LIETUVOS LAISVĖS KOVOS METAI Vol. XIX Nr. 3 KOVAS MARCH
IŠ PETRO UOLOS IŠTRYKŠ PASAULĮ GAIVINANTIS ŠALTINIS (I premija) N. Gailiūnienė 92
PASTABOS apie konkursą V. Bagdanavičius, M.I.C.,
J. Bagdonas, A. Baronas, D. Kučėnienė, F. Kurgonienė 103
KĄ REIŠKIA TIKĖTI — I A. Grauslys 104
BESKAUSMIAI VAINIKAI (eil.) D. Kučėnienė 108-113
ASMENYBĖ IR JOS NEGALAVIMAI — II A. Liaugminas 115
SIEKIANT LIETUVOS LAISVĖS — II M. Krupavičius 118
KNYGOS: Olandų Naujasis Katekizmas Kun. V. Zakaras 123
ŠEIMA: Žiurkės ir vaikai Paruošė E. Vaišnienė 129
Šio numerio iliustracijos: J. Bakio “Angelas Sargas”, keramika (I viršelio psl.); Sesuo Mercedes, “Prie kryžiaus” (89); Vyt. Valaičio nuotraukos (popiežius Jonas XXIII — 93, 96, Malda — 99); N. Gailiūnienės laiškas (101); Alg. Grigaičio nuotraukos (109-112, 114, 128); G. Juozapavičiūtės atvaizdas (120).
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (techninė redaktorė), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.SA.. Telefonai: RE 7-8400 ir RE 7-8401. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $4.00, single copy 40«. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.
Nešdamas sau kryžių, jis išėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, ebrajiškai Golgotą. Tenai jie prikalė jį ant kryžiaus.
(Jono 19, 17-18)
■ Vasario 16 — savi balsai
Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 50 metų sukakties proga JAV ir Kanados lietuvių laikraščių pirmieji puslapiai puošėsi atitinkamomis antraštėmis: "Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas, ir Lietuvai laisvės nušvis rytmečiai" (Dirva), "Vasario 16: nei džiaugsmo, nei liūdesio, tik ryžties..." (Darbininkas), "Ryžtingai kovosime už Lietuvos laisvę" (Draugas), "Laisvę laimėję ryžtu, kova ir kraujo auka — tauta ją vėl iškovos" (Laisvoji Lietuva), "Lietuvos nepriklausomybės sukaktis" (Naujienos), "Lietuvos Taryba skelbia Lietuvos nepriklausomybę" (Nepriklausoma Lietuva, perspausdinusi vokiečių konfiskuoto Lietuvos Aido 1918. II. 19 d. laidos pirmąjį puslapį), "Lietuva bus nepriklausoma" (Tėviškės Žiburiai), "Prieš 50 metų jie paskelbė vasario 16 d. aktą" (Vienybė, su Lietuvos nepriklausomybės signatarų atvaizdu ir parašais).
Spauda — visuomenės viešas veidas. Auksinėj vasario 16 sukakty JAV ir Kanados lietuvių spaudoj girdėjosi savi balsai, prisimenantys laimėtą ir prarastą nepriklausomybę bei degantys ryžtu ją vėl atgauti.
■ Vasario 16 — dairantis aplink
Daug pasakančios yra aukščiau minėtų laikraščių numerių pirmos informacinės antraštės: "Paryžius ir Bonna" (Dirva), "Vietname derybų galimybės blėsta" (Darbininkas), "Tarp pasitarimų ir oro puolimų, Hanojaus komunistai atmeta Amerikos sąlygas taikai Vietname pasiekti" (Draugas), "Vietnamas ir Artimieji Rytai" (Laisvoji Lietuva), "Hanojus atmetęs Amerikos sąlygas" (Naujienos), "Kanada bus vieninga. Pagrindinai bus pakeista Kanados konstitucija" (Nepriklausoma Lietuva), "Kelionė į Baltijos kraštus, Prancūzijos komunistų laikraščio L'Humanite korespondento įspūdžiai (Tėviškės Žiburiai), "Ką ir kiek Lietuva pagamino 1967 metais" (Vienybė).
Šiose antraštėse matos dabarčiai būdingi mūsų žvilgsniai — į opiuosius politinius įvykius, į gyvenamąjį kraštą, į tėvynę. O kovas audringiausiame pasaulio kampelyje — Vietname savaime bent dalinai norisi palyginti su 1918-1920 m. nepriklausomybės kovomis: ir ten, ir čia grumiamasi dėl laisvės komunizmo pavojaus akivaizdoje; tik anuomet lietuvių tauta stojos ant savo kojų, o už vietnamiečius kovoja amerikiečiai.
