žmonių. Tad nenuostabu, kad, vadovaujantis pirmųjų krikščionybės šimtmečių Bažnyčios Tėvų mokslu, yra viena krikščioniškoji meilė, nes "ne kita meile mylime artimą, kaip tik ta pačia, kuria mylime Dievą" (šv. Augustinas), ir "neįmanoma tikrai mylėti Dievo, nemylint artimo, kaip lygiai — mylėti artimą, nemylint Dievo" (šv. Maksimas).
Ši viena krikščioniškoji meilė vadinama dviem vardais, ir Dievo meilei, kaip garbingesnei, skiriama pirmoji vieta dėl to, kad Dievo meilėje yra labiau įvystyta meilė žmogui, negu žmogaus meilėje — meilė Dievui. Užtat ir šventieji, tie didieji Dievo mylėtojai, per Dievą ėjo į žmogų, kai tuo tarpu paprasti krikščionys ar net tikrai ar tariamai netikintys žmonės per meilę žmogui neretai prieina ir prie Dievo meilės. Todėl ir pačių didžiausių bei herojiškiausių artimo meilės darbų pradininkai yra buvę šventieji. Tai reiškia, kad tikra Dievo meilė labiau garantuoja meilę žmonėms, kaip meilė žmonėms — Dievo meilę.
Kai kurie, norėdami aptarti Dievo bei artimo meilės abipusį santykį, gretina jas su kontempliatyviu ir aktyviu gyvenimu, nes, kaip iš religinės kontempliacijos gimsta vaisingas aktyvumas, taip Dievo meilė gimdo artimo meilę.
Ne vien tik Dievo bei artimo meilė, tos giminingos dorybės, šaukiasi viena kitos, persisunkia viena kita, bet toji krikščioniškoji meilė taip pat šaukiasi tikėjimo ir jį ugdo.
MEILĖS IR TIKĖJIMO GIMININGUMAS
Norėdami šį giminingumą pagrįsti, pirmiausia turime išsiaiškinti, kur tos meilės esmė, be kurios ji jau nebebūtų krikščioniška, ir kaip toji meilė Dievo ir artimo atžvilgiu pasireiškia mumyse. Tam išsiaiškinti ir suprasti užtenka vien įsigilinti į šv. Jono evangelijos reikšmingą apie Dievo Žodį — Kristų posakį, būtent: "jame buvo gyvybė ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa" (Jon, 1, 4). Čia paminėta "gyvybė" — tai Dievo meilės dėka mums Kristaus atnešta ir sakramentais teikiama bei palaikoma dieviškoji gyvybė, vadinama "Dievo malonės" vardu. Ši malonė mus suartina su Dievu aukščiausia žemėje galima artimybe. Suartėjimas gi — tai besimylinčiųjų savybė. Tad ir Dievo malonė, Dievo meilės mums atnešta ir suteikta, yra ne kas kita, kaip, tiesa, pradinė, bet esminė mūsų meilės Dievui išraiška. Turėdami Dievo malonę, jau tuo pačiu Dievą mylime. Tad mūsų meilės Dievui esmė bei pagrindas nėra kuris nors mūsų jaučiamas sentimentas Dievui, bet toji, kad ir jausmu nejaučiama malonė, kuri drauge yra mūsų meilės Dievui, kaip ir Dievo meilės mums, stovis.
"MAN NORISI parodyti žmogaus rankos nepaliestą Dievo kūrybą...ne gėles, ne detales, bet Dievo sukurtą pasauli didingomis formomis— kalnus... tokius, kokie jie yra— visumoje... Mano nuotraukose žmonių dažniausiai nėra, nes paprastai (ten) jų nėra," prisipažino ArūnasZailskas. Jis vadovauja Prudential apdraudos kompanijos lllinois-Indiana viešųjų santykių sekcijai ir redaguoja kompanijos laikraštį. "The Mid-American". Atostogas kasmet praleidžia savo pamėgtuose kalnuose. Jo ryžtu nugalėtų ar bent jo foto kamera "įamžintų" kalnų nuotraukomis iliustruojame šį "L. L." numerį (231, 239, 241-243, 250— Colorado Rockies; 244-— Stuarto kalnų virtinė Washingtono valstybėj). Scenic photos (c) 1968 by Arūnas Zailskas.
Ar nekapituliuojame prieš suprastintą kasdienybę?
STASYS YLA
Lietuvis nėra formalistas, kaip prancūzas ar lenkas. Čia formalizmu norėtume vadinti pernelyg jautrų etiketo bei mandagumo paisymą tarpasmeniniuose santykiuose. Lietuviui svetima dirbtinė poza ir oficiali, apskaičiuota laikysena. Lietuvis nesilanksto, nesaldžiažodžiauja ir kartu nereikalauja, kad kiti jam lankstytųsi, jį pernelyg "šėnavotų". Tačiau lietuviui būdinga jausti saiką, skonį, darnumą. Šitai pastebi ypač kitataučiai, susidūrę net su paprastu mūsų liaudies žmogumi. Vienas Švedijos muziejaus direktorius, lankęs, stebėjęs Dzūkiją ir Sudūvą, kitados mūsų kaimiečius pavadino natūraliais aristokratais. Tą aristokratiškumą apibūdino savigarba, orumu ir laikysenos paprastumu.
