PRANAS GARŠVA, MI.C.
Pranas Garšva, M.I.C., yra Tėvų Marijonų Čikagoje leidžiamo lietuviu dienraščio redaktorius-moderatorius.
Lietuviškų parapijų ateities problema šiame krašte nėra lengva. Sprendžiant šią problemą ir ieškant būdų lietuviškų parapijų egzistencijai pratęsti, reikalinga žvelgti į religinius ir tautinius nusiteikimus, sielovados ir parapiečių atsakingumo pajautimą, hierarchijos ir pasauliečių religinį sąmoningumą. Dabarties tikrovėje dar iškyla po Vatikano II susirinkimo įvestos reformos, iš kurių išplaukia tokios naujos Bažnyčios gyvenime apraiškos, kaip nauja liturgija, vyskupų ir kunigų pareigos, pasauliečių atsakomybė krikščioniškoje pasiuntinybėje.
To visko neįmanoma apimti trumpu straipsniu — tam būtų reikalinga platesnių studijų ir atsakymų į daugelį nežinomųjų. Bet bent trumpai reikia pažvelgti į po visuotinio Bažnyčios susirinkimo besikeičiančias nuotaikas ir pagrindines išleistų konstitucijų bei dekretų mintis.
Lietuvių kalba liturgijoje
Pagrindinė Bažnyčios liturginė kalba niekada nebuvo visiškai vienoda. Apaštalų kalba buvo aramajiška, bet ją greitai pakeitė tuo metu plačiai vartojama graikų kalba. Lotynų kalba įsivyravo Vakarų Bažnyčioje tik tada, kai Romos imperijos dauguma tapo krikščioniška. Rytuose iki šiol išliko kelios liturginės teisėtai vartojamos kalbos. Tačiau net ir Vakarų Bažnyčioje kalbos klausimas buvo gana painus, nes lotynų kalba ilgainiui liko tik pagrindinių pamaldų — Mišių, brevioriaus, sakramentų teikimo, palaiminimų ir kt. — pastovioji dalis, tuo tarpu pamokslai, populiarus giedojimas ir kiti religiniai aktai buvo atliekami gyvąja kalba.
Istorija primena daugelį dar nesibaigiančių tautinių kivirčų dėl kalbos religinėse apeigose, pvz. lietuvių ginčai su lenkais, baskų su ispanais, valonų su flamais, o taip pat ir tautinių mažumų nesutarimai net Amerikos imigrantų tarpe.
Dar aštriau liturginės kalbos klausimas atsistojo po reformos, kada didžiuma liturginių aktų atliekami gyvąja kalba. O kai šiuo metu lietuviškos parapijos jau yra tapusios dvikalbėmis, tai tiek pamaldų kalba, tiek ir jų laikas sunkiai tegali visus patenkinti.
Kalbinės problemos nėra normaliose parapijose, kur visi parapiečiai yra vienos tautybės arba gerai suprantą krašto kalbą. Bet išeivijos parapijose ši problema išsprendžiama tik nuoširdžia religine dvasia ir nesuteptu tautiniu nusiteikimu. Religinė dvasia reikalauja laisvės tikintiesiems pasirinkti geriau suprantamą kalbą, nes malda — tai intymus pokalbis su Dievu. Kunigų pareiga savo parapiečius tinkamai aptarnauti žmonėms suprantama kalba. Ir tai dvasinės pareigos atlikimas, o ne kokios privilegijos suteikimas. Tautinis nusiteikimas ir išsiauklėjimas atsiremia religinių įsipareigojimų supratimu. Niekas negali būti verčiamas eiti melstis jam mažai suprantama kalba, kai net pati Bažnyčia pabrėžia asmeninės laisvės didelę vertę. Iš kitos pusės, nei iš kunigų, nei iš vyskupų negalima būtų reikalauti aptarnauti parapiečius viena kuria kalba, jeigu parapijai priklauso ir kitą kalbą geriau suprantančių bei ta kalba galinčių intymiau kalbėtis su Dievu.