NINA GAILIŪNIENĖ
1967-1968 metų konkurse pirmąją premiją laimėjęs straipsnis. Autorės laiškas atsiųstas vietoj fotografijos ir biografinių žinių — 101 psl. Redakcijos ir konkurso jury komisijos narių pastabos — 102 psl.
Kiekviena reforma paprastai padalina žmones į tris nelygias grupes. Maža dalis entuziastų reformą remia. Konservatyvūs priešinasi. Dauguma pasilieka indiferentiška: pagyvensim — pamatysim.
Vatikano Susirinkimas 590 milijonų katalikų masę, nekalbant jau apie kitus krikščionis, padalino į dvi dalis. Vieni karštai pritaria, kiti dar karščiau smerkia. Kuri pusė gausesnė, sunku pasakyti. Tačiau lengva įžiūrėti aiškias grupes, kas yra prieš ir kas už reformas.
Religingi, bet mažo išsilavinimo katalikai visados buvo ir bus prieš bet kokius pakeitimus Bažnyčioje. Net kunigo sutanos pakeitimas į švarką paversdavo Lietuvos davatkėles į karštas atgailotojas "už klystančius kunigus". Ką bekalbėti apie dabartines reformas. Tokiems žmonėms atrodo, kad Vatikano Susirinkimas, tarsi, būtų išsprogdinęs pačią uolą, ant kurios Kristus pastatė savo Bažnyčią su dieviška garantija, kad ir pragaro vartai jos nenugalės.
Juos daugiausia sukrečia patys nereikšmingiausi dalykai, kaip pvz. galimas celibato panaikinimas. Jų bendras skundas, kad reformos mus pavertė į "protestonus".
Nemėgsta reformų ir katalikai inteligentai, kuriems religija yra tik iš tėvų ir katalikiškos aplinkos paveldėtas paprotys.
"Mišių niekados perdaug nemėgau. Bet tas lotyniškas giedojimas! Mišparų negalėdavau atsiklausyti" — vienas nostalgiškai ilgisi praeities. Kitoms reformoms jis indiferentiškas. Prisipažino neskaitęs nei Šv. Rašto, nei jokios religinės knygos šalia tikybos vadovėlių mokykloje. O jis virš 50 metų amžiaus, Lietuvos universitetą baigęs, inteligentas.
Prieš reformas nusistatę ir tie — mokyti ir bemoksliai, kuriems Bažnyčia yra tik tam tikra žemiška institucija, garantuojanti atramą ir pastovumą neramiam gyvenime. Jie bažnyčioje reti svečiai. Tai pasyvios prigimties, bet geros valios žmonės, mėgstą ramų gyvenimą.
"Argi dar per maža pasaulyje maišaties? Anksčiau nors Bažnyčia aiškiai pasakydavo, kas gera ir kas bloga, kur juoda ir kur balta. Dabar bus palikta kiekvienam apsispręsti sava galva. O tas veda į anarchiją" — toks jų skundas.
Reformas entuziastiškai remia sąmoningi katalikai, kuriems religija yra jų gyvenimo esmė. Jie tikisi, kad formose sustingusi Bažnyčia daugiau kreips dėmesio į esmę, į turinį.
Už reformas yra jaunimas. Viena, bažnytines reformas jie sutapatina su žodžiu "modernu". Antra, jose jaunimas mato didesnę "laisvę", nes apie atsakomybę, kuri su ta laisve surišta, jaunimas dar negalvoja.
Už vaikus tenka atsakyti tėvams. Visų laikų ir kraštų vaikai per lotyniškas mišias klausdavo tėvus be paliovos: "Kada pasibaigs?" Dabar tas klausimas išnyko bent
toje amžiaus grupėje, kuri jau sugeba skaityti ir gali mišiose aktyviai dalyvauti. Kiti pakeitimai, aišku, vaikų neliečia.
Skaityti daugiau: IS PETRO UOLOS IŠTRYKŠ PASAULĮ GAIVINANTIS ŠALTINIS
KUN. VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, M.I.C.: “Laiškų Lietuviams” konkurso tema yra labai gerai parinkta mūsų gyvenamiems laikams. Gaila tik, kad, palyginti, neplačiai į ši konkursą buvo įsijungta. Matyt, mūsų visuomenė dar arba nedrįsta į šiuos klausimus leistis, laikydama juos perdaug opiais, ar dar nepilnai jaučia, kaip giliai jie liečia mūsų gyvenimą. Manyčiau, kad klausimas “Kaip aš vertinu, kas dabar darosi Bažnyčioje” turėtų tebedominti mus ir šiam konkursui pasibaigus ir skatinti ne tik sužinoti, kas čia darosi bet ir stengtis susidaryti protingą pažiūrą.