Etiketo formos yra tik išraiška, turinti savo vertę tada, kai žmogus jaučia natūralias savo laikysenos ribas. Formų reikalas yra daugiau miestų kultūros ir apšvietos žmonių dalykas, ir čia nesunku pastebėti skirtumą, kur formos praturtina skonio, saiko, darnos jutimą, o kur jį sumenkina, sužaloja, pakeičia. Lietuvis kaimietis kartais šaipėsi iš tokių miesčionių, kurie formomis dangstė savo tuštumą. Ir miestų kultūroje vartojamas humoras dažnai plaka perdėtą formiškumą, kuris nebeišreiškia žmogiškos laikysenos vertybių.
Jausti savo laikysenos ribas, vartojant daugiau ar mažiau formų, vis dėlto priklauso žmogiškosios kultūros lygiui ir saviauklos bei ugdymo laipsniui. Deja, mes gyvename tokį laikotarpį, kada ugdymui ir saviauklai nebeskiriama dėmesio nei mokyklose, nei raštuose, nei viešajame gyvenime. Šis laikmetis ženklina išsivadavimą iš laikysenos uniformiškumo. Šiandien nebestebina jokia keistenybė, vadinama individualumu ar asmeniniu skoniu. Tačiau uniformiškumas ateina kitu keliu — su naujom madom, naujais aprangos, šukuosenos ar plaukų nešiosenos stiliais.
GRAŽINA TULAUSKAITĖ
PUTINAI
Negaliu daugiau paeiti—
Čia sustokim būtinai.
Ko išbalo kaip mergaitės,
Kaip balandžiai— putinai?
Kai sušvilps ruduo, balandžiai
Kažin kur visi išskris.
Tu stebėsies— krūme žaidžia
Liepsnomis rudens ugnis.
Ar ne mes, ne mes taip žydim
Kaip baltieji putinai,
Kad papuoštum kelią didį
Ir kad degtum amžinai?
LIETUVOS AGUONAI
Taip džiaugiuos, kad lyg dangų parodai
Mum krašteli savosios širdies:
Tau dainuojant, pražysta čia sodai,
Kai kankles tik bandai tu paliest.
Juk ir upės nemoka tekėti,
Išvarytos iš savo vagos—
Nežinojau, ar žydi saulėti,
Ar dar sodai žydės Lietuvos.
O dainoj tu tokia pasirodai
Ir šviesi, ir drąsi, ir jauna...
Pas tave, kai dainuoja ten sodai,
Naktį bėgčiau audroj tekina.
Tave myliu kaip lauko aguoną,
Degant saulei širdim atvira—
Kai saulėlydis dega raudonas,
Širdyje mano skamba giedra.
MYKOLAS KRUPAVIČIUS
2. LIETUVOS DEMOKRATŲ PARTIJA
Ši partija pradžioje vadinosi Lietuvių Demokratų partija, o nuo 1905 metų Lietuvos Dem. partija. Kaip krikščionių demokratų partijos protėvis buvo Žemaičių ir Lietuvninkų Apžvalga,pradėjusi eiti 1890 m., taip LDP protėvis buvo Varpas,pradėjęs eiti 1895 metais. Tad šiuo metu gimė potencionalinio periodo LDP. Į aktualinį periodą įėjo 1902 m., kai Dabikinės varpininkų suvažiavime nutarė steigti minėtu vardu partiją ir pavedė komisijai parengti programą. Šioj programoj buvo reikalaujama Lietuvai autonomija. Tai šių dienų reikalavimas ir siekimas. Galutinis ateities partijos tikslas buvo programoje taip nusakytas:
"Laisva ir nepriklausoma kitoms tautoms ir viešpatystėms Lietuva — tai tolimasis siekis mūsų LDP." Ši programa ar, teisingiau sakant, programos projektas buvo išspausdintas Varpo12 nr. 1903 m. LDP atstovų suvažiavime, įvykusiame Vilniuje Jono Vileišio bute, tarp kitų klausimų buvo svarstomas ir partijos 1902 m. parengtos programos projektas. Tačiau, nepriėjus vienos nuomonės, programa nebuvo priimta. Buvo priimtos ir paskelbtos Varpo1903 m. 9-10 nr. trys tezės. Jų tarpe ir tokia: "LDP idealas yra liuosa ir savo etnografinėse ribose neprigulinti nuo kitų viešpatysčių ir tautų Lietuva, pačių gyventojų valdoma slapčių, betarpišku, visuotiniu, paremtu ant lygybės pamato balsavimu".
1904 m. įvyko LDP suvažiavimas Aleksandrovo dvare. Bet šio suvažiavimo net protokolas nebuvo surašytas. Programos klausimas ir čia nebuvo išspręstas. 1906 m. buvo priimta programa ir atskiru leidiniu paskelbta. Ją parengė K. Grinius, J. Vileišis ir P. Višinskis. Lietuvos laisvės reikalu paskelbė mintis, kurios buvo partijos anksčiau skelbiamos, būtent: "Partijos idealas — laisva, niekam nepriklausanti demokratiška Lietuvos Respublika su teisingu turtų padalinimu, suvienyta su kaimyniškomis demokratiškomis valstijomis federacijos ryšiais, o artimesnis gi partijos tikslas — plati demokratiška etnografiškos Lietuvos autonomija su Seimu Vilniuje, be skirtumo tautos, tikėjimo ir lyties". Čia LDP pirmu kartu pasisakė už federaciją su kaimyniškomis valstybėmis.