Kalbos problema lietuviškose bažnyčiose reikalinga protingo sprendimo dėl parapijų egzistencijos. Bet kartu ji reikalinga sprendimo ir dėl per greito nutautimo pavojaus, jeigu mes norime, kad lietuvių vaikai ateityje sudarytų savų parapijų branduolį. Ir kunigai ir pasauliečiai šioje srityje turi nuoširdžiai bendradarbiauti bažnytinėje dvasioje, kad vieni kitiems netaptų priešais ir negriautų nei religinės dvasios, nei tautinės nuotaikos.
Bažnyčia— Dievo tauta
Vatikano II visuotinis susirinkimas mėgino labiau išryškinti pačios Bažnyčios esmę ir prigimtį, nusakyti visų savo narių pareigas, surasti tiesesnį kelią prieiti prie šių dienų reikalavimų. Popiežiaus Jono XXIII paskelbtas "aggiornamento" — dienos reikalavimams prisitaikymas bandė rasti būdus susikalbėti su visais krikščionimis ir net nekrikščionimis. Bet ypatingai jis iškėlė, pačioje Bažnyčioje pokalbio reikalą, kuris nebuvo praktikuojamas net tarp dvasininkų ir pasauliečių. Tai kaip tik išryškina vadinamoji dogminė konstitucija, kuri yra pagrindas visų visuotinio susirinkimo padarytų išvadų.
Dogminė konstitucija, kuri kalba apie Bažnyčios esmę, paryškina, kad Bažnyčią sudaro ne koks nors autoritetas viršuje ir eiliniai tikintieji apačioje, bet kad ją sudaro visi tikintieji, tai yra Dievo tauta. "Visi žmonės yra pašaukti į naująją Dievo tautą. Todėl ši tauta, palikdama viena ir vienintelė, turi plėstis po visą pasaulį ir tęstis per visus amžius, kad įvyktų Dievo planas" (II Vatikano dokumentai, Dogminė konstitucija 13, lietuviškas vertimas, 31 psl.). Krikštu tikintieji įsipareigoja Dievui ir Bažnyčiai tam tikroms pareigoms, kurias jie turi atlikti tikėjimo dvasioje. "Tikintieji yra įjungiami į Bažnyčią krikštu ir jo įspaudžiamu ženklu skiriami krikščionių religijos kultui; atgimę Dievo vaikais, jie privalo išpažinti prieš žmones iš Dievo per Bažnyčią gautą tikėjimą" (t. p. 11, 28-29 psl.).
Tai bendrosios mintys apie Dievo tautą, kurią sudaro visi tikintieji — vyskupai, kunigai ir pasauliečiai. Tai kartu priminimas, kad visi turi pilną atsakomybę už Bažnyčią, už tikėjimo plėtimą, pasaulio pašventimą ir išganymo kelio išryškinimą. Tai yra ta tikroji Bažnyčia, kuri turi žemėj tęsti Kristaus pasiuntinybę ir skelbti jo evangeliją.
Kunigų ir pasauliečių bendradarbiavimas
Ta pati dogminė konstitucija pabrėžia skirtingas dvasininkų ir pasauliečių pareigas, nors ir kalba apie jų bendradarbiavimą Kristaus misijoje. "Bendroji tikinčiųjų ir tarnaujančioji, arba hierarchinė, kunigystė skiriasi savo esme, ne vien laipsniu. Tačiau jos yra viena kitai skirtos ir abi savo būdu dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje (t. p. 10, 28 psl.). Toliau konstitucija primena, kad kunigai turi tarnauti Dievo tautai, o ne ją valdyti: "Dievo tautai ganyti ir nuolatos plėsti Viešpats Kristus savo Bažnyčioje įsteigė įvairias pareigas, skirtas tarnauti viso kūno gerovei. Juk gaunantieji šventąją galią iš tikrųjų tarnauja savo broliams, kad visi, kurie priklauso Dievo tautai ir dėl to gali džiaugtis tikrąja krikščionio kilnybe, laisvai ir tvarkingai žengdami į tą patį tikslą, pasiektų išganymą" (t. p. 18, 38 psl.). Vyskupų teisė vadovauti tikintiesiems yra neginčijama, bet jų galia tvarkoma aukščiausios bažnytinės valdžios ir gali būti atitinkamai aprėžta (plg. t. p., 27). Reikalui esant. Bažnyčios vadovybė tas vyskupų galias aprėžia, kad kartais ir jie žemiškų ar laikinų dalykų nepastatytų aukščiau Kristaus pasiuntinybės.