Konkurse netrūko konservatyvios ir pažangios krypties pasisakymų. Konservatyviai pasisakiusieji žiūrėjo daugiau emigrantiniu požiūriu, ypač liturgijos reformoje įžvelgdami pavojų mažumoms. Liturginė reforma daugiausiai domino ir pažangiuosius. Vienas kitas rašinys siekė plačiau negu liturgija ir palietė dialogo, Bažnyčios valdymosi bei apaštalavimo sritis. Buvo rašinių, liečiančių ir ekumenizmą.
Reikia sveikinti “Laiškus Lietuviams”, kad jie šiuo konkursu stengėsi sudominti mūsų visuomenę taip opiais Bažnyčios kryžkelės klausimais.
JONAS BAGDONAS: Konkurso dalyvių rašiniuose atsispindi nuomonių skirtingumas tiek apie pasikeitimus Katalikų Bažnyčioj, tiek apie pačią įvykių eigą jai keičiantis. Daugumas pasisako teigiamai, matydami permainas pozityvioje šviesoje. Likusieji ribojasi konservatyvumu, perdėtu sielvartu ir abejonėmis.
Vyresniųjų rašiniai pasižymi kruopštumu, minčių tęstinumu ir žinių perdavimu. Tuo tarpu jaunimo rašiniuose matosi šlubavimo žymių žinių stokoje, jų perdavime bei analizavime.
Sveikintina, kad nors ir maža, bet energinga grupė atliko drąsų ir atvirą kūrybos darbą.
Skaityti daugiau: STRAIPSNIŲ KONKURSO JURY KOMISIJOS NARIAI PASISAKO
Tikėjimą apsprendžiantys veiksniai - I
ALFONSAS GRAUSLYS
Praėjusių metų vasario 22 d. popiežius Povilas VI specialiu raštu paminėjo apaštalų Petro ir Povilo gilaus tikėjimo bei jų nukankinimo 19 šimtmečių sukaktį. Šiuo raštu popiežius paskelbė Tikėjimo Metus, kurie, pernai prasidėję tų apaštalų švente, baigsis šįmet lygiai už metų birželio 29 d.
Minėtą raštą popiežius pradeda, kalbėdamas apie Petrą, kuris Kristaus buvo paskirtas kaip ir Bažnyčios pagrindu — uola, ir Povilą, kuris save vadina "pagonių mokytoju" (I Tim. 2, 7); Nerono persekiojimui 64-68 metų tarpe Romoje siaučiant, abudu buvo nukankinti.
Remiantis evangelijų liudijimu, rašte prisimenamas įvairiom progom Petro išpažintas tikėjimas Kristumi ir greta jo Didysis Mokytojas Povilas, kuris savo skelbimu bei raštais tą tikėjimą aiškino ir grindė. Anot popiežiaus, labiausiai tuos apaštalus pagerbsime, jei tikėjimą savyje stiprinsime ir, tuo tikėjimu remdamies, visi, kaipo krikščionys, jungsimės. Tų apaštalų minėjimu popiežius tikisi visų krikščionių atsinaujinimo tikėjime.
Šalia to viso rašte įspėjama dėl tų pavojų tikėjimui, kurie po II Vatikano susirinkimo yra iškilę krikščionių tarpe. Tie pavojai atsirado, bandant senąsias krikščionybės tiesas pritaikinti kilusioms naujoms idėjoms, tų tiesų turinį iškreipiant ar paneigiant, nesiskaitant su Bažnyčios mokomuoju autoritetu. Tačiau po to įspėjimo pasisakoma, kad, siekdama tikėjimą sustiprinti ir jį teisingai išreikšti. Bažnyčia nevengia ieškoti naujų tikėjimo pagrindimų ir kad apaštalų nukankinimo sukaktis naujai skatina į tą darbą.