Tais pačiais 1906 m., renkant Valstybės Dūmą, Kauno LDP skyrius paskelbė savo reikalavimų 8 punktus. Jų tarpe buvo ir toks reikalavimas: "Kad Lietuvai būtų duota koplačiausia savivalda". Patekę į Valstybės Dūmą, LDP nariai Dūmai įteikė tokį ne reikalavimą, bet pageidavimą: "Kad Valstybės Dūma pamatiniais valstybės įstatymais pritartų Lietuvai autonomiją su Seimu Vilniuje..."
JAUNYSTĖ
įvadą parašė, jaunimo pasisakymus surinko bei išvadas parengė Irena Kairytė ir Irma Laisvėnaitė. I. Kairytė dirba prie elektroninių mikroskopų Illinois Universiteto biologijos tyrinėjimų laboratorijose,o I. Laisvėnaitė mokytojauja Harperio aukštesniojoje mokykloje, Čikagoje. Atsakymai į klausimus "Kodėl jaunimas atsitolina nuo Bažnyčios " ir "Ką šių dienų jaunimas turi gero, kas jungia arba galėtų jungti su krikščionybe" yra suglaustai perduoti iš diskusijų, įvykusių katalikų - evangelistų ratelio susirinkime kovo 31 d. Čikagoje.
Įvadas
Stebėdami mūsų laikus ir ieškodami pagrindinių bruožų, kurie nusakytų šių dienų dvasia, matome, kad visuotiniausias reiškinys yra nerimas ir keitimasis. Vertybių pervertinimas, mokslo atsiekimai, technologijos pažanga, socialinių institucijų pasikeitimas sudaro tą realybę, kurioje mes gyvename. Ir šitame pasaulyje gyvena jaunas šių dienų žmogus. Kai stebime jį, stovintį įdėjų, įspūdžių ir išgyvenimų sūkuryje, ieškantį atsakymų į pačius giliausius buities klausimus, norisi jį paklausti poros klausimų, liečiančių jo žvilgsnį į krikščionybę ir jo santykius su žmonėmis bei pasauliu. Į tuos klausimus atsakė jaunimas. Sie pasisakymai gal ir neatstovauja bendro jaunimo nusiteikimo. Vis dėlto jie laikytini galvojančio jaunimo svaria nuomone.
Ko jaunimas tikisi iš krikščionybės?
"Padėkite mums grąžinti Kristų į žmonių tarpą. Mums nereikia struktūros. Mums reikia Dievo".
"Mes (jaunimas) suprantame, kad mes ieškome tikėjimo".
"Religija turi daug reikšmės šių dienų jaunimui, nežiūrint, kad pasaulis to nepastebi. Tik daug žalos padarė ir privedė prie cinizmo įvairių denominacijų bažnyčios, nesugebėdamos prasmingai jaunimui perduoti tikėjimo".
"Religija dieviška — nereikia išorinių formų. Tarp formų jaunimas nemato esmės".
"Tikiu, bet noriu, kad mano tikėjimas būtų išmintingas."
"Mums duota daugiau laisvės, negu buvo prieš tai, todėl mes keliame klausimus, liečiančius religiją, bet tuo būdu mes giliau pažįstame pačią krikščionybę. Šita generacija myli savo artimą ir Kristų, ji sukilo prieš tokį tikėjimo supratimą, kuris pasireiškia tik abstinencija penktadieniais ir mišių išklausymu sekmadieniais".
"Jeigu ieškome priežasčių, kodėl jaunimas nesuvokė krikščionybės esmės, tai nėra jo kaltė. Jis mato, kaip gyvenime ji yra praktikuojama, palyginus su tai, kokie idealai yra Bažnyčios skelbiami. Todėl jaunimas kelia klausimą dėl faktų, bet ne dėl teorijos".
AKIRAČIAI
Ar teisinga kritika, ar pyčio įkarštis?
JONAS KUBILIUS, S. ].
"Tegul eina į pragarą"
“Tegul eina į pragarą institucinė Bažnyčia!” Taip pasakė kun. James Kavanaugh savo viešame pasirodyme televizijoj. Tokioj dvasioj jis parašė ir savo knygą: “Kaip šių laikų kunigas žiūri į savo atsilikusią Bažnyčią”. Jaučiama, kad knyga yra gimusi šito pykčio įkarštyje. Gal todėl joje ir nereikia ieškoti per daug objektyvios tiesos ar šalto išvedžiojimo. Čia yra daugiau išsiveržusio vulkano sukritusi lava. Tiesa yra maišoma su visai asmeniškais reikalais, o visur yra daug pagiežos. Ieškoti ramiai išreikštos tiesos jo knygoje būtų tas pat, ką audringoje jūroje ieškoti tarp bangų prapuolusio laivelio. Todėl ir atsiliepimai apie jo knygą yra labai nevienodi, priešingi. Sociologas Andrew Greeley sako, kad Kavanaugh neieško daryti sunkumų Bažnyčiai, jis tik atspindi juos. Ir tos knygos pasisekimas įrodo, kiek nepasitenkinimo yra Bažnyčioje. Greičiausiai tūkstančiai ir milijonai galvoja, kad Bažnyčia yra atsilikusi.