Tačiau vyskupai "žino, kad jie patys nėra vieninteliai asmenys, kuriems Kristus pavedė visą Bažnyčios misiją — išganyti pasaulį; priešingai, jų kilnusis uždavinys yra taip ganyti tikinčiuosius ir taip pripažinti jų pagalbą bei ypatingas dovanas, kad visi savo būdu sutartinai varytų bendrą darbą" (t. p. 30, 59 psl.). Ir dar primena: "Todėl jiems turi būti visur atviras kelias pagal išgales ir laiko reikalavimus aktyviai prisidėti prie išganingo Bažnyčios darbo" (t. p. 31, 60 psl.). Kaipgi pasauliečiai galėtų aktyviai prisidėti prie religinio darbo, jeigu jie nebūtų dvasininkų kviečiami, jeigu jiems nebūtų leista atlikti Bažnyčioje tokių pareigų, kurios reikalauja visų tikinčiųjų išminties, patyrimo ir jėgų? Todėl ir reikalingas didesnis bendradarbiavimas bažnytinėje misijoje tarp vyskupų ir kunigų iš vienos pusės ir pasauliečių — iš kitos. Reikalingas vienų kitais didesnis pasitikėjimas ir pareigų patikėjimas. Kitaip stokotume bendros atsakomybės už Kristaus paliktos evangelijos plėtimą žemėje ir krikščioniško gyvenimo pašventimą.
Nors ši konstitucija ir primena Dievo tautos uždavinius, bet ji dar vis tik permažai yra nurodžiusi pasauliečių pareigas religinio gyvenimo iškėlimui viešumon. Tai pastebėjo ir teologų suvažiavimas Toronte, Kanadoje. Belgijos kardinolas Suenens sako, kad Vatikano II suvažiavime "iš naujo buvo atrasta Dievo tauta kaip visuma, dalinantis atsakomybe visiems jos nariams, tarp kurių — nuo popiežiaus iki mažiausio pakrikštytojo — yra pagrindinė lygybė. Nors tas suvažiavimas praplėtė atsakomybę ir pareigas vyskupams, deja, ne pasauliečiams, nes supratimas apie pasauliečių vietą Bažnyčioje dar nesubrendo. Norim ar nenorim, sako jis toliau, mes esame pakeliui į kokį III Vatikano suvažiavimą" (Laiškai Lietuviams, 1967, rugsėjis, 311 psl.). Taigi, gal dar turės praeiti dešimtys ar daugiau metų, kol pasauliečių tikroji padėtis ir atsakomybė Bažnyčioje įgys pilną lygybę ir suras tikro bendradarbiavimo kelią. Ir to kelio turi ieškoti nuoširdžiu pokalbiu patys pasauliečiai ir dvasiškija, jeigu nori išvengti skilimo dvasinės krizės pagilinimo.