Rašto pabaigoje raginama, susirinkus įvairių sluoksnių tikintiesiems įvairiom iškilmingesnėm progom, bažnyčiose ar kur kitur išpažinti tikėjimą visiems drauge. Teologai ir Šv. Rašto mokslininkai kviečiami savo studijomis padėti visiems kitiems tikėjimą bei Šv. Raštą giliau suprasti. Visi tikintieji gi prašomi šių Tikėjimo Metų bėgyje patikrinti savo padėtį tikėjimo atžvilgiu ir daryti viską, kad sustiprintų jį savyje.
Šiems tad kad ir jau įpusėjusiems Tikėjimo Metams paminėti keliais straipsniais svarstysime tuos veiksnius, kurie mūsų tikėjimą ugdo ar jį slopina bei žlugdo.
DALIA KUČĖNIENĖ
raudonas sniegas
Susmego manyje visų vystančių žiedų
skausmas
ir raudonas sniego smėlis
sukrovė
nerimo sklidinas kopas,
geltonos kvarco tulpės...
sraigių tuščius kevalus
skalauja
raudonas sniegas,
geltono kvarco tulpės...
žalsvas ledas tirpsta sieloje
ir akys nusidažo vaivorykštės gijomis,
bet ir vėl tas raudonas sniegas,
raudonas sniegas,
s n i n g a
visų vystančių žiedų
raudonomis snaigėmis,
ach, geltonos kvarco tulpės.
malda
Viešpatie,
leisk suprasti
vaidilos ąžuolo ošimą,
leisk pamilti
vaidilučių skausmą
ir Birutės saulėleidžius,
austus danguje.
Viešpatie, žinau—
praeis šis jaunatviškas sielvartas
ir beskausmiai vainikai
susipins širdyje,
bet, Viešpatie,
vistiek amžinai
norėsiu suprasti
paukščių, medžių
ir saulės dainas.
VĖJUNO SUGRĮŽIMAS (Algirdo Grigaičio nuotrauka).
PROMETĖJAUS GIESMĖ — KANČIA (110 psl.);
Tęsinys iš vasario numerio
DR. ALBINAS LIAUGMINAS
I. NEUROZĖ
Tai yra lengviausio pobūdžio psichinis negalavimas. Pilnas jo pavadinimas buvo psichonemozė (ne visai vykusiai šio amžiaus pradžioj šveicaro neurologo Paul Dubois sudarytas terminas, manant, kad čia yra nervų liga, pasireiškianti tiktai psichiškai, patiems nervams liekant fiziologiškai sveikiems). Ši liga pasireiškia jaudesių (emocijų, ne proto!) sutrikimu: sergantysis galvoja normaliai, bet jaučia klaidingai. Jis bijo kokio nors kad ir menkiausio vabalo arba jaučia skausmus kuriame nors organe, kur nėra jokios anatominės patologijos. Čia paciento sąmoningoji asmenybės dalis išlieka sveika, bet ji yra veikiama iš pasąmonės kylančiųjų pajautų, minčių arba skatulių (impulsų) elgtis gana nenatūraliu būdu, kas stebina kitus ir jį patį. Nors jis pats jaučia savo jausmų ir elgsenos keistumą, logiškai niekuo nepagrįstą, tačiau neturi jėgos tam pasipriešinti.
Neurozė gali būti nesunkiai išgydoma, be ligoninės, psichoterapijos būdu, jei neleidžiama jai įsisenėti bei pereiti į sunkesnes psichinių ligų formas. Jos pagrindiniai tipai bei reakcijos yra šios:
a) neaiškus nerimastis (anxietas) su baime, kad kas nors man blogo atsitiks; visą laiką jaučiamasi lyg ant adatų, kiekvienas staigesnis dirgis iš aplinkos grasinančiai sukrečia;
b) fobijos (gaivališka baimė) tam tikrų daiktų bei vietų: aukštumų, ankštumos, atvirų vietų bei laukų, purvo, nešvarumo, tam tikrų gyvių ir ligų, jaučiant, kad tokia liga jau artinasi; pagaliau baimė pačios baimės (phobophobia);
c) hipochondrinė bei įsigalvotų ligų neurotinė reakcija, kurios pagrindiniu simptomu yra persekiojantis kurios ligos jausmas ir jutimas skausmų kuriame nors organe, kai šis organas anatomiškai esti visai sveikas. Kai tik daktarų ištiriamas tas organas ir nieko jame nerandama, pradedama panašiai nerimauti dėl kito arba peikti daktarus, kad jie nerimtai žiūrėjo.