Brolis Gabriel Moran, Manhattan Kolegijos profesorius, galvoja, kad Kavanaugh kalba tokia kalba, kurią supras milijonai. Tėvas Gregory Baum, antro Vatikano susirinkimo patarėjas, sako, kad Kavanaugh kalba yra pranašiška. Robert Hoyt galvoja, kad Kavanaugh ištaria smarkiau ir aiškau tai, ką jau kiti teologai yra pasakę. Bet yra ir visai priešingų pasisakymų. Kalamazoo klebonas iš sakyklos pasakė, kad Kavanaugh yra velnio agentas. Kunigai iš Lorain apygardos, Ohio, viešai ir vienbalsiai pareiškė, kad jie su daugeliu Kavanaugh pasisakymų nesutinka, ypač apie skyrybas, gimimo kontrolę ir panieką vyskupų bei Šv. Tėvo mokymui.
Norime ar nenorime, Kavanaugh knyga sukėlė audrą. Ji atsidūrė labiausiai parduodamų knygų tarpe. Jo pasirodymai televizijoje susilaukė didelio susidomėjimo. Jauni katalikų klausytojai Notre Dame universitete ilgai plojo po jo paskaitos. Jo dinamiškas temperamentas, karštas stilius, didelė drąsa, neapykanta institucinei Bažnyčiai sukelia vieniems skandalą, kitiems apstulbimą, tretiems džiaugsmą ir žavesį, dar kitiems baimę ir susirūpinimą. Vargiai galės šių dienų katalikas praeiti, jo nepastebėjęs. Ypač kad jau laikraščiai pradeda vis plačiau ir plačiau apie jį rašyti, ir jau ne vieno rankose yra jo knyga. Ši priežastis verčia ir mus šią knygą kiek plačiau paminėti.
KUR KIEKVIENAS TIKINTYSIS IŠKLAUSOMAS
VYTAUTAS KUTKUS
Detroite jau kuris laikas tęsiasi arkivyskupijos sinodas, svarbus JAV Katalikų Bažnyčiai savo atviru demokratiškumu. Kaip tik dėl to atvirumo ten yra svarstomi ir lietuviškieji bažnytiniai reikalai. Raštu apklausinė-jus sinode besireiškiančius lietuvius, pirmiausia spausdiname į pačius galutinius pasitarimus išrinkto Vytauto Kutkaus atsakymus.
1. Kaip apibūdintumėte ir kaip asmeniškai vertintumėte savo aktyvaus dalyvavimo patirtį Detroito arkivyskupijos sinode?
Pirmiausia noriu prisipažinti, kad dalyvauti Detroito arkivyskupijos sinode mane paskatino mūsų didysis tautos patriotas prel. Mykolas Krupavičius. Jis dar 1967 m. vasario mėn. 22 d. man taip rašė: “Šiandien ši laišką rašau štai dėl ko: Detroito arkivyskupijoje rengiasi šaukti sinodą. Svarbus įvykis. Jo svarbą didina toji aplinkybė, kad tos arkivyskupijos arkiv. Deardenas yra JAV-ių episkopato pirmininkas, todėl jo nutarimai gali tapti pavyzdžiu visoms kitoms vyskupijoms jų šaukiamuose sinoduose”. Raginimą baigia šiais žodžais: “Padarykite visą, kad jie (lietuviai — V. K.) tame sinode dalyvautų, kaip katalikiškos bendruomenės atstovai... Koki mūsų gali būti reikalavimai? Čia, išeivijoje, gauti tokių sąlygų ir priemonių, kuriose galėtumėm išlaikyti savo ir busimųjų kartų savo lietuviškas sielas, kad galėtumėm išlikti gyvais katalikais ir lietuviais patriotais”. Taigi visa tai buvo prieš 15 mėnesių, kada Detroito šv. Antano parapijos nariai kovojo už antras lietuviškas šv. Mišias lietuviškoje parapijoje. Tada buvo tik prasidėję Detroito arkivyskupijos sinodo paruošiamieji darbai. Bažnyčiose buvo platinami sinodo reikšmę nušviečiantieji aplinkraščiai. Straipsniai apie sinodą buvo arkidiecezijos savaitraštyje “Michigan Catholic”. Tačiau minėtoji įtampa mūsų parapijoje gal buvo dalinai kalta, kad palyginti mažas skaičius lietuvių aktyviai įsijungė į šį sinodą, nors. net 21 kartą rašiau spaudoje, dažnai šv. Antano parapijos klebono kun. W. Stanevičiaus ir savo vardu ragindamas visus Detroito lietuvius jame dalyvauti. Aš pats jau 23 vakarus praleidau to sinodo paruošiamuosiuose darbuose, visuotiniuose susirinkimuose, diskusinėse grupėse ir rajoniniuose bei dekanato posėdžiuose. Maždaug kita tiek laiko sugaišau, informuodamas visuomenę spaudoje.
Skaityti daugiau: Lietuviai Detroito arkivyskupijos sinode - I
Diskusijos su Nina Gailiūniene
"Laiškų Lietuviams" konkurse pirma premija atžymėtas Ninos Gailiūnienės straipsnis "Iš Petro uolos ištrykš pasaulį gaivinantis šaltinis" (kovo nr., 92 psl.) susilaukė plataus skaitytojų dėmesio, o kai kurios autorės keliamos mintys sukėlė nemaža kontroversijos. Nežiūrint to, redakciją tepasiekė keturi laiškai (mes, lietuviai, nepratę iš viso rašyti, o ypač laiškų redakcijai). Nors pasisakymų nedaug, tačiau jie palietė bene visas opiąsias straipsnio dalis. Juos čia spausdiname kartu su N. Gailiūnienės atsakymais tikėdamiesi, kad šis pokalbis praplės mūsų visų akiratį. Dėl vietos stokos buvo sutrumpinti Igno Petrausko ir Ninos Gailiūnienės pasisakymai, stengiantis nenubraukti esminių dalykų. Tikimės, kad diskusijos bus tęsiamos ir toliau. Taip pat prašom perskaityti "L. L." redakcijos pasisakymą "Diskusijos kultūra" šio "L. L." numerio 223 psl. — Red.