Krizė lietuviškose parapijose
Šioje perspektyvoje reikia žvelgti ir į lietuviškų parapijų tam tikrą krizę, kurią jaučia tiek jų vadovai, tiek ir tikintieji. Pasauliečiai čia turi plačią dirvą reikštis parapijų veikloje, tuo pačiu Kristaus misijoje. Konstitucija sako: "Turimos žinios, patyrimas ir prestižas pasauliečiams leidžia, o kartais net uždeda pareigą pareikšti savo nuomonę apie dalykus, liečiančius Bažnyčios gerovę" (t. p. 37, 66-67 psl.). Tiek visa Bažnyčia, tiek juo labiau parapija, kol veikia šioje žemėje, naudojasi visomis žemiškomis priemonėmis ir jas paverčia šventėjimo įrankiais. Išimtinai Dievo kultas paliekamas vyskupų ir kunigų galioms, kurios priklauso nuo jų šventimų, bet daugelis grynai medžiaginių šios žemės priemonių turi būti pavesta pasauliečiams, nes jie toje srityje gali tiksliau ir vaisingiau reikštis. Jei toks bendradarbiavimas būtų parapijose, visuma ir paskiros dalys augtų, visoms tarpusavy bendraujant ir vieningai siekiant pilnatvės (plg. 13, 32 psl.).
Lietuvių parapijose krizė kyla ne dėl administracinio susitvarkymo stokos, bet dėl veiklos metodų ir kalbos. Personalinės (tautinės) parapijos turi išimtinę padėtį, nes jau nebėra grynai vienakalbių, užtat tik kunigams ir pasauliečiams religine dvasia sprendžiant tautų ir kalbų santykius tegalima išvengti parapinės ir net iš viso religinės krizės.
Dekretas apie vyskupų pareigas pabrėžia reikalą dvasininkams rūpestingai žiūrėti religinių reikalų, kad niekas dėl savo tautybės ar kalbos nebūtų skriaudžiamas. Juo labiau tai liečia kunigus, vadovaujančius lietuviškoms parapijoms. Čia pasauliečiai turi nuoširdžiai įsižiūrėti į parapijos reikalus, bet kartu ir savo organizuotumu bei uolumu saugoti religines ir tautines vertybes. Negalima versti kaltės tik kunigams, kurie turi aptarnauti keliomis kalbomis savo parapiečius, kada parapija nesirūpina patys tikintieji, bet, iš kitos pusės, negalima kaltinti tik pasauliečių, kad jie, gyvenimo reikalų verčiami, pvz. dėl darbovietės, dėl mokyklos ar pan., keliasi toliau nuo savų parapijų ir jas palaikyti tegali tik švenčių progomis.
Pasauliečiai ir kunigai bendromis jėgomis turėtų paieškoti ir naujų kelių, kad lietuviškos parapijos išliktų stiprios narių skaičiumi ir religine dvasia. Kartais gal reiktų atsižadėti bemirštančios parapijos, kad tuo būdu sustiprintumėm didesniąsias. Pasauliečių pareiga ne tik patiems organizuotis, bet padėti susiorganizuoti vaikams ir jaunimui, kad jie turėtų galimybių lankyti lietuviškas mokyklas, dalyvauti lietuviškose pamaldose ir nuo pat mažens įprastų priklausyti savai parapijai. Vertėtų ir čia prisiminti Vatikano II susirinkimo išvadą, kad šeimoje "tarsi namų židinio Bažnyčioje tėvai turi savo vaikams žodžiu ir pavyzdžiu būti pirmaisiais tikėjimo skelbėjais ir ugdyti kiekvienam savą pašaukimą" (t. p. 11, 30 psl.). O kaip tėvai skelbs vaikams tikėjimo tiesas, jei ne lietuviškai, kokią tautybę juose skiepys, jei ne lietuvišką? Kiek pasauliečiai kartu su kunigais įdės nuoširdžių pastangų pratęsti lietuviškumą, tiek mes turėsime ir savo stiprių parapijų, o ne merdėjančių neaiškiame mišiny. Lietuviškų parapijų krizę galima atitolinti tik bendru darbu ir bendromis pastangomis — kito kelio nėra.
Kai kalbama apie meilę religine prasme, tai, vadovaujantis Šv. Rašto bei religinės literatūros sąvokomis, paprastai galvojama apie Dievo ir artimo meilę. Šis, sakyčiau, abstrakčios logikos pateisinamas ir suprantamas meilės surūšiavimas, gyvenimiškai imant, daugelio sąmonėje sukūrė tą nesusipratimą, tartum tos meilės rūšys būtų galimos viena be kitos.