d) išvirkštinės bei konversinės histerijos. Ši esti tada, kai nerimasčio ir baimės impulsai prasimina sau kelią per kūno organus ir juos iš tikrųjų susargdina. Patys simptomai čia dažnai vadinami psichosomatiniais (kas reiškia, kad priežastys yra psichinės, o pasekmės — fizinės). Prie tokių dažniausiai priskiriamos skrandžio žaizdos, astmos, galvos nuolatiniai skausmai, svaiguliai, alpuliai ir kartais net dalinis paralyžius.
e) apsėdos ir varos (obsesyviniai kompul-syvinė) neurozė pasireiškia tuo, kad asmuo yra apsėstas tam tikrų net nekenčiamų ir bijomų minčių ir yra kažkokios nežinomos vidinės jėgos spiriamas atlikinėti tam tikrus beprasmius veiksmus: plautis nuolat rankas, eiti kas keletą minučių patikrinti, ar durys gerai uždarytos; laikyti vienus savo daiktus tam tikroje skrupulingiausioje tvarkoje ir nuolat pasitikrinti, ar jie toj tvarkoj tebėra, tuo tarpu kai kitoj vietoj viskas gali būti baisiausiai sujaukta. Taip pat negaluojantysis šiąja neuroze gali būti kamuojamas nuolatinės minties, kad jis gali ką nors nuskriausti, užmušti ir pan.
f) prislėgos (depresyvinė) reakcija. Čia asmuo turi nepaliaujančią tendenciją nuvertinti ir kaltinti save be jokio pagrindo; mano, kad jis niekam netikęs, nesąs niekad niekam nieko gero padaręs. Šis liūdesys jį spaudžia tiek, kad jis nebegali niekur susi-koncentruot ir atlikti savo kasdieninių pareigų, o kraštutiniais atvejais jie praranda iš viso norą gyventi ir turi būti saugomas, kad nepasidarytų sau galo.
Tęsinys iš vasario numerio
PREL. MYKOLAS KRUPAVIČIUS
Pirmoji Konferencija Vilniuje.1917. IX. 18-22. Lietuva dar tuo metu buvo vokiečių okupuota. Ją sušaukti vokiečiai davė leidimą. Konferencija Lietuvos laisvės klausimu priėmė tokią rezoliuciją:
"Kad Lietuva galėtų laisvai plėtotis, turi būti sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratiškais principais sutvarkyta, prisilaikant etnografinių sienų su ekonomijos reikalaujamais korektyvais" (M. Römeris, Lietuvos konstitucinė teisė, 456 psl.).
Šioj konferencijoj krikščionių demokratų frakcija buvo stipriausia. Su ja ranka į ranką ėjo tie katalikai, kurie buvo neapsisprendę, įkurią partiją stoti, nes kaimui tais laikais buvo mažai žinomos partijos, ir būrelis L. demokratų partijos žmonių.
Krikščionys demokratai konferencijoj suvaidino svarbų vaidmenį. Jie išgelbėjo konferenciją nuo grasinusių komplikacijų, kurios galėjo labai pakenkti konferencijos darbams ir pasėkoms. Smetona savo kalboje siūlė konferencijai, kaip "vienintelį išganymo kelią — tartis su vokiečiais ir išgauti iš jų nors šį tą, o paskui, laikui bėgant ir apystovoms besikeičiant, būsią galima ir daugiau reikalauti. Per daug norint, galima nieko negauti ir antros konferencijos gali visai nebūti". Krikščionys demokratai Smetonos siūlymams griežtai pasipriešino. Reikalavo iš pasiūlymo išmesti visa tai, kur kalbama apie bet kokį Lietuvos su Vokietija susirišimą. Tą krikščionių demokratų siūlymą palaikė kaimų atstovai, nes jie giliausiai išgyveno ir išjautė vokiečio okupanto žiauriąją ranką. Tuo tarpu kiek pasivėlavę atvyko iš Šveicarijos Purickis, Steponaitis ir Alšauskas. Jų pranešimas linko į Smetonos pusę. Po jo krikščionys demokratai susvyravo, tačiau nepriėmė nei Smetonos, nei atvykusiųjų iš Šveicarijos siūlymų. Jie pasiūlė savo kompromisinę rezoliuciją, kaip pirmiau jau minėtos rezoliucijos dalies tąsą. Čia paduodu jos redakciją, imtą iš to paties Römerio konstitucinės teisės šaltinio.