“Krikščionybė niekados nebuvo išmėginta”.
Kai pasaulyje atsirado komunizmas, nacizmas, fašizmas ir kitokie izmai, buvo pradėta kaltinti krikščionybė, kad ji atgyvenusi, nesugebanti nieko pasauliui duoti.
Garsus britų dramaturgas, kritikas ir visuomenininkas Georges Bernard Shaw į tai atsakė: “Kaip galima kaltinti krikščionybę, kad ji nesugebanti pagerinti gyvenimo? Krikščionybė buvo tik skelbta, bet niekados nebuvo išmėginta praktiškame gyvenime”.
Popiežius Jonas XXIII ir “reformavo” Bažnyčią ta prasme, kad Kristaus mokslas nebūtų mums tik teoretiška Tiesa, bet ir praktiškas Kelias ir Gyvenimas.
Jeigu nebūčiau kliudžiusi tos “praktiškosios pusės”, mano straipsnis nebūtų suerzinęs skaitytojų. Kai kurie kritikai savo laiškus parašė tiesiog savo pačių tulžimi, kaip matysite straipsnio pabaigoje.
Rašinio tema buvo labai plati, o reikėjo sutalpinti į 3000 žodžių. Todėl straipsnio pabaigoje (visai teisingai pastebėjo vertinimo komisija) tarsi “pasimetusi” šokinėjau po “kraštutinumus” nuo vieno dalyko prie kito. Norėjosi dar tiek daug dalykų paliesti, o reikėjo jau skaičiuoti ne tik eilutes, o žodžius. Todėl vienos vietos pasidarė skaitytojams neaiškios, kitos lyg ne į temą, trečios nesuprastos.
Esu dėkinga redakcijai, kuri leido atsakyti į kritikuojančius laiškus.
Nina Gailiūnienė
ŠEIMA
Skaičiai irgi daug pasako — tokia mintis skverbiasi į galvą, užtinkant visą eilę reikšmingų davinių “Design for Successful Marriage” knygoje (Prentice-Hall, Inc., Englewood Cliffs, N. J., 1964). Tos knygos autorius yra dr. Alphonse H. Clements, Amerikos Katalikų Universiteto Vašingtone Vedybų Patarimo Centro direktorius.
47 iš 100 nebe tą patį
Kur glūdi vedybų pasisekimas? Patirtis ir mokslas rodo, kad vedybos yra pasisekusios, kai du žmonės atitinka savo paskirti. Nepajėgumas išsirinkti sau gyvenimo draugą ar draugę yra pagrindinė skyrybų priežastis. Apklausinėjus daugelį šeimų visoje Amerikoje, pasirodė, kad tik 52% vyrų ir 47% moterų rinktųsi tuos pačius žmones vėl iš naujo. Tai tik pusė porų buvo įsitikinusios savo pasirinkimo teisingumu.
Katalikiškųjų universitetų studentai turėjo labai sveiką pažiūrą į vedybas. Jie teigė, kad ta pati religija ir noras auginti šeimą yra svarbūs klausimai. Fizinis patraukimas ir turtas, jų nuomone, nesą svarbu. Studentų toks galvojimas nereiškė, kad jie to ir laikosi.
Retėja "šeimų galvos"
Pareigų pasiskirstyme yra tikras sąmyšis. Iš 90 katalikiškų šeimų tik 38.4% sutiko, kad vyras yra šeimos galva. Visuose Amerikos šeimų apklausinėjimo daviniuose vystyklų keitimas, vaikų priežiūra ir grindų plovimas yra įtraukta į vyro pareigas.
Sėkmingose katalikiškose vedybose 70% moterų pasisako už vyro vadovavimą šeimoje. Ir tai nereiškia žmonos nužeminimą ar vyro tironišką valdžią. Tai vyro atsakomybės ir subrendimo ženklas.
Tarpusavio meilės ugdymo klausimas yra sunkiai išsprendžiama sąvoka, nes iš 855 katalikiškų šeimų tik 26% prisipažino esą įsimylėję. Daugeliui meilė blėso su kiekvienais metais.
Žmonos pasiaukojimą vyrai stato pirmoje vietoje, o moterys pagyrimus ir atmintinų sukaktuvių prisiminimus, įrodančius vyro meilę.
Reikalaujam laisvės baltams
“Taipgi šiandien, pusę šimto metų po savų valstybių įkūrimo, baltai — ir ne vien tik jie, bet prisiminkime iš Sovietų Sąjungoj esančių apie 130 tautų bent ukrainiečius, armėnus, georgus ir mongolus — kovoja, kad išsaugotų savo tautinį charakterį bei kalbą...