JAUNYSTĖ
GABIJA JUOZAPAVIČIŪTĖ
1967-1968 metų jaunimo konkurse pirmąją premiją laimėjęs rašinys
Gabija Juozapavičiūtė gimė Noranda, Quebec, Kanadoj, 1950 m. Baigė Loretto Akademijos mergaičių gimnazija Hamiltone, Ont., ir dabar ten pat lanko trylikta klasę. Žada studijuoti psichologiją. Taip pat baigė 10 klasių Hamiltono lietuvių šeštadieninėj mokykloj ir dabar ten pradėjo mokyti antrą skyrių. Buvo Hamiltono moksleivių ateitininkų kuopos pirmininkė. Priklauso “Ateities” redakciniam kolektyvui.
Daug ką reformuodama ir keisdama, Bažnyčia siekė padaryti visų gyvenimus prasmingus — kaip Dievo kūrinių, privalančių jam viską. Bažnyčia keitėsi besikeičiančiame pasaulyje.
Bet koks keitimasis pasaulyje šiandien pradeda visą eilę permainų arba ištisą keitimosi revoliuciją. Šis revoliucinis keitimasis greit pasidaro mada, kurią visi turi sekti, jeigu nenori atsilikti nuo to pasaulio, kuriame gyvena.
Su XVII-ojo šimtmečio gale ir XVIII-ojo pradžioje įvykusia industrine revoliucija paprastasis žmogus arba darbininkas pradėjo nerimauti ir reikalauti, kad jam būtų leista pasisakyti valdžios reikaluose. Pamažu jis įgavo daugiau galios, o su šia galia jis pasiekė patogaus ir saugaus gyvenimo. Jis įgijo visokių apdraudų, kurios davė jam apsaugą, ir įsteigė unijas, kurios davė jam galimybę pasipriešinti ir užtikrinti lygybę darbe. Jis įsipilietino visuomenėje. Kai vis daugiau žmonių gavo teisę balsuoti, paprasti žmonės galėjo dažniau pasisakyti ir aktyviau dalyvauti valdžios reikaluose, kol pagaliau jie dalinai ėmė valdžią kontroliuoti. "Mažajam žmogui", kuris sudaro daugumą žmonių visuomenėje, kuris metų metais buvo valdomas mažumos turtingųjų, stipriųjų aristokratų, be jokių teisių ar privilegijų — demokratija suteikė visuomeninę ir politinę apsaugą.
Skaityti daugiau: KAIP VERTINU TAI, KAS ŠIAIS LAIKAIS DEDASI BAŽNYČIOJE
KNYGOS
Skaitydami populiariąją amerikiečių spaudą apie Olandijos katalikus, galime susidaryti įspūdį, kad olandų katalikai eina klaidatikių keliais. Tačiau nuostabu, kad vietoj pasmerkimo Olandijos teologų parašytos knygos susilaukia nepaprasto viso pasaulio krikščionių įvertinimo. Tuojau po II Vatikano susirinkimo Olandijos vyskupai pavedė teologams parašyti “Naująjį Katekizmą”. Jis pavadintas “naujuoju", nes turėjo ištikimai išreikšti II Vatikano susirinkimo atsinaujinimo mintis. Jis pavadintas “naujuoju”, nes tos pačios tikėjimo tiesos yra išreiškiamos kitokiu būdu, kitais žodžiais, labiau suprantamais šių dienų žmogui. Katekizmas buvo ruoštas 150 specialistų. Olandijoj katekizmas atspausdintas 1966 metų gale, patvirtintas visų krašto vyskupų, su paties kardinolo Alfrinko “imprimatur”.
“Naujasis Katekizmas” Olandijoj tapo labiausiai perkama knyga — jo jau išplatinta 700 tūkstančių. Buvo pradėtas versti į šešias svetimas kalbas. Tačiau kai kas “Naujajame Katekizme” ėmė įžiūrėti dogminių klaidų arba bent užuominų, kurios veda į pavojingus dogmų išaiškinimus. Reikalas atsidūrė Romoje. Buvo sudaryta šešių kardinolų komisija, kuri gana ilgai studijavo, kol pagaliau šių metų pradžioj, Doktrininės Kongregacijos vadovui kardinolui Ottavianiui dėl senatvės atsistatidinus, paskelbė, kad olandų katekizme nesurasta klaidų. Kartu pareiškė, kad kai kurios katekizmo vietos turėtų būti naujai perrašytos ir išryškintos.
Kol komisija tikrino, buvo sulaikyti vertimų leidimai svetimom kalbom. Tačiau JAV katalikų leidykla Herder & Herder pereitų metų gale išleido “Naujojo Katekizmo” vertimą anglų kalba (šiam vertimui “imprimatur” patvirtinimas buvo gautas, bet dar prieš atspausdinimą “iš solidarumo” Romai atšauktas).
ŠEIMA
Lietuvių kalba vysto smegenis
Vaiko fizinį ir protini vystymąsi galima sulėtint ar net sustabdyt neduodant jam tinkamo maisto. Tačiau vaiko protiniam vystymuisi sulėtint užtenka neduot vaikui tinkamos aplinkos, rašo Donald J. Stedman, Švietimo gerinimų projektų vedėjas Duke Universitete, (žr. “Scientific American” 1967 gruodis, 50 psl.). Tinkama aplinka ypač svarbi tarp 12 iki 36 mėn., kada jaunas žmogus sparčiai mokosi kalbos (ar kalbų), rūšiuoti ir suprasti vis daugėjančius įspūdžius.
Kokio pobūdžio aplinka turėtų būti, galima spręsti iš tyrinėjimų su žiurkėmis. Psichologas David Krech iš Kalifornijos universiteto (Berkeley), sumini visą eilę tyrinėjimų, kurie patvirtina turtingos aplinkos didelę svarbą vaikams. Pavyzdžiui, paimamos dvi grupės žiurkių (kad grupės kuo mažiausiai skirtųsi, jos sudaromos iš dvynukų). Vienoms žiurkėms narve įtaisoma visokiausių sūpynių, ratų, kopėtėlių; jos kasdien pusvalandžiui išleidžiamos laisvai pabėgioti, jos mokomos ir už išmoktas pamokas apdovanojamos cukraus gabaliukais. Kitos žiurkės laikomos kiekviena atskiram narve. Narvelis nedaug apšviestas, viešpatauja tyla, prižiūrėtojas jų neliečia. Maistas visoms žiurkėms geras, vienodas — ir jo kiek nori. Po 80 dienų visoms žiurkėms išimami smegenys. Pirmųjų žiurkių smegenys daug sunkesni už antrųjų, jų kraujo indai didesni, cheminė sudėtis kitokia. Tyrinėtojų išvada yra (prileidžiant, kad žiurkių ir žmonių smegenys panašūs), kad vaikui ar bendrai žmogui, neužtenka būti gerai maitinamu ir viskuo aprūpintu, jei nori, kad jis būtų protiniai pajėgus. Reikia visokeriopai stimuliuojančios aplinkos.
Statistikos rodo, kad visokio amžiaus vaikai (leiskim suaugusiems džiovint smegenis pagal savo nuožiūrą) daug laiko praleidžia prie televizijos. Tėvai, kurie į tai yra numoję ranka, tegul pagalvoję paklausia savęs, ar toks laiko praleidimas nepanašus į antrųjų žiurkių ramų, šiltą, sotų gyvenimą apytamsiam narve? Visai jau nekreipiant dėmesio į programų turini, vien pats žiūrėjimas silpnina smegenų pajėgumą.
Tarp JAV ir Afrikos
“Žurnalistas Albertas Laurinčiukas, skaitytojams žinomas knygos “Trečioji dolerio pusė” autorius, dirbdamas korespondentu JAV, akivaizdžiai susipažino su sunkia negrų padėtimi šioje išgirtoje turto ir “demokratinių laisvių” šalyje. Tad natūralu, kad žurnalistui parūpo aplankyti Afriką, kuri davė Amerikai tiek daug žmonių — stačiusių, ariusių, gražinusių šalį ir niekada neturėjusių lygių teisių su baltaisiais. Šis noras ir nuvedė kelis kartus į Rytų ir Vakarų Afriką...” (“Literatūra ir Menas”, II. 10).
Premijuota, bet nepatvari statyba
“Mes jau įpratome prie Tarybų Lietuvos architektų kūrybos aukšto vertinimo. Pirmiausiai išgarsėjome interjerais, vėliau — ir gyvenamąja statyba, geru naujų gyvenamųjų rajonų planavimu ir pan. Vis dėlto žvelgdami į savo pasiekimus kritiškai, turime pripažinti: daug kur mums dar toli iki “pasaulinių standartų” lygio. Šiandien turime spręsti ir tokias problemas, kurios jau seniai galėjo būti išspręstos.
Pagaliau dabar esantys pastatų projektai yra gana neįvairūs, nepaslankūs, ir labai sunku sukurti tikrai išraiškingus, savitus kompleksus. Trukdo ir įvairios normos, instrukcijos, apribojimai bei pan., kurie kartu su ekonomija sudaro daug nepotogumų tiek gyventojams, tiek projektuojantiems.