Šiom išvadom niekam nenorima skelbti karo; priešingai, jos tarnauja vien taikai. Jai gi geriausiai pasitarnaujama, kai kiekvienai tautai užtikrinama laisvė, kurią, kaip neprarandamą teisę, tautai yra suteikusi Aukštesnė Ranka. Todėl džiaugiamės, kad šiuo metu geltonosios ir juodosios rasės žmonės tampa laisvi..., (būdami) nusistatę Žmogaus Teisių Metais reikalauti laisvės ir baltiesiems” (Joseph Ehret (Eretas), “National-Zeitung Basei”, Nr. 75, vasario 14).
Lietuvių išeivių pastoracijoj
“Ne tik mūsų spauda, bet ir kai kurios organizacijos gyviau susirūpino religiniais reikalais. Atrodo, pajutome, kas būtų, jei mums iš rankų išslystų teisinė mūsų parapijų padėtis, kurią lig šiol turėjome. Antra vertus, labiau pajutome ir tą tragiką, kai po II Vatikano santarybos galime naudotis gimtąja kalba liturgijoje ir praktiškai jos tegauname savose parapijose tik trupinius. Kas gali abejoti, kad mums reikia ir šioje srityje koordinuojančios, planuojančios, akstinančios rankos? Bet visame laisvajame pasaulyje turime tik vieną vyskupą ir tą be ordinarinių teisių. Ar galėtų būt sudaryta... pasauliečių ir dvasiškių taryba religiniams reikalams? Visos tarybos, kokias lig šiol turėjome prie organizacijų, pasirodė neveiksmingos. Veiksmingesnės galėtų būti tarybos ar komitetai, sudaromi prie parapijų panašiu pagrindu, kaip tai padarė New Britain, Conn., ir Prisikėlimo parapijos Toronte klebonai. Vertas dėmesio ir Detroito atvejis, kur lietuviai prasiveržė į diocezinę plotmę savo pageidavimams bei teisėms pareikšti. Čikagos atvejis dėl kapinių taip pat gali turėt nemažos reikšmės, kaip Amerikos vyskupai toliau žiūrės į tautinių mažumų reikalus. Jei ne juridiškai, tai bent morališkai mūsų religiniai reikalai pagerėtų, jei turėtume... daugiau vyskupų (Kun. Stasys Yla, “Tėviškės Žiburiai”, gegužės 16).
Gegužės pirmoji
“P r a n e š i m a s dėl karinio parado ir darbo žmonių demonstracijos 1968 m. gegužės 1 d. Vilniuje.
Karinis paradas ir demonstracija įvyks 10 val. ryto Lenino prospekte, Lenino aikštės rajone. Demonstracijos dalyviai renkasi savo susirinkimo vietose pagal įmones ir įstaigas ir rajoninėmis kolonomis nustatytais maršrutais žygiuoja į Lenino aikštę.
Visų transporto rūšių ir pėsčiųjų judėjimas Lenino prospekte, Lenino aikštės ir prie jos esančių gatvių rajone bus sustabdytas nuo 8 val. 45 min. iki demonstracijos pabaigos.
Įeiti į šiuos rajonus bus galima tik su specialiais leidimais iki 9 val. 55 min.” (“Tiesa”, gegužės 1).
Neturim pamiršti Ragausko
“Joną Ragauską pirmą kartą pamačiau Priekulėje 1948 metais. Jis neseniai buvo nusimetęs kunigo sutaną... Tą vakarą gausiai susirinkusiems... prabilo apie katalikų tikėjimo, bažnyčios ir kunigų veidmainiškumą... Seniems ir jauniems jis padėjo nusikratyti religinių prietarų... Už tai mes, ateistai, niekada jo neturime pamiršti” (Vl. Petkus, sodininkas, “Literatūra ir Menas”, balandžio 30).
Amerikos gaisrai
“...Jau mėnesį liepsnoja Jungtinių Amerikos Valstijų miestai.
Įvykiai, sekę po negrų lyderio, Nobelio taikos premijos laureato, pastoriaus Martino Liuterio Kingo nužudymo, visiems gerai žinomi. Žudynės ir gaisrai pasiekė nematytą maštabą, kurį galima palyginti tik su Vietnamu paskutiniosios ofenzyvos laikotarpy. O turtingose, taukais aptekusiose Valstijose yra ką griauti. Riaušės apėmė 125 stambiausius šalies miestus...
KNYGOS
Yra knygų, kurių jau vien pavadinimas sukelia dideles viltis skaitytojui. Tokia yra prieš kiek laiko pasirodžiusi Rosemary Haughton knyga “On Trying to Be Human”, Springfield, Illinois, Templegate, 1966, 199 p., $4.95.
Knyga iš tikrųjų yra komentaras apie apaštalo Pauliaus laiškus iš mūsų laikų žmogaus padėties. Autorei, kaip ir Pauliui, nuodėmė yra centrinis žmogaus gyvenimo paradoksas: nuodėmę ji supranta visa tai, kas žmogui trukdo dalintis, ieškoti pilno žmogiškumo. “Nuodėmės faktas ir patirtis verčia klausti: ‘Ką reiškia būti pilnai žmogumi?’ Be šios nuodėmės sienos mums nereiktų klausti — mes žinotume. Jei žmonės galėtų pilnai bendrauti vienas su kitu, žmogiškumo ieškojimas nebūtų reikalingas, nes mes žinotume ir savo absoliutines ribas ir savo galutines galimybes. Kaip dabar yra, mes nežinome nei vienų, nei kitų” (25 p.). Žmogus stato barjerus savo paties saugumui užtikrinti: “Yra daug erdvės tarp kito žmogaus padėties fakto — jo neturto, alkio, skausmo, ir to jausmo manyje pačiam. Ši erdvė yra pripildyta apsaugojančiom vaizdinėm sąvokom, kaip ‘Dievo valia’, ‘charity begins at home’, ‘nelaimė yra bausmė už nuodėmę’, ‘kiekvienas sau’. Žmogiškos užuojautos srovės negali pereiti šiuos barjerus...” (27 p.). Šios sienos statomos apsaugoti žmogaus prigimti tokią, kokia ji dabar yra, gi noras pilnesnio žmogiškumo kaip tik rodo, kad žmogaus prigimtyje gali slėptis daugiau, negu mes linkę manyti.