Praėjusių metų visasąjunginėje architektūros apžiūroje Vilniaus Žirmūnų mikrorajonas laimėjo I laipsnio premiją... kai paūgės pasodinti medžiai, vaizdas turėtų pagerėti. Žinoma, jei statybininkų darbas išlaikys laiko bandymą. O tuo, kaip parodė praktika, tenka abejoti. Statybos darbų kokybė — vis dar neišsprendžiama problema” (architektė B. Kasperavičienė, “Literatūra ir Menas”, II. 10).
“Vaga” spaudos konkurse
“Spaudos komitetas prie TSRS Ministrų Tarybos nustatė aštuonias laimėtojas visasąjunginio konkurso, kuris turėjo išaiškinti meniškiausiai ir tobuliausiai poligrafijos atžvilgiu išleistas knygas. Konkursas buvo masiškiausias pagal dalyvių skaičių. Labai gerai buvo įvertinti ir Vilniaus “Vagos” leidyklos “Šekspyro sonetai” (“Tiesa”, II. 29).
ANKETA APIE BENDRAVIMĄ
Laiškai Lietuviams 1967 m. gruodžio mėn. numeryje paskelbė anketą apie bendravimą su tautiečiais okupuotoj Lietuvoj... Įdomu, kokia į šiuos klausimus bus reakcija? Tačiau, jeigu redakcija bus sąžininga ir dės įvairius pasisakymus, mūsų žurnalistiniame fronte bus jau didelis šuolis į priekį. Iki šiol pas mus daug kas plačia burna kalbėjo apie spaudos laisvę, tačiau tokią laisvę kaip tik patys gniaužė. Laiškai Lietuviams gal prisidės prie Vienybės savo ieškojimuose ir laisvo pasisakymo plėtojime.
Vienybė, I. 19
Siekiant spaudos laisvės nėra prasmės "prisidėti" prie Vienybės "ieškojimų", kurie ribojasi vienu "Vienybės" laikraščio tikslu — skleisti koegzistencijos mintį lietuvių išeivių tarpe.
Ar Vienybė skelbtų tokią anketą, kurios atsakymai būtų nenaudingi josios varomai koegzistencijos minčiai? Vargiai— sprendžiant pagal ligšiolinę Vienybės kryptį ir pasigendant joje laisvų diskusijų už ir prieš. Tuo tarpu "L. L." buvome pasiryžę nuo pat pradžios objektyviai pateikti anketos davinius, ar dauguma pasisakytų už, ar prieš.
— Red.
ŽIEDAI ŠIUKŠLIŲ DĖŽĖJ
Jau kuris laikas, kaip “L. L.” smarkiai pakrypo blogojon pusėn. Dedate tokias iliustracijas, kurios sukelia pasišlykštėjimą. Jūs nesigailite vietos tokiems straipsniams, pavyzdžiui, Peter K. Beach “Menas reklamavime”.
J. Grybauskas, Čikaga
LEIDĖJŲ PRAŠYMAS
Leisdami “Laiškus Lietuviams”, Tėvai Jėzuitai susilaukia ne pelno, bet nuostolio. Metinė prenumerata yra per žema: iš jos žurnalas negali išsiversti. “Laiškų Lietuviams” leidėjai prašo visų galinčių skaitytojų žurnalą paremti aukomis, o labiau pasiturinčiųjų — stambesne auka tapti žurnalo vieno numerio mecenatais.
JAUNIMO CENTRO STATYBOS REIKALAI
Koks gyvybinis klausimas yra Jaunimo Centro praplėtimas Čikagoje, jūs visi žinote. Apie tai esame kalbėję per laikraščius, radiją ir televiziją ir jūs patys esate tai pareiškę šimtus kartų. Statybos reikalas yra kilęs ne iš kokio tai išskaičiavimo. Lietuviškos kultūros praktiška apsauga ir lietuvybės išlaiymo klausimas yra ją iššaukęs.
Kur stovime?Žemę prakasėme simboliniai jau praėjusiais metais. A. L. Inžinierių ir Architektų Sąjunga yra pasiėmusi paruošti planus. Žemę statybai turime. Vajus, paskelbtas prieš dvejus metus, žengia pirmyn. Esame nusistatę statybą pradėti šiais metais.
Sunkumai: Suma surinktų pinigų toli gražu dar nėra pakankama. Ir prie geriausių norų negalėsime pradėti ir baigti visos statybos šiais metais.