Haughton kelią į pilnesnį žmogiškumą mato tik per žmogaus ryšius su žmogumi: “... gyventi reiškia būti ryšyje, būti ‘kam nors’. Visos įžvalgos į ‘paties’ prasmę ar net egzistenciją ateina per patirtį ‘aš ryšyje su kitu’. Tačiau kad tai būtų išsivystymas, o ne tik eilė atskirtų patirčių, reikia tikėjimo akto — išreikšto ar ne išreikšto pasišventimo ieškoti ko nors, kas dar nežinoma” (p. 77). Autorė mato, kad Kristaus mokslas pabrėžia ne tik reikalą ieškoti dangaus karalystės, bet taip pat rodo, kad ieškojimas turi vykti ryšiuose tarp žmonių.
Praėjusių metų lietuvišką naujų knygų derlių išeivijoje papildė prof. Antano Ramūno “Iš sutemų į aušrą”. Šis puspenkto šimto puslapių leidinys charakteringas plačia temų skale, entuziastingų lietuvių misija pasauliui ir Lietuvos laisve tikėjimu; knygos forma įvairi ir chaotiška iki tikro originalumo.
A. Paplauskas-Ramūnas lietuviams žinomas kaip nuoširdus ateitininkas, visuomenininkas, patriotas, lyriškos sielos pedagogas, studijavęs Kaune, Vienoje ir studijas gilinęs beveik visame plačiame pasauly (keliaudamas), taip pat savo raštais (keliomis kalbomis) ir idėjomis reiškęsis irgi beveik “plačiame pasauly”, pastoviai profesoriaudamas Ottawa universitete, Kanadoje.
“Iš sutemų į aušrą” yra pirmoji prof. A. Ramūno knyga lietuviškai; kiti dešimt jo (mokslinių) leidinių parašyti vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis. Šio leidinio dedikacija yra labai asmeninė; jo pobūdis paties autoriaus pavadintas “pedagoginiu”. Ne vienam skaitytojui, tačiau, pasirodys ši knyga daugiau visuomenine, “pagimdyta” beveik dienoraštiniu būdu, su gausiu lyriniu padažu. Tokia temų įvairybė, kad kiekvienas skaitytojas čia atras ką nors ir iš savo pamėgimų srities. Čia užgriebta ir Lietuvos krikščionybės istorija, ir socialinės problemos, pabrėžiant federalinės pasaulio santvarkos reikšmę, ir literatūra, duodant knygoje net porą knygų recenzijų, ir pedagoginės sistemos, auklėjimo rūpesčiai, ir kelioniniai įspūdžiai, ir pasikalbėjimai su žymiais asmenimis ir taip toliau... Užgriebtų svarbių klausimų daugybė, originalūs, literatūriški išsireiškimai, jaunuoliškas entuziazmas patraukia skaityti knygą puslapį po puslapio...
Skaityti. Ar perskaičius kas lieka sąmonėj? Mažai. Kadangi sugretinamos labai skirtingos temos, jos plačiau ir sistemingiau nepanagrinėv jamos. Ryškiausiai sustojama prie egzistencializmo, federalizmo, pedagogo Foersterio, lietuvių genijaus M. Čiurlionio. Minima labai daug vardų; pedagoginiai principai pateikiami išvadinėmis formomis; lietuvio misijai atlikti pasauly mažai duodama konkrečių gairių, bet rodoma daug tikėjimo ir entuziazmo.
Ką norėjo autorius pasakyti knygoje “Iš sutemų i aušrą”? Jei atidžiai skaitysime, nujausime: idealią Lietuvą ir idealų lietuvį. Įsijaus ypač tie skaitytojai, kurie artimi prof. A. Ramūno idealams ir kurie jį brangina. Bet norėtųsi autoriui palinkėti, kad jo sekančiose knygose būtų daugiau sistemos ir aiškumo visiems jo skaitytojams, draugams ir tolimesniems, giliau įžvelgiantiems ir eiliniams.
Alė Rūta
Bolivijoj kardinolui Maure pasisekė iš valdžios išgauti tam tikrų lengvatų menką atlyginimą tegaunantiems cinko kasyklų darbininkams.
Peru 25,000 turtingųjų gauna 44% viso krašto pajamų, kai tuo tarpu likusiomis pajamomis dalinasi net 12 milijonų gyventojų. 50 jaunų kunigų, pilnai remiamų kardinolo pranciškono arkivysk. Ricketts, atspausdino atsišaukimą prieš kraštą valdančiųjų turtuolių neteisingumą bei daugumo išnaudojimą.
JAVvyrų vienuolynų viršininkų suvažiavime juozapietė sesuo Aloysius pareiškė: "Mes norim išsilieti prasmingoj asmeninėj tarnyboj kitiems... Bet mes nebematom jokios prasmės būti Amerikos Bažnyčios bevardžiais "stebuklais"."
Rytų Vokietijoj,vyskupams viešai nepasitenkinant religinės laisvės suvaržymais naujoj konstitucijoj (žr. "L. L." V 179), buvo pažadėta, jog ji bus pataisyta "pagal politinius ir moralinius tikinčiųjų interesus". Vis dėlto komunistų partijos vadas Ulbrecht "tebemanevruoja": Berlyno rytų zonoje 3000 miniai jis pareiškė Rytų Vokietiją esant pasiruošusią užmegzti ryšius su Šventuoju Sostu, ... tik tie žodžiai nepasirodė spaudoj.
Ispanijoj,pagal susitarimą su Vatikanu, valdžia pasiūlo kandidatus į krašto vyskupus. Jai delsiant pasiūlyti kandidatus net į 20 vyskupijų, jose labai trukdomas bažnytinis administravimas bei atsinaujinimas. Ispanijoj pasigirsta vis garsesni reikalavimai valdžiai atsižadėti tos konkordatu suteiktos teisės, kurios atsisakyti visų valdžių prašė Vatikano II suvažiavimas.
Jugoslavijojkroatų komunistų organizacija nusprendė kovoti, jų žodžiais, prieš Bažnyčios "politinę veiklą": kasdieninį 3000 vargšų maitinimą, jaunimo švietimą bei spaudą.
Kiekvienas žmogus yra savo sielos ganytojas. Taipgi jis yra įjungtas į bendruomenę. Joje jis naudojasi kitų pastangomis bei gėrybėmis ir tuo pačiu yra įpareigotas rūpintis artimųjų reikalais, ypač tų, kurie alksta ir trokšta teisybės.
Katalikiškoji spauda yra viena galingiausių priemonių patarnauti artimui, formuojant jo charakterį, jam teikiant žinias bei puoselėjant lietuvišką kultūrą.
Prel. Pranciškus Juras, Lawrence, Mass.
Nuoširdžiai dėkojame dideliam lietuvių spaudos rėmėjui prel. Pranciškui Jurui, parėmusiam šio "Laiškų Lietuviams" numerio išleidimą 200 dolerių auka. — Red.
Džiugu, kad “Laiškai Lietuviams” išsilaiko vis dar pakiliame lygyje, net tai šen, tai ten šviežiai patobulėdami. Kas mėnesi žurnalo nekantriai lauki, o susilaukęs ir pradėjęs skaityti, negali atidėti kitam kartui — nori baigti vienu prisėdimu.
Draugas, V. 18
PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS SEIMAS
PLB Valdyba šaukia PLB III-ąjį Seimą š. m. VIII. 29 - IX. 2., Niujorke, skelbdama sekantį dienotvarkės projektą: VIII. 29, 6 val. vak. seimo atstovų ir svečių pobūvis. VIII. 30, 9 val. registracija; 10 val. atidarymas, pranešimai ir diskusijos; 1:30 val. pietų pertrauka;
3 val. kraštų lietuvių bendruomenių pranešimai; 6 val. pranešimas “Laisvinimo kova ir politinės perspektyvos” — Vliko pirm. dr. J. K. Valiūnas; 8 val. literatūros vakaras, šokiai. VII 31, 9 val. diskusijos; 10:30 val. pranešimas “Okupuotos Lietuvos padėtis ir išeivija” — Vatikano Lietuvos Pasiuntinybės sekr. St. Lozoraitis jr.; 12 val. klausimai ir diskusijos; 1:30 val. pietų pertrauka; 3 val. jaunimo motorkados sutikimas, paradas, sporto varžybos; 5 val. naujos PLB Valdybos rinkimas, seimo nutarimų svarstymas ir priėmimas; 8 val. banketas. IX. 1, 10 val. iškilmingos pamaldos; 1:30 val. pranešimas “Išeivijos kultūros ir švietimo rūpesčiai” — Kanados LB Krašto Valdybos pirm. A. Rinkūnas; 3 val. iškilmingas posėdis; paskaita “Valstybingumas ir tautiškumas” — dr. K. Keblys; nutarimai; naujos PLB Valdybos pristatymas; 7 val. didysis koncertas Lincolno Centre. IX. 2, 10 val. ekskursija.
MIŠIOLO IŠLAIDOMS
Lietuvių Liturginės Komisijos paruoštas ir Lietuvių Tėvų Jėzuitų išleistas Romos Katalikų Mišiolas jau baigiamas išparduoti. Leidėjai yra dėkingi už aukas, padengiančias bent kai kurias išlaidas, siunčiant mišiolą negalintiems užsimokėti. $100.00 yra paaukojusi Ateitininkų Sendraugių Sąjunga, o per kun. M. Vembrę, Brockton, Mass., gauta 12 dol. iš V. Grybausko, 6 dol. — iš Miss. B. Fedorovich, po 2 dol. — iš M. Janonienės, A. Padago, Vyt. Sužiedėlio ir Ant. Šeduikio.
DOKUMENTINIS FILMAS
Lietuvių Foto Archyvas suka dokumentinį filmą, vardu “Dvylika”, apie dvylika meno, politikos ir visuomeninio darbo lietuvių veikėjų. Prie kameros — Algimantas Kezys, S. J., garsas — Jono Ralio, filmą režisuoja Birutė Pūkelevičiūtė. Tikimasi, kad šį darbą visuomenė visokeriopai parems.